BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas



According to Charlie

July 27th, 2011

Pasak Čarli: 44. Oras. Politika. Bebrų populiacija.

Posted by Lali in Be temos

*Lali prieina prie „According to Charlie“ viryklės ir pasuka rankenėlę, pakeldama temperatūrą iki 200 laipsnių. Ji juokiasi pikto, išprotėjusio mokslininko juoku.*

Rimts, kol parašiau šitą skyrių, be galo daug juodraščių suvartojau… Kitas dar sudėtingesnis, taip, kad palinkėkit broliui tvirtybės!

Šiandiena taip lija, kad, galvojau, nenusigausiu iki bibliotekos, bet pavyko.

Skyrius N-16.

—-

Čarli stebėjo Krisą, stebintį grindis, kai aplinkui pats pragaras pratrūko. Vienos gerklingos merginos barniai ir riksmai, nemigos naktis, įtampa, pagirios – tai buvo puikios priežastys migrenai. Be viso šito, Čarli rijo seiles, kovodama su liūdesiu, kurį jos berniuko nuleista galva tiesiog vibravo per kambarį.

Endriu buvo tas, kuris pildė informacija reiklią Danielę, kol broliai Vestai tyliai sėdėjo nuleidę galvas, primindami nusikaltusius vaikus. Ir vienas jų nardino Šarlotę į skausmą vien savo tyla. Ji negalėjo nei pagalvoti apie tai, kas bus, kai jis prabils. Čarli Krisas visada atrodė praktiškas, realistiškas kovotojas. Ji nežinojo, kas sukaustė vaikino pečius įtampa, bet tai kėlė plaukelius ir ant jos sprando.

Ji nesirūpino įvykio detalėmis ar žalos vengimo planais. Ji rūpinosi jo jausmais, jo mintimis, jausdamasi be gali paklydusi šioje srityje, kol nematė jo akių. Taigi Čarli stebėjo Krisą, stebintį grindis ir laukė, kada galės bent žvilgtelėti į tas iškalbias, pažįstamas mėlynes.

Ji sulaikė kvapą, kai vaikinas be žodžių pakilo ir paliko kambarį. Čarli truko sekundę apsispręsti, prieš pašokdama ir nusekdama iš paskos. Ji girdėjo trumpą tylą, prikausčiusią kitus, žiūrinčius pavymui, bet nesidomėjo tuo, ką draugai pagalvos. Pasibėgdama ji basomis išlėkė į laiptinę ir dar labiau paspartino žingsnį: nes jo batai jau kaukšėjo pirmame aukšte.

Čarli šokinėjo per kelis laiptus, nepaisydama skraidančio sijono, šalto akmens po pėdomis ar fakto, kad galvoje visiškai tuščia. Ką ji jam pasakys? Kaip, po galais, paguos? Ji jautėsi bejėgė padėti, bet negalėjo susilaikyti nesekusi.

Mergina stabtelėjo trumpam, išėjusi į lauką ir apsidairė aplinkui, ieškodama jo aukštos figūros. Saulės spinduliai spigino į akis, atsimušdami nuo blizgančių automobilių detalių mašinų aikštelėje. Žolė tolėliau žvilgėjo nuo rasos, lenkiama nedidelio rudeninio vėjo. Žmonių aplinkui beveik nebuvo, tad Čarli akys greitai surado tikslą. Ji nežiūrėjo į grindis, kad apsaugotų pėdas nuo akmenų ar kitų aštresnių dalykų, ristele leisdamasi jo link.

Įtampa buvo juste juntama netgi neprisiartinus ir Čarli jautė gerklę džiūstant iš poreikio sutaisyti šitai. Ji tikėjosi, kad Krisas sės į automobilį, norėdamas pabėgti, bet vaikinas, lėtais, dvejojančiais žingsniais, tik prisėdo ant kapoto ir sunėrė rankas virš susivėlusios galvos.

Jis jos nematė ir Čarli stabtelėjo, spręsdama ar tikrai nori šitos dramos. Argi ne paprasčiau būtų atsitraukti truputėlį ir grįžti problemoms išsisprendus? Ji brangino jį, tikrai laikė draugu, tačiau save mylėjo per plauką (ar kelis) labiau. Ir, pasak Čarli, visada atsiras nuosavų nelaimių, tad tvarkytis dar ir su kitomis – ne išeitis siekiant lengvesnio gyvenimo.

Bet pas Janą ji eitų. Pas Rudį ji eitų. Pas Dani – būtinai. Pas Krisą…

Ji paklausė savęs šito ir papurtė galvą, stebėdamasi savo kvailumu. O kaip gi kitaip? Kaip ji galėtų nueiti su tuo slegiančiu liūdesiu širdyje? Kaip ji susikauptų ties bet kokiu darbu, kai jos brangus, mielas, nuostabus, dramatiškas ir praktiškas vaikas kovoja, su, jo manymu, sunkiausiomis gyvenimo problemomis?

Be to, jai verkiant reikėjo jį paliesti. Čarli nelietė Kriso daugiau nei keturiolika valandų ir poreikis ėmė graužti tarsi niežulys, kurio tiesiog neįmanoma ignoruoti. Taigi ji prisiartino iš nugaros, prie susikūprinusio vaikino ir tylomis padėjo delną jam tarp menčių.

Jo išlenkta nugara staiga tapo tiesi kaip styga, raumenys po jos delniuku įsitempė ir karštis, sklidęs nuo odos per susiglamžiusius marškinius, privertė Čarli vėl užgniaužti kvapą. Ji per jėgą prisivertė palikti ranką vietoje, nors tokia vaikino reakcija nežadėjo nieko gero.

Čarli iš asmeninės patirties žinojo, kas dedasi jo galvoje. Kitaip nei likę kambariokai, Krisas, kaip ir ji, mėgo būti vienas, kai slėgė liūdesys ar rūpesčiai. Bet supratimas nebuvo pakankamai stiprus, kad priverstų jos kojas judėti, nešti tolyn. Tuo labiau, kai atstumas tarp jų dviejų šį rytą reiškė beveik fizinį skausmą.

- Eik šalin,- jo balsas pasigirdo vaikinui nei neatsisukus: šaltas, nepažįstamas, tolimas.

Ji sukaupė savo drąsą, pasisėmė nedidelio erzulio, sukilusio dėl tokios reakcijos, ir pro sukąstus dantis atsakė:

- Ne.

Krisas pajudėjo: pasilenkė į priekį, akivaizdžiai vengdamas jos prisilietimo. Čarli delnas liko ore nesekdamas ir po kelių sekundžių ji sulenkė pirštus, tyrinėdama keistą netekties pojūtį ir šaltį, užklupusį plaštaką ir išplitusį per ranką, krūtinę, iki pat širdies.

Ji susiraukė, nepatenkinta tokiais jausmais.

- Palik mane vieną,- jis prabilo po kelių sekundžių, dabar jau bespalviu tonu.

Ji prisitraukė ranką ir sunėrė su kita ties krūtine, gręždama Kriso nugarą akimis:

- Ne,- atsakė piktai, užsispyrusi.

Kodėl ji turėtų? Krisui reikia draugo. Ji yra jo draugė. Nori, jis to, ar nenori, jie susidraugavo ir dabar jam teks taikytis su pasekmėmis.

- Iš visų žmonių, kuriuos noriu matyti, tu esi paskutinė. Tad jau persiprašau, jei šitą užsispyrimą pasiųsiu po velnių. Atstok,- jis grįžtelėjo galva, bet niekada nepažvelgė jai į akis.

Pyktis Kriso balse privertė Čarli širdį susigniaužti ir vėl atsileisti, skausmingai, vėl ir vėl. Ji nurijo gumulą gerklėje ir giliai įkvėpė, neketindama pasiduoti. Jo skaudūs žodžiai neatstums jos tolyn: neišdegs. Be to, pasak Čarli, įskaudinti žmonės gali būti žiaurūs. Palyginti su tuo, ką Dani ir Janas pliekia vienas kitam kiekvieną dieną, Kristoferio varymas atrodė kaip paprastas bambėjimas.

Ji suprato tai kiek vėlokai, jau rimtai įsiskaudus. Neturėtų skaudėti: ne taip giliai gėlė žodžiais. Bet skauda. Bet neturėtų,- ji kartojo sau mintyse, nesitraukdama. Atvirkščiai, mergina nužingsniavo priešais automobilį ir sustojo po jo nosimi, vis dar sunėrusi rankas.

- Ne,- tarė, susilaikydama nuo noro treptelėti koja.

Jis pakėlė veidą, plačiomis, kiek tamsesnėmis akimis įsistebeilydamas į Čarli ir priversdamas jos pėdas nutirpti.

- Kodėl tu turi būti tokia įkyri!?- jis pakėlė balsą.

- Kodėl tu turi būti toks stuobrys?!- ji pakėlė antakius.

- Aš? Stuobrys?- Krisas, rodos, buvo priblokštas,- kokioje visatoje mano elgesys būtų laikytinas netinkamu? Ar tu lauki gerų manierų po praeitos nakties?

- Tu elgiesi kaip vienas,- Čarli žengė artėliau, kalbėdama per sukąstus dantis,- ir kvepi kaip toks.

- Skambūs žodžiai iš panelės, kuri praleido naktį nežinia su kuo,- jo balsas buvo pilnas kartėlio, ir jei Čarli nebūtų žinojusi geriau, pamanytų, kad jos nuotykiai yra didžiausia šio savaitgalio problema.

Jos naktis su nežinia kuo. Čarli buvo visiškai pamiršusi Danielės istoriją ir atrodė net kvaila svarstyti tai, kas akivaizdžiai netiesa. Ji tikėjo, kad Janas ir Rudis nepriėmė nei vieno blondinės žodžio už gryną pinigą, tačiau Kristoferis buvo visai kitas reikalas.

- Eik namo,- jis prabilo tyliau,- nusimaudyk po dušu. Pavalgyk. Palik mano bėdas man.

- Aš sakiau…

- Eik šalin!

- Ne!

- Čarli…- jis nutęsė, grėsmingai.

Šarlotė suurzgė iš vidaus ir žengusi šonan, užšoko ant kapoto. Ji užsikėlė kojas, sunerdama jas indiškai ir tempdama sijoną žemyn, kad neatsivertų koks nepadorus vaizdas. Vis dar nesukalbama, ji pakėlė smakrą aukštyn ir pasuko akis jo pusėn. Ėmė stebėti Krisą, stebintį erdvę, kur mergina ką tik stovėjo.

Po rėkimo tyla atrodė dar nejaukesnė.

- Aš galiu tave ignoruoti,- staiga jis tyliai tarė, bet šitai nuskambėjo ne kaip grasinimas, o kaip bandymas įtikinti save,- aš tave ignoruoju,- pasakė kiek tvirtesniu balsu ir giliai įkvėpė.

- Taip ir padaryk,- ji prunkštelėjo, jausdamasi nereikalinga, bet negalėdama nusisukti.

Ir jis darė. Krisas ignoravo Čarli geras dešimtį minučių. Jis ignoravo merginos plaukų plevėsavimą papūtus stipresniam vėjui. Jis ignoravo jos kvapą. Jis ignoravo jos basas pėdas ir rausvą kojų nagų laką. Jis ignoravo jos šnirpščiojimą nosimi ir lengvą lingavimą į priekį ir atgal.

Kieme pasirodant ir dingstant žmonėms, jie susilaukė kelių smalsių žvilgsnių. Mąstydamas, apie tai, ką jie pamanys, Kristoferis pagaliau suvokė, kaip atrodo, ką padarė, ką pasakė. Jis buvo pasiruošęs atsiprašyti, kai Čarli prabilo pirmoji, tarsi garsiai svarstydama:

- Aš turiu tokią nuojautą… Jausmas kankina, kad tu pyksti ant manęs.

Ak, tiesa. Krisas sugriežė dantimis, jausdamas naują įsiūčio bangą, kai žaliaakė pabaisa, vardu pavydas, aptemdė jo teisingumą. Jis dėbtelėjo šonan, nesiteikdamas atsakyti, nuliedamas Čarli lediniu žvilgsniu. Kad ir ko ieškojo: kokių drastiškų pasikeitimų, ženklų, nieko nerado. Nepaisant barnio, Šarlotės akys tebeatrodė šiltos ir liūdnos vienu metu.

- Tai kvaila, viskas kvaila,- jis iššnypštė, užsimerkdamas.

Jo poelgis buvo kvailas. Jo reakcija buvo kvaila. Jo jausmai buvo kvaili.

Jis gi neturėtų jaustis taip šūdinai. Jis žinojo galįs viską sustatyti į vietas. Sprendimas dėl išmetimo bus svarstomas galutinai tik savaitės pradžioje. Jo baigtis vis dar neaiški ir Kristoferio rankose likę ginklų. Jis galėjo rašyti laiškus, prašydamas paramos iš savo profesorių: vienas gabiausių studentų turi tokią teisę. Taip pat apeliacijas dėl sprendimo keitimo gaus visa studentų taryba, tirianti reikalą.

Ir, jei tai nepadės, elektroninis laiškas, kurį parašė tėvui paveiktas impulso anksti ryte, turėtų būti lemiamas. Humbertas Vestas pažinojo Kopenhagos Universiteto direktorių, o šio žodis svarstyme turėtų būti gana svarus.

Dabar Kristoferį pykino taip, kad jis vos nesusivėmė burnoje. Kaip jis galėjo rašyti tėvui? Ką jis galvojo? Tai tikriausiai kvailesnis sprendimas nei pats akmenų mėtymas į Universiteto nuosavybę! Juk jis – suaugęs, už save atsakingas vyras! Kodėl turėtų pasikliauti, prašyti pagalbos iš tėvo?

Tai buvo taip gėdinga, kad Krisas negalėjo atverti akių nei Čarli pusėn. Dabar, po kelių valandų, jis suvokė, kad tada, rašydamas, supanikavo. Jo baisiausias košmaras – išvykti ir palikti ..

…ne, ją, visus ir ją…

…ne visus ir ją, o visus, neišskiriant nieko, privertė elgtis neapdairiai. Jis nenorėjo grįžti į Daniją pabrukęs uodegą tarp kojų, išmestas. Po galais, Kristoferis niekada nėra suklydęs egzamine: kaip jis žiūrės į veidrodį, žinodamas, kad susimovė taip stipriai?

Jis staiga atsimerkė, pajutęs skaudų smūgį iš kumščio į šoną.

- Kas per velnias?- piktai paklausė, akimis iš karto susirasdamas jos kumštį: įrodymą, gulintį ant suknelės klosčių.

- Žinau, ką tu darai,- ji tarė grasindama.

- Ką?- jis nesuprato, nuoširdžiai.

- Tu gailiesi savęs,- ji konstatavo, priversdama Kriso ausis panižti. – baik tai.

- Nepatinka – skuosk,- jis atkirto, jausdamasis vaikiškai. Krisas negalėjo paneigti jos žodžių, bet kiek susiėmė, prisimindamas, kad ir kas nutiktų, sutvarkys tai prieš reikalams išslystant velniop.

Tereikia neišsikraustyti iš proto iki pirmadienio ir viskas bus gerai.

Pats nesusigaudydamas, ką daro, jis pabandė paaiškinti:

- Aš visiškai susimoviau su šiuo reikalu.

- Tu manai, kad tu susimovei?- Čarli antakiai šoko aukštyn,- netgi pažinodamas mane, drįsti lygintis? Aš per savo gyvenimą nepriėmiau nei vieno, girdi, nei vieno suknisto teisingo sprendimo. Tik atradau milijardą netinkamų kelių, jei tai skaičiuosi kaip laimėjimą.

- Iš tavęs niekas nesitiki, kad…

- Ou, jei turi tėvelio problemų, turėtum susipažinti su mano mama,- Čarli papurtė galvą,- šią savaitę mano brolio gimtadienis, važiuosiu į Ystbourną, tai neprimink man geriau, apie tikėjimusis.

- Aš nekalbu apie tėvą,- jis nusuko akis, meluodamas,- kalbu apie save.

- Tavo kiemas – tavo taisyklės. Tai nėra pasaulio pabaiga,- ji pavartė akis ir pasiūbavusi į priekį ir atgalios, po kelių sekundžių patikslino,- tai tiesiog… gyvenimas. Sumautas, kaip visada. Gotta love it.

Jis skėstelėjo rankomis:

- Tu sakai, kad neturėčiau nieko daryti?

- Ne, bet darbas „šikti į kelnes“ neturės jokios įtakos. Baik stenėti. Baik kentėt,- ji susilenkė ir atsirėmė rankomis į savo kelius, tylomis mintyse pridėdama: nes tada aš kenčiu taip pat.

Dabar jam ji atrodė pikta. Krisas paklausė dar sykį, testuodamas vandenis:

- Kai jau pasėjai išminties sėklą, gal nori atsiknisti ir palikti mane vieną?

- Ne,- ji prunkštelėjo, atsisukdama,- kada tu tapai toks naivus?

- Kada tu tapai tokia rakštimi subinėje?- jis negalvodamas atkirto.

- Kada tu taip pamėgdžioti Dani išmokai?

- Tai visas aš, mažute,- jis papurtė galvą,- savo gražume. Kai man nesiseka, galiu būti tikras…

- Stuobrys?- Čarli pasiūlė.

- Tu pati neatstoji. – jis burbtelėjo, akcentuodamas, kad jei Čarli įsižeidė, tai jos problema. – važiuosi į Ystbourną?- staiga paklausė, įsitempdamas.

- Na… Taip. Tikriausiai. Brolis. Trylika metų. Baisiai svarbu.

- Kuriam laikui?- jis bandė apsimetinėti abejingas, bet buvo be galo sunku, kai graužatis dėl atsakymų ėmė gožti net didžiąsias problemas. Nežinodamas, ką daryti su rankomis, užsikėlė kojas ant automobilio bamperio ir numetė šias ant šlaunų. Plaštakos kadaravo ore, akys skanavo kiemą, nors visi pojūčiai sutelkti į mergaitę šalimais.

- Porai dienų,- ji gūžtelėjo pečiais,- galbūt iki savaitgalio.- pridėjo murmėdama. Ji iš ties apie tai net negalvojo.

Krisas sugriežė dantimis ir palinksėjo. Žvilgčiodamas į ją, toliau kamantinėjo, vos valdydamas toną:

- O kaip tas tipas? Neskambinsi jam?

- Koks tipas?- ji atrodė sutrikusi. Krisas vėl ėmė pykti.

- Su kuriuo praleidai naktį.

- Edvardas?

Jis išleido kažkokį garsą, primenantį kasetinės juostos pagreitintą sukimą į priekį, ir nusigręžė. Pirštai trūkčiojo, norint susispausti į kumščius ir išmalti kam nors snukį.

- Jo vardas – Edvardas Kalenas,- ji nusišypsojo, nutildama ir laukdama. Krisas atsisuko. Ar jis ką nors praleido? Ar šitas kvailas vardas jam turėtų kažką sakyti? Ir jos šypsena atrodė pernelyg keista, ne tokia, kokia prisiklijuoja giriantis apie vaikinus. Ji tarsi pasakė pokštą ir laukė, kol jis susivoks, ims juoktis kartu.

Iki juoko jam buvo toli kaip iki Danijos.

- Ar turėčiau jį žinoti?- jis paklausė, ciniškai. Vardas atrodė girdėtas, bet tai nebuvo logiška. Kristoferis mulkius į savo pažįstamų ratą vengė priimti.

- O nežinai?- ji atrodė nustebusi,- na žinoma, kad nežinai,- nusijuokė, kriuktelėdama.

Paprastai Čarli juokas priversdavo jį kvailai šypsotis, bet dabar jis vis labiau kovojo su troškimu žymėti teritoriją. Jis norėjo ištiesti ranką, apsipinti tuos vėjo sklaidomus ilgus tiesius, blizgančius, kvepiančius, švelnius, slidžius plaukus aplink savo riešą, griebti ją už sprando ir prisitraukti artyn. Jam reikėjo užčiaupti jos pašaipą savo lūpomis ir įsisprausti vidun, užkariauti, įkąsti, sukelti skausmą, apsvaiginti. Ištrinti Ed-fuck-vardą visiems laikams. Jis norėjo ją išgąsdinti, supažindinti su faktu, koks susijaudinęs yra kiekvieną kartą, kai Čarli žvelgia iš po blakstienų, kandžioja lūpą ar kilnoja savo basas kojeles prieš vaikino nosį.

Jis norėjo ištrinti stuobrio, kuris tik skundžiasi, įžeidinėja, ir prašo pagalbos savo senio, įvaizdį.

Jis įsivaizdavo visą sceną sekundėlę ir nusisuko, garsiai rydamas seilę. Pilvo raumenys buvo įsitempę, kaktoje tvinkčiojo gyslelė, kraujas ūžė ausyse. Jam reikėjo nusiraminti ir tai padaryti skubiai.

Bet jis negalėjo sulaikyti nei savęs, nei savo pavydo:

- Ką tu jam leidai? Ar tai rimta?- pasitaisė antru klausimu, nežiūrėdamas į Čarli.

Šarlotė pasvarstė kelias akimirkas, išblaškyta jo ką tik buvusių atsuktų akių. Krisas atrodė taip, lyg norėtų ją praryti ir Čarli nežinojo: tai labiau jaudina, ar baugina. Žinoma, visa tai ir patamsėjusį žvilgsnį, ji įsivaizdavo, tačiau tokios fantazijos paprastai ateidavo naktį sapnuojant, o ne vidury baltos dienos.

Ji linksėjo galva, bandydama atsakyti, ir, prisiminusi, ko klausta, staiga ėmė ją purtyti.

- Gal galėtum kiek patikslinti?

Jo žodžiai buvo prašantys, tačiau balsas nekantrus, šaltas ir aštrus, privertęs Čarli suvirpėti.

- Tu atrodai įsitempęs,- ji nervingai susijuokė.

- Tai nėra atsakymas į mano klausimus.

- Aš nieko jam neleidau, Krisai,- ji skubiai atsakė,- nežinau, ar miegodavai, kai kalbėdavom apie visokio plauko kairę, bet turiu priminti, kad aš nesu iš vienos nakties nuotykių tipo.- ji kalbėjo kiek labiau išdidžiai, nei buvo būtina, tačiau tas įžeistas doroviškumas, pasak Čarli, turėjo pastatyti Krisą į vietą kuo puikiausiai.

Be to, vampyras Edvardas – be galo senamadiškas. Iš jo nei bučinio nesitikėt per pirmą pasimatymą.- Čarli pasvarstė mintyse.

Jis pakėlė savo galvą, įtariai pažvelgdamas į ją iš šono ir kurį laiką tylėjo, vertindamas atsakymą. Jie žvelgė vienas į kitą kelias minutes, abu sunkiai alsuodami ir kovodami su savo vidiniais stuobriais. Galų gale, kiek ramesniu, bet vis dar mirtinai rimtu balsu Krisas paklausė:

- Ar tu supykai ant manęs?

Jos akys piktai sužibo, o smakras nežymiai krustelėjo aukštyn.

- Tai žinoma,- ji atsakė, visiškai nepykdama, bet vaizduodama kuo puikiausiai.

Demonstratyviai nusigręžusi, ji apsimetė, kad sėdi ant kapoto viena.

- Aš galiu tave ignoruoti,- ji pridėjo, pamėgdžiodama Kriso žodžius iš anksčiau,- aš tave ignoruosiu.

- Taip ir padaryk,- Krisas šyptelėjo garsiai, atsakydamas lygiai taip pat, kaip Čarli prieš tai.

Krisas spoksojo į Čarli, spoksančią į tuščią erdvę. Ji jį ignoravo kuo puikiausiai. Ignoravo rankų raumenis, retkarčiais lyg netyčia perbraukiančius per pačios petį. Ignoravo jo kelnių aptempimą, atveriantį plačias vyriškas šlaunis visai šalia. Ignoravo jo žvilgsnį ir jo rytinę barzdelę. Čarli ignoravo jo šypsnį ir jo ranką, lyg tarp kitko, kylančią artyn.

Kriso pirštas ėmė lėtai braukyti švelnia oda nuo pat jos gležnos plaštakos iki alkūnės, sustodamas paliesti čia krentančius plaukus. Ji galėjo prisiekti, kad vaikinas kažką svarsto, testuodamas sruogų švelnumą.

Ir ji su džiaugsmu suvokė, kad kažkur dingo liūdesys. Bet jį palaikiusi įtampa liko, kiek kitokia. kibirkščiuojanti, verčianti širdį plakti greičiau ir kvėpavimą trikti. Verčianti odą degti po menkiausio jo prisilietimo, o pilve suktis kažkokiai karštai gyvatei. Verčianti kelnaites drėkti, mintis klysti į neįmanomas tolybes.

Ačiū Dievui, jų nesieja jokia chemija,- Čarli pagalvojo, apsilaižydama lūpas,- nes tikrai būtų bėdos.

—-

Kai Danielė suprato, kad nebeturi balso ir ašarų išreikšti savo nepasitenkinimui, ji nustojo rėkusi. Kristijanas, elgdamasis labai neįprastai savo charakteriui, tylomis it kempinė sugėrė valandą trunkančius įžeidinėjimus ir barimąsi.

Blondinė nusivalė delnais ašaras ir suspaudė lūpas, tylomis žingsniuodama į viršų, užsidarydama kambaryje. Rudis purtė galvą, numesdamas skrybėlę šalin, susirinkdamas kompiuterį ir pasislėpdamas savo miegamajame. Janas liko vienas, spoksoti į tuščią erdvę, paskendęs savo mintyse. Vaikinas pajudėjo tik po kelių minučių ir pranyko už savo kambario durų: šių trinktelėjimas tapo paskutiniu garsu, panardinusiu namus į ilgą tylą.

Krisas ir Čarli grįžo po gerų kelių valandų įtempto ignoravimo ir iš karto nukeliavo į jo kambarį. Juk sėdėti ir pykti vienas ant kito daug šilčiau ir patogiau viduje.

Saulė švietė visą dieną, bet niekas nenusileido į svetainę, niekas nesusitiko virtuvėje, niekas nesiginčijo dėl pietų ar perpildytų skalbinių krepšių. Laikrodžio rodyklės sukosi, dienos šešėliai keitė kryptį ant svetainės grindų, lauke jau lakstė ir šūkavo vaikai. Tik vakare laiptų viršuje pasirodė Čarli, nusipraususi, persirengusi, su ryžtu veide. Ji paliko namus ir vėl tapo tylu. Mergina grįžo po pusvalandžio ir nupėdino į virtuvę, iškrauti krūvos maišelių, pilnų maisto produktų.

Ji nuplovė ir supjaustė daržoves, grybus, ir viską sumetė į keptuvę. Čarli kaip tik baiginėjo šveisti virtuvės kriauklę, kai be žodžių įėjo Rudis. Vaikinas ištraukė iš spintelės gumines pirštines ir tylomis apmovė jas Šarlotei. Jis tada skubiai įpylė aliejaus į jau svylančią keptuvę ir ėmė taisyti vakarienę.

Krisas atžingsniavo dar po kelių minučių. Nelieptas jis ėmė traukyti padažui reikalingus produktus ir traukti juos iš išpakavimų. Vaikinas sugavo Endriu į orą mestus salierų lapus, cukiniją, ir nupėdino iki kriauklės, apglėbė Čarli rankomis ir nuprausė šiuos po vandens srove. Jis kiek užtruko, vis netyčia pirštų galais perbraukdamas per iš po pirštinių kyšančius šlapius ir smulkius Čarli riešus. Galų gale atsiplėšęs, metė atgalios, ir Rudis ėmė pjaustyti daržoves tiesiai į keptuvę.

Atsikratęs žalėsių, Kristoferis niekur nesitraukė, mėgaudamasis minkštučiu kūneliu savo rankose, nosimi trindamas į Čarli plaukus. Jos šampūnas varė iš proto. Galų gale jis kyštelėjo ranką į jos šortukų kišenę ir ištraukęs plaukų gumelę ėmė braukti ilgas rudas sruogas į kuodą. Šios krito Čarli ant veido ir trukdė dirbti: Krisas iš karto pastebėjo.

Danielė pasirodė apsivilkusi rožiniu chalatu, išverktomis, pavargusiomis akimis. Ji taip pat nekalbėjo, tik nužvelgusi kas jau padaryta, ėmė serviruoti stalą. Janas išlindo atrodantis taip pat baisiai kaip ir blondinė. Jis ėmėsi vyno, dėliodamas ir pildydamas taures paskui Dani guldomas lėkštes.

Paruošus padažui ir daržovių troškiniui pripildžius lėkštes, jie visi susėdo aplinkui stalą ir kolektyviai tyliai ėmė valgyti. Krisas šalia Čarli, iš jos lėkštės išrankinėdamas merginos nemėgstamas pupeles ir į krūvelę kraudamas jas pas save. Šarlotė nugvelbė dalį salierų iš jo, tylomis dėliodama iš gabaliukų saulutę.

Dani rijo vyną tarsi vandenį, neatsisukdama ir atkišdama taurę Janui pripildyti dažniau, nei kiti gurkštelėdavo apskritai. Janas nekomentavo: pakluso nekeldamas akių, čiaumodamas savo maistą.

- Tu vis dar mane ignoruoji?- Krisas pasilenkė ir tyliai paklausė Čarli, savo iškvėpimu kutendamas jos ausį.

- Taip,- ji dėbtelėjo jo pusėn.

- Ar esi tikra?- vos neišmurkė ir pats nusijuokė, stebėdamas, kaip vos už kelių centimetrų jos oda nusidažo žavia, rausva spalva.

- Taigi,- Čarli tarė garsiai, įtemptu balsu, priversdama Krisą iš nuostabos atsitraukti. Ji pirmoji nutraukė šakučių brūžavimo į lėkštes simfoniją,- aš pasakiau Kristoferiui, kas toks mano trečias rėžis lovos kojoje.

Krisas pakėlė akis kartu su kitais, suraukdamas antakius. Apie ką ji kalba? Negi ji dabar aptarinės tą tipą prie visų? Žinoma, atmosfera nebuvo iš jaukiausių, tačiau daug daugiau temų tiktų pralaužti ledams. Oras. Politika. Bebrų populiacija.

Čarli nelaukė klausimų, tik mojuodama plaštaka kita ranka pakėlė taurę:

- Edvardas,- ji pasakė, ir gurkštelėjo, leisdama kitiems laukti kokio patikslinimo,- Kalenas.

Kristoferio šakutė iškrito iš jo sustingusios rankos ir garsiai skambėdama daužėsi į beveik išvalgytą lėkštę.

Po šio garso sekė, labai lėtai įsibėgėjantis Rudžio juokas. Danielė ir Janas prisidėjo po kelių sekundžių, purtydami galvas. Jie nenutilo, tik garsėjo, kol virtuvė neprisipildė gardaus kvatojimo. Kai Čarli paaiškino Krisui, kas toks Edvardas Kalenas, ir ką ji iš tikro veikė visą naktį, Janas ir Danielė kone springo, juokdamiesi iš jaunėlio veido išraiškos.

Krisas sėdėjo visiškai apstulbęs. Jis niekada ankščiau nėra buvęs priblokštas tokios absurdiškai didžiulės palengvėjimo bangos. Tačiau kitą sekundę jis norėjo prikulti Čarli už šį pokštą. Vis dėl to vaikinas nejudėjo, stebėdamasis dabar nauju fenomenu: kaip tylūs ir niūrūs draugai staiga atranda iš koto verčiantį humorą šitokioje, rodos, banalioje, istorijoje.

Jie springo, purtėsi ir braukė ašaras, klausydami smulkmenų iš Čarli labai vaizdžiai sukurpto pasakojimo. Galų gale, po geros dešimties minučių, jaunuoliai sugebėjo susitvardyti tiek, kad užduotų klausimus:

- Ar jis laikosi ilgai?- Dani nukrypo į kairę pirmoji.

- Iki pat ryto,- Čarli mosavo rankomis,- kol saulės spinduliai neužšvietė ant Eduardo el Junior ir organas nepradėjo blizgėti kaip Svarovskiuose maudytas. Po to jau tapo pernelyg keista tęsti. Turiu nuojautą, kad sapnuosiu tai šią naktį.

Jie juokėsi užmiršę vakarienės likučius, rausdami, lenkdamiesi per stalą Šarlotės link.

- Ar jis parodė kokių ypatingų technikų?- Janas išlaužė.

- Žinote, iltys sukelia įdomių pojūčių pietuose,- Čarli kalbėjo rimtu veidu, tarsi stovėtų ant pakylos spaudos konferencijoje.

- Ar jis kalbėjo nešvankybes?- Rudis klausė tuojau pat.

- „Who‘s your gran gran gran gran grandaddy“,- Šarlotė atsakė pažemintu, pastorintu balsu, kuris turėjo skambėti kaip seksualus.

Dabar ir Kristoferis šyptelėjo, atsilošdamas sėdynėje ir užmesdamas ranką už Šarlotės nugaros. Jo pirštai iš karto, nesąmoningai, ėmė žaisti su jos plaukais.

- Ar jis leido tau pliaukšinti delnu per užpakalį?

- Viiisą laiką. Bet kaip marmuras tas užpakalis, ranka paskaudo, turėjau botagėlį pasiimti.

- Kokias pozicijas išbandėte?

- Spider Monkey.

- Ar ne bjauru su tokiu seniu?

Klausimai tęsėsi ir tęsėsi, kol visi ėmė garsiai diskutuoti apie sekso su vampyru pliusus ir minusus. Jie juokėsi daugiau nei per visą savaitę prieš tai, ištuštindami ir antrą vyno butelį. Išgėrę dar daugiau, visi nusprendė kartu nueiti į „Saulėlydžio maratoną“. Žinoma, kai visos bėdos su Universitetu išsispręs.

Tema pasikeitė be galo sklandžiai ir be jokių pykčių, kai Danielė prabilo apie šiandieninius įvykius ir su nesuvaidintu rūpesčiu ėmė klausinėti Kristoferį, ką šis ketina daryti. Nutylėdamas apie klaidą skambinti tėvui, Krisas papasakojo apie savo „išlikimo strategiją“. Kartu jie nusprendė, kad laukti pirmadienio - neverta. Kompiuteris į virtuvę buvo atgabentas per kelias sekundes. Raštiškas atsiprašymas, raštiškas pasiaiškinimas, raštiškas apeliavimas į bausmės atšaukimą buvo sukurpti diskutuojant prie trečio butelio vyno per kelias valandas.

Jis niekada nebuvo taip prisidirbęs, tačiau laiškuose naudojo tą patį mandagų toną ir žodžius, skirtus bendraujant su Skarlet tėvais ar kitais gerbtinais asmenimis. Baigęs tai, sekdamas Danielės patarimų, jis ėmėsi laiškų savo profesoriams.

Janas, Čarli ir Rudis tvarkė virtuvę, kol Danielė ir Krisas, nagrinėjo ką tik sukurptus tekstus. Verčiant juodraščius pašto dėžutėje, tiesiog prieš Kristoferio akis į langų priekį iššoko pranešimas apie naują žinutę.

Neįtardamas nieko blogo, su Daniele pašonėje, jis atsidarė laišką ir automatiškai perskanavo tekstą akimis.

Laiškas buvo nuo Humberto Vesto, sausai, keliomis eilutėmis aprašantis, kad jis gavo Kriso žinutę ir yra stačiai nustebintas. Tėvas jau spėjo susisiekti ir susitarti dėl galutinės bausmės sprendimo svarstymo atidėjimo. Jis prasinešė atvažiuosiąs į Braitoną ir asmeniškai sutvarkysiąs šį „nesusipratimą“.

Kristoferis pažvelgė į Danielę, kuri, taip pat tapusi laiško liudininke, irgi pakėlė akis. Be žodžių, visa veido išraiška, jis maldavo nieko nesakyti garsiai. Jis nenorėjo, kad apie tai išsiaiškintų brolis… Tik ne tai. Niekada Janas nebuvo artimesnis Krisui, nepaisant visų muštynių ir barnių. Faktas, kad Humbertas atvažiuoja prikišti pirštus prie savo mylimiausio sūnaus gyvenimo, nebūtų padėjęs šiai harmonijai.

Nustebindama supratingumu, Danielė linktelėjo ir vėl demonstratyviai atsisuko į nešiojamąjį kompiuterį. Kristoferis pasekė jos pavyzdžiu, tik dabar pastebėdamas, kad ekrano apačioje kyšo dar vienos neperskaitytos pastraipos raidžių viršūnėlės. Jis pakėlė ranką ir perbraukė pirštu per valdymo padelį, nuleisdamas visą langą žemyn.

Humbertas čia tikslino atvyksiąs antradienį. Bet kita eilutė prikaustė abiejų dėmesį daug labiau, nei bet kurios laiško naujienos prieš tai. Kristoferis pakėlė akis į Čarli, kartu su vaikinais besitaškančią indų ploviklio putomis. Ir jis vėl nuleido jas į laišką, iš naujo virškindamas informaciją.

Kartu su Humbertu atvažiuos ir Skarlet.

visų galvose, be abejonės, kirba tas pats klausimas. Kokį biesą jie ten gamino? Receptu nesidalinsiu, nes nežinau.

P.S. jei dėl kokio šanso nežinote, kas yra Edvardas Kalenas, googlinkite. Ant Twilight nevarau, kadais mylėjau be galo be krašto, tiesiiog man taip… netyčia pasirašė.

Linkėjimai iš Šilalės!

Rodyk draugams

July 3rd, 2011

Pasak Čarli: 43. Sutrikę melagiai ir įskaudinti vandalai

Posted by Lali in Be temos

Ilgai lauktas 43 skyrius… Jis bus visiškai nuplaukęs, su pagreitintais įvykiais. Pirmiausia rašau apie rytą, o tik po to grąžinu į praėjusią naktį, taip, kad nesusipainiokit. Ir čia dramos daug. Aijajaj, kiek daug. Muzika, jūsų manymu, nei tiks, nei patiks, tačiau šios dainos klausydama visą skyrių parašiau.

————-

Let’s take a better look
Beyond a story book
And learn our souls are all we own
Before we turn to stone

Let’s go to sleep with clearer heads
And hearts to big to fit our beds
And maybe we won’t feel so alone
Before we turn to stone


I know that I am nothing new
There’s so much more than me and you
But brother how we must atone
Before we turn to stone

I know that I am nothing new
There’s so much more than me and you
But brother how we must atone
Before we turn to stone

http://youtu.be/nYOsD8W-G7A

—–

Danielė ir Šarlotė įvirto į namus tik kitos dienos vidudienį. Kikendamos, išvargusios, pagiringos, jos vis dar rado jėgų šokti ir dainuoti. Rankos ant klubų, pamėgdžiojant striptizo šokėjas, raitant užpakaliukus iki pat žemės ir vėl atsistojant: sukėlė naujus juoko priepuolius.

Jų linksmumas netruko ilgai. Vos įžengus į svetainę, kur tylomis laukė trys vaikinai, merginų šypsenos sustingo veiduose. Čarli, kad ir kokios girta tebebūtų, pajuto įtemptą atmosferą…

Ir jų veidai…

Kristijano akį puošė didžiulė mėlynė, veidas sukaustytas kaltės. Rudis sėdėjo su akivaizdžiais nemigos bruožais paakiuose, tvirtai suspaudęs lūpas.

Kai Čarli pažvelgė į Krisą, jos burnos kampučiai nusviro žemyn. Kažkodėl, jis atrodė baltas. Baltas ir pasenęs, vengiantis jos žvilgsnio. Akimirką ji kovojo su didžiuliu noru prieiti, apsivyti jį rankomis, ir priglausti kaktą prie kaktos, tik tam, kad galėtų… Liesti. Jai reikėjo jį paliesti, reikėjo pamatyti akis.

- Kad jūs žinotumėte, kaip šauniai mes praleidome naktį,- Dani nepastebėjo, arba ignoravo keistą tylą, mesdama rankinuką ant sofos,- o Čarli… O Dieve, Rudi,- ji kreipėsi į Endriu, akivaizdžiai ignoruodama Janą, ir draugu nelaikydama Kriso,- Čarli pakėlė savo vienuolės sutaną tikram Dievo sukurtam, velnio patobulintam gražuoliui!

Čarli buvo pripratusi prie asmeninių gyvenimų aptarinėjimo namuose, tačiau susigūžė, nesuprasdama, kodėl šitai paskelbus ji jaučiasi taip blogai. Jos akys savaime nuklydo prie Kriso, kuris staigiai atsisuko, dar labiau baldamas.

- Bang bang bang!- Dani švilpė, apsisukdama aplink save,- trečias įbrėžimas Šarlotės lovos kojoje!

- Tu permiegojai su kažkuo?- Endriu garsiai perklausė, nesuvokdamas, ką kalba Dani.

Šarlotė nusuko akis, atsisėdo ant foteliuko ir gūžtelėjo. Ji buvo bloga melagė. Ji neketino kalbėti ir išduoti savęs dar sykį, beviltiškai bandant įtikinti geriausius draugus tuo, kas nėra tiesa.

- Dar ir kaip!- Dani ėmė ploti rankomis. Jos judesiai sulėtėjo ir mergina staigiai pasidėjo delnus ant klubų,- okei, kodėl jūs nesidžiaugiate?- ji klausė, akies kampučiu pastebėdama, kaip Kristoferis ima žaliuoti,- kas.. Kodėl jūs apskritai čia sėdit, lyg žemę pardavę?

Niekas jai neatsakė. Niekas į ją nei nežiūrėjo. Čarli pakilo, ruošdamasi eiti į savo kambarį, galvodama, kad ir ką jie prisidirbo, galės išspręsti be jos. Mergina visiškai nemiegojo, ir jai reikėjo gero gabalo laiko apmąstyti tai, kas nutiko šią naktį.

Niekada ankščiau ji taip nesielgė.

Šarlotė Lililton nebegalėjo atpažinti pati savęs. Visa garbė, visi jos principai šią naktį buvo nuplauti lietaus ir nutekėjo į kanalizaciją.

Jos žingsnius sustabdė Danielės dar sykį paragintas Kristoferis. Ne tik kojos, bet, sekundei, ir jos širdis sustojo, kai Krisas burbtelėjo:

- Aš buvau pašalintas iš Universiteto. Važiuoju atgal į Daniją.

—-

„Prieš dvylika valandų… Čarli“

- I’m alive because of you.- Čarli balsas kiek virpėjo, jai kuždant žodžius,- No, you’re in here because of me. The worst… part of it… was… I thought I wasn’t gonna be able to stop. You did stop.- ji tarė tvirčiau, braukdama pirštais drėgnus skruostus ir šniurkštelėdama nosimi.

Dieve, koks skausmo iškreiptas jo veidas. Ir kokie nuostabūs, nepakartojami, bronzinės spalvos plaukai. Jie neturėtų būti legalūs…

- Bella, you gotta go to Jacksonville, so I can’t hurt you anymore.- ji tarė virpančia lūpa, kalbėdama kartu su Graikų Dievu iš milžiniško ekrano.- What? Are you…?- ji ėmė mosuoti rankomis ir purtyti galvą,- No! No! I… how… I don’t even know what you’re saying… how… what are- what are you talking about? You want to go away? I… I can’t… no! I can’t… I can’t just leave you… I… Žinau, ką tu patiri, mergyt. Aš ir mikčioju, kai nervinuosi, bet tikriausiai mirčiau, jei jis ruoštųsi mane palikti,- Šarlotė tarė, mostelėdama ranka su spragėsiais tarp pirštų. Įsigrūdusi skanėstus į burną, ji kalbėjo čiaumodama,- Ok… just don’t… you just can’t say stuff like that to me… ever! Where else am I gonna go!? Awwww!- ekrane ėmė plaukti Forkso miškų vaizdas iš paukščio skrydžio ir Čarli papurtė galvą, pasipiktinusi,- šitas kadras tikriausiai kainavo mano metų algą!

Ji nukreipė savo žodžius į kaimynus iš gretimos eilės. Neišgirdusi atsakymo ji atsisuko ir pažvelgė per petį. Filmo apšviesti vieninteliai naktinio seanso žiūrovai, du vaikinukai, buvo pernelyg įsijautę dalindamiesi seilėmis, kad žiūrėtų į Edvardą Kaleną. Čarli išsižiojo ir papurtė galvą. Kokia iškrypusi prioritetų sistema!

Ji atsisuko atgalios, įgarsindama filmą savo britišku, pilnos spragėsių burnos akcentu, braukdama ašarą po ašaros ir juokdamasi iš savo kvailumo. Šarlotė juokėsi ir iš minčių ironijos: pačios jos prioritetai šį vakarą visiškai susimaišė.

Viskas prasidėjo normaliai. Dani, Rendis ir Čarli nusiaubė klubą, šokdami, lyg gyventų paskutinę dieną. Tada prie Šarlotės prisikabino vaikinas, kurio vardo ji neatsiminė. Edgaras? Ervinas? Čarli nusprendė pavadinti jį Edvardu. Situacijos vardan.

Vaikinas buvo dailus, aukštas ir komunikabilus. Su juo kalbėti buvo lengva, juokauti dar lengviau. Ir jis mokėjo šokti, tarsi ką tik būtų pabaigęs egzotiško striptizo šokėjo bakalaurą. Jo klubai raitėsi labiau, nei pačios Čarli. O Šarlotės klubai turėjo reputaciją. Jai patikdavo galvoti, kad visas tas urugvajietiškas senelių kraujas kaltas. Urugvajus, klubais garsėjanti Brazilija – tas pats žemynas, tai beveik ta pati ir kilmė.

Jie šoko visą naktį, kol Čarli ėmė vargti, bandydama susikaupti. Kuo labiau jis ją šnekino, tuo didesnę įtampą ji jautė. Kažkoks keistas nerimas, pykinimas vertė jos šypsenas būti dirbtinėmis. Ir už vaikino nugaros visokius raginančius žvilgsnius siunčianti Danielė tikrai nepadėjo situacijai.

Ji negalėjo atpažinti savęs. Ji negalėjo suvokti, kaip staiga įmanoma pamiršti atsipalaidavimo, bei „griebk kas gera ir pamesk“ taisyklę. Ji dievino flirtą, tai kodėl gi šis vaikinas vertė ją nervintis. Mergina dairėsi po klubą, žvelgdama į kitus ir nerasdama nieko sudominančio. Visi jie atrodė vienodai, ir vienodai atstūmė Čarli dar nei nesusipažinus.

Kai ji pasakė norinti pakvėpuoti grynu oru, jis prisiplakė eiti kartu. Kai Danielė, savo žinutėmis netrukus pareiškė mananti, kad Čarli išėjo kitų troškimų pildyti, ji neprieštaravo. Tegul Dani mano, kad Šarlotė keliaus į kažkokio nepažįstamo namus.

Na ir tegul,- ji galvojo tada. Jeigu Dani nepažinojo Čarli pakankamai, kad suvoktų, jog ji niekada taip nedarys… Tegul.

Galbūt tada jos mąstymą trikdė keturi degtinės kokteiliai, bet ji žengė ryžtingai.

Vos išėjusi į lauką, ji mandagiai pasiuntė nuostabiuosius klubus velniop. Ačiū Dievui, jis buvo apsirengęs ir susirinkęs daiktus, tad negrįžo atgal… Šarlotė buvo pernelyg girta, kad paaiškinti loginę klaidą Danielei: kaip vaikinas, su kuriuo dabar turėtum užsiimti suaugusių dalykėliais, vėl šoka klube su kita mergina?

Vaikinas dingo gatvės tamsoje, o Čarli liko tik su dilema: kaip praleisti laiką? Šioji nebuvo pakankamai sunki, kad apgirtusi galva nesusitvarkytų. Ji nukeliavo į netoliese esantį kino teatrą ir atrado tenai per naktį rodomą „Saulėlydžio“ filmų maratoną. Ji beveik apsiverkė iš laimės, pirkdama bilietą.

Ji sėdėjo tenai, visą naktį, įgarsindama veikėjų žodžius su savo britišku, pilnos spragėsių burnos akcentu, stengdamasi negalvoti, kad negali savęs atpažinti.

Per daug keistas jai pačiai atrodė jos elgesys. Meluoti geriausiai draugei. Pamesti potencialų rekordininką vyriškų klubų raitymosi sporto šakoje. Negalėti susirasti normalaus vaikino, kai jų jūra šoko vos už kelių žingsnių. Pabėgti, fiziškai lekiant, į kino teatrą. Mėgautis filmu labiau, nei normaliu, gyvu kontaktu su kitu žmogumi.

Ir kai rytas atėjo, ir Danielė pagaliau susirūpino, kad nepažįstamasis gali būti suteneris, pasinaudosiąs Čarli ir parduosiąs jos organus juodojoje rinkoje, Šarlotė gavo žinutę.

Ar padarei TAI? Kur esi? Mes su Rendžiu atvažiuosime tavęs pasiimti.“ Čarli atsakė „taip“, parašė adresą ir visą kelią namo vaidino pernelyg girtą, kad galėtų pasakoti smulkmenas.

——

„Prieš dvylika valandų… Krisas“

Telefonas jo rankoje rodė, kad neatėjo nei viena nauja žinutė. Laikrodis ekranėlyje pranešė išmušus vidunaktį. Bet Kristoferio vis tiek nelankė miegas. Jis gulėjo plačiai atmerktomis akimis, kas kelias sekundes kaupdamas ryžtą jai parašyti ir persigalvodamas paskutinę akimirką.

Kas kelias sekundes žvilgčiodamas į durų apačią, laukdamas tamsų ruožą turėjusios apšviesti koridoriaus lempos, ir vis labiau siusdamas.

Jis nenorėjo atrodyti apsėstas… Jis nenorėjo būti apsėstas. Taigi jis pakilo į savo kambarį, vaizduodamas, kad nesikrausto iš proto nerimaudamas dėl Čarli, pykdamas, kad ji gali būti su kuo nors kitu. Jis nekentė laikų, kai ji ėjo į pasimatymus. Tas nerimas… Kristoferis negalėjo normaliai funkcionuoti nerimaudamas.

Buvo taip tuščia ir šalta jo kambaryje, jo lovoje… Jis nežinojo, ką daryti su rankomis, negalėdamas apsikabinti smulkaus jos kūnelio. Bet sunkiausiai jis tvarkėsi su mintimis.

Ką ji daro? Kur ji yra? Ar ji saugi? Su kuo ji? Kiek tam suskiui ji leidžia? Ar ji jaučiasi gerai? Ar ji išgėrė? Ar jai linksma? Kada ji grįš namo? Kiek valandų? Neturėdamas atsakymų, ji jautėsi tarsi kraustytųsi iš proto.

Atsakymas atėjo tik į vieną klausimą. Pusę pirmos ryto Krisas vis dar vartėsi nuo šono, ant šono, negalėdamas sumerkti akių. Jis atmetė galimybę leistis laiptais žemyn ir nusigerti kartu su Janu. Brolis šiuo metu maukė jau antrą butelį stipriųjų svaigalų, o Krisas negalėjo pasiginčyti su logika, kad jei ryte Čarli kankins pagirios, kažkas turės ja pasirūpinti. Ir tas kažkas pats negali būti prisiliuobęs…

Jis užsimerkė, fiziškai versdamas vokus slėpti akis. Kai pagaliau šiokia tokia ramuma atpalaidavo vaikino kūną, visą kambarį sudrebino triukšmas iš lauko. Nakties tyloje automobilio variklis skambėjo garsiai kaip mušamųjų paradas. Šešiasdešimt devintųjų Chevrolet Impala skleidė labai specifinį garsą. Kristoferis plačiai atsimerkė, abejodamas savo proto sveikumu. Ar jam vaidenasi?

Ji pašoko iš lovos, persivertė ir kone įmūrijo savo kaktą į lango stiklą. Nepaisant nedidelio lietaus prieš kelias valandas, automobilių aikštelė matėsi puikiai, apšviesta žibinto.

Tarp daugybės mašinų joje, juodas Impala riedėjo iš savo vietos. Kristoferis sustingo įsiutęs: kažkas vagia jo automobilį! Ir tas kažkas, vairuodamas atbulomis, ką tik trinktelėjo į tą patį žinintą.

Akimirką viskas aplinkui sustingo ir tik variklio garsas gadino tylą. Krisas jau atrado sveiko proto pajudėti iš vietos, bet paskutinę sekundę prieš lekiant palengvinti vagies problemą dėl pernelyg daug dantį, automobilio priekiniame lange šmėstelėjo veidas.

Krsas suurzgė, išvydęs kaltas Jano, užvertusio galvą, akis. Šis ką tik padarė avariją ir akivaizdžiai dairosi, ar nebus pastebėtas. Jų žvilgsniams susidūrus, Kristijano veidu perbėgo panika. Bėgdamas lauk iš savo kambario, Krisas išgirdo cypiant automobilio padangas ir tolstant variklių ūžimą.

Suknistas, supistas šunsnukis!- Krisas keikėsi mintyse, basomis šokinėdamas namo laiptais žemyn. Kai jis išlėkė į gatvę, Jano ir Impalos nebuvo likę nei kvapo. Tik tuščia vieta aikštelėje ir kiek palinkęs stulpas liudijo apie jų dingimą.

Jis nežinojo ką daryti. Kviesti policiją, kaltinant brolį? Krisas grįžo į namus, garsiai trankydamas durimis, ieškodamas Rudžio ir jo nerasdamas. Pagriebęs savo telefoną, jis pirmiausia paskambino Janui. Šio apsibraižiusi Motorola ėmė skambėti kitame kambaryje. Nusikeikęs jaunėlis Vestas ėmė rinkti Danielės, po to Čarli ir Rudžio numerius. Vienintelis Endriu atsiliepė ir vienintelis Endriu grįžo namo iš savo naktinio pokerio seanso su draugais.

Jie apsvarstė visas galimybes. Girtas, piktas ir įskaudintas Janas galėjo važiuoti į barus, tačiau keli pilni buteliai tebestovėjo spintelėje, liudydami kiekvienam logiškai mąstančiam žmogui, kad taip nėra. Jis galėjo važiuoti pas Danielę, tačiau nei Krisas nei Rudis nenutuokė, kur yra tas naujas klubas. Žinoma, nenutuoks ir Janas.

Kiek po dviejų, jie nusprendė išsikviesti taksi ir važiuoti į vienintelę vietą, kuri teikė kažkokią prasmę. Kristoferis, visą kelią galvodamas, kad tik nieko nenutiktų automobiliui, ar, dar blogiau, broliui, beveik užmiršo Čarli.

Beveik. Ji grįždavo į galvą kas kelias minutes.

Beveik trečią nakties, Kristoferis ir Endriu išlipo vienoje tuščių plačių Braitono gatvių. Iš tolo jie matė milžinišką stendą su Universiteto reklama. Trys didžiuliai veidai savo šypsenomis puošė jį. Juodaodis vaikinas, su tarpeliu tarp dantų. Rudaplaukis vaikinas strazdanota nosimi. Ir stulbinanti blondinė, vaikinų matoma kiekvieną dieną, pirmų dviejų viduryje.

Stendas buvo apšviestas žibintų iš apačios ir viršaus, žiūrintis tiesiai į gatvių sankryžą. Šalia jo, pusiau ant kelio, pusiau ant šaligatvio, plačiai atlapotomis durelėmis stovėjo Kriso mažylė. O brolis lakstė aplinkui, rėkaudamas.

Kristoferis susižvalgė kartu su Rudžiu ir ėmė lėtai pėdinti po tuščią, šlapią gatvę. Likus keliems žingsniams, vis dar jų nematantis Janas, pasilenkė ir griebė didžiulį akmenį.

Rudis sustingo, o Krisas metėsi į priekį, bet jau buvo per vėlu. Akmuo skriejo į stendą, pataikydamas į rudaplaukio vaikino nosį ir praplėšdamas pirmą sluoksnį. Janas lenkėsi kito, kai Kristoferis griebė jį už rankų iš už nugaros ir suspaudė, neleisdamas pajudėti.

Janas suriko, ėmė muistytis, spardytis. Bet Kristoferis, besilankantis sporto salėje kas kelias dienas, buvo daug stipresnis.

- Nuleisk garą,- jis perspėjo per sukąstus dantis,- baik!

Jano galva sukosi. Žemė prieš jo akis sukosi. Jis nežinojo, kur viršus, kur apačia. Jis juto tik rankas, besiprašančias būti išplėštomis iš pečių.

Jis atsiplėšė iš brolio ir apsisuko, persiutęs.

- Leisk man daryti savo suknistą darbą!

- Aš nebuvau Karalystėje ilgai, bet esu beveik tikras, kad vandalizmas tebėra draudžiamas įstatymo,- Krisas suurzgė, žengdamas artyn,- kaip ir vagystės. Ir vairavimas išgėrus.

Rudis ėmė tyliai slinkti už nugaros, nežinodamas, ką daryti. Kriso akys nepaliko Jano veido, stebint emocijas, reakcijas. Kristijanas staiga suriko „fuck you“ ir šoko į priekį, stumdamas Krisą tolyn.

Jo kojos pynėsi ir abu vaikinai krito žemėn, kelis kartus persiversdami. Jano kumščiai puolė Kristoferį, kol šis darė viską, kad sulaikytų brolį. Jie apsivertė dar kelis kartus, kabindami purvą, trankydamiesi į akmenis. Rudis bandė padėti, tačiau atšoko gavęs pirmą spyrį į koją.

Vos suspaudęs brolį taip, kad šis nepajudėtų, Kristoferis vėl bandė kalbėti:

- Turi baigti. Tu girtas. Važiuojame namo.

- Eik velniop!- Janas nėrėsi iš rankų, bet, nepavykus, ėmė sugriebė Krisą už ausų ir ėmė tampyti aukštyn nuo savęs ir atgal žemyn.

Dėl skausmo Kriso rankos atsileido, ir Janas negaišo laiko, sprausdamasis lauk. Jis sugebėjo pašokti ant kojų, bet staiga šonan šovusi jaunėlio koja sukliudė žingsnius ir parvertė atgal ant kelių.

- Aš pasakysiu mamai!- Janas kriokė, apsisukdamas ir vėl stumdamas Krisą į purvą.

Kristoferis nebegalėjo išsisukti. Jis išlaisvino vieną ranką, užsimojo ir tvojo kumščiu į brolio akį. Šis garsiai suriko ir virto šonan. Jie abu liko gulėti, purvini, uždusę, sužeisti, su Danielės atvaizdu prieš savo akis.

- Tai aš pasakysiu mamai,- Krisas sumurmėjo, per daug pavargęs, kad stotis.

- Ne, jei aš pakalbėsiu su ja pirmas,- Janas atleido ranką nuo degančios akies,- aš turiu fizinių įrodymų.

Jie vėl nutilo, kiekvienas kikendamas dėl ką tik patirto pokalbio. Janas netrukus nutilo, inkšdamas. Kriso galva nusviro šonan, stebint, kaip raukosi brolio veidas, kaip delnai kyla aukštyn slepiant gėdą.

Iki šiol pasyviai stebėjęs Rudis žengė į priekį:

- Ar jau baugėt? Varom namo? Man šal…

- Užsikišk, Rudi,- brolių balsai atsakė unisonu.

Kol Krisas įsakė, Janas sumurmėjo. Šie du žodžiai patvirtino jaunėlio įtarimus: Janas žliumbė.

Keista. Tai turėjo būti keista. Ir nepatogu.

Bet viskas, ką Kristoferis pajuto tą sekundę, tai atsileidžiantį pyktį keičiantis liūdesys. Atsiremdamas alkūnėmis į žemę, jis nusuko veidą ir pakėlė akis į stendą. Tylą trikdė tik neįprastas Jano šnypštimas ir retkarčiais gatve prariedantys automobiliai.

Apkerėtas, Krisas spoksojo į stendą virš savęs.

- Ji nebegrįš,- Janas suniurnėjo

Krisas krūptelėjo, jausdamas šaltį sustingdant krūtinę. Jo „ji“ nebuvo vardu Danielė.

- Ji kažkur kitur. Su kažkuo kitu! Kažkoks močkrušys turi ją! Ir ji pasiuntė mane velniop! Sušikau viską negrįžtamai.

Krisas atsisuko į brolį, kai šis ėmė svyruoti, stodamasis.

- Ekhem,- Rudis bandė įsiterpti,- nagi, susirinkit savo vaginas ir važiuojam!

- Aš nekenčiu jos,- Janas murmėjo,- kaip ji drįsta! Kaip ji drįsta neatsiliepti į mano skambučius? Net ne kaip pana, o kaip suknista draugė!- sakinio galą jis išrėkė.

Krisas atsisėdo, prisitraukdamas kelius ir nuleisdamas galvą. Pro blakstienas jis tebematė brolio siluetą, plėšiantį žibintų šviesas, besilenkiantį paimti naujam akmeniui. Jis girdėjo Rudį, staiga besinervinantį, sakantį Janui sustoti.

Ir jis žinojo, kad turi pakelti savo užpakalį ir sulaikyti Janą, kol šis nepridarė kokios žalos. Tai būtų teisingas dalykas. Bet tą sekundę Kristoferiui Vestui nerūpėjo teisingas dalykas.

Akmuo skriejo, plėšė stendo paviršių, šį kartą sugadindamas Dani smakrą. Krisas nesistojo, jis mainėsi. Sekundės bėgo, ir kvėpavimas, širdis sulėtėjo. Ir tada ėmė plakti dvigubu greičiu, pripildyta adrenalino. Jis pašoko, griebdamas akmenį sau iš pašonės, ir užsimojo.

- Un-fucking-believable!- Rudis rėkė.

Bet šis mostas taip palengvino Kristoferio krūtinę, kad nepaisydamas brolio nuostabos ar draugo šūksnių, jis jau dairėsi kito akmens. Jis nežinojo apie visą šį pyktį, slypintį po oda, kol negalėjo išreikšti jo fiziškai. Jis pumpuodavo save pratimais sporto salėje, bet tai buvo nepalyginamai… Ne-suknistai-palyginamai geresnis pojūtis.

Ta suknista merga dalinosi gyvenimu su juo! Jis ketino pirštis! Kaip suknistas idiotas, kol ji dėjo į kojas pirma pasitaikiusia proga! po keturių metų, be žodžio, be suknisto raštelio, versdama jį kraustytis iš proto! Ir jis atrodo kaip suknistas debilas prieš visų akis! Ir prieš Čarli… Fucking Christ, Čarli žino jį tik kaip verkšlenantį, pamestą, paliktą, pažemintą nevykėlį! JI JO GAILISI! Ir jis nekenčia to, NEKENČIA TO!

Tas milžiniškas Danielės veidas simbolizavo viską. Kriso pagiežą tėvui, jo panieką Skarlet, jo įsiūtį dėl Čarli. Su smūgiais jis atsikratė minčių, sunkių ir nuodingų, sunkinančių kvėpavimą. Jis jautėsi pažemintas, įžeistas, įskaudintas dėl buvusios merginos-kalės. Jis jautėsi laisvas ir piktas, degantis iš vidaus, krentantis į dugną ir pirmą sykį dėl to nusispjaunantis. Jis girdėjo brolį, atgijusį ir prisidedantį prie stendo naikinimo, bet negalėjo atsakyti į tai niekaip kitaip, nei isterišku juoku.

Tai nebuvo amžiaus nusikaltimas, bet Dieve, kaip Kristoferiui palengvėjo. Per kelias minutes tvirtai stovinčio stendo atvaizdas buvo nupuoštas išdraskytomis dėmėmis, už kurių matėsi tik medis. Danielės veidui teko daugiausiai, tačiau ir kiti, netaiklaus Jano pakankinti, gavo savo dozę.

Visa kita naktis Krisui virto į vieną išplaukusį kadrą. Jis atsiminė bėgąs kartu su kitais dviem, kai tolumoje pasigirdo policijos automobilio sirenos. Jis atsiminė garsiai besijuokiąs, pasislėpus namų kiemuose, kad buvo nesugautas. Ir jis atsiminė besijaučiąs visišku idiotu, kad paliko automobilį nusikaltimo vietoje.

Tarsi pats būtų girtas, jis nesijaudino, kai pagaliau paryčiais parsivilkus namo, kieme jų laukė pareigūnai. Kad jo automobilis atvedė į jo namus. Jis nesijaudino sodinamas ir vežamas į nuovadą… Vienas, nes prieš kitus policininkai neturėjo jokių įrodymų.

Jis pradėjo jaudintis, kai po kelių valandų sėdėjimo surakintomis rankomis, su juo pakalbėti atvyko Universiteto dekanas.

Kai dekanas atvažiuoja į policijos nuovadą, ankstyvą šeštadienio rytą, pradėti jaudintis – verta.

Ir Krisas suvokė, su baime ir susižavėjimu, kad nebegali atpažinti savęs. Tipelis, užsiimantis vandalizmu, kalbantis su dekanu, kol surakintas antrankiais…

Tai nebuvo jis. Kur dingo Kristoferis Vestas?

Kristoferis Vestas baigdavo viską, ką pradėdavo. Kristoferis Vestas buvo geriausias viskame, ką bedarydavo. Kristoferis Vestas mokėsi aukščiausiais pažymiais. Kristoferis Vestas turėjo „padaryti“ savo studijas pro visus galus.

Kur dingo Kristoferis Vestas?

Kai dekanas jam pasakė apie pašalinimą iš programos, vienintelė mintis jo galvoje buvo – kur dingo Kristoferis Vestas.

Ir pagaliau, suvokus visų šių veiksmų bei atoveiksmių svarą, jį sukaustė baimė. Ne dėl savo išsilavinimo ar Universiteto paskirtų namų netekimo… Ne dėl griūnančių planų, ne dėl to, ką tėvas pagalvos… Jis bijojo taip, kad būtų galėjęs į kelnes pridėti.

Kaip reikės gyventi be Čarli?

—–

Okei. Nežinau, ar man pavyko, bet šiame skyriuje įvyko daug lūžių broliuose Vestuose. Janas keisis, dėl Danielės. Krisas sort of išsiliejo dėl Skarlet…

Keli sufleriai: Dani žino, kad Čar nieko nedarė. Ji tik skelbia, kad nervintų Krisą. Krisas niekur nesikraustys, net jei jam reiktų dalintis čiužiniu su Čarli xD du nelegalai.

Persigalvojau ir neduosiu Čar vaikino, tegul viena sėdi.

Japs, jie visi turi rimtų psichologinių problemų. Išskyrus Rudį, kuris viską sugeria kaip kempinė.

Rodyk draugams

  • Monthly

  • FRIENDS:

  • Meta

    • Subscribe to RSS feed
    • The latest comments to all posts in RSS
    • Subscribe to Atom feed
    • Powered by WordPress; state-of-the-art semantic personal publishing platform.
    • Firefox - Rediscover the web