BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas



According to Charlie

May 28th, 2012

Pasak Čarli: 64. Pragmatikas, romantikė ir nuodai širdžiai

Posted by Lali in Be temos

And all the roads we have to walk are winding
And all the lights that lead the way are blinding
There are many things that I would
Like to say to you
But I don’t know how

I said maybe,
You’re gonna be the one that saves me
And after all
You’re my wonderwall

http://www.youtube.com/watch?v=kzZhtrsbJzs

Pasak Čarli, žmogui daro įtakos vaikystė su kandžiu isterišku Hitleriu vietoj mamos ir Antoniu Roudsu vietoj tėvo. Kai ji suaugo tiek, kad iš tikrųjų sugebėjo suprasti, kas jai sakoma, patikėjo kiekvienu žodžiu! Kiekvienu žeminančiu „Dievas baudžia vaikus, kurie dainuoja neturėdami talento!“ arba „žinai, kas nutinka mergaitėms, kurios meluoja?“ . Net kai ji sakydavo tiesą… Net kai ji būdavo „gera mergaitė“ ir nepraverdavo burnos, grasinimai tiesiog plaukė ir plaukė, gamindami nepasitikėjimo savimi jausmą tarsi nedideliame fabrikėlyje – Čarli galvoje.

Dar keletas metų, ir ji perėjo į maištingąjį slinkimo slapčiomis į vakarėlius amžių. Tada visi gąsdinimai atrodė tokie paiki, tik pašaipų ir teverti… Bet jie vis dar šmėsteli galvoje. Jie ten apsigyvenę: po tokios vaikystės žmogui gresia paranoja ir tas nepasitikėjimas likęs, tarsi į ledą sustingusi žemė po jau pavasario žole pasidengusiu paviršiumi.

Čarli laikė savo paslaptis paslaptimis, todėl, kad slapčia jai buvo gėda. Tokio kalibro tėtis tiesiog… tiesiog vis abejoji, ar jis tikras. Kaip pasakyti: „Hei, mano tėtušis yra Antonis Roudsas, taip, aš nejuokauju! Taip, tas, TAS Antonis Roudsas, kuris užpuolė ir sumušė septyniolikmetį nešiką, užkliudžiusį jo lagaminą už viešbučio koridoriaus kampo. Kuris girtas įvažiavo į Karališkus Londono Sodus ir paskandino automobilį ančių pilname tvenkinyje. Kuris buvo suimtas daugiau nei kelis kartus už prostitučių pirkimą. Ko nesupratai? Nesupratai, kaip tai įmanoma?“.

Kaip pasakyti ir nekristi negyvai iš gėdos…

Ir ką reikės daryti, kai motina sužinos? Pasak Čarli, štai ką žmogui daro įtakos vaikystė su kandžiu isterišku Hitleriu vietoj mamos ir Antoniu Roudsu vietoj tėvo.

***

Ji atsargiai pakėlė akis į pirmyn ir atgal po kambarį vaikštantį Krisą. Jo rankos buvo giliai kišenėse, specialiai, kad negalėtų kilti iki galvos ar pešti plaukus. Mažytė jos dalis džiaugėsi, kad jam reikia tiek laiko suvirškinti informaciją. Nes ji pati… Jos dar čia nėra. Mintis, kad jie pasiekė tą santykių tašką, kur Šarlotė išduoda savo didžiausią paslaptį, net nesiformuoja jos galvoje. Ji neatrepetavo mintimis, kaip, kokiais žodžiais jam pasakys tiesą. Ji nesumąstė, kaip reikės paaiškinti viską, pasipylus klausimams.

Vos tik jis atsisuks, ji turės kalbėti. Bet ką, kaip, KAIP paaiškinti?

Yra prakeikta priežastis, kodėl Šarlotė turi įprotį tiesiogine to žodžio prasme bėgti nuo problemų. Jis nemokėjo tvarkytis problematiškose situacijose! Problema – problematiška,- negi tik ji viena susieja šiuos du žodžius!

Šarlotė ėmė virpėti, jausdama, kaip jos smegenys tuojau perdegs nuo tokio įtempto darbo. Kristoferis žvilgtelėjo į ją atsitiktinai, bet iš karto sustojo vaikščiojęs.

- Čarli?- jis žengė artyn, apeidamas baldus, kol atsidūrė priešais ją,- Šarlote?- balsas tapo sunkesnis nuo nerimo. Kristoferis atsisėdo ant staliuko priešais ją ir suėmė delnais šaltas pėdutes. Pliušinės šlepetės buvo numestos kažkur toliau.

Šarlotė išsipešė pūkelį iš blakstienų, pamirksėjo kelis syk ir purtydama galvą lėtai nuleido veidą į kelius, kuriuos spaudė prie krūtinės.

- Skarlet buvo to-bu-la,- atsidususi, ji vėl pakelė galvą,- ar tu mazochistas?- tyliai, pakimusiu balsu klausia,- kas negerai su tavimi?

Jai pasirodė, kad pyktis šmėstelėjo jo veidu, bet kitą akimirką Krisas išspaudė kreivą šypsenėlę.

- Na, juk žinai mano meilę taisyklėms. Pati pirmoji, atsimeni?- jis paklausė ramiai.

Ji norėjo verkti.

- Jos sugalvotos,- tarė, braukdama rankove per drėgną nosį.

- Tu niekad nebandei pritapti prie realaus pasaulio, kodėl bandai dabar?- kiek sykių jis norėjo, kad ji įtilptų į rėmus. Toks kvailys,- vaikinas pagaliau suvokė. Toks kvailys jis buvo.

- Nes tu tikras,- ji tarė, nors jis atsakymą jau žinojo.

- Kas galėjo pagalvoti, Čarli, kad mes atsidursime čia?

- Čia svetainėje?

- Čia, situacijoje, kur turiu įtikinėti tave meilės egzistavimu. Juk žinai, kad neturiu žodyno tokiai misijai.

- Tai tiesa,- ji sumurmėjo,- tu tiesiog nepataisomas pragmatikas.

- O tu nepataisoma romantikė,- Kristoferis tarė su palengvėjimu, kad ji bent jau kalbasi su juo.- nekeisk rolių, žinai kaip nekenčiu chaoso. Ir mano marškiniai tokie sausi, net nepatogu,- jis trumpam nuleido akis, apsižiūrėti save,- nenori paverkti čia?- pirštu bakstelėdamas sau į petį, pasiūlė rimtu tonu, kokiu derisi su telefonu elektros kompanija, kai Janas pamiršta užmokėti sąskaitas.

Nepaisant jo balso, vaikino akys skaidrios, ramios ir žvilgsnis šiltas, vien savo galia sukėlęs Šarlotei dar didesnį norą verkti. Prieš minutę ar dvi jis nebuvo toks ramus, bet dabar, magiškai, jis sėdėjo priėmęs neigėjo vaidmenį.

- Tu nepyksti, kad nepasakiau?- ji pasitikslino, susivokusi, kad dar nesulaukė didžiosios rūstybės bangos.

Kristoferis pagalvojo sekundę, svarstydamas, ar juokauti toliau. Ji buvo smarkokai per liūdna: ši nauja tamsi stadija, kuri po šaltos ramybės kauke gąsdino Kristoferį, nebuvo panaikinama pokštais.

- Bet tu pasakei.- jis paprieštaravo. Taip, jis visiškai nebuvo patenkintas sužinojęs tokią „smulkmeną“ tokiomis aplinkybėmis ir, svarbiausia, ne jos noru. Bet Kristoferis neketino užkrauti dar ir savo niurzgėjimo ant Čarli rūpesčiais prislėgtų petukų.

Jie nutilo kelioms akimirkoms, prieš Čarli ištraukiant smakrą ir įtaisant jį sau ant kelių. Jis trumpam pasimetė jos drėgnose nuo ašarų akyse, jausdamasis velniškai menkas, kad negali padėti.

- Jei tai išlys į šviesą…- Kristoferis atsargiai paklausė,- ar tu nori, kad tai išlįstų į šviesą?

- Ne,- ji greitai atsakė,- ta prasme, aš tiesiog negaliu įsivaizduoti, kas būtų, jei… Tai negali vykti… Jei mano mama sužinos. Aš nesu pasiruošusi tam.

- Buvai, kai tau buvo penkiolika. Na, jei jau ruošeisi dalyvauti muzikiniame konkurse…- jis vis dar griežė dantimis, nors nuo to laiko, kai ji prisipažino, praėjo jau ištisa valanda.

- Taip, nes tada taip pat tikėjau, kad visas šis reikalas išsivystytų lyg „Princesės Dienoraščiuose“. Aš, važiuoju į naują šalį ir būnu princesė ir dar turiu katiną, kas buvo labai, labai malonus priedas. Bet dabar viskas kitaip. Dabar aš žinau, kad svajonės nėra tiktai vienos mano reikalas. Mano mama… Tau reiktų tai patirti, kiekvieną sykį kai tema bent iškyla, kambary fiziškai temperatūra nukrenta dešimtimi laipsnių. Mano santykiai su ja yra pastovus vaikščiojimas ant plono ledo, o Tonis tarsi globalinis atšilimas. Jis dėl visko kaltas. Jis yra problema, apie kurią mes negalime net prisiversti kalbėti. Taigi, aš slapčiomis įtraukiau jį atgal į savo gyvenimą.- ji tyliau tarė žodį „paslapčiomis“,- Leidau jam mane įtikinti dalyvauti tame muzikiniame šou. Jis užmigo. Per mano pasirodymą. Ir aš priėmiau tai kaip ženklą nesigręžioti į uždraustą praeitį. Bet tada jis vėl man parašė ir mudu vėl pradėjome…

- Tai nėra nusikaltimas, kad tu bendrauji su savo tėvu, Šarlote,- Kristoferis negalėjo pakęsti jos savigraužos.

- Bet ji nekęs manęs už tai. Krisai, aš neperdedu, mama pasius, jei sužinos.

Jis pasidėjo galvą ant savo delno, papurtydamas ją į šonus:

- Tu negali šokti pagal jos norus visą gyvenimą.

- Spėju, kažkurią akimirką tai turėjo įvykti. Ach,- mergina užsidengė delnais veidą ir ėmė kalbėti per pirštus,- ne tai, kad šita situacija man netikėta. Aš žinojau, kad tai gresia, bet niekada iš tikro taip realiai. Ir iš visų pasaulio žurnalistų… – ji vėl ištraukė veidą,- kaip jis sužinojo?

- Čarli. Aš nežinau,- jis staiga surimtėjo.- kai kalsiu tėvui dėl to, kad paliktų tave ramybėje, galėsiu ir šito paklausti.

- Velnias,- ji užsimerkė ir sudejavo,- mano galva tuoj sprogs.

- Tada eime miegoti. Ir išsiaiškinsime tai rytoj. Rytas protingesnis už vakarą.

Čarli šyptelėjo, pajutusi jo rankas ant jos pačių. Kartu jie pakilo, ir ji be drovumo atsišliejo į Kriso krūtinę, prisiglausdama prie šilto tvirto liemens lyg gelbėjimosi rato.

- Galbūt man reiktų paskambinti karštąja linija…- Čarli murmėjo, beveik nešama laiptais aukštyn Kriso vienos rankos, apvytos aplink jos liemenį.

- Argi ji neskirta tik nepilnamečiams?

- Na, ji anoniminė, taigi…

- Galbūt man paskambinti taip pat?

- Koks šmaikštuolis,- pasiekus laiptų viršūnę ji apsigręžė, apsikabino jį ir kuo ramiausiai užkėlė pėdas ant Kriso pėdų. Dabar jis tikrai nešė juos abu. – myliu tave…

- Praša. PRAŠAU,- įkniaubdamas nosį jai į plaukus, jis tyliai maldavo,- sustabdyk sakinį štai čia…

- …Enrike.

Už koridoriaus kampo Janas, Rudis ir Danielė stovėjo stebėdami pro šalį lėtai slenkančią porelę. Galbūt kaltas apšvietimas, metantis ant jų šešėlį, o gal tai, kad jie vis dar stengėsi likti nepastebėti, o gal tai, kaip gerai jie bandė nesutrukdyti akivaizdžiai intymaus bendravimo: bet Krisas ir Čarli ėjo ir praėjo.

Jiems užsidarius kambary, Rudis prabilo pirmasis.

- Aš turiu tekilos. Ir žolės. Kas per velnias?

- Jai nereikia nei tekilos, nei žolės,- Dani sumurmėjo,- ji turi tai, ko jai reikia.

- Taigi aš galėsiu tai paimti,- Janas griebė maišelį iš Rudžio rankų ir pasišokinėdamas puolė tolyn.

Endriu šūktelėjo pavymui, šoko iš paskos ir abudu ėmė grumtis, kol Danielė liko stovėti vietoje, įtemptai galvodama, kas iš šios jų nedidelės šeimos iš tikro galėjo išduoti Čarli.

****

Ji negalėjo patikėti! Juokdamasi pati iš savęs, spausdama tarp rankų darbų dėklą, Čarli išlėkė iš mokytojo kabineto be galo patenkinta. Ji iš tiesų nėra tokia sumautai niekam tikusi šiame reikale!

Eidama į sekančią klasę, ji dėkingai paglostė delnu savo kartoninį dėklą. Dėstytojas įvertino abstrakčią teplionę, kurią girtas jai padėjo padaryti Janas, septintuku. Ir tas darbas, kur jie visi trepsėjo pėdomis išteptomis dažais ant popieriaus lapo, buvo įvertintas netgi aštuonetu! Bet paskutinis iš piešinių, abstrakcija, kurią Čarli padarė kartu su Debesėliu neturėdama ką veikti, gavo dešimtuką.

Jos darbas gavo aukščiausią balą. Jos darbas gavo AUKŠČIAUSIĄ balą! Kartodama tai mintyse, ji greitai surinko Kriso numerį ir žvilgtelėjo pro langą, kur tolumoje buvo matyti verslo fakulteto pastatų stogai.

- Hei,- jis atsiliepė po lygiai vieno signalo.

- Labas, Enrike.- Čarli išdainavo į ragelį, bandydama įsivaizduoti, kaip jis šią akimirką varto akis,- nevartyk akių.

- Vau. Tai įspūdinga. Ar tu kur nors šalia?- Čarli išgirdo kaip jis muistosi, turbūt dairydamasis,- jei vėl slepiesi už kambarinio augalo…

- Ne,- ji nusijuokė.

- Už kolonos?

- Ne!- Čarli žinojo, kad jis tai daro specialiai.

- Tas stambus vyrukas su „Diablo“ marškinėliais atrodo įtartinas…

- Jei tu mane numarinsi juoku, aš negalėsiu papasakoti abstrakcijos rezultatų!

Krisas nutilo minutėlei, matyt, svarstydamas, kas jam svarbiau: jos juokas ar rezultatai.

- Klok.

- Septyni, aštuoni ir dešimt!

- Dešimt? Rimtai! Sveikinu!

- Ir tai tas darbas, kurį AŠ dariau! Na, ten yra du debesėlio letenėlės įspaudai, bet dėstytojas sakė, kad jis jaučia pozityvią energiją būtent iš tos paveikslo vietos.

Jis nusijuokė:

- Tu tai padarei.

- Aš iš tikro tai padariau! Man iš tikro tai vyksta! AŠ MOKAUSI!- ji sušuko, atkreipdama kelių praeivių dėmesį,- dabar meno istorija ir ketinu viską konspektuoti.

- Štai mano mergaitė. Susitinkam per priešpiečius?

- Centrinė valgykla,- ji išdainavo, prieš įklijuodama garsų bučinį į ragelį ir užbaigdama pokalbį.

Ji padėjo ragelį, meilei perbraukė nykščiu per ekraną ir padarė klaidą bandydama išlaviruoti rankinuką, piešinių dėklą ir patį telefoną vienu metu. Darbai išsprūdo iš rankų, klestelėdami ant grindų: abstrakcijų kampai išlindo iš kartono viršelių, kliudydami kelių studentų kojas.

Tai buvo vaikinas ir mergina, ir jie tuojau pat pasilenkė padėti surinkti darbus, su draugiškomis šypsenomis veiduose. Čarli dėkingai šyptelėjo, perimdama dėklą atgal į rankas. Ji jau gręžėsi eiti, bet niukstelėtas iš alkūnės vaikinas ėmė ir užkalbino:

- Tu Šarlotė Lililton, ar ne?

Ji sustojo sutrikusi, bandydama prisiminti, ar pažįsta vaikiną.

- Am…Jap, kai paskutinį kartą tikrinau.

Vaikinas ir mergina susižvalgė, ir tada jau panelė žengė į priekį, klausdama tyliai, kone sąmoksliškai:

- Ar tai tiesa, ką rodė per televiziją? Apie tave, ir tą dainininką…

Čarli skrandis susitraukė ir keliai ėmė trūkčioti:

- Ne, netiesa,- ji tarė, nei nežinodama, ką jie turi omeny. Porelė vėl susižvalgė, ir vėl prabilo, bet Čarli negirdėjo žodžių per ūžimą ausyse.

Ji apsisuko ir ėmė žingsniuoti tolyn, kiek tik leido į medį virtusios kojos. Žinoma, tai turėjo būti koks nors sutapimas. Praėjo savaitė nuo Humberto pasirodymo, ir ji jau buvo pradėjusi jausti palengvėjimą, kad skandalas prašvilpė pro šalį.

Taip ir turėjo būti, nes šitas keistas klausimas tebuvo… keistas sutapimas. Bet prieš žengiant į klasę dar trys panelės užkirto jai kelią, šį kartą minėdamos ir Antonio vardą.

Neigdama mintyse Princesės Dienoraščių išsipildymą, ji kuo skubiau nukeliavo į savo vietą pačiame auditorijos gale ir susikaupė ties darbais. Čarli apsvarstė galimybę paskambinti Krisui dar sykį, bet kam jį varginti dėl kvailų nesusipratimų? Studentai pamaži rinkosi į klasę, tačiau Čarli pastebėjo keistus žvilgsnis iš kai kurių būrelių. Ji užsimerkė ir atsargiai įkvėpė oro, tarsi šis veiksmas nebebūtų refleksiškas ir reikalautų dėmesio.

Ji jautėsi kvailai, fiziškai versdama save apie tai negalvoti. Tiesiog susikaupti ties tuo, ką atėjęs dėstytojas kalba, užsirašinėti kiekvieną žodį, ignoruoti tuos žvilgsnius lyg jie neegzistuotų. Paprastai ji mėgdavo dėmesį ir jausdavosi vieniša, išnykusi žmonių minioje. Tačiau dabar, kai jie visi akivaizdžiai žinojo jos vardą, Čarli nenorėjo nieko labiau, kaip paskęsti baroko epochos krėslų kojų pasaulyje. Liūto kojos, jos buvo imituotos kaip liūto kojos,- ji kartojo mintyse, kai kažkas atsisėdo šalimais.

Per daug arti – Čarli pasislinko toliau, dėbtelėdama į įsibrovėlį pro palaidus plaukus. Vaikinas jai nusišypsojo ir bakstelėjo pieštuku orą. Galbūt, ji galvojo su isterišku naivumu, jis kažkaip išgirdo apie jos dešimtuką? Bet kitą akimirką vaikinas su pašaipa tardamas:

- „Tavo balsas mane migdo“. Skaudokai čia tau užvėlė, ar ne?

Jis atrodė gana mielas,- Čarli pagalvojo,- tik kalbėjo tarsi vemtų nuodus tiesiai ant jos iš jaudulio bespurdančios širdies. O Dieve, jos širdis,- Šarlotė priglaudė delną prie krūtinės ir brūkštelėjo aukštyn, jausdama kaip kažkas gniaužia gerklę.

Ji nesuvokė, kaip galėjo pakilti ir susirinkti daiktus. Neprisiminė, kaip atsiprašė dėstytojo ir pliko klasę. Tik jautė, visu kūnu, kaip visų žvilgsniai seka ją ligi durų. Ji ėmė drebėti, bėgdama tuščiu koridoriumi išėjimo lauk. Mintis apie tai, kad visos pastarosios dvidešimt minučių yra tikra šiandieninė realybė buvo per gąsdinanti suvokti. Iš lūpų be sustojimo pylėsi:

- Fuckfuckfuckfuckfuck…

Čarli pastūmė delnu duris ir ėmė lėkti laiptais žemyn, nuleidusi galvą ir įsmeigusi akis į savo batus, kažkur smegenų kertelėje prisimindama, kad paliko paltą rūbinėje. Štai kodėl šaltis taip gelia, kad akys pildosi ašaromis, ar ne? Štai kodėl…

Pirštai sugriebė jos riešą sustabdydami ir Čarli atsisuko, pasiruošusi kandžiotis ir spardytis, galbūt rėkti. Bet balsas užstrigo jos gerklėje: priešais stovėjo labai reali ir labai įsiutusi Chulijeta Lililton.

Patiko (38)

Rodyk draugams



4 Responses to ' Pasak Čarli: 64. Pragmatikas, romantikė ir nuodai širdžiai '

Subscribe to comments with RSS or TrackBack to ' Pasak Čarli: 64. Pragmatikas, romantikė ir nuodai širdžiai '.

  1.    Viktorija said,

    on May 28th, 2012 at 14:48

    OMG!!!! Mums reikia Kriso išgelbėtojo!!! Aaaaaaaaaaaa!!!!!! CHULIJETA net nebandyk jai nieko daryt!!!! DAR DAR DAR

  2.    saldziojimargarita said,

    on May 28th, 2012 at 18:30

    Chulijeta, jei ka nors padarysi grubaus Charli, aš pati asmeniskai isibrausiu i Lali istorija ir isspardysiu tau sikna taip kaip dar niekas niekam nebuvo to dare, ir taip kad tu blakstienom sokdama atsiprasinesi Charli uz visa pikta ka esi padarius…

  3.    Lali said,

    on May 28th, 2012 at 19:26

    :DDDD eikit sau, kokie mieli komentarai ♥

  4.    Noa said,

    on May 28th, 2012 at 21:34

    krisai!!!! kur tu! taves reikia kaip gelbetojo! tikiuosi Chuijeta nieko carli nepadarys…;ss labai laukiu sekancio skyriaus:) kada zadi ikelti?

    [WORDPRESS HASHCASH] The poster sent us ‘0 which is not a hashcash value.

Leave a reply

  • Monthly

  • FRIENDS:

  • Meta

    • Subscribe to RSS feed
    • The latest comments to all posts in RSS
    • Subscribe to Atom feed
    • Powered by WordPress; state-of-the-art semantic personal publishing platform.
    • Firefox - Rediscover the web