BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas



According to Charlie

May 29th, 2012

Pasak Čarli: 65. Balionėlis, paleistas į dangų

Posted by Lali in Be temos

I see you bite your bottom lip
Can you feel my kisses on your hands?
You’re almost here, you catch your breath,
A ghost is whisperin’ in your head:
”No, you’re not home”

http://www.youtube.com/watch?v=h-DGhi5A9GE&feature=colike

Paralyžiuota. Tai buvo žodis apibūdinti kiekvieną sykį, kai jai tekdavo kalbėti su mama. Visos mintys, visas progresas savęs drąsinime, kurtas metų metus, viskas ištirpdavo. Ir jos kalbos, kurias ji repetuodavo savaitę prieš važiuojant namo – viskas išnykdavo, tarsi užsirakindavo me jos jurisdikcijos faile. Tai buvo jos galva, po velnių: kodėl vietoj logikos ten karaliauja panika ir chaosas? Čarli nepritaria.

Ir dabar, kai motina pasirodė pati, netikėtai, ir Čarli žinojo prisidirbusi kaip niekada-kada-kada-kada ankščiau, padėtis buvo dar blogesnė. Tuo metu, kai sena Ruperto Tojota įsuko į jų namų kiemą, Čarli jau buvo pradėjusi dusti. Nuo įtampos jos raumenys ėmė skaudėti. Pirštai, įsmeigti į galinę sėdynę, buvo pabalę, bet ne taip, kaip veidas, kuriame rudos merginos akys buvo vienintelis dalykas, kuris dar turėjo spalvą.

Ji stebėjo motiną, braukiančią pykčio ašaras priekinėje automobilio sėdynėje ir žinojo, kad tai gėdos ašaros: gėdos turint tokią dukrą. Bet lipant lauk, Chulieta jau vėl buvo pakeitusi miną į griežtą, negailestingą kaukę. Griebdama dukrą už rankovės, tarsi ši iš tiesų turėtų šansų pabėgti, Chulieta tiesiog nusitempė vidun. Šarlotė pakluso, greitais žingsniukais sekdama iš paskos. Lipant laiptais, ji žvilgtelėjo aukštyn pro turėklus ir žalsvas sienas, tikėdamasi, kad kas nors bus namuose.

Jos pirštai iš tiesų drebėjo, ieškant raktų rankinėje. Aptirpę, nevaldomi, sunkiai sugraibė žiedelį ir sustingo, kai šalia pat nušvito telefono ekranas, tyliai skelbdamas apie įeinantį skambutį. Šarlotei nereikėjo ištraukti jo lauk, kad žinotų, kas skambina ir kodėl – kažkur dabar mokykloje priešpiečių metas. Ji užtrenkė rankinę ir greitai baikščiai žvilgtelėjo į mamą. Šis dvejojimas prieš atrakinant duris nebuvo praleistas pro akis: Chulieta užsimojo ir delnu sviedė per Čarli sprandą, suveldama ilgus plaukus. Šarlotė krūptelėjo, susigūždama ir nurydama aimaną dėl sukelto skausmo. Skubiai, ji įkišo raktą į spyną ir pasuko keturis kartus.

Keturi kartai,- ji suvirpėjo suskaičiavusi. Durys užrakintos iki galo, ir taip rakina tik namus tuščius paliekantys šeimos nariai. Ji buvo teisi tikėdamasi blogiausio: niekas nelaukia, niekas neapgins.

- Surask man kompiuterį.- buvo pirmasis liepimas, vos įėjus vidun.

Tuščiuose namuose aidėjo jų žingsniai keliaujant į svetainę. Šarlotė priėjo prie staliuko, paguldė raktus ir rankinę ant paviršiaus, vilkindama laiką. Žinoma, Endriu savo nešiojamąjį turėjo palikti matomiausioje vietoje ir Čarli nedrįso apsimesti nepastebinti. Prisėsdama ant fotelio krašto, ji pakėlė kompiuterį sau ant kelių ir atidarė ekraną. Iš antro sykio ji suvedė slaptažodį „babūbas“ – kompiuteris tebuvo užmigdytas, tad laukti teko neilgai. Bet ji kaip ir norėjo, kad aparatas užtruktų milijoną metų pasikraudamas: atidėlioti šią akimirką buvo viskas, ką Šarlotė tepajėgė daryti.

- Įrašyk savo vardą,- motina liepė griežtai, sustodama šalia ir pirštu besdama į ekraną.

Čarli greitai pažvelgė į tamsias, pykčio sklidinas akis, ir vėl susikaupė ties klaviatūra. Lėtai, atsargiai, ji įrašė savo vardą ir nuspaudė įvesties mygtuką. Paieškų sistema pasipylė daugybe rezultatų, visi iš garsenybių paskalų puslapių. Žemiau švytėjo keletas nuorodų į video klipus. Tiek daug, tiek įvairių,- Čarli aiktelėjo be garso, slysdama akimis per eiles ir eiles…

- Aš n-n-nežinau… Į k-k…- giliai įkvėpė ir pabandė iš naujo,- į k-k… k-kurią nuor-r-rodą eiti,- žodžiai šiaip ne taip rado kelią pro jos lūpas.

- Oho! Nuoširdus sakinys iš mano mylimos dukters lūpų! Tai tikrai netikėta,- Chulietos balsas buvo pilnas pagiežos.

Šarlotė paguldė kompiuterį atgal ant stalo, norėdama ištrūkti iš šio ekrano šviesos, siaubo, pasotinta vien nuorodų pavadinimais.

„Garsus dainininkas nušvilpia savo pavainikį nuo scenos.“

„Antonis Roudsas pasiekia naują dugną.“

„Paprasta studentė iš Rytų miesto pasirodo esanti garsaus plevėsos dukra.“

Atrodė, kiek sakė išsilieję skaičiukai šalia nuorodų, kad naujienomis internetas pratrūko vos šį rytą, tačiau paieškų sistema jau suskaičiavo daugiau nei kelis tūkstančius rezultatų. Tai buvo… absurdiška. Kaip per kelias valandas pasaulis gali virsti pragaru, kur Čarli skendo net nesusigaudydama. Kur viršus? Kur išėjimas?

Ji buvo garsi. Štai, žodžiai švyti ekrane, juodu ant balto. Jos pilnas vardas, jos gimtinės miestas, jos didžiausia paslaptis. Jei ji kada ir svarstė, kas būtų… na, jei būtų, šito stingdančio baimės jausmo tikrai nesitikėjo. Ir dar kaltė… Kodėl gi žemė negali atsiverti ir jos praryti?

- Kas?- motina pasiteiravo,- staiga tapai nebyle?

- Uh… Aš.. at.. at..atsiprašau. – Čarli išspaudė, vangiai mirktelėdama akimis. Ji norėjo trenkti sau tą pačią akimirką, kai žodžiai pakibo ore: tai buvo toks kvailas dalykas pasakyti.

- Tu atsiprašai?- Chulijeta perkartojo. – kas gero man iš tavo atsiprašymo, Karlota? – kai Čarli nieko neatsakė, moteris suriko,- KALBĖK!

Čarli tylėjo. Ji negalėjo laimėti. Ne tik, kad smegenys užšalusios, bet netgi šioms dirbant pilnu pajėgumu, pasaulyje nėra žodžių, kurie padėtų išbristi iš balos sausai. Ji padarė kažką blogo, dabar, pasirodo, labai blogo. Pradėkime nuo to, kad gimė.

- Pastaruosius dvidešimt metų aš dirbau iki kraujo, kad sukurčiau namus tau ir tavo broliui. Kad įsiliečiau į šitą visuomenę kaip gerbtinas jos narys,- motina pajudėjo, nesugebėdama nustovėti vienoje vietoje. Čarli stebėjo ją nervingai žingsniuojant per akies kamputį,- Dirbau kelias pamainas metų metus, kad jums nieko netrūktų. Liejau prakaitą, atidaviau savo jaunystę ir viskas kam? Kad žmonės iš manęs tyčiotųsi? O ką padarei tu? Du nebaigti išsilavinimai ir trečias, juoką keliantis – dailė! Galva visuomet debesyse! Nedėkinga tingine, tu tik varteisi ir tyčiojaisi iš manęs, slapta susitikinėdama su tuo.. su tuo… kiaule! Siurbei MANO pinigus ir MANO laiką, aš neauginau tavęs daryti man tiek gėdos, bet šitai… Oj, šitai tai jau viršūnė,- Chulieta skėstelėjo rankomis,- aš laukiau. Taip, aš laukiau tos akimirkos, kai tiesa ištrūks lauk… Žinojau, kad taip nutiks! Kiekvieną sekundę žmonės galėjo išsiaiškinti, iš kokio molio tu drėbta. Tu man kaip prakeiksmas, nuolat nešantis bėdą. Skirtumas tarp tavęs ir Sebastiano toks akivaizdus: ir kaip jie nesuvokė ankščiau… Aš taip džiaugiausi, kai nusprendei išvažiuoti. Tavo nuolatiniai fokusai ir nuviliantis elgesys daug labiau pakenčiamas kai esi kitame mieste. Bet tu nusprendei pribaigti mane, ar ne? Tau negana, nusprendei pasiskelbti per televiziją, ar ne? Kaip tu galėjai?! Kaip tu drįsai padaryti tai man, mano vyrui, savo broliui!

Moteris pribėgo ir griebė kompiuterį už ekrano, pakeldama į orą ir purtydama prieš pat Čarli nosį. Aparatas drebėjo ir purtėsi svaidomas, ekranas švytėjo spalvų bangomis toje vietoje, kur spaudė Chulietos nykštys ir šitai hipnotizavo Čarli į kraupią ramumą.

- Neleisiu statyti mus į tokią padėtį, pajuokos objektus, po visko, visko ką dėl tavęs padariau, tu nedėkinga kvaila mergiūkšte! Aš neleisiu tau…

Širdies skausmas metėsi į galvą, smeigdamas adatėlėmis ties smilkiniais, ir ramuma subyrėjo, tarsi į šipulius sutrupintas stiklas. Slapčiomis kaupti ir po šypsenomis metais slėpti jausmai ištrūko lauk, kaip paleistas žvėris. Ji norėjo trenkti sau kumščiu per galvą, bet vietoj to sutrūkčiojo, pakėlė akis, įkvėpė oro ir ėmė klykti.

Aštrus, skausmo pilnas klyksmas perskrodė namą taip staigiai ir tokiu garsu, kad Chulieta atšoko atgal persigandusi, išmetė kompiuterį iš rankų. Tačiau dūžtantis į grindis nešiojamas kompiuteris neatkreipė niekieno dėmesio. Nes Čarli užmerkė tvirtai akis ir klykė garsiau. Kažkur kieme žmonės ėmė kelti galvas, iš koridoriaus pasibaidė puolė lauk Rupertas ir Debesėlis, kaimynystėje gyvenantis vyriškis puolė skambinti policijai.

Ji klykė, gniauždama nagus į delno paviršių, spausdama akis užsimerkti taip stipriai, kad nei ašaros negalėjo prasiskverbti. Klykė, kol galvos skausmas netapo ir garsus ir gniuždantis kaip pats klyksmas.

Šarlotė turėjo gerą, stiprų balsą. Ji buvo savo tėvo dukra. Ir jos klyksmas netilo tol, kol tas geras stiprus balsas neėmė lūžinėti, kimti, trūkčioti.

Bet ji klykė, nes…

Nes mama niekada negirdi.

Klyksmas mirė lūpose ir Čarli godžiai įkvėpė oro. Jos ausyse spengė, akys degė atplėšus vokus. Žvelgdama į mamą, kuri dabar stovėjo visiškai persigandusi, ji suspaudė lūpas ir žengė į šoną. Viskas, ką apie ką ji pajėgė galvoti, tai mechaniniai judesiai.

Vienas žingsnis, antras, atplėšti akis. Vienas žingsnis, antras, nuspausti durų rankeną. Vienas žingsnis, antras, įkvėpti daugiau oro. Vienas žingsnis, antras, praleisti sunerimusį kaimyną. Vienas žingsnis, antras, iškvėpti… Vienas, antras, apsidairyti po kiemą, nuspręsti kryptį, ir tada bėgti, bėgti, bėgti… Bėgti buvo lengva, ji taip ir darė.

Bėgti buvo lengva, nes Čarli jautėsi lengvesnė. Kaip balionėlis, paleistas į dangų.

***

Kristoferis ir Kristijanas susidūrė prie laiptinės. Susižvalgę, jie prasibrovė pro duris petis į petį ir užlėkė į penktąjį aukštą rekordiškai greitai. Trenkdami durimis, jie įsiveržė į vidų ir ėmė atakuoti kambarį po kambario. Moteris, sėdinti ant sofos ir nervingai trepsinti į sudaužyto kompiuterio duženas sustabdė tik vyresnį iš brolių.

Krisas nesustojo. Ji buvo ne Čarli, tad ji neturėjo reikšmės. Išnaršęs antrojo aukšto kambarius, parvertęs ant šono lovą, po kuria nieko nerado, jis vėl išsitraukė telefoną ir surinko tą patį numerį, kurį rinko kas penkias minutes per pastarąją valandą. Dieve, padėtis bloga, jis galėjo tai jausti. Šaltas prakaitas ėmė tekėti nugara, leidžiantis žemyn ir sustojant svetainėje, kur Janas kalbino nematytą moterį.

Nors ir nematyta, Krisui jos vardas nebuvo paslaptis. Jis galėjo atpažinti veido bruožus, galėjo sulyginti tokias pat šokoladines akis ir ašaras jose. Skirtumas tik tas, kad šios ašaros neužkliudė nei stygos jo širdyje. Jis norėjo suimti jos pečius ir papurtyti, bet brolio ranka ant peties sustabdė.

- Ar jūs žinote, kur ji išbėgo?- Janas kantriai klausė, ir Krisas iš brolio tono suprato, kad klausimas užduotas ne pirmą sykį.

Chulieta prisidėjo nervingai trūkčiojančią ranką prie krūtinės ir papurtė galvą, nerišliai atsakydama:

- Nežinau, ji… Ji neturėjo palto… Aš tik dabar supratau, kad ji neturi palto… Galbūt… Galbūt Rupertas ją matė.

- Kur yra Rupertas?- Kristoferis išspaudė pro sukąstus dantis.

- Jis… Jis tikriausiai automobilyje, jam šokas, ir jis gana baikštus.

- Man regis, jai pačiai šokas,- Janas sumurmėjo, žvilgtelėdamas į brolį. Jaunėlio išraiška buvo kraupi, ir vyresnėlis tvirtai spustelėjo Kriso petį,- Čarli paliko rankinę ir telefoną čia, todėl Chulieta yra mūsų vienintelė viltis. O be Dani…- Janas, žinoma, turėjo omeny faktą, kad Danielė suvarė pieštuką į merginos, kuri ėmė klausinėti apie Čarli vidury pamokos, ranką. Ir dabar yra kiek užimta, sėdėdama policijos nuovadoje kartu su ją pasisiūliusiu (pralaimėjusiu ‚akmenį-žirkles-popierių‘) palydėti (prižiūrėti) Rudžiu.- ….be Dan, mes turime valdyti padėtį. Aišku? Ar tu su manimi?

Kristoferis prisivertė nuryti seiles, tikėdamasis atsikratyti panikos. Jo mintys šuoliavo kurdamos baisiausius scenarijus. Jam reikėjo Čarli, jam reikėjo jos savo rankose, jam reikėjo ją apginti…

- Ką, tiksliai, jūs jai pasakėte?- Janas ėmė vėl sutelkė dėmesį į Chulietą,- ar jūs ją barėte?

Ir taip baltas moters veidas dar labiau ištyso, ir jos lūpos suvirpėjo.

- Aš… aš tikriausiai perlenkiau lazdą.

Krisas garsiai įkvėpė per nosį, nuleisdamas galvą ir užmerkdamas akis. Ir tai taria moteris, kuri nejautė jokios kaltės sumaišyti savo vaiko gimtadienius. Kaip… Kokiais žodžiais ji turėjo atakuoti Čarli, kad pati dabar suvoktų „perlenkusi lazdą“? Jam buvo bloga. Jį fiziškai supykino. Atsakymų idėjos sukosi jo skrandyje, besivartydamos kone skausmingai.

- Ar ji ką nors sakė?- per ūžesį Kriso ausis pasiekė Jano žodžiai,- ar minėjo ką…- kad ir kokia mina atsakė Chulieta, matyt ši buvo labai iškalbinga, nes sekantis Jano klausimas nuskambėjo kone baukščiai. – ką ji sakė?

Po trumpos tylos, per kurią Jano ranka dar skaudžiau suspaudė Kriso raktikaulį, pastarasis vaikinas vėl pakėlė akis.

Chulieta žiūrėjo į savo rankas ant kelių, pirštus sukiojančius vestuvinį žiedą, prabildama:

- Ji… Ji ėmė.. Ji tiesiog pratrūko. Niekada nieko tokio nemačiau,- moteris atsiduso,- ji tiesiog… Su ja kažkas negerai.

Dabar kažkas nutrūko pačiame Kristoferyje ir jis žengė į priekį, keldamas balsą:

- SU JA KAŽKAS NEGERAI? Ji neserga, po velnių! Jei su ja kažkas negerai, TAI JŪSŲ KALTĖ! SEPTYNIOLIKA METŲ GYVENANT SU MOTINA, KURI JOS NEKENČIA, PADARO SUKNISTĄ TRIUKĄ! Jūs esate suaugęs žmogus, dėl Dievo meilės, suvokiantis, kad ne jos kaltė dėl viso šito!

- Krisai,- Janas bandė įsiterpti veltui, stebėdamas, kaip moteris traukia galvą į pečius.

- Jūs padarėte ją tokia! Nepasitikinčia ir netikinčia, kad geri dalykai nutinka realybėje!

Moters išdidumas nugalėjo jos šoką, ir ji pašoko, kreipdamasi į Krisą drebančiu, bet piktu balsu:

- Kalbėsi su manimi su pagarba, neišauklėtas…

- Deja, neturėjote progos manęs traumuoti beveik du dešimtmečius, todėl jei net Čarli jums nelaižo padų, aš tuo labiau nekrisiu ant grindų ir neimsiu ridinėtis kaip šunytis, galite nešvaistyti nuodų,- jis išsiviepė.

Janas išpūtė akis, atsisukdamas į brolį, nebūdamas tikras, ar čia tikrai Krisas, ar klonas, išžengęs iš pragaro liepsnų. Pavaro Vestai, pavaro…

- Aš neturiu laiko ginčytis, turiu susitvarkyti su faktu, kad mano dukra išsikraustė iš proto!- Chulieta išrėkė su tokia pagieža, kad Janas prisimerkė, laukdamas putų.

- Ne,- Krisas nedvejojo nei akimirką prieš atsakydamas,- ji tiesiog tylėjo per ilgai.

Moteris prunkštelėjo ir žengė artyn, piktai grasindama ir jos vis dar drėgni ašarų skruostai atrodė nenatūraliai, palyginti su tonu:

- Tai ne tavo reikalai, tu įžūlus snargly.

- Ne. Čia nebandau pasirodyti madingai įžūlus.- Krisas neleido jai pabaigti sakinio,- tiesiog tylėjau per ilgai. Tad klausykitės, ponia Lililton: jei jai kas nors nutiks… Jėzau. – jam reikėjo papildomo gurkšnio oro, kad tęstų,- jei Čarli kas nors nutiks, aš jums pažadu duoti priežastį tikroms ašaroms,- vaikinas dėbtelėjo į moters drėgnus paakius ir nusigręžė, nedovanodamas šitam beprasmiam pokalbiui nei minutės daugiau. Jam reikėjo surasti savo mergaitę.

Patiko (45)

Rodyk draugams



4 Responses to ' Pasak Čarli: 65. Balionėlis, paleistas į dangų '

Subscribe to comments with RSS or TrackBack to ' Pasak Čarli: 65. Balionėlis, paleistas į dangų '.

  1.    NoaTA TRENKE JAI! JEI said,

    on May 29th, 2012 at 13:48

    ohoho..! VAU…. NET NETURI ZODZIU…. CARLI RIKSMAS BUVO NETIKETAS… IR LABAI PAGAILO CARLI KAI CHULIJE TRENKIA JAI! ir kriso proverzis…. be zodziu… tu nuostabi! <3 taip pertreikiai jausmus,kad vos nepravirkau :) lauksiu sekancios dalies:) tikiosi carli neina i pabaiga?

  2.    aaistuteaa said,

    on May 29th, 2012 at 16:50

    Pavaro Lali, pavaro… :DD Nuostabus skyrius! Tiek emocijų… Vargšiukė Čarli, dar Krisas kaip riteris ant balto žirgo drąsiai stoja ginti savo mergaitės :) Che, che, che, Dani kietaaai su tuo pieštuku (ir žiauriai) :D Be to, ar man vienai pagailo Rudžio pornuškės kompiuteryje? :DDDD

  3.    saldziojimargarita said,

    on May 29th, 2012 at 18:35

    WWWWWWWWWOOOOOOOOOWWWWWWWWW…. O tu Chuljeta, dabar geriau bek, nes kai tik issiaiskinsiu kaip tikram zmogui patekti i skaitmenine istorija…. as TIKRAI istesesiu sav pazada ….

  4.    analena said,

    on May 29th, 2012 at 21:01

    Aš iš vienos pusės Chuljetą suprantu, ji tiesiog per daug gyvenimu nusivylęs žmogus, kuris dėl savo nesėkmių nusprendė apkaltinti savo dukrą. Tiesiog kai kuriems žmonėms to reikia, kad patys nepalūžtų, bet jie realiai nesuvokia, kad taip žlugdo aplink esančius žmones. Ir Chuljetai, ir Čarli tiesiog trūksta ir visada trūko nuoširdžių atvirų pokalbių, nes be jų, štai kokioje situacijoje abi atsidūrė.

Leave a reply

  • Monthly

  • FRIENDS:

  • Meta

    • Subscribe to RSS feed
    • The latest comments to all posts in RSS
    • Subscribe to Atom feed
    • Powered by WordPress; state-of-the-art semantic personal publishing platform.
    • Firefox - Rediscover the web