BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas



According to Charlie

July 22nd, 2012

Pasak Čarli: 69. Atsisveikinimas ir brandūs sprendimai

Posted by Lali in Be temos

Dėl Formsprings, mane kankina šita problema: http://i50.tinypic.com/2eqfng2.png spėkit, kiek kartų spaudžiau “resend”? Plius minus tūkstantį. Spėkit, kiek e-meilų gavau? Nulis. Nuuulis. Tad klausimai dabar atsakinėjami tik komentaruose, arba, degančiu blogiausiu atveju - į e-mail.

Žinau, kad užgaišau ties paskutiniais skyriais, bet prisipažinsiu, man labai sunku. Rodos, kad ir ką parašau, viskas per prasta… Ankščiau galėdavau dėti netgi nepatenkinta savo darbu, bet dabar, pačiam galui… Kraustausi iš proto, man be galo sunku atsisveikinti su šia istorija ir niekaip negaliu rasti tiesiog puikios pabaigos. Todėl turim ką turim, nevilkinsiu..;///////

Rodos, taip ilgai lauką akimirką, kada miegas ateis, žadintuvas naujajame telefone ėmė skambėti po Čarli pagalve. Ji atplėšė degančias pavargusias akis ir klausėsi užgniaužtos melodijos per pagalvės pūkus kelias sekundes prieš atsisėsdama lovoje. Judėdama mechaniškai, stebuklingai žvilgsniu neužkliudydama ištisos likusios miegamojo dalies, blankioje stalinės lempos šviesoje ji apsirengė ir dar kartą peržiūrėjo daiktus.

Vienas rožinis lagaminas, sukrautas dar vakar, buvo tvirtai supakuotas ir paruoštas kelionei. Kodėl jos pirštai dvejojo prieš suimant, Čarli nenorėjo galvoti. Ji prisėdo prie lovos šono, sunkiai atsidusdama ir nuleisdama ranką taip ir nepalietusi lagamino rankenos. Mergina žinojo turinti dar keletą minučių, prieš būtinybei leistis žemyn. Su pilku paltuku ir ilgais geltonais batais, berete ant galvos – drabužiais suruoštais iš anksto, Šarlotei buvo nepatogu ant minkšto čiužinio. Tačiau ji žinojo, kaip skaudės pakilti ir išeiti: dar ne, kol kas dar ne. Čarli užsimerkė, ragindama mintyse Krisą žengti žingsnį, persigalvoti.

Ar jis iš tiesų daro tai? Ar jis iš tiesų nedaro nieko?

Ji girdėjo jį lėtai judant lovoje, tikriausiai nemiegojusį visą naktį. Čiužinys judėjo po ja, kol jis atsisėdo ir pasirėmė ranka į pagalvę kažkur šalia Čarli šono – ji negalėjo matyti tiksliai per akių kamputį, bet būtų lažinusis už dvidešimties – dvidešimt penkių centimetrų atstumą. Tokia dirgli jo egzistencijai ji buvo: galėjo skaičiuoti centimetrais.

Po kurio laiko tylos, ta pati ranka pajudėjo ir iš šiurpuliukų, perbėgusių per nugarą, Šarlotė suprato, kad jos link.

Jos plaukai, nei sugarbanoti nei tiesinti nei šukuoti, krito ant pilko palto tiesiomis eilėmis ir tik pačiuose galiukuose natūraliai raitėsi į išsidraikiusias spyruokles. Ji kone jautė, kai Kriso pirštai užkliudė vieną, kitą… Kol jis sėdėjo tylus ir nepasiruošęs jos sustabdyti,- Čarli priminė sau, staigiai pašokdama ant kojų. Griebusi lagaminą ji atsisuko pilna burna įžeidimų, tačiau žodžiai taip ir neprasiveržė pro praviras lūpas.

Čarli nebuvo tikra, kad neims kriokti, jei leis balsui ištrūkti. Niekada ankščiau jai nebuvo taip sunku sulaikyti ašarų, kaip tą akimirką. Kristoferis nuleido ranką ir lėtai išlipo iš lovos. Čarli stebėjo užgniaužusi kvapą, kaip jo pėdos prietemoje ieško šlepečių. Ji laukė.

Ji laukė ir laukė, kada jis išplėš iš spintelės stalčių, ištrauks vinių su plaktuku ir prisikals save prie durų ir greta esančios sienos, užtverdamas praėjimą. Žinoma, Čarli stengėsi būti realistė, jis galėjo ištraukti ir antrankius jiems susirakinti, ar sužadėtuvių žiedą. Ji buvo beveik įsitikinusi, kad Kristoferis turi tokį, specialiai jai ir slepia žinodamas jos alergiją įsipareigojimams.

Bet jis apsiavė šlepetes ir atsigręžė, nedarydamas nieko daugiau. Jau apsirengęs, o tiksliau, nenusirengęs iš po vakarykštės dienos, stebėdamas ją su prieštaraujančiomis emocijomis veide.

Čarli nurijo kartėlį ir pasidavė apsimetinėjusi, kad jai lengva. Ji ėmė alsuoti giliai ir garsiai, kad nepradėtų verkti. Naujasis telefonas rankose ėmė skambėti. Mergina atplėšė akis į Krisą ir kiek nusisuko, su ašaromis akyse pakrypuodama į šonus pagal skambučio melodiją. Jos šokis buvo daugiau refleksas ir Čarli neužtruko, nes telefono ekrane atkakliai švietė Antonio Roudso vardas. Čarli apskaičiavo, kad atsisveikinimams paliktų kuo mažiau laiko, ji tempė gumą iki pat galo. Jau buvo kelios minutės po keturių ryto, o oro uoste jie turėjo būti bent prieš penkias.

- Jau leidžiuosi, tik sakiau Kristoferiui, kur jis gali susikišti savo sužadėtuvių žiedą.

Čarli matė kaip šone Kriso galva staigiai pasisuka į jos pusę, tačiau nekreipė dėmesio. Ji baigia su juo. Nuo šios akimirkos, jie nebeturi nieko bendro. Ji sudegins visas jų nuotraukas ir niekada nebežiūrės atgal.

- Ne, tėti, aš nesu apsinešusi,- ji iššnypštė pro dantis po kelių sekundžių,- aš tiesiog labai, LABAI pykstu. Tuojau nusileisiu.

Demonstruodama savo galią, ji numetė ragelį ir ėmė ridenti lagaminą durų link.

- Čarli.

Jo balsas ją sustabdė. Lyg išsisklaidę vėjyje, pažadai pamiršti, sudeginti ir nebežiūrėti išnyko. Čarli atsisuko, nekantriai dėbtelėdama į jį, pasiruošusi nusibraukti beretę sau ant veido, jei akyse kartais pasirodytų ašaros.

- Čarli, ką man daryti?- jis atrodė beviltiškai,- Atsiprašau. Čarli, atleisk man.

Ji laukė daugiau, tačiau tyla apgaubė kambarį. Tokioje ramumoje ji aiškiai girdėjo savo pačios gurktelėjimą, bandant nuryti ašarų kamuoliuką. Dabar ji nebesijautė turinti jėgų netgi kalbėti tvirtai ir aiškiai. Sekantys sakinys, ištartas nei nesumikčiojus, savo tonu nustebino ir pačią merginą.

- Tu eres el peor alumno, lo que tenia en todos mis años de sabiduría,- ((*iš isp.klb. tu esi blogiausias mokinys, kokį esu turėjusi per visus savo išminties metus.))

Jis atsiprašo? Ar jis išprotėjęs?! Tai tas pats, kas badyti ją durklu ir su kiekvienu smūgiu sakyti „ups, pataikiau!“. Jis atsiprašo už nusikaltimą ir daro patį nusikaltimą vienu metu!

- Turi tai perskaityti!

Čarli vos neįsirėžė į priešais koridorių užkirtusį Janą.

- Kas? Iš kur… – mergina bukai įsispoksojo į du popieriaus lapus, kuriuos vyresnėlis Vestas jai kišo prieš nosį,- ar tu nemiegojai?- susirūpinusi paklausė, kol akys nuslinko nuo popierių iki tamsių draugo paakių.

- Nesvarbu, turi tai perskaityti, tai Kriso laiškas Skarlet.

Užteko paminėti tą vardą ir Čarli tvirtai suėmė lagamino rankeną. Pyktis beveik suteikė jėgų pakelti ir užsimoti, tačiau ji susilaikė ir taikiai bandė prasibrauti pro šoną.

- Aš rimtai,- Janas tuojau pat atspindėjo jos judesius, vėl užstodamas kelią,- žinau, kad jūs susipykę, bet tai svarbu. Jis praktiškai myža klišė šitam laiške.

- Aš myliu klišė,- ji bandė brautis pečiu.

- Žinau! Todėl turi perskaityti!- vaikinas nenusileido.- jis kalba apie tave. Ir labai jau pasišiaušęs, atsiminus, kad kai rašėm laiškus, judu tebuvote draugai. Taigi, mes atspausdinome ir pasitarę nusprendėme, kad tu tikrai, tikrai turi tai perskai….

- Traukis iš kelio, Janai.

- Ne! Kol neperskaitysi.- jis padvejojo sekundę ir pridėjo išpažintį,- ir taip pat, jei tavęs neįtikinsiu, išsiblaiviusi Dani mane nugalabys.

Čarli susirėmė žvilgsniu su jo akimis ir sugriežė dantimis. Ji apsidairė aplinkui, nežinodama, ko griebtis. Šalimais tebuvo vonios durys, o užsidaryti viduje neatrodė labai brandi išeitis. Viliojanti, gerai apsvarsčius… Bet nelabai brandi.

Vietoje to, jai į galvą šovė kita mintis. Ką suaugę žmonės darytų tokioje situacijoje – gudrautų.

Ji paleido lagaminą, griebė už vonios durų rankenos ir žengė vidun, greitu įprastiniu judesiu spustelėdama lemputės jungiklį. Tereikėjo ištiesti ranką, pagriebti vieną dėžučių nuo lentynų ir atsigręžti atgalios: Kristijanas nei nespėjo susivokti, kas įvyko.

Kitą sekundę ji jau traukė iš dėžutės vieną pailgų įpakavimų ir pamojavo juo ore.

Jano veidas tapo baltas kaip popieriai, kuriuos jis laikė.

- K…kas tai?

- Ne aš viena namuose mikčioju!- akimirką ji išsiblaškė.

- Tik nesakyk, kad tai…

Čarli metė tamponą Janui į rankas. Šis pagavo automatiškai, bet iš karto paleido atgal į orą, sužviegdamas kaip žvėris ir mesdamasis atbulomis. Jis išlaikė pusiausvyrą, tačiau įsikibo į sieną delnais, užmiršdamas ir paleisdamas sklęsti laišką ant grindų.

- Leisk man praeiti,- Čarli ištraukė dar vieną ginklą ir numetė prie Jano kojų. Šis iš karto prisispaudė prie sienos dar labiau, bandydamas įgyti kuo daugiau atstumo tarp savęs ir neįvardijamo siaubo.

Ji suėmė lagamino rankeną ir išdidžiai pravažiavo pro šalį, netrukdoma niekieno.

Sekantis pusvalandis jai atrodė kaip specialiai sukurta kankinimo mašina. Rūpestis iš visų pusių: draugų nuoširdus ir Tonio apsauginių pasamdytas, apsupo ją tarsi gniaužianti oro burbuliukų plėvelė. Kad ir kur ji žengė, Dani puldavo į paniką ir apsikabindavo tarsi panda, braukdama tylią ašarėlę, nemiegojusi, vis dar kiek išgėrusi ir tokia miela, kad Čarli buvo labai sunku nepaisyti šviesiaplaukės kūdikiško balselio maldaujant neišvažiuoti. Ji negalėjo tvarkytis dar ir su šia problema dabar. Kažkoks paktas tarp jos draugų, kurie dairėsi tarpusavyje nervingai ir kikendavo sutikę pačios Šarlotės žvilgsnį, buvo rūpestis, kurį ji atsisakė priimti sau ant pečių. Ir dar laiškas…

Su kiekviena praeinančia minute jos galvoje rezgėsi nauji pasiteisinimai pakilti aukštyn ir nugvelbti tą kvailą laišką. Tačiau jai nereikėjo vargti: Janas pasirodė nešinas ir įgrūdo į rankas, tiesiogine to žodžio prasme. Jai beveik nereikėjo apsimetinėti, kad nenori turėti su tuo laišku jokių reikalų – draugas pasirinko gerą laiką ir vietą. Čarli niekada nebūtų ėmusi mėtytis tamponais priešais šešis svetimus vyrus ir jis tai žinojo.

Jai buvo nesuprantama, kodėl apsauga mato būtinybę trintis jų koridoriuje visu pustuzinio vyrų būriu. Bet akivaizdu, kad Tonis brangina savo vienintelę paveldėtoją. Galbūt ji pati gali duoti nurodymus? Galbūt liepti žongliruoti bandelėmis: tai pralinksmintų kitus. O gal pačiai pabandžius išsiprašyti pažaisti su ginklu, kaip dabar zyzė Danielė?

Ji žinojo, ką darytų. Čarli dar kartą pažvelgė žemyn į laišką, kurį spaudė tarp pirštų taip, jog popierius ėmė glamžytis linkdamas per pusę. Ji įsivaizdavo, kaip pasiima tą ginklą ir nušauna tą laišką. Paliktų gražią dailią skylutę vidury balto popieriaus ir jei pasisektų, likusi dalis tiesiog sudegtų.

Vienas žaliūkų, priglaudęs pirštą prie ausy esančio mikrofono, pagaliau nusprendė, kad saugu palikti namus. Jis suėmė Čarli ranką ir kone išplėšė iš inkštinčios Danielės glėbio. Janas ir Rudis stovėjo šalimais, vienodais chalatais, vienodomis liūdnomis minomis. Čarli gręžėsi atgal kuo pikčiau juos visus nužiūrėdama. Visas šis sukilimas per didelis dviejų dienų kelionei. Jie elgiasi taip, tarsi ji išvažiuotų ilgam.

Ir šita palyda, Dieve,- Čarli mąstė, muistydamasi iš rankų. Visa tai nereikalinga, ji ne kažkoks dievukas, ji dar nieko nenusprendė. Netgi dar nepasiekus laukųjų durų, kažkieno pirštai surakino jos alkūnę, o nugaros ir krūtinės apsupo iš visų pusių, saugodamos žengiant labai pavojingu tiesaus parketo keliu.

Pagaliau jai pavyko išsibrauti ir netgi atgauti savo lagamino kontrolę. Gatvėje kandžiojosi šaltukas, ir reporterių buvo nedaug, tad apsauginiai atrodė tiesiog juokingi, šokinėdami apie nedidelio ūgio merginos figūrėlę.

Trys automobiliai laukė išsirikiavę mašinų aikštelės įvažiavime. Jie išsiskyrė tarsi baltos varnos, žibėdami lakuotu nauju paviršiumi tarp aptrintų ir senų studentams įkandamų transporto priemonių.

Čarli buvo palydėta į vidurinį. Jai teko ropštis laipteliais aukštyn į nuo žemės atsiplėšusį prabangų saloną. Jai teko kiek susmukti sėdynėje, slepiantis nuo pro priekinius stiklus žybsinčių blyksčių. Jai teko sukąsti dantis, kai iš karto nerado savo telefono kišenėje. Ir slapčiomis nusikeikti, kai galų gale atrastas telefonas nepasiūlė skaityti jokių naujų pranešimų.

Kiekviena iš šių detalių siutino ją. Ji buvo įskaudinta ir išgąsdinta, tačiau labiau už viską ji buvo supykusi.

Patiko (25)

Rodyk draugams



Leave a reply

  • Monthly

  • FRIENDS:

  • Meta

    • Subscribe to RSS feed
    • The latest comments to all posts in RSS
    • Subscribe to Atom feed
    • Powered by WordPress; state-of-the-art semantic personal publishing platform.
    • Firefox - Rediscover the web