BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas



According to Charlie

July 22nd, 2012

Pasak Čarli: 70. Lingvistas kabutėse

Posted by Lali in Be temos

Suskambėjęs porcelianas privertė ją krūptelėti iš snaudulio. Čarli staiga atsimerkė ir paniškai susigraibė rankinę. Tik pirštais apčiuopusi laiško popierių ji atsipūtė lengviau ir pažvelgė į kavą atnešusią merginą. Ši turėjo patrauklų veidą ir garbanotus raudonus plaukus, kurių vos neįmerkė į Šarlotės puodelį. Tik keliais metais vyresnė už pačią Čarli, o jau žibėjo kaip viena trijų asmeninių Tonio Roudso asistenčių.

- Ačiū,- Čarli pratarė užkimusi ir išsitraukė telefoną. Ji nenorėjo su niekuo bendrauti.

Bet raudonplaukė susigvelbė savo sijoną ir prisėdo į fotelį šalia, įsitaisydama tarsi privati ir prabangi oro uosto laukimo salė būtų ir jos karalystė.

- Jie sakė, kad turėtume judėti už penkiolikos ar dvidešimties minučių.- ji draugiškai informavo.

- Gerai žinoti,- Čarli nei neatsisuko, kumščiuodama animacinį begemotą vienu piršto paspaudimus. Ji tiesiog turėjo rasti būdą parodyti esanti užsiėmusi.

- Pilotas atsiprašinėja kaip įmanydamas, bet manau, neturi šansų,- raudonplaukė sukikeno ir žvilgtelėjo į tolį,- Tonis spirs jį lauk kai tik nusileisime Londone.

Tonis, į kurį asistentė slapčiomis žvilgtelėjo, vaikščiojo pirmyn ir atgal palei plačius pastato langus, telefonu ginčydamasis su kažkuo. Iš jo pakelto balso nuotrupų, Čarli susivokė, kad jis aiškinosi bandydamas atidėti susitikimą su viena savo „draugių.“

- Jiems neduoda leidimo kilti dėl sniego, ar ne?- Čarli pasitikslino.

- Taip nesėkminga, būtent šiandien…

- Taigi kur čia piloto kaltė? Jis nekaltas: štai ką tau pasakysiu,- ji atsisuko visu kūnu,- žiemos neišvengiamos. Sniegas sninga. Kartais negali nieko pakeisti. Tai ne jo kaltė, visa tai ne jo kaltė,- ji nunarino galvą, braukdama pirštais per plaukus, nubraukdama beretę nuo viršugalvio.

Raudonplaukė apsižvalgė aplinkui, sutrikusi ieškodama atsakymo kitų, atsisukusių pažiūrėti, veiduose.

- A… mes tebekalbame apie pilotą?

- Ne. Taip,- Čarli pakėlė galvą ir skėstelėjo rankomis,- ką čia mes iš viso darome? Mes visi vis tiek mirsime, tai kokia prasmė ką nors daryti? Esame tik visatos dulkelės aš jums sakau. Čia buvo, čia nėra, kodėl turiu leisti laiką versdama save daryti kažką, ko daryti akivaizdžiai nenoriu?

- Meile?- įskaičiuojant Tonį, šešius apsauginius ir du oro uosto darbuotojus ir tris asistentes, plačioje ložėje nebuvo nei vieno, kuris neliudytų jos protrūkio.

- Gerai, tėti,- ji pabandė susiimti, giliai įkvėpdama pro nosį. Lėtai pakilo ant kojų ir išdėstė ramiu balsu,- aš būsiu stipri. Žinau, kad tas susitikimas reikalingas sukurti naujai strategijai. Žinau, kaip tai svarbu tavo karjerai, mano karjerai ir saugumui ir… bet kodėl? Kodėl aš turiu važiuoti?

- Trauk tą kavą, nešk jai vandens!- Tonis sulojo ir raudonplaukė pakilo kaip pabaidytas paukštis. Varžoma siauro sijono bei aukštakulnių, ėmė nedideliais juokingais žingsniais kaukšėti specialiai jiems atidaryto baro link.

Čarli, stebėdama jos aukštakulnių nešiotojos – mėgėjos pastangas, ėmė jausti kaltę.

- Viskas gerai!- ji šūktelėjo pavymui,- nereikia apie mane šokinėti! Ir man viskas gerai, gerai, gerai,- iškeldama delnus, mergina ėmė kalbėti visiems stebėtojams. Ji prisėdo atgal ant fotelio ir vėl atsistojo, neišlaikė neišpliurpusi,- aš tik sakau, kiek juokinga laukti leidimo skristi lėktuvu tris valandas, žmonės. Kelionė iki Londono automobiliu trunka trumpiau. Tik sakau!- energingai sušukusi, išspaudė juoką.- labai neproduktyvu!

Neproduktyvu?- ji perklausė pati savęs. Rodos, kuo daugiau kalba, tuo daugiau nusikalba. Čarli ėmė sagstytis palto sagas, jausdama, kad nebegali kvėpuoti. Išsinėrusi iš palto ir įsitaisiusi patogiau, kelis kartus perkeitė koją ant kojos. Ji gavo vandens per įspūdingai trumpas dvi minutes ir prarijo iki pat stiklinės galo beveik vienu užsivertimu.

Ir tada, kai rankose nebebuvo jokios užduoties išskyrus laukimą, ji žinojo tiesiog turinti tai padaryti. Jei nepadarys, apsivems. Greitais judesiais pasiknisusi rankinėje, Čarli išplėšė sulankstytą lapą ir pasivėdavo juo sau veidą. Dvejodama apsidairė aplinkui, tačiau visa Tonio palyda, regis grįžo prie savo darbų ir pokalbių. Netgi pats Tonis, kažką diskutuodamas su asistentėmis, davė jai minutę vienumos. Apgalvotą ar ne, už tokį elgesį ji jautėsi dėkinga. Lėtai atlankstė lapo kraštus ir akimirksniu sutelkė visą savo dėmesį į mažyčiu šriftu spausdintas eilutes.

Kai pirmą kartą kalbėjausi su ja,- ji beveik girdėjo jo balsą savo galvoje,- kažkur po mėnesio nuo to laiko, kai atsikrausčiau į Casa del Reyes, ji man pasakė, kad darausi liūdnesnis ir liūdnesnis su kiekviena diena, kai nieko liūdno nenutinka.

Jis kalba apie JĄ. Apie Čarli, Čarli suvokė, puikiai prisimindama tą pokalbį.

Tai buvo mano stilius, būti vienišiumi, atsakiau jai, traukdamas humoro kortą iš rankovės. Pusę laiko aš nei nežinau, ar ji pati kalba rimtai, todėl ji negalėjo manęs kaltinti vengiant tiesaus atsakymo. Bet ji kalbėjo rimtai siūlydama man išeitį. Ji pasakė man, kad galbūt aš žiūriu į tuos, kurių nesuprantu, kaip į svetimus. Su tais, kurie juokiasi iš kitokių dalykų, man linksma nebūna. Ir tie, kurie tiki kitokiais dalykais, nėra mano bendraminčiai, neverti mano dėmesio. Ar aš tikrai buvau toks tiesiai šviesiai tariant, bukas?

Taip.- ji atsakė, nejučia kildama iš fotelio ir sukdama langų link.

Aš stūmiau visus, šalia kurių nesijaučiau patogiai. Čarli ypač, ypač Čarli, ekstremaliųjų išvadų mėgėja ir mano didžiausiais oponentas.- geltoni batai lėtai kaukšėjo grindimis, kol už jos nugaros, langų pertvarų, kilo ir leidosi lėktuvai,- Maniau, kadangi aš pritrūkstu oro kiekvieną kartą bandydamas pasivyti jos nuliu argumentų pagrįstą mintį, tai nėra žmogus, kurį galėčiau gerbti.- nervingu judesiu Čarli ėmė pirštu lankstyti pirmojo lapo kamputį, kol žodžiai tirpo galvoje, liūliuodami ją į keistą ramumo stadiją.

Prie buko pridėt asilo pravardę, ir apytiksliai apibūdinsiu save. AŠ esu tas, kuris nėra vertas pagarbos vien už galvojimą ta linkme. Su viskuo ką ji daro, arba, tiksliau, kaip ji daro, aš telieku sekti iš paskos. Nei kilnumas, nei draugiškumas nei nuoširdumas nėra savybės, kurių nebūčiau matęs ankščiau. Bet niekada ankščiau niekas su manimi nesielgė kilniai, draugiškai ir nuoširdžiai atsakydami į nuobodų arogantišką charakterį, kuriuo tais laikais pasižymėjau. Ji matė kažką manyje. Tuo metu, kai aš žiūrėjau į ją iš aukščiau, ji man tiesė ranką su šypsena. Kontrastas, žmogiško gesto tikrumas, pagaliau ir netikėtai – rūpestis, visa tai išmušė mane iš vėžių. Pirmiausia maniau, kad tai tik vienkartinė reakcija, galbūt trumpas elektros šokas, bet diena po dienos aš jaučiausi pilnesnis.

Čarli užlenkė lapą, leisdama žodžių žinutei susiformuoti ir adaptuotis galvoje. Sekantis ratas aplink visą ložę, kol pro šalį plaukė žmonės ir jų balsai, buvo daug sunkesnis. Jos rankos drebėjo laikydamos popieriaus lapą, tad eiti ir skaityti vienu metu tapo kiek per sudėtinga. Mergina atsirėmė į vieną kolonų, tvirtai kulnais įsikirsdama į grindis ir tik įsitikinusi, kad turi paramą už nugaros, vėl pabandė skaityti.

Tai dėl Čarli aš pažvelgiau į savo brolį, į savo tėvą ir į save kiek kitaip. Ir tada aš pradėjau galvoti kitaip. Įdomumas pakęsti žmones, ne juos išrūkyti. Bendrauti su jais ir diskutuoti, ginčytis – kaip dažnai nutinka. Neproduktyvu siekti konvertuoti kiekvieną žmogų į sau tinkamą versiją. Visa esmė požiūryje, nusiteikime su kuriuo priimi pasaulį. Generuoti juoką tapo lengva, ko niekada nebūčiau tikėjęsis. Lioviausi raukytis dėl dalykų, kurių negaliu pakeisti. Mano dienos tapo greitesnės ir trumpesnės. Valandų paroje ėmė trūkti.

Tampu godus, man reikia daugiau laiko su ja. Niekada nejaučiau tokio poreikio turėti kitą žmogų šalia. Tai negali būti sveika, bet aš senojo Kristoferio nebematau savyje. Šita protinė painiava tolina ir tolina mano senąsias pažiūras. Seni jausmai, kaip širdies skausmas ar nubrozdintas ego paliktam kitos, ėmė blankti, o pati moteris, atsekusi mane iš praeities, kelia tik melancholiją. Aš jaučiuosi kaltas dėl to ir galbūt ką nors pakeisčiau, jei to iš tikro, labai norėčiau. Bėda tame…

- „Kad aš nenoriu nei labai, nei iš viso.“- Čarli stabtelėjo numirksėti neištryškusias ašaras. Ji elgėsi juokingai, graudendamasi dėl tokio esmės paprastumo. Žmonių santykiai keičiasi taip jau nuo senų senovės: meilė keičia meilę, jausmai modifikuojasi, charakteriai keičiasi. Ji žinojo tai, dėstė tai ir bandė praktikuoti, bet niekada nepastebėjo, kaip šis fenomenas nutiko ir pačiai. O Kristoferis… Dieve, Kristoferis: tokiam neurotiškam žmogui pripažinti tokius dalykus… Ji žinojo, kad jam patiko, bet šitai buvo daugiau. Čarli pabandė atpažinti savo dusinančius jausmus. Vienas, senai trūnijantis, buvo baimė už tokią atsakomybę. Ir kitas…Ar tai galėtų būti? Ar ji didžiuojasi prisidėjusi prie tokio akivaizdaus Kristoferio nusiritimo į kairę pusę? Kur ji laukė, visa teisi, bet be jokių garantijų, kad atsakys tuo pačiu… Kaip kada nors ji galės jo nusipelnyti? Šitai neturėjo jokios prasmės, tačiau ji vis tiek perbraukė pirštais per tekstą tarsi glostytų ir guostų. Pakeitė lapą į antrą, laukdama šviežios blaivių minčių bangos, tačiau jis dar nebuvo baigęs kalbėti apie ją.

Stulbinančios naujienos: žmonių negalima kategorizuoti. Pagal ką gi man vertinti Čarli? Ypač Čarli. Senas Krisas būtų žiūrėjęs į metines pajamas, o dabar negaliu rasti tinkamų žodžių išsireikšti kiek mažai tai turi įtakos. Jos pasiilgstu ne dėl uždirbimo pajėgumo. Ne dėl to negaliu miegoti. Argi paprastas sveikas dvylikos valandų miegas yra jau tokia nepasiekiama prabanga? Netekti padoraus poilsio dūsaujant nuo sutemų iki aušros buvo kiek per didelė bausmė už mano snobizmą.

Šitai smirda, žinau. Žinau netgi rašydamas šį laišką, kad esu įklimpęs giliai ir tikrai ne į adresato liūną. Bet mano gynybai, Čarli ganėtinai blaškantis asmuo. Niekada tiek daug nesijuokiau, kiek susipažinęs su ja. Niekam nesu buvęs toks atviras, nes nemačiau to tikro susidomėjimo niekieno akyse. Dabar spėju, kad vis dėl to, vienišiumi nenoriu būti.

Noriu būti su ja. Jau stiprybė tos mergaitės…Taip, vienas pamanytų, kad neatsakingai braukianti bėdas sau nuo peties ji tiesiog elgiasi kaip vaikas. Gauna velnių už tai nuo visų, kas netingi, mane įskaitant, bet vis tiek nesustoja, vis tiek būna savimi. Jei ji nestipri, kaip tai pavyktų? Jei ji nestipri, kaip galėjo padėti kažkieno kažkam su skyrybomis ir sausainiais ir kiekvienu kitu iškilusiu rūpesčiu? Jei ji nestipri, kaip galėjo pati save užauginti tokios griežtos motinos šešėlyje? Kaip po metų nusivylimo, ji vis tiek nepraranda vilties susitaikyti su tikra šeima? Jei ji ne stipri, kaip ji, po galais, išjudino mane?

Neįtikėtina. Ji ėmė drebėti, purtydama galvą, negalėdama patikėti. Tai jis sugeba paversti visiškai sumautą, purviną ir neišsprendžiamą situaciją tokiu kampu, kad ji pasijuto geriau dėl savo kvailų veiksmų. Čarli nei nemanė esanti ar tokia gera ar tokia stipri ar koks kitas gražutis epitetas, kokį jis pavartojo. Ar jis iš tiesų ją mato taip?

Geriausia dalis: mergaitė nei NEMANO esanti kam nors skolinga už savo elgesį. JI LINKSI, ŠYPSOSI IR PRITARIA, O PO TO VIS TIEK DARO, KĄ, PO GALAIS, UŽSIMANIUSI.

Šitai jau panašiau į Krisą,- Čarli atsikvėpė su nedideliu palengvėjimu, kai pagyrų slėgis kiek numažėjo. Tik viena mažytė smulkmena. Ji ir nebuvo niekam skolinga: Čarli susiraukė, piktai nubraukdama išsprūdusią ašarą nuo teksto. Išskyrus patį Krisą… Ji tikriausiai skolinga Krisui.

Ji tiesiog švysteli plaukus per petį, sukikena ir pasako kokį nors visiškai neracionalų dalyką, pro jokį galą nesusijusį su tos dienos argumentu, ir, kai geriau pagalvoji, iš tikro esantį įžeidimą tavo pusėn.

Cha,- priglausdama atbulą delną, prie varvančios nosies, Čarli susijuokė per ašaras,- lingvistas kabutėse.

Kaip kažkas, dėvintis tiek daug rožinės spalvos ir mikčiojantis stresinėse situacijose, ji tikrai sugeba būti kandi. Bet, kaip būdinga Čarli, kontraversiškai švelni. Šį laišką ir jo naudą galiu suglamžyti, sugrūsti į burną ir nuryti, jei nepaminėsiu, kad ji moka būti švelni.

Tokia velniškai paini. Įrodymų, jūs klausiate? Įrodymų, šaltinių, pagrįstumo šitam charakterio profiliui? Mano asmeninė patirtis, štai jums šaltinis! Mano išspardytas užpakalis – štai ir įrodymas! Aš nekenčiu jos! Jos veidas besijuokiant iš manęs įsirėžęs ir užsirakinęs atminty, prie kitų atvaizdų. Šimtai ir šimtai jos minų, kurių net panorėjęs negalėčiau pamiršti, kartojasi man prieš akis netgi užsimerkus. Prieš užmiegant, vos atsibudus, Ji tiesiog visur.

DIOS.

Jos minos įsimena taip pat gerai, kaip jos juoko garsas, kai pirmą kartą pasakiau, kad nekenčiu. Ji tarė man „nekenčiu tavęs taip pat“ ir aš likau apspangęs iš šoko, kaip labai norėjau pakeisti vieną sakinio žodį kiek kitokiu. Tai tokia laukinė idėja: nei nežinau, iš kur, kaip kilo mano galvoje. Nesu svajotojas, esu realistas, bet niekada netroškau ko nors labiau. Diagramų lentos, reikalingos įrodyti dabar neprisimenu, kurią tiesą tą dieną aiškinomės, tiesiog išslydo iš mano rankų. Aš buvau tada ir esu dabar per jaunas tapti insulto auka: tokios kūno anomalijos nėra pateisinamos. Tai ne tik pirštų ir delnų nepaklusnumas: mano atmintis ir dėmesio centravimas taip pat sutrikę. Kas nutiko toms kruopščiai atspausdintoms diagramoms – iki šiol negaliu prisiminti.

Ar aš bijau? Taip. Velniškai. Bet.

Pasak Čarli, mes VISI tiek susipainioję, veikiami savo silpnybių, kad tai, jog kartas nuo karto sugriauname sau ateitis, tėra gyvenimiškas ir visiškai natūralus reiškinys.

Pasak Čarli, silpnybės, kurios dažniausiai mums kiša pagalius į ratus, yra: azartas, bateliai, internetas, kompiuteriniai žaidimai, manikiūras,  skrybėlės, šokoladas švytintis dantų baltumas, tingėjimas… Vaikinai bei merginos, miegas, ir, jos pačios asmeninė - romantika. Mano paties asmeniška… Na, nereikia nei minėti.

Pasak Čarli, mums nėra ko nerimauti. Kad ir kokią nepatogią lovą pasiklotume, kad ir kaip kietai miegotume, gulėdami ant menčių, mes visada galėsime žiūrėti į žvaigždes. Aš ne savo noru ant žemės kritau, beje, kad išmokčiau šią konkrečią pamoką. Bet liksiu gulėti, jei ji guli tik kaimynystėje, verdanti mano kraują tik žvilgsniu.

Nenukrypstant nuo temos, pasak Čarli, žmonės, kurie tas žvaigždes jau pasiekę, kurie jomis prikimšę savo pagalvių apvalkalus ar degina vietoje malkų, ant jų rytais tepa šokoladinį sviestą, vis tiek neprilygsta mums laimės atžvilgiu. Mes turime įvairovę.

Čarli kalba gal kiek per daug. Gal iš tų kalbų niekų yra daugiau nei tiesos, bet, atsižvelgiant į jos psichinę būklę, tapusią ir mano gyvenimo stiliumi, ji protingesnė už mus visus.

Aš pavydžiu Čarli. Tų tolimų kraštų, kurias siekia jos širdis. Tų neįtikėtinų spalvų, kurias pilkoje sienoje mato jos mielos rudos akys. Pasak Čarli, tai likimas ją man atvedė. Pasak Čarli, man velniškai pasisekė, kad išmokau kalbėti Jos kalba. Tarkim, būgnų dūžius paruošus…

Šypsena įklijuota, šiluma krečianti laimė.

Mat taip, aš apgailėtinas, silpnas, priklausimas, klystantis, sutrikęs, nepasitikintis, bet kažkodėl laimingas. Ji išmokė mane gyventi, ne tik konkuruoti.

C.L.W.

****

Antonis timptelėjo kelnes aukštyn ir pritūpė šalia.

- Čarli?- visą rytą vieni nesusipratimai su nekvalifikuotais nevykėliais, o dabar dar tai. Jis nuleido delną ant mergaitės nugaros ir švelniai papurtė,- Šarlote, mums laikas judė…ti.- staiga jis suvokė. Ji verkė. Vyriškis sunkiai nurijo seilę, baukščiai stebėdamas kiek virpančius pečius, į kelius nuleistą galvą, kumštukus susispaudusias rankas.

Jis pakėlė galvą ieškodamas pagalbos iš savo komandos. Be sutrikusių žvilgsnių ir gūžčiojančių pečių nieko atgalios nesulaukė. Jie visi buvo bedarbiai, kai tik Tonis nusileis Londone. Atleis tuos kvailius tą pačią akimirką, vos lėktuvo ratukams pasiekus oro uosto grindinį. Bet dabar jis turėjo kitą problemą išspręsti.

Toji kita problema buvo daug sudėtingesnė, tuo labiau, kad Tonis jautėsi kažkaip blogai vien matydamas savo vaiko ašaras. Negi kraujo ryšys bus kaltas, o gal per tuos trumpus susitikimus per metus jis spėjo prisirišti?

- Pasakyk, kas nutiko, galbūt aš galėčiau… užmokėti kažkam padaryti… kažką. Kur problema? Negaliu dabar dar ir divos elgesio tvarkyti, meilute. Turi susiimti, žinau, daug pasikeitimų… – jis nutilo, pastebėjęs du apglamžytus lapus palei Čarli kojas. Susiraukęs, pakėlė vieną jų patyrinėti iš arčiau,- kas tai?

Čarli galva šovė į viršų ir ji išplėšė lapą iš Tonio rankų greičiau, nei šis spėjo sureaguoti. Tada daug lėčiau, nenuleisdama akių nuo tėvo, pakėlė ir antrą lapą. Ėmė tiesinti abu, atrėmusi į savo kelius, žiūrėdama rimtomis, apsiašarojusiomis akimis.

- Tai laiškas nuo mano Enrikės. Asmeniška…- tarė, prikimusi,- aš nenoriu sukelti rūpesčių ar būti diva, bet… ar galėtų pilotas dar palaukti?

- Ką?- Antonis išpūtė akis,- ne! Tai ne taip paprasta!- bet jos balsas buvo rimtas, net jei žodžiai absurdiški. Ašarotos akys laukė atsakymo, kurio, pasirodo, jis dar nedavė, arba davė netinkamą. Vyriškis atsiduso ir nusprendė išsiaiškinti nuodugniau,- ar tai tas Enrikė tavo vaikinas, apie kurį man pasakojai? Tas pats vyrukas, kuris…

- Vyrukas, kuris mane išdavė žurnalistams, taip.- ji pakėlė lapą ir pamojavo juo prieš tėvo nosį,- aš turiu jį prikulti prieš išvažiuodama. – dar viena ašara išsprūdo iš akies ir nuriedėjo nubalusiu skruostu,- negalėsiu nieko daryti, kol nesutvarkysiu to. Mano rankos niežti.

Išraiška, perbėgusi per Antonio veidą, privertė Čarli ištiesinti nugarą. Ji šniurkštelėjo nosimi ir papurtė galvą.

- Kas?

Patiko (26)

Rodyk draugams



Leave a reply

  • Monthly

  • FRIENDS:

  • Meta

    • Subscribe to RSS feed
    • The latest comments to all posts in RSS
    • Subscribe to Atom feed
    • Powered by WordPress; state-of-the-art semantic personal publishing platform.
    • Firefox - Rediscover the web