BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas



According to Charlie

May 10th, 2012

Pasak Čarli: 63. Prabangūs sumuštiniai ir interviu iš vilkolakio

Posted by Lali in Be temos

There are those who think that I’m strange
They would box me up and tell me to change
But you hold me close and softly say
That you wouldn’t have me any other way
When people pin me as a clown
You behave as though I’m wearing a crown
When I’m lost I feel so very found
When you anchor me back down

http://www.youtube.com/watch?v=jJGfpLmHQok

Ji ištraukė geriausius puodelius. Didelius ir molinius, su išraižytomis gėlėmis bei pasakų elementais, kuriuos tiesiog ir norisi pripildyti karštu šokoladu, apsikabinti delnais ir pasiimti save pasisėdėjimui ant palangės. Geriausia – lietingą rudens vakarą, kada kontrastas tarp šalto pasaulio ir šilto namų vidaus, tiesiog kerintis.

Pripildė puodelius karšta kvapnia žalia arbata ir įkėlė į medinį padėklą. Ten pat sudėjo lėkštę su mažyčiais sumuštiniais, kurie tebuvo dideli, paprasti, kasdieniniai sumuštiniai, supjaustyti į keturias dalis, kad atrodytų prabangiau. Papildydama nešulį servetėlėmis, cukrine (kur specialiai šiam sykiui subėrė cukrų (paprastai šaukšteliais jie kabina tiesiai iš maišelio)) ir pakėlė padėklą į rankas.

Apsisuko ir sustojo staiga, tuojau pat žvilgtelėdama, ar arbata nuo judesio neišsiliejo iš puodelių. Įsitikinusi, kad viskas gerai, Čarli vėl pakėlė akis į ją išgąsdinusią Kriso krūtinę – sieną, į kurią vos neįsirėžė su padėklu. Jis stovėjo sunėręs rankas, priešais duris, spoksodamas į ją išraiškingu žvilgsniu, kurio turėjo pakakti be žodžių išsakyti viską, ką jis mano apie šį reikalą.

Ji nurijo seilę garsiai, perkeldama kūno svorį nuo kojos ant kojos:

- Tu nepasitiki manimi?- pirmas klausimas registravosi jo veide tarsi žemas smūgis, bet Čarli nelaukė, kol jis atsakys, atakuodama toliau,- nepalaikai manęs? Netiki, kad galiu susitvarkyti… Ar tu gėdijiesi manęs?

Paskutinis scenarijus pralaužė likusias gynybines sienas ir nuojautą, kad ji tik šaiposi. Krisas paleido rankas, žengdamas artyn, atrodydamas tarsi kas ką tik būtų suspardęs jo šuniuką:

- Čarli, Dieve, ne. Aš niekada tavęs nesigėdy…

- Gerai,- jos silpnas ir melodramatiškas tonas išnyko tarsi dūmas,- taigi, pasitrauk nuo durų. Šiu, šiu.

Krisas žioptelėjo, susivokė apgautas ir išdidžiai atstatė savo sukryžiuotų rankų pozą į vietą.

- Rimtai? Ir - ne.

Ji atsiduso:

- Tavo atsakymas nelabai kompromisinis, mielasis.

- Gerai, nes aš visiškai nelinkęs į kompromisus.

- Jeigu tu taip šakosiesi, stumsi mus į vienas kito glėbį dar labiau. Vieną dieną atsibusi ir rasi mus pabėgusius kartu toli, toli, kur niekas nedraustų kalbėtis per naktis…

- Nejuokinga.

- O turėtų būti,- mergina susiraukė,- visa ši situacija yra iš tiesų netgi labai juokinga. Bet mes visi nusiteikę taip, tarsi dalyvautume kare.

- Galbūt taip ir yra!

- Burundijoje vaikai badauja, Kristoferi.- jos tonas buvo labai rimtas,- Laikyk tai problema, o ne mūsų nedidelius debatus dėl…

- Šarlote,- jis perspėjo, vienu žodžiu liepdamas, kad ji baigtų žaisti blaškančius smegenų žaidimus. Ji dievindavo tai daryti. Jį juokindavo, kai ji tai darė. Kartais, kokiais devyniasdešimt procentų sykių, jis specialiai kartodavo mintyse problemą, nuo kurios prasidėjo ginčas, kad pačiame gale, po valandos plepėjimo apie nieką, galėtų priminti. Bet tai nebuvo vienas tų atvejų: dabar jis visiškai rimtai negalėjo leisti jai atsipalaiduoti ir eiti tiesiai į spąstus.

Jei tėvo ketinimai nebuvo aiškūs prieš tai, tas staigus, nenatūralus jo draugiškumas buvo didžiausias įrodymas apie rezgamas pinkles.

- Aš nebebijau, Kristoferi. Tai, tartum, tiksliai dalykas, kurio iš manęs laukei.

- Aš nenoriu, kad darytum kažką, ko nesijauti patogiai darydama.

- Tai skamba kaip vienas tų patarimų internete merginoms, kurios eina į pasimatymą pirmą sykį. „Nedaryk kas nepatogu, kad ir kaip aukštai jis keltų ranką į tavo sijoną“. Kas gana ironiška, prisimenant maniškį…

- Susitikimas su Humbertu yra visiškai kitoks reikalas!

- Kristau, ar jis vilkolakis?!- Čarli ėmė prarasti kantrybę,- Per visus tuos debesis nesimato pilnaties, bet kaip suprantu, tai nekeičia fakto, kad…

- Ar tu nori, kad aš supykčiau ant tavęs?

Ji išdidžiai kilstelėjo smakrą, kryžiuodamasi su Krisu žvilgsniais. Tada, ramiu tonu, ėmė aiškinti:

- Tikiuosi, tu žinai. Tikiuosi žinai, kad tai nesusiję su tavimi. Tiesiog man atėjo laikas būti didele mergaite, o didelės mergaitės neverkia.

Kad ir kaip labai išvargintas ir susinervinęs, Kristoferis negalėjo nenusišypsoti:

- Tai „Fergie“ dainos žodžiai.

Šarlotė lėtai kilstelėjo pečius.

- Tai… Tikrai? Ar tu tikras? Nei nepagalvojau…

- Žinoma, kad ne,- jis norėjo juoktis, gyvenime niekada nebuvęs mažiau įtikintas kokiu nors teiginiu.

Čarli prunkštelėjo, mesdama vaidybą:

- Tai jau ima erzinti. Kaip greitai tu susigaudai?,- jam jau juokiantis, ji dar labiau susiraukė,- pa-sipūūūtėlis,- pasipiktino papuošdama vieną žodį airišku akcentu.

- Neįtikėtina. Ant tavęs nei pykti neįmanoma! Net kai tu nori pati!- jis šūktelėjo.

- Nenoriu, čia tavo kreiva išvada. Pyktis - ne kokia emocija,- ji gūžtelėjo pečiais,- ir dar mažina potenciją.

- …mažina potenciją,- Kristoferis pamėgdžiojo, kartodamas su ja.- tu teisi.- tarė, atsidusęs.

- Tikrai?- ji iš karto išsitiesė,- ta prasme, žinoma, aš teisi.- Čarli nutilo, nuleidusi veidą į padėklą, dėbčiodama pro blakstienas jo link kas kelias sekundes.

- Mano tėvas YRA vilkolakis.- Krisas pabrėžė,- Dabar pilnatis, bet aš negaliu tavęs sulaikyti.

Čarli švelniai nusišypsojo, mintyse negailestingai durklu badydama pagundą pasiduoti ir pasislėpti, kaip jie abu iš tikro nori.

- Myliu tave, Enrike,- ji pakštelėjo į orą, greitai apibėgdama apie Kristoferį ir ištarškėdama puodeliais į koridorių.

Kristoferis liko stovėti: rankos kišenėse, suspaustos į kumščius. Jos paskutiniai žodžiai sukosi jo makaulėje ir vaikinas papurtė galvą.

- Tai vis dar nejuokinga.- pakomentavo, skaičiuodamas jau keliasdešimtą sykį, kai Šarlotė dalinasi tuo pačiu juokeliu. Jis žinojo, kad neturėjo pasakoti Čarli to girto vakaro nuotykius. Žinojo, kad tai grįš ir įkąs jam į užpakalį. Auč.

Nutaisydamas miną, iškreipdamas šypseną ir taip meluodamas, kad gali pakęsti visą šią situaciją, jis uždundėjo gelbėti jau jos užpakaliuko.

*****

Čarli prasiveržė pro įtampos kupiną kambarį su kvapnia arbata ir plačia šypsena.

- Arbatėlė,- guldydama padėklą ant staliuko, žvilgtelėjo pirma į Janą, tada į Humbertą ir abiejų sinchroniškai paraudusius veidus. Juk paliko juos tik penkioms minutėms, dėl Dievo meilės…- matau, jūs bandote pasivyti su naujienomis,- ji suplojo delnais, krestelėdama į sofos pagalvėlę šalia Kristijano ir pakeldama akis į iš virtuvės atskubėjusį Krisas.

Jos apdovanojimų už vaidybą nenusipelnęs vaikinas atrodė tarsi žmogus, kurio rankos surištos, o niežulys tiesiog nepakenčiamas. Nieko neapgaudamas savo išsiviepimu, kuris tikriausiai turėjo atrodyti kaip šypsena, jis atsisėdo iš kitos Čarli pusės. Nervingai trepsėdamas kojomis, kartu su savo draugais, stebėjo, kaip tėvas kelia puodelį prie lūpų.

- Arbata atšalusi,- buvo Humberto atsakymas, dedant puodelį atgal.

- Ne,- Krisas nervingu judesiu purtė galvą į šoną,- tu negali taip sakyti. Taip sakyti nemandagu. Ne. Ne, aš prieštarauju…

- Jūs iš tiesų negalite taip sakyti, pone Vestai,- Šarlotė raminamai paglostė vaikino šlaunį, žiūrėdama tik į priekį, savo pašnekovui į akis.- Negalite to sakyti man. Tai visiškai Kristoferio kaltė.

- Chačiš!- netgi labai nekokios nuotaikos, Kristijanas privalėjo pamėgdžioti pliaukštelėjimo botagu garsą.

- Wa-au,- Kristoferis lėtai pasuko galvą į Čarli pusę.

Ji atsigręžė į jį, išdidžiai šypsodamasi:

- Jėga, ar ne? Aš susisiekiau su savo vidine kale ir…

- Tai tikrai įspūdinga, Lililton,- Kristoferis tarė tik jai, tyliai, tarsi tai padėtų žodžiams nepasiekti pašalinių ausų. – gudru, greita, ne taip akivaizdu! Aš visiškai to nesitikėjau… Ir dar stresinėje situacijoje.

- Net neplanavau, žodžiai tiesiog atėjo į mano galvą, natūraliai…

- Tai buvo girdėti!

Kai pora komentarų išsivystė į visą pokalbį, Janas paaiškino spoksančiam į porelę tėvui:

- Jau trys savaitės šitos saldybės. Mes visi kraustomės iš proto – kokie jie lipnūs.

Humbertas išsitiesė, išsprogdindamas akis.

- Kristoferi,- neatsakydamas vyresniajam, kreipėsi į jaunesnį.

Krisas atsisuko, surimtėdamas, demonstratyviai tylėdamas, ir laukdamas, kol tėvas tęs. Bet jis vis dar buvo palinkęs mergaitės link,- Humbertas pastebėjo, rikiuodamas mintis, stengdamasis nepasiduoti pykčiui. Šitas apsilankymas jam – pelningas. Jis negali sugadinti biznio, sumaišydamas su asmeniniu gyvenimu. Šitie du dalykai ir taip jau buvo susipainioję.

- Kodėl tau nepapasakojus, ką planuoji daryti su savo gyvenimu?- jis paklausė sūnaus, šaltai ir reikliai.

- Pabaigsiu mokslus čia,- Kristoferis atsakė, nei nemirktelėjęs,- pora mėnesių vasaros, o tada galbūt susirasiu darbą. – jis žvilgtelėjo į Čarli, kuri rodė svečiui pavyzdį ir pasilenkdama vieno sumuštinuko.

Humbertas palaukė kelias sekundes, palinko artyn:

- …ir?

- Kas po „ir“, nuspręsiu tada.

- Puikus planas,- Janas pritarė, daugiau tam, kad paerzintų tėvą.

- Nuostabus planas,- Čarli šypsojosi, visiškai nuoširdžiai,- nuobodus, bet nuostabus.

- Ir tu jam pritari?- Humbertas pasisuko į Čarli,- turint omeny, kad „galbūt“ susirasdamas kokį darbą, jis išseks lėšų greičiau, nei spėsi atsigriebti.

- Skauto garbės žodis, tai man rūpi mažiausiai, pone Vestai,- Šarlotė užbėgo už akių krūptelėjusiam Krisui ir sučiupo jo delną, tvirtai spustelėdama. – jei būčiau norėjusi Vesto, vien dėl to, kad jis – Vestas, jau seniausiai būčiau pagriebusi Janą.

Abu broliai sustingo, Krisas trumpam užmerkė akis:

- Atsiimu komplimentą, tavo juokai vėl nejuokingi,- tada, vaikinas pakėlė akis į tėvą,- ji iš viso manęs nenorėjo. Viskas susiklostė kai aš nesupratau „ne“. Tai mano iniciatyva, o apie gobšumą čia iš viso kalbos nėra.

Humbertas sugriežė dantimis, nenorėdamas klausyti tos pačios dainelės, purtydamas galvą:

- Taip nieko nebus – su dvejais advokatais. Šarlote, ar sutiktum su manimi pasikalbėti viena?- vyriškio tonas nebuvo draugiškas, tačiau Čarli patiko labiau, nei kraupi šypsena, su kuria jie pasisveikino.

Abu broliai prabilo vienu metu, prieštaraudami vienas už kitą garsiau. Bet Šarlotė praleido pro ausis, mintyse repuodama kitą Fergie dainą. „I’m such a lady but I’m dancing like a ho (Oh, shit), ’cause you know I don’t give a fuck so here we go!“.

Jiems pagaliau pritilus, ji prabilo, ir šiaip ne taip, per trumpas penkias minutes, įtikino palikti ją vieną su vilkolakiu. Ji žinojo, kad jie nukeliaus ne toliau, kaip iki pirmos sienos antrame aukšte, kur prie pat laiptų sutūpę su likusiais namiškiais, klausysis ištempę ausis. Ir atlėks nei nemirktelėję, jei situacija to reikalaus. Ji nebuvo viena, ji niekada nebuvo viena ir ši šilta mintis suteikė drąsos.

- Žinau, ką manote, pone Vestai,- ji prabilo, stengdamasi būti kuo kritiškesnė ir kuklesnė,- paviršutiniška, kvailoka, becentė mergina negali prilygti ambasadoriaus dukrai.

- Nenoriu girtis, bet permatau žmones kiaurai. Ir nors nepritariu tam, ką čia išdėstei. Bet dėl ko Kristoferis taip sukvailėjo irgi nesuprantu.

Čarli nuleido akis, keldama pirštus prie burnos – instinktyvus noras kramtyti nagus buvo vos suvaldomas. Vietoj to, juos ji perbraukė kelis sykius sau per apatinę lūpą ir gūžtelėjo petimi:

- Jūs klystate,- ji tyliai tarė.

- Atsiprašau?- Humbertas perklausė, grasinamai pasislinkdamas artyn iki fotelio krašto.

- Jis nėra kvailas,- ji pasakė, garsiau.- ir jei sprendimas atsikraustyti čia buvo neteisingas – jis susivoks.

- Tu manai esanti labai gudri, ar ne?- jis įtaigiai pasiūlė.

Čarli prikando skruostą iš vidaus, lėtai pasukiodama galvą į šonus:

- Sakiau, kad esu kvailoka, kažkur prieš pusę minutės, taigi, ne… Nemanau.

Humbertas Vestas giliai įkvėpė, primindamas sau, kad jis turi kitų tikslų, ne tik priekaištai. Galbūt laikas pakeisti strategiją ir išpešti iš šitos situacijos kokios naudos. Jei tinkamai sužais kortomis ir leleis Čarli išsisukinėti tokiais kriptiškais atsakymais, turės savo informaciją dar šį vakarą, ir spės grįžti į Londoną vidurnakčio reisu. Pripildys vonią karštomis putomis, pasileis Elvį Preslį ir su šampano taure rankoje atsikratys jausmo, kad yra vedžiojamas už nosies šešiolikametės.

- Kokios tavo pajamos, Šarlote?

Ji sučiaupė lūpas ir nutilo.

- Ar tau reikia pagalvoti?- Humbertas pasiteiravo.

- Taip,- ji ėmė drebėti iš pykčio,- galvoju, ką veiksiu, kai Krisas užmaus tą akmenį ant mano piršto. Tikriausiai valgysiu pinigus pusryčiams ir pietums ir vakarienei. Tiesiog pilsiu pieną į dubenį su monetomis, daugiau nieko nereikia – sveikiausi pusryčiai. Tiesiog…

- Neklausiu, kad vėl teigčiau, jog esi aukso kasėja,- vyriškis nutraukė, su kiek mažiau pasipūtimo balse. Jai norėjosi tikėtis, kad viduje jis šypsosi taip pat. Taika tyli ir subtili, ji pagalvojo, ir jie jau pakeliui į draugystę.

- Na, aš priėmiau sprendimą susikaupti ties savo studijomis,- ji atsakė, padailindama situaciją savo naudai.

- Ką tu studijuoji?

- Dailę ir meno istoriją,- ji nusišypsojo.

- Kiek tau metų?

- Dvidešimt dveji.

- Kiek laiko čia gyveni?

- Ketverius metus.

- Kur prieš tai?

- Rytų mieste… Čia, į rytus nuo Braitono.

- Aš žinau, kur yra Rytų miestas,- Humbertas nukirto.- Bet tavo šaknys…

- Mano mama iš Urugvajaus.- ji paaiškino, nei nekreipdama dėmesio į galimą rasistinį įžeidimą,- Atvyko prieš metus iki mano gimimo,- ji šyptelėjo,- prisitaikė labai greitai ir legalizavosi beveik iš karto!

- Gerai jai,- Humbertas linktelėjo,- o kaip tėvas?

- Jis tiesiog vietinis vyrukas, dabar dirbantis su mano mama jos motelyje…

- Tikrasis tėvas,- vyriškis patikslino.

Čarli žodžiai užstrigo ir šypsena lėtai užgeso. Ji niekada nesakė nieko apie mamą, apie tėvo tikrumą. Kas čia darosi? Tai nebesijaučia kaip tyli subtili taika. Tai jaučiasi kaip…

Mergina apsilaižė sudžiuvusias lūpas, pasimuistydama sofoje, bet niekaip nerasdama patogios vietos. Iki šiol jai sekėsi taip puikiai, jai netgi svaigo galva nuo tos visos sėkmės… Nei sykio neužsikirto, nei sykio nesumikčiojo. Na kodėl?

- Žinai, mergina su tokia… kibirkštimi,- (jai tai nuskambėjo kaip įžeidimas),- turėtų susivokti kaip sužaisti kortomis, kurias turi rankose. – jis kalbėjo lėtai ir įtaigiai,- jei yra kažkas, ką ji gali pateikti kaip vertybę, ji turėtų pasinaudoti proga. Ir štai aš čia sėdžiu – uošvis, kuriam nori padaryti įspūdį, ir žurnalistas, su mielu noru išgirsiąs tavo pasakojimo versiją. Gali kalbėtis su manimi.

Įdomu, ar būtų labai tragiška, jei ji pradėtų verkti šią akimirką?

Ji pakėlė akis, sutikdama jo užtikrinančią baltadantę šypseną, tokią baisiai profesionalią, kaip ir priklauso žmogui, kuris ima interviu. Ji negalėjo patikėti savo ausimis. Tai negalėjo vykti.

Krūtinei susispaudus, kvėpavimo takams užsikišus, ji liko tyliai žaisti su pusiau suvalgytu sumuštinuku rankose. Kas toliau? Kaip ji turėtų atsakyti…

Tai asmeniška?

Nesuprantu, apie ką kalbate?

Žiūrėkit, vaiduoklis Kasparas!,- parodyti pirštu jam virš peties ir gavus progą – bėgti? Kur, tiksliai, ji pasislėptų? Po lova?

Vyriškis triumfuojančiai nusišypsojo. Faktas, kad ji neatsakė nieko, tik patvirtino jo informaciją.

- Išeik.

Balsas privertė ją pakelti galvą. Toks pat nustebintas Humbertas taip pat atsigręžė į svetainės arką, po kurio stovėjo akmeninio veido Krisas. Jis žiūrėjo tiesiai į tėvą, nei nemirksėdamas. Čarli nei neįsivaizdavo, kada jis nusileido laiptais, kiek girdėjo ar ką galvoja. Jos akys nuklydo aukštyn, kur iš antro aukšto koridorių šešėliuose kyšojo dar trys galvos.

- Krisai,- Humbertas kreipėsi, tačiau vaikinas nutraukė, kraupiu šaltu tonu:

- Išeik. Tiesiog išeik.

Humbertas nejudėjo. Čarli nedrįso nei kvėptelėti.

- Dabar!- Krisas prabilo garsiau ir Čarli krūptelėjo, nustebusi.

Humbertas lėtai pakilo, suimdamas savo švarką ir permesdamas per alkūnę. Neskubėdamas, išėjo iš už savo fotelio ir stabtelėjo ties sūnumi:

- Mudu dar nebaigėme.- jis tarstelėjo, žvilgtelėdamas į laiptus ir patraukdamas koridoriumi.

Jo žingsniai, durų trinktelėjimas, buvo vieninteliai garsai visuose namuose. Viršuje besislapstę dingo už sienų, palikdami Čarli ir Krisą visiškai vienus. Vaikinas klausėsi kaip paskutinės durys užsitrenkia kažkur tolumoje, tada pirmą kartą atsisuko į ją, tarsi iš siaubo sustingusį žvėrelį, plėšdamas pėdas nuo grindų ir priartėdamas į svetainės šviesą. Jis prisėdo ant fotelio, kur ką tik būta Humberto, ranktūrio ir pasirėmė alkūnėmis į savo kelius.

Kelias sekundes patyrinėjęs sumuštinių lėkštę, pakėlė akis į Čarli ir klausiamai išlenkė antakius.

O Dieve,- pagalvojo Čarli,- ar jis buvo teisus, ar jis rado kaip ant jos supykti? Ji taip retai mato jį tikrai, tikrai supykusį… Tą sykį automobilių aikštelėje, kai jis metė Skarlet. Tą sykį, kai jis apsirūkė ir prirėmė ją prie sienos Dani virtuvėje… Kiekvienas iš atvejų pakeitė jos gyvenimą drastiškai, ir Čarli nebuvo pasiruošusi dar vienam žemės drebėjimui savo žemėje.

Pasak Čarli, kiekvienai dramai turi būti skirtas laikas, kada galėtum išsivartyti lovoje tik su savimi, meškinu ir savigaila. Ir tas laikas turi atitikti patirto streso dydį, žinoma. O ji taip seniai nematė savo pagalvės, sugeriančios ašaras…

Ji norėjo pakilti iš vietos, prieiti, pabučiuoti jį ir priversti nusišypsoti.

- Čarli, kas yra tavo tėvas?- kambarį sudrumstė paprastas klausimas.

Arba bėgti. Bėgti irgi buvo gana gera strategija, kai pagalvoji.

- Tai buvo interviu,- jis tęsė, tyliu balsu, iš kurio Šarlotė niekaip negalėjo nuspręsti: vaikinas šiaip pyksta ar labai pyksta.- ir tai susiję su tavo tėvu. Taigi, dabar aš susidomėjau.

Šarlotė žinojo galinti sukurpti pakankamai gerą pasiteisinimą. Nagi, juk praktiškai viskas skambėtų realiau, nei tiesa. Bet ji nenorėjo meluoti, o jei ir norėtų, merginos smegenys staiga tartum užsiblokavo. Čarli pradėjo suvokti, kas čia ką tik įvyko.

Vyras, kuris jos nekenčia už tai, kad Čarli nuviliojo auksinį sūnų toliau nuo penkmečio plano, žino didžiausią Šarlotės paslaptį. Negana to, taip jau pasitaikė, kad ta paslaptis viena vienintelė gali išgelbėti ir garantuoti to vyro karjerą. Dalyką, kurį šis žmogus myli labiau už bet ką.

Ji girdėjo draugų perspėjimus apie Humberto įtarinėjimus. Bet ji niekada iš tikro… nesiklausė. Ji niekada nemanė, kad žinodamas apie super žvaigždės vaiką, Vestas iš tiesų… žino. Iš kur, po galais, jis žino? Kaip? Kaipgi? Kas jam galėjo pasakyti? Juk šią paslaptį laiko tik ji pati, jos šeima ir Dani, Janas bei Rudis. Na, su sumavus, jos visa šeima.

- ČARLI,- Kristoferis susigrąžino jos dėmesį,- padaryk pertrauką panikavime, pasakyk, kas jis, ir tada galėsime panikuoti kartu.

- An…- ji įkvėpė daugiau oro, beviltiškai žvelgdama į Krisą,- Antonis Roudsas. Mano tėčio vardas – Antonis Roudsas.

****

Čarli cituojama daina: http://www.youtube.com/watch?v=ncPydaFXXRk

Patiko (33)

Rodyk draugams



6 Responses to ' Pasak Čarli: 63. Prabangūs sumuštiniai ir interviu iš vilkolakio '

Subscribe to comments with RSS or TrackBack to ' Pasak Čarli: 63. Prabangūs sumuštiniai ir interviu iš vilkolakio '.

  1.    Noa said,

    on May 10th, 2012 at 11:56

    ou je! va cia tai geras! ji prisipazino krisui…. vau… visa skyriu skaiciau su itamps :D laukiu nesulaukiu kito skyriaus ir kriso reakcijos! vyyyy! :DDD

  2.    aaistuteaa said,

    on May 10th, 2012 at 14:02

    O aš daug juokiaus. :D puikiai ir taip gyvai, tikroviškai aprašai pokalbius lyg aš šalia sėdėčiau ir klausyčiaus :D Dabar didžiausias galvosūkis- ką darys vilkolakis su savo informacija? laukiam naujo skyriaus :)))

  3.    Viktorija said,

    on May 11th, 2012 at 07:06

    Jėga vakar labai apsidžiaugiau pamačius, kad įkėlei vėl!!! Laaabai patiko.. Ir Humbertas asilas.. Reikėjo jį Ramonu pavadinti… Na tikiuosi greit bus vėl… Įdomu ką Krisas pasakys…

  4.    analena said,

    on May 13th, 2012 at 00:17

    Jau daina… Miriau klausydama… Dėkoju už puikų skyrių ir angelišką atlikėją, kuri karaliaus mano playlist’e :))

  5.    saturniete said,

    on May 25th, 2012 at 21:33

    Jėga, kada kas nors naujo atsiras?

    [WORDPRESS HASHCASH] The poster sent us ‘0 which is not a hashcash value.

  6.    Knygų Narkomanė said,

    on May 27th, 2012 at 22:12

    Kada naujas skyriukas? ;))

Leave a reply

  • Monthly

  • FRIENDS:

  • Meta

    • Subscribe to RSS feed
    • The latest comments to all posts in RSS
    • Subscribe to Atom feed
    • Powered by WordPress; state-of-the-art semantic personal publishing platform.
    • Firefox - Rediscover the web