BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas



According to Charlie

June 22nd, 2012

Pasak Čarli: 67. Meilės išmintis, atsiprašymai bei atsakymai

Posted by Lali in Be temos

Dainą būt geriau leisti skyriaus vidury, kur Dani kalbasi su Čarli, bet jeckau, čia ne taisyklė! Tikiuos dainos žodžiai man vienai teatrodo kaip didžiulis spoileris O.o

I’ve come to tell you all the truth
Though you always had the proof of it

Wisdom tells me to turn away
Broken once, it’s all the same…

http://youtu.be/XlpsqnSBByQ

Čarli gailėjosi neturinti ausinių ausyse, kai pėdinant namo iš dangaus pasipylė smulkus lietus. Mažyčiai lašeliai ėmė kibti į vyriško švarko vilną, kuris baisiai graužė jos kaklą ir slėpė merginą nuo blauzdų iki nosies. Nauja odinė rankinė, permesta per petį, einant šokinėjo ties dešiniu klubu, o merginos pirštai maigė dar naujesnio telefono ekraną. Aparačiuko ekranas blizgėjo spalvotais lietaus lašeliais, keldamas malonų jaudulį Čarli pilve, kokį tik visiškai nauji daiktai sukelia žmogui. Dar viena dovanėlė nuo Tonio. Ji niekada nemėgo imti kyšių, tačiau šį sykį buvo per daug pavargusi kovoti. Be to, mergina paliko savo seną gerą ir tris kartus lėtesnį už šį, telefoną namie, o keliauti be galimybių susisiekti – nepraktiška.

Nors žinojo kelią atmintinai, Čarli žingsniavo sekdama GPS sistemą naujame telefone, kol balsai aplinkui ėmė vogti dėmesį nuo žemėlapio ekrane. Ji pakėlė galvą, nes buvo beveik pasiekusi „kelionės tikslą“, ir sulėtino žingsnį prieš pat gatvę, vedančią į namo kiemą. Ir kodėl ji atsisakė, kai Tonis įtikinėjo leisti savo asmens sargybiniui parvežti ją namo? Šitas žaliūkas visus šiuos žmones nuskintų kaip boulingo kėglius.

Vaizdas buvo toks surrealus, kad mergina sustojo vietoje, neramiomis akimis automobilių aikštelėje ieškodama kito paaiškinimo, kodėl vienas iš vyrų ant peties laiko milžinišką vaizdo kamerą. Ji žinojo savo situaciją taip labai gerai: analizavo ir perkartojo mintyse kiaurą naktį, tačiau vis tiek negalėjo patikėti, kad tai vyksta.

Aršūs, grobuoniški, trys beširdžiai žurnalistai smalsiai dairėsi, stovėdami palei jos namų duris, užtverdami kelią savo susikūprinusiomis figūromis. Vienas operatorius, vienas garso operatorius ir pranešėjas. Akivaizdžiai jie laukė gana ilgokai, nes prieš jos akis operatorius nusikėlė kamerą ir pasidėjo šalia garso operatoriaus į sieną atremtos aparatūros. Pavargę… jie pradėjo prarasti viltį.

Galbūt ji gali čia palaukti, kol jie praras viltį iki galo? Šitai absurdiška: ji gali tiesiog paskambinti Danielei ir paprašyti išeiti minutei į lauką, apsiginklavusi pieštukais. Ji pajudėjo kelis žingsnius labiau už kito namo kampo, kai tie patys balsai pasigirdo visai šalimais. Čarli pasuko galvą į jų šaltinį ir išvydo penkių aukštų vaikinų grupelę, besitrinančią palei jos namo aikštelės kraštą. Juos skyrė tik gatvė. Na, gatvė ir kampas.

Vaikinai atrodė ne vyresni nei aštuoniolikos, visi afroamerikiečiai, apsitaisę šiltais sportiniais kostiumais. Vienas sėdėjo ant krepšinio kamuolio, kiti ramstė tinklinę tvorą ir visi dairėsi į žurnalistus prie laiptinės. Ji girdėjo juos skundžiantis apie lietų ir nutrauktą treniruotę, tada, kiek pagavo ausys, aptarinėjant vyrus prie durų. Baigusi rašyti žinutę Danielei, Čarli įsigrūdo telefoną ir pabandė nuspręsti, ar jai eiti pro vaikinukus ar aplink visą aikštelę: antrasis variantas varginantis ir ilgas, be to, jos laukia Krisas.

Šarlotė vis dar negalėjo apsispręsti, kai vienas nepažįstamųjų pašaukė ją. Vardu.

Prikaustyta vietoje ji stebėjo, kaip vaikinas su kamuoliu po pažastimi apsidairo ir ristele kerta gatvę, kol jo likęs draugai atsitiesė nuo tvoros.

- Ei,- jis sustojo priešais,- atleisk už trukdymą ir panašiai, bet tu esi Šarlotė Lililton? Ar tai tiesa?

- Uh… Taip… toks mano vardas… Manau…

- Ne, ar tiesa tas dalykas apie tave ir tą dainininką?- jis ragino, greitai atsisukdamas ir pamodamas už kelių metrų dvejojantiems draugams prieiti artyn.

Kada jie spėjo kirsti gatvę?- ji su panika pagalvojo, dairydamasi per vaikinų pečius į jau į šią pusę žiūrinčius žurnalistus. Danielės dar nematyti…

- Tai taip kieta, gal nori keistis tėvais?- kitas vaikinų paklausė, sukaupęs drąsą ir visas būrelis nervingai nusijuokė.

- Dabar ji kaip garsenybė,- kitas žengė arčiau, kalbėdamas apie Čarli trečiu asmeniu.

- Ir dar pinigais aptekusi.

- Ei, gal tu gali duoti autografą, ar kažkas tokio?

Jos akys lakstė nuo vieno prie kito vaikino, sekdamos, kas kalba, kai lėtai noras bėgti ėmė rištis į veiksmų planą galvoje.

- Ei, nereikia čia šitaip,- pikčiau tarė vienas vaikinų, pastebėjęs, kaip nevalingai Čarli koja žengia atgalios.

- Mes tik kalbamės, nereikia čia myžčioti į kelnes ir ruoštis bėgti. – kitas, su krepšinio kamuoliu, iššiepė dantis.

Čarli garsiai nurijo seilę ir kuo tvirčiau tarė:

- Aš nesiruošiu bėgti.

Sekundę papildomai įtikinėjusi krepšininką žvilgsniu, ji staigiai apsisuko ant kulno ir puolė į kojas. Vos nubėgusi kelis žingsnius, ji išgirdo juos šaukiant ir vejantis. Ji ėmė dėti daugiau jėgos į savo atsispyrimus ir kojų raumenys pradėjo protestuoti skaudžiu mauduliu. Ši savaitė ėmė virsti iš lengvai tragiškos į fiziškai nepakeliamą.

Čarli nei nesitikrino, ar nepametė naujo telefono, dusdama dar kelias dešimtis metrų, kol pasiekė kitą gatvę ir autobuso stotelę. Kaip tik ten, tik kitoje pusėje, didelis mėlynai ir baltai dažytas autobusas laipino keleivius. Panikuodama, ji pakeitė kryptį keletu laipsnių, planuodama įšokti į autobusą. Žingsniai už nugaros artėjo, autobuso variklis sugriaudėjo, ir tik spėjus paliesti mėlyno metalo šoną, jis nuvažiavo tolyn. Ji stabtelėjo, šaukdama palaukti, ir apsidairė.

Autobusas nuvažiavo, atverdamas stotelės vaizdą, ir ten, lietuje, jos laukė jis. Sekundę Čarli negalėjo patikėti savo akimis. Jis buvo čia, jis buvo čia! Jis laukė jos, ar jis laukė autobuso – nesvarbu. Jis buvo čia, Čarli norėjo verkti ir dainuoti tuo pačiu metu. Jos širdis stuksėjo kaip pašėlusi, dabar iš jaudulio, o ne baimės.

Ir jis atsisuko, išgirdęs ją šaukiant autobusą, per dvi sekundes apžvelgdamas jos persekiotojus ir tik tada Čarli, neatpažinęs jos su milžinišku beformiu paltu. Akimirką, kai jų akys susitiko, ji isteriškai prunkštelėjo su palengvėjimu ir vėl atsispyrė bėgti. Krisas atsiplėšė iš vietos taip pat.

Jo akys su degančiu įsiūčiu žvelgė pro jos petį, bet Krisas vis tiek ištiesė rankas, kai Čarli šoko į glėbį, apsivydama vaikino liemenį kojomis, sprandą rankomis ir paslėpdama veidą ten pat. Dusdama ji šiltais iškvėpimais kuteno jo odą ir isteriškai kikendama Čarli pasilenkė ten pabučiuoti. Atsiprašymas.

Jis nenustojo žingsniavęs, tvirtai priglaudęs merginą prie savęs. Viena ranka laikė ją už liemens, kitos delnu glaudė Čarli galvą prie savo peties. Jam nereikėjo, kad kas ją matytų, ar ji matytų, kokiomis akimis jis žiūri į tuos persekiotojus.

Jo žvilgsnio pakako vaikinams pristabdyti, žengti atbulomis, apsisukti ir bėgti į priešingą pusę. Jo žvilgsnio pakako nepažįstamiems praeiviams pasitraukti į šoną, kol vaikinas nešė Čarli namo.

- Aš laukiau tavęs prie autobusų stotelės,- jis tarė, tvirtai sukandęs dantis,- tu turėjai išlipti iš to autobuso, į kurį lėkei įlipti. Kokiais kryžkeliais grįžai namo?

Čarli užmerkė akis:

- Aš sekiau GPS, ėjau greičiausiu keliu, bet skirtu važiuojant automobiliu…- ji keiktelėjo mintyse – vien tariant garsiai tai atrodė kaip visiškai kvailas sprendimas,- Tai mano naujas telefonas… Jis tikrai…- neatrodė, kad Kristoferį domintų jos naujas telefonas, todėl Čarli nutilo, nepabaigusi sakinio.

Ji norėjo atsitiesti, žvilgtelėti į veidą, įspėti vaikino mintis. Bet jo ranka ją sulaikė ir Čarli suprato dėl ko: pasiekus automobilių aikštelę nauji priešininkai užstojo kelią. Tačiau reporteriams Kristoferio žvilgsnio nepakako. Čarli išgirdo keletą fotoaparato spragtelėjimų, prieš jiems įeinant į vėsią laiptinę. Bet netgi tada, kada ji jau buvo saugi, ir beveik namie, jis nepaleido jos iš rankų.

*******

- Myliu tave, juk žinai, kad tave myliu…

- O Dieve, nujaučiu tęsinys man nepatiks,- Čarli nunarino galvą.

- … bet tu turi išspręsti šitą dilemą pati ir savo galvoje. Pati,- Danielė pakartojo,- ne Krisas, ne aš, pati, tu ir tik tu.

Čarli iškvėpė ilgą atodūsį, apgaruodama lango stiklą, prie kurio buvo prisiplojusi. Jos puikiai matė kiemą, tačiau pačios rymojo svetainės tamsoje, kad galėtų įžiūrėti reporterius automobilių aikštelėje ir likti nepastebėtos.

- Tai puiki galimybė, tu tai žinai,- Danielė priminė, apsisukdama ir atsiremdama į sieną prie lango nugara. Ji sunėrė rankas ir nekantriai pažvelgė į Čarli, laukdama pritarimo.

- Tai kyšis,- ši paprieštaravo.

- Abu faktai tiesa, bet neprieštarauja vienas kitam. Jeigu aš būčiau nors pusė tiek, kiek tu, talentinga, ir gaučiau šansą mokytis vienoje garsiausių meno mokyklų visoje Europoje, nedvejočiau nei sekundės.

- Tu visada tai darai, pastebėjai? Sakai, kad man reikia nuspręsti pačiai, o po to „jei aš gaučiau tokį šansą…“

- Mažytis gyvenimo patarimas, Čarli: lik praktiška, tiesiog lik praktiška. Galvok su galva. Tai, kad liksi čia, bandydama priderinti savo gyvenimą prie reporterių, persekiotojų, gandų, tai bus kvaila auka. Niekas jos iš tavęs neprašo. Krisas žino, kad jį myli. Tiesiog mylėk iš Londono. Nėra taip toli! Be to, apgyvendinimas, studentų miestelis – viskas apsaugota. Čia mes tavęs nesužiūrėsime. Man nepakaks pieštukų…

Šarlotė atsirėmė į kitą sieną ir papurtė į šonus pavargusią galvą.

- Negaliu priimti sprendimo nepasitarusi su juo.

- Kol nelakstysi ten, kur emocijos veda, sutinku. Tai ką jis sakė?

- Kai papasakojau apie Tonio pristatytą nuostabiąją galimybę man palikti Braitoną ir tapti žvaigžde?

Dani susiraukė:

- Taip blogai, a?

- Nieko,- Čarli burbtelėjo,- jis nesakė nieko, tik kad einąs virti prakeiktos sriubos. Jis elgiasi kažkaip keistai…

- Baik nerimauti dėl jo. Čarli, kaip tu nematai? Tu jį myli tiek labai, kad kartais pamiršti mylėti save.

- Aš rimtai, Dani. Jis iš tikro atrodė labai…- Šarlotė susiraukė,- tarsi… agonijoje. Visa šita situacija gręžia iš jo gyvybę.

- Pff. Gal Krisas susivokė, kad jam atsiradus vienintelis progresas tavo gyvenime buvo persikraustymas nuo čiužinio ant grindų į jo lovą su katinu..

- Dani! Galvok ką kalbi.

- O, kokie mes įžeidūs. Tu tiek bijai pasikeitimų, kad sėdėtum čia dar penkerius metus darydama nieką, slapčiomis vis galvodama, kokį šansą praleidai? Ten už durų yra didesnių dalykų, nei šitai, žinai? Tau tereikia susiimti ir išeiti pro jas. Nors nesuprantu apie ką iš viso kalbame, ne tai, kad iš tiesų turėtum didelį pasirinkimą: mūsų kieme vaikšto reporteriai. Tavo kelias aiškus.

- Baik,- ji tiesiog nebegalėjo klausytis. Visi šitie argumentai, stumiantys ir smaugiantys ir tokie sausai racionalūs, skatina judėti greitai, dabar, tuojau pat…visko tiesiog buvo…- visko tiesiog,- ji tarė savo mintis, drebančiu balsu,- visko tiesiog per daug.

Kristoferis lėtai pasuko galvą į nakties šviesą svetainėje, lūkuriuodamas tamsiame koridoriuje. Vos šiltas sultinys lėkštėje ant padėklo, tyliai suteliuškavo vaikinui sujudėjus. Sultinys. Jis užkaitė vandenį ir išpakavo du kubelius sultinio. Tai viskas, ką jis padarė, po to, kai ji grįžo išsigandusi, susirgusi, nemiegojusi ir sudaužyta širdimi. Jis išvirė jai sultinio. Tai buvo taip kvaila. Kvaila, menka, palyginti su masyviu faktu, kad viskas yra jo kaltė. Pusiau gyvas, pusiau apmiręs, jis delsė apsispręsti.

Jis turėjo nuspręsti, kiek daug jai prisipažinti ir nebūti savanaudžiu šia tema. Sakyti viską, ar sakyti… beveik viską. Jam reikėjo kažkaip išsaugoti savo ankščiau tartų žodžių svarbą. Jai reikėjo pamatyti, kad tai tiesa: svajonės iš tiesų išsipildo. Ji vadina save silpna, bet Čarli tereikia vieno žingsnio, paties pirmutinio ir ji, tokia velniškai nuostabi, ji galėtų įgyvendinti tai. Jei ji norėtų, ji galėtų nuskinti visus tuos žiūrovus, teisėjus, visus… viena taiklia nata.

Nebegalėdamas išsilaikyti ant kojų, jis nuleido padėklą ir nuslinko siena šalimais, atsisėsdamas ant grindų. Dieve, jis buvo toks pavargęs: kiaura naktis nesudedant bluosto. Nei penkios minutės tiesiog užsimerkti ir išjungti mintis… Ta pati tiesa vis sukosi ir sukosi galvoje ir kad ir kaip Krisas ją vartė, esmė nesikeitė.

Jis gali turėti tai ko nori, bet tuo pačiu metu, nenusipelno. Tik ne po to, kai jai teko iškentėti tokį staigų pasikeitimą… Tik ne po to, kai ji susipyko su mama, ar tikriausiai praverkė visą naktį. Ne, jis tai jai padarė, todėl jis nenusipelnė jos.

O Čarli… Jo Čarli nusipelnė visko.

Kristoferis pasitrynė veidą delnais, negalėdamas patikėti, kad atsidūrė šitokioje situacijoje. Jis jautėsi tarsi filmuotųsi kokioje melodramoje, bet tai kas vyksta… Čarli veidas laikraščių gandų puslapiuose, reporteriai už durų, įvairūs reportažai, kuriuos kiaurą dieną iš interneto knaisiojo Rudis – visa tai iš tikro vyko. Ir Krisas jautėsi kaip kvailys, bandydamas paversti savo būsimą tiesos pasakymą į kažką herojiško.

Tai nebus didvyriškas poelgis, ne. Paprasčiausiai, jei nepasakys tiesos tuojau pat, jis išsikraustys iš proto. Vaikinas pralaiminėjo kiekvieną iki paskutinio mūšio savo galvoje, ir sutikdavo vis tą pačią baigtį. Jis ją praras.

Jis ją praranda.

- Tu atrodai tarsi bandytum nusipjauti sau ranką atbukusiu peiliu,- jos balsas pasiekė jį šalimais. Krisas nei negirdėjo, kaip ji pasirodė.

- „127 valandos“,- jis atspėjo automatiškai, pakeldamas akis, ir sekdamas Čarli visą kelią, kol ji nužingsniavo iki koridoriaus galą ir paspaudė šviesos jungiklį. Pirma lemputė ėmė zimbti, o tik tada užsidegė, po seno rausvos spalvos gaubtu blausiai apšviesdama siaurą koridorių.

- Ar tai mano sultinys?- ji paklausė, nusišypsodama ir grįždama prie jo.

- Jis šaltas,- Krisas ėmė judinti padėklą, ruošdamasis stotis.

- Ne, ne,- ji atskubėjo, greitai prisėsdama šalia priešingos sienos, kiek labiau į šoną ir jų sulenktų kojų pėdos įsitaisė greta.- viskas gerai,- ji timptelėjo padėklą pirštu ir vaikinui paleidus, atsislinko grindimis arčiau savęs.

- Aš…- iš svetainės pusės pasirodė Danielė, su tokia apgailestaujančia veido išraiška, kad tik akivaizdi būtinybė galėjo priversti ją įsiterpti,- … netrukdysiu jums,- pabėgėdama ir perlipdama abiejų kojas, mergina nuskuodė į virtuvę,- pasikalbėti!

Vėl vieni, jie pažvelgė vienas į kitą ir Čarli sumirksėjo, padrąsinamai nusišypsodama. Jis atrodė toks pavargęs, toks liūdnas…

- Oo, mielasis,- ji šyptelėjo su garsu, - mes turėsime būti truputį tvirtesni, jei norėsime išgyventi visa tai visiškai nenukvakę.

- Aš neištižęs,- jis paprieštaravo, nors puikiai žinojo, kad jos įvertinimas arti tiesos,- aš tik… nemiegojęs.

- Tai eime miegoti,- Čarli ėmė stotis, bet šį kartą Krisas sustabdė, staiga sugriebęs jos ranką kiek žemiau alkūnės.

Mergina sustingo nuo tokio netikėto judesio, bet jis užglaistė savo veiksmą švelniais tyliais žodžiais:

- Dar kelias minutes, gerai?- tyliai paklausė. Jo pirštai atsileido gniaužę ir ėmė leistis žemyn. Nykštys slinko Čarli rankovės medžiaga iki pat riešo, kol Krisas pagavo jos plaštakėlę ir švelniai timptelėjo merginą arčiau.

Nesipriešindama, bet dabar jau rimtai susirūpinusi, Čarli pasilenkė ir apsisuko, kol nugara neatsirėmė į jo krūtinę ir nepasidėjo galvos ant vaikino peties. Jų atodūsis buvo tylus ir sinchroniškas, kol Krisas rado kaip apsivyti jos rankas ir liemenį savomis. Jis įkniaubė nosį į jos plaukus, įkvėpdamas kuo giliau šampūno kvapo ir akimirksniu pasijusdamas truputėlį geriau.

- Taigi,- Čarli prabilo, kiek raukdamasi, kad negali matyti jo veido. Tarsi ir taip nebūtų sunku suprasti, ką jis galvoja, ji daugiau nebegalėjo skaityti ir jo akių.- Tonis nori, kad skrisčiau su juo poryt. Mes susitiksime su tokia poniule iš sostinės, Megan kažkokia tai… Jis sakė, kad ji yra stebukladarė, kai eina kalba apie viešuosius ryšius.- Čarli šyptelėjo, pajutusi, kaip Krisas priglaudžia lūpas prie jos smilkinio, tada skruosto,-… problema tame, kad šis visas reikalas yra labai „jautrus“,- ji pirštais parodė kabutes, cituodama Tonį,- todėl mes negalime gaišti laiko. O visas tas mokyklos ir persikraustymo į kitą miestą ir naujo gyvenimo pradėjimas – tai tik teorija, kurią spręsime tame susitikime. Tai ne planas, niekas dar nenuspręsta. Ou..- jo lūpos, aplankiusios žandikaulio liniją, prisiglaudė prie jautrios kaklo odos,- ir mes… tik tai… na, žinai… darysim idėjų lietų. Kaip paversti mano gyvenimmm-aaaoou… Ir jūsų visų – saugiu.- jai reikėjo susikaupti. Reikėjo susikaupti dabar,- Krisai, mums tikrai reikia pasikalbėti apie tai.- Čarli tvirčiau tarė.

Ji nutilo, laukdama atsakymo, tačiau Kristoferis tik toliau atvirais bučinukais sėjo jos kaklą, kartais švelniai grybštelėdamas dantimis į odą. Jei ne visos tos problemos, ji tikriausiai galėtų jaustis lyg rojuje. Štai kas kliuvo jai labiausiai: Kristoferis yra analitikas. Jis nesėdi ant grindų pats vienas, nepraleidžia sveiko skaičiaus valandų miego, ir tikrai nepraktikuoja temos vengimo. Jis nori kalbėti apie dalykus ar kažkas tokio…- Čarli prisiminė, jis visada buvo analizuotojas. O dabar… Krisas akivaizdžiai ne savo kailyje, o tai Čarli akimirką išgąsdino labiau, nei miglota ateitis. Ji išsiplėšė iš jo rankų, atsitiesdama ir pasisukdama taip, kad galėtų jį matyti.

- Ei,- ji pamojo delnu prieš jo nosį, kai vaikino akys taip ir liko įsmeigtos kažkur į sultinio padėklą.- kas vyksta? Tu elgiesi labai keistai, žinai? Krisai,- ji palinko artyn, kai vaikinas nei negrįžtelėjo į ją.- Kas. Vyksta.

Kristoferis neatsakė. Jo vokai užsimerkdavo ilgoms, sunkioms pauzėms, tarsi jis bandytų sulaikyti kažką, kas tuoj prasprūs iš akių. Jis lėtai ir atsargiai užkėlė savo ranką ant jos delno, atremto į grindis. Perbraukė pirštais per jos pirštus, švelniai kliudydamas kiekvieną krumplį veiksmo pabaigoje.

Merginos gerklėje ėmė kurtis ašarų kamuoliukas. Šarlotė pabandė nusiraminti: šios dienos buvo klaikios, jos išvargino visus.

- Aš gi neišvažiuoju su visam,- ji tarė tyliai, nenorėdama nieko labiau, kaip nematyti skausmo jo veide, bet negalėdama nusisukti.

- Tai nesusiję su tavo išvažiavimu,- jis ištarė be balso.

Ji žinojo, kad tai nesusiję. Mergina tik tikėjosi klystanti. Ji įkvėpė kelis kartos, prieš pakeldama laisvos rankos delną ir priglausdama prie Kriso skruosto.

- Pažiūrėk į mane,- ji pareikalavo tyliai.

Nenoriai ir vis stabčiodamas kažkur ties jos pečiais, smakru, nosimi, jis pakėlė akis. Ir štai ten Čarli išvydo vieną dalyką, kurį pamatyti slapčiomis bijojo labiausiai. Atsakymą.

Ne,- ji suaimanavo mintyse, žvelgdama į jį. Kristoferis sučiaupė lūpas, jo žandikaulis įsitempė ir skruosto raumenys ėmė judėti, ką Čarli juto savo delnu. Ji atitraukė ranką, klausdama dar sykį:

- Juk tu nenori pasakyti, kad…

Jis neprabilo. Bet nenuleido akių, ir vėl ji išvydo atsakymą. Iki šiol jos galvoje tai buvo spekuliacija, Tonio sugalvotas melas, turėjęs nutraukti jos ryšius su stipriausiai Braitone ją laikančiu žmogumi. Melas toks absurdiškas ir toks netikras, kad prieštaravo viskam, ką ji žinojo apie Krisą. Ar manė žinojusi…

Ji net dabar negalėjo mintyse ištarti tai, ką jis bandė prisipažinti. O ką jau kalbėti apie kaltinimo formulavimą balsu. Bet Čarli negalėjo ir žiūrėti į jį, taigi ji užmerkė akis ir atitraukė delną nuo vaikino veido.

Bet tai turėjo būti ištarta, kitaip ji negali prisiversti patikėti. Plėšoma skirtingų jausmų, ji sukaupė stiprybę balsui ir vienu sakiniu perkėlė šią naštą jam:

- Tu turi tai pasakyti garsiai,- Čarli atsimerkė ir atrado jį stebintį šešėlius ant sienos. Šitoks bailus žvilgsnio vengimas ją dar labiau įsiutino ir kitas reikalavimas skambėjo pikčiau,- esi man skolingas bent tiek. Pažiūrėk į akis ir pasakyk garsiai, kad tu išpliurpei apie mane.

Tai galėtų būti melas,- ji staiga pagalvojo tą akimirką. Taip, teorija viliojanti ir šviežia, ir tokia puiki. Čarli mintyse ėmė žaisti su ja: juk Edvardas paliko Belą “Jaunaty” prisimelavęs iki pat savo tobulų ausų. Ta kvaila idėja, kad herojės gyvens geriau be herojų buvo kaip tik toks dalykas, ką atsakomybės mėgėjas kaip Kristoferis galėtų pritaikyti realybėje. Jis pamatė ją besivejančius vaikinus ir padarė išvadą, kad su Tonio apsauga jai gyventi bus geriau. Krisas tada sugalvojo šį melą, kad Čarli supyktų ir išvažiuotų neatsigręžusi! Tai taip klasiška! Kaip ji nepagalvojo apie tai ankšč…

Ir tada jis vėl pakėlė akis, savo mina pritrėkšdamas šią idėją, sutrindamas į miltus, padegdamas ir išsklaidydamas pelenus pavėjui. Kristoferis galėjo meluoti žodžiais, bet jo akys niekada jos neapgaudavo. Ji pažinojo jį taip gerai tikriausiai daug ankščiau, nei Krisas sugalvojo, kad nebemyli Skarlet.

Čarli nusigręžė ir ištraukė ranką iš po jo pirštų.

***

Ne. NE! Jokio teisimo pirma laiko! Jokių skubotų išdvadų! Jokių ašarų! Ir atidesnis skaitytojas rastų šimtą ir vieną vietą, kur Kriso mintys nesutampa su teorija, kurią bandau pateikti. Taip yra todėl, kad viskas yra, ne taip kaip yra… Kitas skyrius paaiškins visus nesutapimus. Skauto garbės žodis.

Klišė mane siurbia kaip juodoji skylė, teisiu save labiau, nei didžiausi kritikai nuteistų. Pakentėkit dar truputį: kitas skyrius visai greitai.

Ir laukiu komentarų! Nagi, čia pats galas, pretty pretty please? *vizgina uodegą*

Patiko (40)

Rodyk draugams



6 Responses to ' Pasak Čarli: 67. Meilės išmintis, atsiprašymai bei atsakymai '

Subscribe to comments with RSS or TrackBack to ' Pasak Čarli: 67. Meilės išmintis, atsiprašymai bei atsakymai '.

  1.    leliaaa said,

    on June 22nd, 2012 at 10:00

    o jezau marija pana…! as taip dziaugiausi kai krisas nese ja apkabines…:) bet ant pacio galo vos neapsiverkiau.;( ksip jis galejo?! drįso?! negaliu patiketi! laukiu sekancio skyriaus:) tikiuosi viska paaiskinsi:D

  2.    kari said,

    on June 22nd, 2012 at 12:21

    as tai tikiuosi, kad cia tik kazkoks nesusipratimas ivyko :) gal ne jis viska pasake, tik kazka uzsimine ir ispute didziuli burbula, kad jis del visko kaltas :) nes juk jie tokie mieli, skaiciau ju ta vieta kur jis ja sutiko stotelei visa laiminga, nes tai buvo lb grazu :D laukiu dar ir tikiuosi bus greitai, nes isprotesiu, nuo nezinojimo kaip viskas is tikruju :)

  3.    Ugnė said,

    on June 22nd, 2012 at 12:21

    awesome. bet norisi verkti, kad jau viskas į pabaigą;/ nes čia tiek daaug visko nutiko ir įvyko, jog tikrai bus sunku išsiskirti;o

  4.    ievuk said,

    on June 22nd, 2012 at 14:56

    nu jooo, as netikiu kad krisas ispliurpe :)laukiu laukiu laukiu laliuk!!!! paskubek :)

  5.    Lali said,

    on June 22nd, 2012 at 15:33

    Japs ;) Jis padarė kažką, bet jaučiasi kaltas už viską.

  6.    Dita said,

    on June 22nd, 2012 at 19:39

    Tas ju sisitikimas toks mmmmiiiiiieeeeellllllllllaaaaaaaaaaaaaaasssssssssssss :) !!!!!!! Bet kodel i pabaiga taip ;( nenoriu kad jie pyktusi ;(. Laukiu sekancio skyriaus ir paaiskinimu.
    Lali tu rasai nuostabiai, itrauki skaitytojus i savo istorijas ir jis tampa nuo ju priklausomas :) Lauku dar ir kitu tavo istoriju :)

Leave a reply

  • Monthly

  • FRIENDS:

  • Meta

    • Subscribe to RSS feed
    • The latest comments to all posts in RSS
    • Subscribe to Atom feed
    • Powered by WordPress; state-of-the-art semantic personal publishing platform.
    • Firefox - Rediscover the web