BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas



According to Charlie

July 22nd, 2012

Pasak Čarli: 71. Netobula situacija ir pabaiga.

Posted by Lali in Be temos

Atsiplėšdamos nuo žemės Kristoferio pėdos palikinėjo šlapius batų atspaudus ką tik iškritusiame sniege. Ne vienerius, jie buvo susimaišę taip, kad jau sunku buvo suskaičiuoti, kiek sykių jis ėjo pirmyn ir atgal. Snaigės sukosi ore, sėdo ant jo pečių, plaukų ir veido. Jam netrukdė šaltis ar vėjas ar aplinkinių žvilgsniai. Jo akys sukosi tik į vartus, kur matė ją paskutinį sykį, o mintys dar toliau. Ši aikštelė, šis didžiulis purvinas cemento plotas jam reiškė be galo daug. Būtent šioje aikštelėje ir šiame ūkanotame nesusipratime, vadinamame miestu, jis rado tai, ko nebūtų radęs niekur kitur, niekur visame dideliame pasaulyje.

Pasiekęs gatvės kraštą, jis pasuko atgal prie savo automobilio. Nenustojo skaičiuoti, kiek litrų likę bakelyje, kiek jam prireiktų nuvažiuoti iki Londono. Jis nenustojo matuoti, koks atstumas dabar tarp jų, kiek laiko praėjo. Ji jau turėjo nusileisti, jis apskaičiavo. Ji jau žengė dar vieną žingsnį tolyn.

Sniegas, rytas, kiemas – viskas skendėjo tingioje ramybėje, bet jis negalėjo nurimti. Ar jis turėtų važiuoti paskui? Tai tik keletas dienų,- tuojau pat sau priminė ir paprieštaravo. Bet tą keletą dienų ji pyksta ant jo. Ir tikriausiai pyks ilgą, ilgą laiką, jei Čarli reakcija atitiks jo susimovimo žalos lygį.

Jis prisėdo ant savo Impalos, kirsdamas trečios valandos ribą, kada jis vaikšto lauke, nerasdamas ramybės. Jis galėtų šokti į dušą, nusiskusti ir pasirodyti paskaitose. Arba galėtų pasėdėti čia dar truputėlį ilgiau.

Enrikės Iglesio dainos aidas pasigirdo aikštelėje. Kristoferis apsidairė aplinkui, tarsi ieškodamas užsilikusio nuo ryto reporterio, ar kokio šventojo su lazda, kuris paaiškintų, jog jis mirė nuo širdies skausmo ir tai… tai buvo atpildas.

- Taip?- jis atsiliepė skubiai. Galbūt ji pateko į bėdą, o jis čia gaišta laiką spėliodamas, kodėl Čarli jam skambintų.

Ji tylėjo visą amžinybę, arba jam vaidenosi, išsiilgus mylimo žmogaus balso. Viskas, ką jis galėjo girdėti, tai jos kulniukų kaukšėjimas ir tempiamo lagamino ratukų sukimasis.

- Čarli?- jis paragino suirzęs.

Ji nepaaiškino, net nesisveikino, bet tiesiai šviesiai paklausė:

- Ar gali man pasakyti, ką tu padarei?

Jis mieliau būtų nesupratęs, ką ji turi omenyje.

- Jau pasakiau.- priminė, nenorėdamas kartoti.

- Ne, ta prasme, pasakyk tiksliai, ką tu padarei.

- Kodėl? Neturėtum būti užsiėmusi?- jis vis dar vengė atsakymo.

- Turiu šiek tiek laiko, kol keliauju iš oro uosto.

Krisas praktiškai galėjo girdėti ją gūžtelint pečiais. Jos balsas buvo ramus, bet prisimindamas merginos išraišką iš ankstyvo ryto, jis nepasitikėjo šia iliuzija.

- Aš nenoriu apie tai kalbėti,- vaikinas tarė tyliai,- bet aš noriu… tiesiog kalbėti, jei tu nusiteikusi ir turi laiko.

Tiksliau, jis norėjo, kad ji kalbėtų. Žinojo besielgiąs kiek savanaudiškai, tačiau nieko negalėjo padaryti su savimi.

Jis ėmė galvoti, kad ji nebeatsilieps, nebepaklus jo keliamoms sąlygoms ir tiesiog padės ragelį, kai Čarli atsiduso:

- Žinau. Bet tai neveikia tokiu būdu. Aš neklausiau dvi dienas, o tu nesiteisinai dvi dienas ir žiūrėk, kur mes atsidūrėme. Jei pažįstu tave gerai, turėtum miegoti, nes nemiegojai dvi dienas. O prieš miegą turėtum pavalgyti, nes vakar tiesiog žaidei su manų koše. Vakarienės iš viso neatsimenu ar turėjome galimybę paragauti. Viskas taip rūškana… Jėzau, mes negalime šitaip gyventi. Tu turi man pasakyti, Kristoferi. Arba aš tau kumštelėsiu į skrandį, kai tik grįšiu.

Tai tikriausiai daugiausiai žodžių, kiek ji jam tarė per visas dvi dienas. Kristoferis pagalvojo kelias sekundes. Ji jau buvo toli, jau važiavo iš oro uosto: jei jis ką pratars, esmė nuo to nesikeis.

- Aš pasakiau jam, kad tu turi daugybę Antonio Roudso albumų.

- Humbertui?

- Taip. Jis skambino ir skambino, o aš nenorėjau kalbėti apie savo nesutarimus su Skarlet. Tada jo susidomėjimas tavimi manęs nejaudino ir tiesiog, keisdamas temą, aš pasakiau, kad mačiau tavo slaptą batų dėžę iš po spintos, pripildytą iki pat viršaus Antonio Roudso albumų. Aš tiesiog maniau, kad tu didelė fanė, bet Humbertui tai turėjo kitokią reikšmę.

- Tai įvyko tada, kai radai savo telefoną, kurį paslėpiau ten pat?

- Taip.

- Batų dėžėje.

- Taip.

- O po to?

- O po to nieko.

Ji padarė pauzę.

- Po to nieko,- garsiai šyptelėjo pakartodama,- prieš dvi dienas išsireiškei taip, tarsi būtum slapčiomis infiltravęsis į mūsų namus tuo tikslu,- ramybė jos tone ėmė nykti,- TIK tuo tikslu, ir kad maitinai jį informacija kiekvieną mielą dieną ir…

- Koks skirtumas,- jis įsiterpė, supykdamas,- pažiūrėk į rezultatą, tavęs vos neužpuolė būrys gatvės pacanų! Ir viskas per mane ir tą kvailą skambutį. Jo pakako, Čarli…

- Jis čia niekuo dėtas.

- Jis viskuo dėtas.

- Jis niekuo dėtas,- ji pakartojo,- tavo tėtis žinojo apie mane jau daug seniau.- jis girdėjo jos žingsnius spartėjant,- klausyk įdėmiai. Verkiau šiandiena, dėl tavęs. Ir Tonis turėjo sąžinės pripažinti tiesą. Prieš metus mano teta, toji pati kuri visą laiką sako, kad kraujas tirštesnis už tekilą, pritrūko pinigų ir susisiekė su Humbertu, norėdama mane išduoti už atpildą. Ji nespėjo tai padaryti kaip reikiant, kai Tonio žmonės išsiaiškino. Jis prigrasino jai nieko nedaryti… Bet Humbertas jau žinojo. Iš jos. Ne iš tavęs. Kai buvau pas savo tetą prieš porą dieną ir Tonis pasirodė tenai, ji elgėsi be galo keistai. Galvojau, kad susigėdijusi Antonio, bet kur tau! Ji bijojo jo! Tai ne tavo kaltė! Tai tik… Tai tik gyvenimas ir be galo blogas giminės medis, kuris man teko!

Kristoferis iškėlė rankas, sukando dantis ir ėmė kovoti su noru sviesti telefoną tolyn. Jis negalėjo tuo patikėti, tai net nebuvo jo kaltė! Jis išgirdo Čarli kalbant toliau, ir tuojau pat prisidėjo telefoną atgal prie ausies.

- ….tai ne tavo kaltė, aišku?!

- Aišku,- jis sutiko, kad ji pagaliau nurimtų. Tada, atidžiau ištyrinėjęs jos balso toną, pasitikslino,- palauk, kodėl tu ant manęs vis dar pyksti?

- Aš pykau ne dėl šito.

Jis dar labiau susiraukė, visiškai pasimetęs:

- Ne dėl „šito“? „Šitai“ tau neatrodė pakankama priežastis pykti?

- „Šitai“ buvo…. meeeeh.

- Tada kodėl tu pykai?- jis bandė išklausti kantriai. Šitas pokalbis būtų ėjęs sklandyčiau, jei jis galėtų matyti jos minas kalbant, tačiau Kristoferiui atsakymų reikėjo dabar, o juos skyrė pora šimtų kilometrų.

- Dėl to, kad tu manipuliavai manimi.

- Palauk. Kada? Aš nedariau tokių dalykų!

- Prisipažindamas, nepaaiškindamas, išleisdamas vykti. Tu praktiškai priėmei sprendimą už mane. Galėjau pasakyti, kad padarei tik tiek, tik vieną skambutį. Bet tu nutylėjai specialiai ar ne?

Po velnių. Kristoferis apsilaižė lūpas, jo gerklė staiga išdžiūvo.

- Tu galėjai man paaiškinti. Bet tu nusprendei tylėti, nes nusprendei, kad man geriau išvažiuoti. Ir kodėl? Nes jauteisi kaltas? Nes nugirdai kažką iš Danielės? Nes visada gi tau reikia priimti teisingą sprendimą ir teisingą kelią, nesvarbu, kokios pasekmės.

- Palauk,- Krisas ištiesė nugarą,- tu siunti ant manęs dar ir dėl to, kad aš norėjau tau gero?

- Ką reiškia tas tonas?! Tu pyksti ant MANĘS, dėl to, kad aš nepykstu ant tavęs dėl dalyko, kurio TU manai, jog turėčiau pykti? Aš pyksiu dėl ko norėsiu. Atsiprašau, kad nepykstu dėl kokios tobulai argumentuotos priežasties,- ji kalbėjo sarkastiškai,- lažinuosi, kad Skarlet visada pasirinkdavo ginčo temą labai…

- Iš kur čia Skarlet?! Mes jau kalbėjome apie tai! Kad nekištum jos į kiekvieną ginčą, bet neee, tu tiesiog turi patogiai užmiršti ką sutariam.

- Ar aš taip darau?- dabar ji akivaizdžiai ginčijosi tik tam, kad pasiginčytų,- tikriausiai Skarlet taip niekada nedarė, ar ne?

- Aš myliu faktą, kad tu ne Skarlet!

- O aš nekenčiu fakto, kad tu Edvardas! Tas jo sprendimas – pasiaukoooti ir oj, tiesiog palikti Bellą „Jaunatyje“… Grrr! Dievinu tą knygą mažiausiai iš visų keturių.

- O aš nekenčiu tos knygos, kaip ir visų keturių, kaip ir šito pokalbio, kuris visiškai nelogiškas.

Čarli padėjo ragelį. Kristoferis sustingo, klausydamas signalų, persigandęs. Ką jis padarė?! Jis perlenkė, lazdą, idiotas, kvailys, stuobrys…

Telefonas suskambėjo dar sykį. Nespėjęs pagalvoti, jis skubiai atsiliepė:

- Atsiprašau.

- Užsičiaupk, padėjau ragelį netyčia: su tuo nauju nuostabiu telefonu yra be galo sunku skambinti. Ką norėjau pasakyti… Edvardas smirdi, tu smirdi, jūs abudu karališkai susimovėte ir…

- Ne… ne dėl to, ką pasakiau,- nutraukė,- o dėl to, kad nepaaiškinau. Ir dėl to, kad neišlydėjau. Dėl visko, ką padariau. Aš myliu tave, Čarli. Myliu,- jis užsimerkė,- myliu, myliu, myliu. Štai kodėl taip geriausia. Tu netgi nesaugi gyvendama čia. Ir aš negalėčiau būti toks savanaudis, kad leisčiau tau atsisakyti savo svajonių.

Ji tylėjo, netgi kulniukų kaukšėjimas sustojęs. Vaikinas laukė, beveik drebėdamas, garsiai iškvėpdamas šiltus oro debesis į žiemos šaltį.

- Man patinka netgi ginčytis su tavimi,- jis nusijuokė, jausdamas kaip kažkoks kamuolys spaudžia gerklę,- galiu nustoti būti atsakingas bet kur kitur. Galiu bėgioti su tavim po lietų, jei taip nori. Pasigauti gripą ir gulėti lovoje gydydamasis ledais, jai tu trokšti pritaikyti man savo stilių. Bet negaliu atimti iš tavęs šansų. Ar žudyti galimybių… Savanaudiškumas šiuo atveju neparankus.

Ji vėl ėmė žingsniuoti. Kristoferis jautėsi taip, tarsi dabar pats mielai palįstų po karančiu virš galvos pianinu.

- Tada geras dalykas, kad tai ne tavo sprendimas,- ji staiga pasakė.

Jis norėjo nusijuokti, padėtis buvo beviltiška, o Čarli, kaip visada, nesukalbama.

- Šarlote, kartais mes turime daryti tai, ko nekenčiame.

- O kartais,- ji tarė lengvai,- mes galime linksėti, sutikti, šypsotis, o po to vis tiek elgtis, kaip, po velnių, užsimanę.

Ir ji padėjo ragelį dar sykį. Kristoferis atplėšė telefoną ir iškėlė priešais save, laukdamas. Tyla po jo šūksnių buvo gaudžianti, telefonas negyvas gulėjo delne, tyčiojosi iš jo. Kas čia darosi… Jis svarstė, gręždamas akimis juodą ekraną, kur girdėjo jos tartus paskutinius žodžius. Atsakymas sukosi kažkur čia pat, Kristoferis būtų galėjęs prisiekti, kad pats yra pasakęs… ne, parašęs…

O ne,- jis prisiminė, braukdamas delnu sau per plaukus. Ji skaitė jo laišką. Iš kur, po velnių ji galėjo gauti jo laišką?

Vaikinas atsistojo nuo automobilio ir ėmė trypti pirmyn ir atgal. Jis nusprendė laukti, kad ir kas nutiktų, kol ji atvės ir perskambins. Išlaukęs dvidešimt sekundžių, jis nurijo išdidumą pats nuspaudė skambučio mygtuką.

reiškė paskutiniai jos žodžiai? Jei ji skaitė jo laišką, ar labai pyksta? Jis nebuvo per švelnus, peikė tiek pat gausiai kiek ir gyrė, bet su pagreičiu, kokiu erzino Čarli, negalėjo sau leisti jokių papildomų susimovimų.

Tarsi bandydama jo kantrybę, ji numetė ragelį, neatsiliepusi.

Kristoferis garsiai nusikeikė ir vėl paspaudė skambučio mygtuką. Ji vėl numetė ragelį.

Viskas. Jis važiuoja į Londoną. Bet kaip jis ją ras?- tuojau pat logikos balsas galvoje pasiteiravo? Ji turėjo atsiliepti, jis turėjo sužinoti bent adresą. Eidamas automobilio link, visiškai persiutęs, jis bandė skambinti dar sykį. Ir trečią sykį ji numetė ragelį.

- Kodėl tu neatsiliepi?!- jis suriko taip garsiai, kad kažkur pro šalį plaukę žmonės smalsiai atsisuko aikštelės link.

- Nes aš nenoriu kalbėtis su tavimi.

Jis stabtelėjo sekundei, tada staiga apsigręžė šimtu aštuoniasdešimčia laipsnių, visiškai įsitikinęs, kad kraustosi iš proto.

Bet štai ji stovėjo, ryški geltonais batais ir rožiniu lagaminu už savęs, vidury automobilių aikštelės. Sniegas dabino jos beretę, rankos užkištos už nugaros. Veidelis rimtas, akys paraudusios.

Bet ji buvo čia.

Oras kurį jis įkvėpė ir įkvėpė, pamiršdamas iškvėpti, buvo kupinas įtampos. Šaltis sustingdė vietoje kaip ir baimė: abudu dirbdami tarsi geriausi draugai, blokuodami Kriso kojas nuo bet kokio judėjimo į priekį ar atgal. Jis buvo šokiruotas, nes manė, kad ji niekada nemestų visko tiesiog šitaip. O jei mestų viską tiesiog šitaip, neatleistų visko tiesiog šitaip. O jei atleistų… Ne, ji neatleistų, tokio varianto nėra. Dabar, kai matė situaciją iš jos perspektyvos, jis pagaliau suvokė, kaip bjauriai pasielgė, kaip radikaliai kirto per Čarli šventą įsitikinimą, kad dėl mylimo žmogaus reikia kovoti. Ji tikriausiai mano, kad jis pasidavė tada ir vietoje, tiesiog išsiųsdamas ją gyventi toliau, atsitraukdamas kaip koks bailys. Ir ji tikriausiai manė, kad jis atstūmė ją neišlydėdamas šį rytą. Nes jie abu žinojo: ši dviejų dienų kelionė nebuvo tiktai pasivažinėjimas. Tai buvo žingsnis gyvenime, žingsnis į priekį.

Ir jis paleido ją eiti vienas. Bet ji čia… Galbūt toks variantas yra, galbūt ji jam atleidžia. Galbūt ji čia dėl to, kad susivokė greičiau, nei jis, jog nieko taip nebus? Jog jie taip giliai įklimpę, kad negali tiesiog daryti dalykų ar paprasčiausiai funkcionuoti be vienas kito? Ji grįžo atgal, kad ištiestų jam ranką, ir pasivadintų žengti tą žingsnį kartu? Ar ji gali būti tokia nuostabi?

Žinoma, kad gali, taigi čia Šarlotė.

Ji iškėlė smarką aukščiau, tarsi mesdama jam iššūkį ką nors pakomentuoti.

- Paskambink man dar kartą,- tarė, pajudėdama į priekį.

Kristoferis buvo lengvame šoke, tad neklausinėjęs spustelėjo ant telefono ekrano tebelaikomą nykštį. Jo amžinas priešininkas uždainavo iš Čarli delno, ir staiga ji pajudėjo, kraipydamasi pečiais ir klubais, slinkdama batais per sniegą, trepsėdama artyn šokio žingsneliu, pagal dainos ritmą.

Jis sekė kiekvieną jos judesį akimis, kiek bukai, vis dar negalėdamas patikėti, kad ji čia. Mergina klestelėjo ant Impalos kapoto, ten pat, kur jis sėdėjo neseniai, ir staiga atsigulė, išsitiesdama per visą juodą gaubtą. Kristoferis neišjungė telefono, tačiau tarsi atsibudęs iš transo pajudėjo prie mašinos priekio ir atsargiai atsisėdo šalimais. Jis nei nemirksėjo nenuleisdamas nuo jos akių, laukdamas kada nuosavas judesys išbaidys merginą. Bet ji tik nusišypsojo, išsitiesusi kaip katė saulėje.

Atsargiai, Kristoferis atsigulė šalia.

- Palauk, aš turiu sąlygų.

Jis tuojau pat atsisėdo. Ji nebuvo pasiruošusi jam atleisti, bet po velniais, jis aplėks visą pasaulį, kad išpildytų tas sąlygas.

- Šeima yra svarbu ir tu turi susitaikyti su savo tėčiu.

Išskyrus šitą.

- Kas?- jis tikriausiai ne taip suprato,- aš turiu susitaikyti su Humbertu?

- Taip.

- Ne, Čarli,- jis norėjo juoktis,- kai paskutinį kartą jį mačiau, išvariau iš namų ir kalbėjau rimtai. Jo nusiteikimas iš visko melžti pinigus, jo požiūris į žmones kaip į drobinius maišus su dolerio ženklu… Aš negalėčiau išbūti su juo viename kambary ilgiau nei penkias minutes žinodamas, ką jis tau padarė. Be to, tavo teta kalta ar ne, aš vis tiek prisidėjau prie šitos košės ir buvimas su tėvu būtų tarsi degutas į ugnį. Kodėl? Nes jis yra iš tokių žmonių, kurie irgi mielai susitaikytų, tik tam, kad gautų dar vieną šansą pričiupti tave. Aš neketinu sudaryti tokių progų…

- Jėzau,- ji iškvėpė, nebeišlaukdama pabaigos ir pasuko galvą jo pusėn,- prašau?

Kristoferis suspaudė lūpas ir užvertė akis į viršų.

- Gerai.

- Gerai,- Čarli plačiai nusišypsojo.- ir aš pabandysiu susitaikyti su savo mama… Kas, esu gana įsitikinusi, bus visiškas fiasko.

Krisas linktelėjo, bijodamas įkišti savo nuomonę, kai paskutinis jo sprendimas dėl jos likimo taip užkliuvo Šarlotei. Labai lėtai, jis ėmė gultis šalimais.

- Aš dar nebaigiau,- Čarli staiga tarė.

Krisas vėl išsitiesė, sėdėdamas ant kapoto kaip styga, grieždamas dantimis.

- Puiku. Kas dar?

- Man įdomu…- ji sulenkė kojas ir užsikėlė vieną ant kitos, lengvai siūbuodama viršutine ore.- ką tu būtum daręs toliau? Na, jei aš išvažiuočiau, nebegrįžčiau ir taip toliau. Negi būtum paleidęs? Negi būtum toks prastas, prastas mokinys?

- O aš maniau, kad jau esu prastas mokinys,- jis prisiminė jos komentarą ryte. Taip, jis išsivertė.

- Į dienos šviesą išlindo keletas naujų įrodymų, kurių neminėsiu…

- Tam tikras laiškas?

- Čia aš užduodu klausimus.

Krisas pasikasė sprandą ir pabandė palengvinti toną juokais:

- Tikriausiai būčiau persekiojęs tave kaip didžiausias fanas. Skambinčiau ir nekalbėčiau, tik šnopuočiau į ragelį. Įkinkyčiau Rudį įkurti tavo gerbėjų puslapį ir būčiau jo prezidentas.

Ji nutilo kelioms sekundėms, apsvarstydama atsakymą. Kristoferis laukė nekvėpuodamas.

- Dalis manęs mano, kad tai labai romantiška,- Čarli tarė galų gale,- bet daugiausiai aš pašiurpusi.

Jam atleista. Krisas norėjo garsiai nusijuokti, bet suspaudė savo palengvėjimą į mažą šypseną.

- Nejaugi?- jis prisimerkė,- kažkur trisdešimt prie septyniasdešimties?

- Daugiau dvidešimt prie aštuoniasdešimties.

Jis atsigulė šalimais. Šį kartą Čarli jo nestabdė. Pasidedamas galvą ant sulenktos rankos prie pat automobilio stiklo, jis atsisuko į ją.

- Žinai, ką aš manau? Manau, kad iš tiesų tai būtų devyniasdešimt prie dešimties. Tu įžvelgi romantiką netgi kraupiausiose situacijose.

Jis iškėlė kitą ranką ir stabtelėjo prie pat jos veido. Tada atsargiai priglaudė delną prie nuo šalčio įraudusio skruosto ir nykščiu perbraukė per skruostikaulį. Jis galėjo nujausti nudžiūvusias ašaras.

- Aš norėjau tave apginti… ir padariau klaidą… Atleisk man, Čarli.

- Bent jau žinau, kad tu ne tobulas,- ji pavartė akis, stengdamasi elgtis atsainiai,- jau buvau ėmusi susirūpinti.

- Taigi tu juos tiesiog palikai?

- Palikau kolkas. Būtum matęs, kaip išsliūkinau nepastebėta. Aš esu rožinė pantera.- ji sukikeno, glaustydamasi arčiau.

- Ką tu ketini daryti? Pati ką nuspręsi,- jis skubiai pridėjo,- šį kartą aš nesikišu.

- Jei vaikščiosi be marškinių, būsiu paveikta.- jos rankos atrado kelią po jo striuke, aplink liemenį. - tikriausiai priversiu tave pavalgyti, pamiegoti, ir bandysime eiti į mūšį su pasauliu rytoj.

Tai nebuvo miegas sau ar maistas sau ar skaidrios nuosavos mintys, kas pagaliau būtų leidę jiems kvėpuoti lengviau. Jie tarsi pasikrovė vienas nuo kito šilumos, nuo ramybės, kurią atnešė žinojimas. Jis žinojo, kad jai šilčiau, ir kad ji pavalgys, ir kad jos mintys skaidresnės. Ji žinojo, kad jam šilčiau, kad jis pavalgys, kad jo mintys skaidresnės.

Čarli ir Krisas galėjo gulėti ant automobilio kapoto, po krentančiu sniegu, besikandžiojančiame šaltyje, jausdami, kad jų situacija gal ir nėra tobula… bet velniškai arti to.

DA END.

Ilgiausiai mano rašyta istorija… Perėjusi per tiek daug gyvenimo etapų, kurie tikriausiai justi. Neišmatuoju, kiek daug širdies čia įdėjau, ir kiek daug pastangų… Atrodo, su kiekvienu skyriu savikritika vis įžūlesnė, vis labiau mane smaugė. Kiek sykių trankiau galvą į sieną, kai nepavykdavo gauti pati dar nežinodavau ko. Ir kiek sykių šokau klykiau ir plojau katučių, kai pagaliau išlauždavau tinkamą mintį tinkamoje vietoje. Ir jūs kentėte su manimi, kantriai, ištikimai.. Tai man reiškia be galo daug, AČIŪ. Ačiū už komentarus, už kantrybę.. Ačiū ir tiems, kurie pasidavė ar nusivylė, žinau, kad nesu pakankamai lanksti paveikti ir įtikti absoliučiai visų lūkesčius. Bet jūs davėte man šansą, ir tai svarbiausia, ir už tai ačiū. O tiem, kurie vis dar čia ir išskaitė iki paskutinio skyriaus: kaip turinti tokį rašymo hobį prisipažįstu, kad nerandu pakankamai gerų žodžių. Tik daug meilės, kurią siunčiu pro internetines erdves išreikšdama senais gerais ;**************************************************************.

Smaugiantys apkabinimai,

bučkis, Lali.

Patiko (46)

Rodyk draugams



9 Responses to ' Pasak Čarli: 71. Netobula situacija ir pabaiga. '

Subscribe to comments with RSS or TrackBack to ' Pasak Čarli: 71. Netobula situacija ir pabaiga. '.

  1.    visapusiska said,

    on July 22nd, 2012 at 11:48

    AČIŪ už nuostabia istoriją, ji tiesiog nuostabi.
    Privertusi ne kartą nusijuoki, tiesa kaip ir išspausti ašaras, bet jos netrukdė. Visada laukiau naujų dalių, ir naujo posūkio veikėjų gyvenime. Dar karta labai AČIŪ net nežinau kaip tinkamai apibūdinti šią istoriją, nes tam trūkstą žodžių.
    AČIŪ AČIŪ AČIŪ AČIŪ AČIŪ AČIŪ AČIŪ AČIŪ AČIŪ AČIŪ AČIŪ AČIŪ AČIŪ AČIŪ AČIŪ AČIŪ AČIŪ

  2.    Eva said,

    on July 22nd, 2012 at 16:37

    Tai buvo kažkas su kažkuom - Čarli charakteris ir nuostabi charizma, įsimilėjęs, švelnus ir mielas Krisas, rūpestinga, veikli ir kandi Danielė, juokingas ir linksmas Janas, tikras draugas Rudis. Visi veikėjai buvo nuostabūs, įvykiai, konfliktai, žaidimai, pokalbiai giliai įtraukdavo. Tai ir yra nepakartojamas jausmas parašyti tokį ilgą kūrinį apie vėjavaikišką Čarlį - sveikinu tave! Ir taip pat AČIŪ :)

  3.    =}* said,

    on July 22nd, 2012 at 17:34

    ojetauskaipgailakadbaiges!!!!!! as net neturiu zodziu! tavo kurinys buvo toks nuosirdus ir gyvenimiskas ir… ir…. net neturiu zodziu:) labai ilgesiuos sito kurinio:) tu nuostabi rasytoja:)* Didelis AčiūĄ:**

  4.    kari said,

    on July 22nd, 2012 at 18:22

    nuostabus kurinys, nors skaiciau ne nuo rasymo pradzios, bet perskaiciau visa, ir tikrai man jis buvo tobulas :) mielas, siltas, kuris kiekviena liudnesne diena gali praskaidrint :) skaitant tavo istorija ir tam mieste, kuriame vyksta istorijos veiksmas teko pabuvot ne karta, jis atrode siltesnis artimesnis ir leisdavau pagalvot, kad kazkur cia gal ir vaiksto tokia pakvaisus, crazy asmenybe , kaip carli ir toks demesingas, atsakingas asmuo kaip krisas, kuris del meiles viska padarytu :) aciu uz istorija :) esi puiki rasytoja, kad ir megeja, bet tikrai moki perteikti jausmus :)

  5.    .. said,

    on July 23rd, 2012 at 00:29

    nuostabi tu! Knygą reikia išleist su Tavo nepakartojamom istorijom.:)
    Sėkmės Tau visam kame, nes tikrai esi įpatinga.!
    Ačiū už Čarli, negailiu nei minutės, kurias praleidau skaitydama.:)*

    [WORDPRESS HASHCASH] The poster sent us ‘0 which is not a hashcash value.

  6.    Selir said,

    on July 23rd, 2012 at 12:23

    o m g:))
    tai nuostabu, ačiū ačiū ačiū už nuostabią istoriją.
    Tu nuostabi, Čarli nuostabi, istorija nuostabi!
    pė. ės. tikiuosi greit sulauksim VS III?:)))))*

  7.    Gabija said,

    on July 26th, 2012 at 14:33

    Amazing…. Perskaičiau paskutinį sakinį ir tiesiog sustojau, leidau jam nutūpti mintyse… Visa ši istorija privertė mane ir verkti, ir juoktis, ir pykti, ir skeptiškai į viską žiūrėti, ir ir ir…. ;) Ačiū tau už suteiktą neįkainojamą laisvalaikio praleidimą. ;*

  8.    Memetas said,

    on November 4th, 2012 at 18:32

    laaabs. Tikiuos, dar lankai čia arba bent jau formspringse. Kad ir kaip ten, prisijunk ten arba SS, mum biškį reik sugalvot ką daryt su mūsų likimo valiai paliktais padarais ;D

  9.    GuTė* said,

    on November 19th, 2012 at 20:24

    Sveikinu. TU PAŽYMĖTA - http://bloodtear.blogas.lt/uuuu-ir-as-gavau-blog-tag-600.html

Leave a reply

  • Monthly

  • FRIENDS:

  • Meta

    • Subscribe to RSS feed
    • The latest comments to all posts in RSS
    • Subscribe to Atom feed
    • Powered by WordPress; state-of-the-art semantic personal publishing platform.
    • Firefox - Rediscover the web