BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas



According to Charlie

June 24th, 2011

Pasak Čarli: 42. Miltų karas ir apsėdimai

Posted by Lali in Be temos

For my entertainment
You tell a whimsical lie
To keep me complacent
You knock me down with a smile

How did we get here?
How do we pretend everything’s alright?
And how do we stay here?
Do we erase all the fear inside?

So take me, but go slow
Let me hide somewhere I know
And let this seed grow
Until we finally call this home

http://www.youtube.com/watch?v=XTpcxVrKOmI

——-

Endriu skubėjo lyg vejamas devynių velnių. Jo skrandis tiesiog urzgė, reikalaudamas maisto ir jis žinojo riziką palikti virtuvę vieną bent akimirkai. Tačiau vaikino kompiuteris buvo išsikrovęs, o receptas jame – be galo svarbus.

Jam tereikėjo žvilgtelėti į laiką. Į kelis skaičius, skirtus apkepo kepimui. Tik tiek.

50 minučių, 225 laipsnių temperatūroje. Bingo!

Jis pakėlė galvą, tarsi sulėtintame filme plėšdamas pėdą po pėdos nuo grindų. Lėkė per svetainę virtuvės link, girdėdamas garsius balsus ir juoką. Ne, Dieve, prašau, ne, leisk šitai vakarienei likti sveikai,- jis meldėsi, atsitrenkdamas delnais į koridoriaus sieną ir stumdamas save tolyn.

Dramatiška maniera, jis įpuolė į virtuvę taip stipriai, kad šios durys garsiai trenkėsi į sieną ir atšokusios atgal vos nesitvojo Rudžiui per nosį. Jis sulaikė jas delnu ir sustojo, nunarindamas pečius. Kiek laiko jis užtruko? Keturiasdešimt sekundžių? Minutę? Pusantros?

Vaikinas žengė dar žingsnelį vidun, stabtelėdamas, kai iš paskos klykdama pralėkė Čarli ir ją nusivijo Kristoferis. Rudis giliai nurijo seilę, su grauduliu stebėdamas stalą, prieš vos minutę buvusį tiesiog tobulai sudiriguotą valgio darymui. Tada produktai gulėjo savo lėkštelėse, o miltai maišelyje. Tada makaronai tebegaravo puode, paruošti kartu su sūriu užberti ant apkepo viršaus. Indai gulėjo dailiomis krūvelėmis…

Tada.

Dabar miltai buvo pabirę per visą stalą. Jų saujos skriejo aplinkui, po visą virtuvę, sklisdamos iš Šarlotės plaukų, delnų ir drabužių. Ji apsisuko mesti dar, bet Kristoferis ją pagavo ir spjaudydamas miltus pakėlė į orą, grasindamas kutenti tol, kol jai dantys išbyrės.

Keista, bet jos klyksmas nebuvo garsiausias balsas kambaryje. Janas su Daniele stovėjo skirtingose aukšto stalo pusėse, paguldę rankas plačiai ant stalviršio, laikydami ant išskėstų pirštų. Vibruodami pykčiu ir linkdami į priekį jie šaukė vienas per kitą pavienius žodžius.

- BITCH!- Janas rėkė, kol Dani perrėkė:

- Motherfucker!

Rudis užvertė akis aukštyn, prieš leisdamasis ieškoti apkepo. Jis apėjo aplinkui Dani ir sustojo paurgzti ant Čarli, pilna miltų sauja šokinėjančia aukštyn.

- Nagi. Nagi!- Kristoferis nepalengvino jai užduoties, nei nenuleisdamas galvos, stebėdamas merginos pastangas pasiekti jo viršugalvį pro blakstienas. Jo balsas buvo pašaipus, bet švelnus.

- Tuoj! Tuoj!- ji rėkė, pasispirdama ir bandydama užmesti miltų jam ant plaukų. Laisva ranka ji pasirėmė į jo petį.

Kol Čarli nepavyko, Krisas sugriebė ją už liemens ir pakėlė taip aukštai, kad pervertė per tą patį petį. Čarli taip spardėsi ir spurdėjo, kad sekundę vaikinas apšalo, išsigandęs, jog ji nudardės jam už nugaros. Jis spėjo sučiupti suspausdamas jos šlaunis, kol Šarlotė visiškai nenuslydo.

- Brat!- Janas rėkė.

- Asshole!- Danielė ėmė daužyti delnais stalą, sukeldama dar daugiau dulkių.

Rudis pakėlė rankšluostį, ieškodamas skardos su paruoštu apkepu tenai. Nerasta. Jis ėmė slankioti kėdes į šonus, dairydamasis po grindis. Su nostalgija atsiminė, kaip prieš išeinant šios dar stovėjo dailia eilute. Dabar – viena nuvirtusi, kita užmesta ant virtuvės spintelės…

- Whore!- Janas šnypštė.

- Wanker!- Dani spjovė.

- Pighead!- Janas drėbė.

- Jerk!- Dani atkirto.

Rudis užsiėmė už galvos, staigiai atšokdamas atgalios, kai Kriso besukamos Čarli plaukai vos nenuskriejo jam į veidą.

- Prude!- Janas pavadino.

- PRICK!- Danielė suriko.

- DICKHEAD!

- PUSSY!

Rudis mato, Čarli jau ant kojų, grasina Kristoferiui pirštu ir patraukinėja šį, mat jaunėlis Vestas užsiima jo gaudymu kaip rimčiausia pasaulyje užduotimi. Pasidavęs jis pagauna ją dar sykį, apsuka ir prispaudžia nugara prie savo krūtinės, bėgdamas per šonus pirštais, kol pasigirsta su niekuo nepakeičiamas mis Lililton juokas – kriuksėjimas.

- Tu parašei ant mano Facebook‘o sienos, kad negali mokytis, kai už sienos groja Džastinas Bieberis!

- Ne, aš ir negaliu, tu idiote!- Danielė skėstelėjo rankomis, užversdama akis į viršų.

- Bet aš neklausiau! Tas įrašas susilaukė septyniasdešimties suknistų komentarų! FUCK!- Janas apsisuko ir ėmė keiktis.

- Ar tu taip nusimeni kiekvieną kartą, kai kas nors apiberia miltais?- Čarli klausė, braukdama atbula ranka sau per kaktą, bet tik dar labiau išsitepdama.

Jausdamasis nematomas ir dar alkanesnis nei prieš tai, Rudis išjungė paruoštą orkaitę ir atsirėmė užpakaliu į spintelę, atsidusdamas.

Dani mobilus suskambėjo ir Janas staiga atsigręžė, drėbdamas:

- O taip! Atsiliepk, atsiliepk vidury konflikto! Mes dar neišsiaiškinome!

Danielė parodė jam vidurinį pirštą ir prisidėjusi ragelį prie ausies, garsiau, nei būtina, išdainavo:

- Rendi! Taip, žinoma, kad galiu kalbėti!

Jos balsas buvo praradęs atšiaurumą, dabar saldus it medus.

- KUR MANO APKEPAS!?- Rudis suriko.

Sekundę visi nutilo, sustingdami ir atsisukę į jį. Bet po akimirkos, tarsi kas nuspaustų „play“ mygtuką, jie toliau tęsė pokalbius. Dani išlėkė iš virtuvės, negalėdama girdėti, ką Rendis sako. Janas trenkė ranka į pustuštį miltų maišą ir šis nuskriejo nuo stalo.

- Kur mano apkepas?!- Rudis šturmavo jį.

Šis atsisuko blizgančiomis iš pykčio akimis:

- Ką aš žinau? Įvyko čia… Nelaimingas atsitikimas! Shit happens. Get over it!

- Aš noriu valgyti,- Rudis suurzgė.

- Baik zysti, gerai?! Užsakysim picą!

Endriu nusmaukė kepurę sau ant pakaušio ir atsidusęs linktelėjo. Jie apsisuko į spintelių pusę, nuplėšdami nuo šaldytuvo magnetų bukletą su picerijos pasiūlymais. Kristijanas negalėjo susikaupti ties užsakymais, todėl leido Rudžiui vienam diskutuoti galimus variantus.

Janas dairėsi į duris. Jo instinktai šaukė plėštis lauk, susirasti Dani ir parodyti jai, kas čia bosas. Jam reikėjo jos. Jo pirštams reikėjo jos odos. Dabar šie virpėjo, susispausdami į kumščius ir vėl atsitiesdami.

Jo akys nuslydo nuo durų iki porelės kitoje stalo pusėje. Antakiai susiliejo, stebint su kokiu rūpesčiu ir kaip lėtai Kristoferio pirštas juda Čarli skruostu ir žandikauliu, braukdamas taką tarp miltų, kildamas aukštyn daryti tai iš naujo. O ji tik spoksojo, didžiulėmis apkerėtomis akimis žiūrėdama aukštyn jam į veidą, susikrovusi delnus ant pečių.

Dieve, jie tokie apgailėtini.

Janas nusisuko, bijodamas, kad jį supykins. Ir vėl atsisuko, kad įsitikintų, jog jam nesivaidena. Jis buvo teisus, o Dani, kvaiša, taip stebėjosi ir netikėjo. Juk jis jai pasakė, kad tarp šių dviejų kažkas dedasi.

Vyrai visada tai pastebi pirmiau.

Jo kvailelio brolelio lūpa buvo atvėpusi, o kvėpavimas aiškiai pagreitėjęs, nuo vieno vienuoliško piršto kelio tarp Čarli antakių, nosimi žemyn ir kliudant lūpas. Jam aiškiai reikėjo susirasti savo „Man Card“.

- „Studentiška“ ir bus,- Rudis piktai užvertė bukletą.

Janas trumpai žvilgtelėjo į draugą ir bakstelėjo alkūne šiam pažiūrėti kitur. Rudis pasekė jo žvilgsnį ir iš karto pademonstravo žiaukčiojąs. Tą akimirką Danielė grįžo į virtuvę ir garsiai atsisėdo ant kėdės.

- Fantastiška!- ji atsiduso, vartydama telefoną tarp rankų,- Rendžio brolis gavo mums bilietus į tą naują klubą centre. Tą, į kurį baisiausiai norėjai nueiti, Čar.- ji tarė, žiūrėdama į Janą.

Šis, žinoma, dabar vėl spoksodamas į blondinę, prisimerkė ir pasivaipė. Dani susiraukė, neatgavusi atsakymo.

- Į TĄ, KUR LABAI NORĖJAI NUEITI, ŠARLOTE,- ji pakartojo kuo garsiau, pakeldama rankas ir nuleisdama jas ant stalo su skardžiu „pliaukšt“,- Čarli?

Čarli išlindo iš po Kristoferio išpūtusi akis:

- A? Tas pats?- ji žengė šonan, žvilgtelėdama pro petį į Krisą, kuris atsisuko į visus sutrikęs ir nesupratęs, apie ką kalbama. O kaipgi kitaip, kai negirdėjo nei žodžio.

- Tai aišku, kad tas pats. Yra vienas papildomas bilietas. Ką manai?

Šarlotė klestelėjo ant kėdės šalimais ir nusibraukė plaukus už ausų, barstydama miltus aplinkui save. Ji skubiai dar sykį žvilgtelėjo į Kristoferį ir išsišiepusi linktelėjo:

- Tik vienas papildomas bilietas?

- Deja,- Danielė atsakė, nedėdama jokio apgailestavimo į savo balsą.

- Kas ten per klubas?- Kristoferis klausinėjo, nesąmoningai atsekęs Čarli iki stalo, pasilenkdamas, apsivydamas jos liemenį rankomis ir pasidėdamas miltuotą smakrą jai ant peties.

Kaip ir Janas su Rudžiu, Danielė galėjo tik spoksoti, visiškai užmiršusi klausimą. Vaikinai pakėlė antakius, o Danielė pažvelgė į juos ir parodė delnu į porelę, tarsi draugai ir taip nestebėtų šios.

- Na…- Danielė nutęsė, ieškodama Čarli akių.

Šarlotė sugraibė Kristoferio ranką ir pakėlė iki veido. Visi įsitempė, laukdami, kol mergina jį nustums. Vietoj to, ji pavartė milžinišką plaštaką ore ir neskaudžiai įsikando nykštį tarp dantų. Paleido, apžiūrėjo, ir vėl įsikando, šį sykį iš šono.

Krisas laukė atsakymo žiūrėdamas į blondinę, visiškai ignoruodamas faktą, kad yra kandžiojamas, ar kad Šarlotės plaukai beveik uždengia jo veidą. Tik su kiekvienu įkandimu jis vis plačiau išsišiepdavo.

- Jis visiškai saugus, mama,- Danielė atsigavo ir tarė,- be to, Čarli bus su manimi. Ir kompanija.

- Aha,- čepsėdama Šarlotė patvirtino ir pasuko galvą, kad pažiūrėtų į Krisą. Jai judant nosis braukėsi per jo skruostą ir prajuokinta šio fakto, Čarli įklijavo bučinį kaip tik į tą vietą. Vėl atsisukusi į priekį, ji toliau kandžiojo ranką.

- Aš tik noriu įsitikinti. Kas ten per kompanija?- Krisas toliau klausinėjo, kiek raukydamasis,- ten daug vaikinų? Ta prasme, ten daug.. am.. žmonių?

- Ne, žinok, ten bus avys, karvės ir šuniukai,- Janas nusijuokė, purtydamas galvą.

- Arba dar geriau!- Rudis taip pat norėjo įsiterpti į pokalbį,- ten robotai androidai…

- Užsičiaupk, Rudi,- Dani pavartė akis.

Ji atsisuko į Krisą, pastebėdama viską. Jo klaidžiojantį mįslingą žvilgsnį, tvirtai sukąstą žandikaulį, žinant, kad toks klausinėjimas skamba kvailai. Bet jis negalėjo nieko su savimi padaryti. Dani mylėjo šitą besikankinančio šunyčio.

- Na, Kristoferi, ten, aišku, bus daug vaikinų,- ji atsakė atsainiai, braukdama pirštais sau per plaukus ir šyptelėdama, išvydusi jo žvilgsnį, per akimirksnį pašokantį jos link.

Vaikinas atsitiesė, ištraukdamas ranką iš Čarli dantukų, atsistodamas ir palikdamas delnus ant jos pečių.

- Ar tu pažįsti visus tuos tipus? Ar tai nėra pavojinga? Aš galiu nusipirkti bilietą, tai ne problema. Aš noriu eiti kartu.

- Bet aš nenoriu, kad tu eitum kartu,- Dani atkirto.

Čarli užvertė galvą:

- Krisai, bet gi tu nemėgsti klubų.

Jis pažvelgė į ją, vėl sučiaupdamas lūpas. Kiti stebėjo, kaip vaikino skruostuose juda raumenys, tvardant kažkokias emocijas.

- Būtent,- Dani pritarė,- be to, tai mergaičių vakaras. Tavęs ten nereikia.

- Krisai, mes užsisakysim picą,- Rudis norėjo paguosti vaikiną.- galėsim alaus išgert.

- Aš negersiu,- Krisas nukirto,- man reikės vairuoti. Aš jus nuvešiu ir parvešiu.

Dani garsiai atsiduso ir trenkusi delnais į stalą, pakilo:

- Jėzau, aš tau jau sakiau, tavęs ten nereikia! Mes susitvarkysim! Kažkaip susitarkydavom ankščiau, kol neturėjom šitos vyriškos motinos.

Pagaliau ir Čarli susiprato, kad pokalbis kiek per įtemptas, jog būtų tik draugiškas pasikandžiojimas. Piktai dėbtelėjusi draugės pusėn, ji uždėjo ranką ant Kriso delno ir ėmė glostyti, ramindama:

- Viskas gi bus gerai. Paprastas išėjimas į klubą..

- Be to, galėsim užvažiuoti prie naujojo stendo ir išgerti!- Danielė suplojo rankomis, pašokinėdama ore.

Naujasis stendas, su Danielės ir dar dviejų studentų atvaizdais, jau trys dienos kaip puošė kelių judrių Braitono gatvių sankryžą. Milžiniškas: ryškus dieną, apšviestas naktį, jis priminė apie žiemos stojimus Universitete.

- Mes jau gėrėme už tai užvakar,- Janas priminė, raukydamasis.

- Nepavydėk, asile,- Dani pasivaipė.

- Jei mano snukis būtų trijų metrų aukščio visam miestui matyti, aš slėpčiausi, o ne eičiau į viešumą,- Janas atkirto.

- Mano atvaizdas tenai tiesiog fantastiškas!

- Ir jos papai tilpo,- Rudis palinksėjo, pritardamas Dani. Iki tol jis tekramtė batono nuograužas nuo spintelės, bet čia tiesiog privalėjo įsiterpti. Atkeršyti Janui už apkepą.

Janas atsiplėšė ant spintelės, sunerdamas rankas.

- Tas tavo atvaizdas beveik toks pat didelis kaip taviškė subinė. Iš kosmoso matyti.

- A!- Dani aiktelėjo,- tu bjaurybe, mano užpakalis tiesiog tobulas.

- Šiaip jau Danielė teisi…- Rudis pradėjo dar sykį.

- Nedrįsk jos ginti!- Janas nutraukė, dėbtelėdamas į draugą ir sumurmėdamas,- išdavikas.

Šarlotė su Kristoferiu tuo tarpu dalinosi tyliu pokalbiu.

- Neaiškus man tas visas reikalas,- jis murmėjo, pasilenkęs, kol ji užvertusi galvą purtė šią į šonus:

- Pažįstu Rendį. Viskas ten bus čiki piki.

- Atsimink, kaip praeitas tavo pasimatymas baigėsi.- Krisas kuždėjo, nepaisydamas virtuvėje smarkiai įsiplieskiančio ginčo.

- Man tikrai reikia pasitaškyti,- Čarli prieštaravo.

- Gal man keliauti kartu…

Danielė, girdėdama puse ausies, negalėjo pakęsti daugiau:

- Jėzau, Marija ir Juozapai,- nei nenuleisdama balso, kuriuo rėkė ant Jano, ji atsisuko į šio brolį,- Kristoferi, ar tu pagaliau duosi jai ramybę?! Turi ją suknistą dieną ir naktį! Mes visi dar pamanysim, kad elgiesi savininkiškai ir kiek apsėstai,- ji sarkastiškai tarė.

Jie jau taip manė. Danielė, Endriu ir Kristijanas spoksojo į Krisą lengvai purtydami galvas.

Kristoferis sustingo, sukandęs dantis. Tai jau darosi absurdiška. Jam iš tikro neturėtų rūpėti. Ne, šito ištaisyti neįmanoma. Vien pagalvojęs, kad Čarli vėl išgers ir dings minioje žmonių, mažutė, smulkutė, kaip vaikas, jis imdavo prakaituoti. Vien pagalvojęs, kad ją pastebės koks tipas, lies koks nepraustaburnis savo rankomis, pasiteisindamas šokio pretekstu… Jis matė raudona. Taigi šita byla pralaimėta, bet jis vis dar gali išsisukti nuo idioto rolės.

Jam neturėtų mažiau rūpėti… Jis tik turėtų geriau apsimetinėti abejingu. Jis užmiršta pernelyg dažnai, kad Čarli, nors ir atrodo, elgiasi kaip vaikas, toks ir nėra. Ačiū Dievui, ji pati dar niekada nepyko dėl tokio jo dėmesio.

Tai žinoma, kad jis gali ją paleisti. Labai lengvai. Vienas juokas. Absoliučiai paprasta.

Išskyrus tai, kad nei velnio tai ne lengva, ne juokas ir nepaprasta. Turėtų būti, bet nėra. Ji traukė jį nematoma grandine, ir šis ryšys Krisą blaškė.

Stebino.

Trikdė.

Gąsdino.

Kaustė.

Masino.

Jis atleido rankas nuo jos pečių, kone per jėgą, ir apėjo aplink stalą, kovodamas su noru atsigręžti.

- Kokią picą užsisakom?- stengdamasis kalbėti kuo abejingiau, užsimetė ranką ant Rudžio peties.

Ar jam pasisekė apsimesti abejingu? Ar jie patikėjo? Ar jis išsisuko?

Po galais. Dabar jis tapo apsėstas, kad nepasirodytų apsėstas.

Jis tikrai jautėsi savininkiškai ir apsėstai. Bet tai nebuvo geros savybės plėtoti ir tikrai nežavėtų Čarli.

Ji tikriausiai pasiųstų jį po velnių, jei sužinotų, kaip Krisas iš tikro jaučiais. Arba dar blogiau, palaikytų bepročiu. Arba dar blogiau, išskaitytų šiuose dalykuose kokią nors kvailą romantiką ir jį atstumtų… Arba dar blogiau, imtų jo gailėtis…

Jis negali to leisti. Ne… Jis tiesiog negali to leisti.

Pala. Romantika?

- Tau reikia nusiprausti po dušu, o picą išrinksiu aš,- Rudis išsinėrė iš jo rankos,- ir sutvarkyk virtuvę.

Krisas nusišypsojo:

- Ne vienas ją sujaukiau, ne vienas ir…- jis sukosi kalbėdamas ir nutilo, išvydęs, kad merginų kambaryje nebėra.

Kristoferiui pasidarė negera.

—-

Šarlotė nubraukė garus nuo veidrodžio ir pažvelgė į savo atvaizdą. Vis dar šlapiais plaukais ir blakstienomis, suspaustomis į spygliukus, ji užsižiūrėjo į savo akis. Labai retai, labai, labai, labai retai jos mintys nuklysta tokia linkme. Tai buvo kvaila, ji žinojo, rūpintis dėl savo išvaizdos. Ji vis tiek negalėtų pasidažyti gražiau, ar pakeisti kokio savo bruožo. Kritiškai vertindama savo veido bruožus ji nusistebėjo tokios apžiūros tikslu.

Kokio velnio? Kokio velnio jai jos akys pernelyg nuobodžios, rudos spalvos? Kokio velnio jos kiek per mažos, baisia nederančios prie lūpų? Kokio velnio jos antakiai per daug suraukti, per platūs ir per aukštai? Kokio velnio jos dantys nepakankamai tiesūs ir nepakankamai balti.

Ji nusijuokė, šaipydamasi iš savęs. Galbūt laikas naujai šukuosenai. Pasak Čarli, kankintis dėl to, ko negali pakeisti – tiesiog laiko gaišimas. Ji turi ką turi ir jei jam tai užklius…

Ji atšoko nuo veidrodžio, suvokusi, kieno akimis žiūrėjo į save. Vyriausiasis teisėjas Kristoferis? Na jau ne! Krisas sakė, kad ji yra graži. Ne vieną sykį. Taigi, matyt, jis nepastebėjo jos akių spalvos, lūpų, antakių ir dantų! O jei ir pastebėjo, tai…

Danielė įsiveržė į vonią, nei kiek nenustebindama Čarli: jos dažnai taip daro. Šviesiaplaukė paguldė dvi sukneles ir apatinukų komplektą ant skalbyklės ir uždarė duris, niūniuodama. Šarlotė iš karto nustojo šypsotis, sudėdama ant klubų rankas.

- Aš norėjau pasikalbėti su tavimi,- ji tarė, stebėdama, kaip draugužė atidarinėja kelių milžiniškų kosmetinių užtrauktukus ir naršo viduje.

- Mhm?- Dani paklausė, neatitraukdama dėmesio nuo darbo.

- Daniele, tu turi kiek apsiraminti, kalbėdama su Krisu. Jis dar negyvena čia tiek ilgai, kad užsiaugintų pakankamai storą odą. Be to, jis neprisiverčia rėkti ar atsikirtinėti merginai. Jam mandagumas taip neleidžia.

Dani ištraukė ir numetė atgal vieną tušų, atsitiesdama ir dėbtelėdama į Šarlotę.

- Aha,- ji linktelėjo,- tai dabar tu jį ginsi? Jis didelis berniukas, Čarli. Ir elgiasi tikrai neįprastai.

- Jis tik rūpinasi savo drauge,- Čarli susiraukė.

Dani pavartė akis:

- Nežinau, ar tu tokia kvaila, ar tik apsimeti,- ji nusisuko į veidrodį ir pagriebė rankšluostį,- o jei neapsimeti, tai kuris iš jūsų kvailesnis.- ėmė valyti stiklą.

Šarlotė nuleido akis, nesurasdama atkirčio, ir atsiduso. Ji toliau sausinosi plaukus, užsigalvojusi. Po kelių sekundžių Dani atsisuko:

- Tu suvoki, kad šią savaitę miegojai daugiau sykių jo lovoje, nei ant savo čiužinio?

- Mes rašėme referatą,- Čarli tuojau pat atsakė.

- Jį pridavėte antradienį.

- Antradienį žaidėme pokerį ir užsimiršome!

- Žaidėte pokerį iš drabužių?

- Iš sagų! Ir aš išspardžiau jam šikną.

Dani prunkštelėjo. Kristoferis baigęs bankininkystę, o Čarli kikena kiekvieną sykį, gavusi geresnes kortas. Be jokios abejonės Vestas jai pasidavė. Bet Danielė nutylėjo, kamantinėdama toliau:

- Trečiadienį?

- Aš skaičiau jam savo laiškus!

- Tu skaitei jam savo…

Danielė suspaudė tarp pirštų nosies viršų ir atsiduso. Šarlotės laiškai niekam nebuvo įdomūs ir ji su niekuo jais nesidalino. Tai žinoma, kad Kristoferis bus išimtis!

Čarli visą galybę susirašinėjimo draugų, išsimėčiusių po visą Europą. Kartais ji taip įsijausdavo į savo paštą, kad pamiršdavo iš dėžutės ištraukti sąskaitas ir kitus svarbius dokumentus. Laiškams ji naudodavo daugybę jėgų. Laiko turiniui ir spalvoto popieriaus – fonui. Ji praleisdavo penkiolika minučių prie spaudos kiosko, rinkdamasi dailesnius pašto ženklus.

Dabar Krisas susipažino su viena nedidelių Šarlotės Lililton manijų. Danielė nustebo, kad iš tikro nustebo.

- Čarli,- Danielė staiga prabilo labai rimtai,- tu juk jam nepasakei apie savo tėvą?

Šarlotė suledėjo ir vėl atitirpo per sekundę, purtydama galvą ir kratydama šlapius plaukus į šoną:

- Nei… Nei.. nejuo..juokauk taip.- sumikčiojo, pritrūkusi kvapo.

Čarli suvirpėjo iš vidaus, kaltindama šaltą orą ant vis dar drėgnos odos. Ji nusuko akis ir giliai įkvėpė. Buvo per vėlu. Mintis apie Kristoferį žinantį apie jos tėvą… Netgi Krisas negalėtų atskirti jos nuo jos šaknų. Ji nekentė etikečių, nekentė būti kažkieno šešėlyje.

Esi pasileidusi kaip tavo girtuoklis tėvas, Karlota“,- kur buvęs, kur nebuvęs, motinos balsas ataidėjo jos galvoje. Fack off,- ji tarė balsui mintyse.

Pamačiusi jos reakciją Dani iš karto pasigailėjo savo klausimo. Ji prikando lūpą, keikdama save mintyse ir svarstydama, ką reikėtų padaryti, kad ištaisyti padėtį. Atsiprašinėti ir tęsti temą būtų kvaila. Imti guosti – irgi ne protinga: kai Čarli nuliūsdavo… iš tikro nuliūsdavo, ji nenorėdavo lieti savo jausmų. Šioje srityje Šarlotė Lililton buvo tikras paradoksas: visada guodėja, niekada guodžiamasis.

Čarli žvilgtelėjo į draugę pro akies kamputį, be garso prašydama nieko nebesakyti. Ji pati nustebo ir išsiblaškė dėl staiga užėjusio noro pamatyti Kristoferį. Ji atsiminė, kaip verkė dėl Hario ir kaip nevykusiai Krisas pasitaikė šalia, kad išvystų tas ašaras. Tai buvo nelaimingas sutapimas: ji niekada nerodydavo liūdesio kitiems. Bet tada užplūdęs malonus palengvėjimo jausmas, kurį suteikė jo glėbys, dar dabar stebino Šarlotę.

Galbūt ji galėtų apsikabinti Dani. Bet, pasak Čarli, kai tu esi pakankamai kvailas kankintis dėl to, ko nepakeisi, tai būk toks mielas, bent nesidemonstruok.

Nerasdama kitos išeities, Danielė skubiai grįžo prie neutralios temos.

- Vyras ir moteris vienoje lovoje… – specialiai užbaigė sakinį tyla, tepdama grimą ant kempinėlės,- aš tik sakau…,- pridėjo, Šarlotei sureagavus nepakankamai greitai.

- Jau tau sakiau, kad jis į mane taip nežiūri,- Čarli tarė po pauzės, įsitikindama, kad jos balsas bus pakankamai tvirtas kalbėti. Ji pasijuto kiek geriau, prisimindama, kaip Kristoferis, kiekvieną mielą sykį spaudžia prie čiužinio, prie savo kūno, lyg bijotų, jog ji pabėgs, kol vaikinas bus nesąmoningas.

Danielė nusijuokė.

- Žiūrėk tu man, tikriausiai lengva gyventi mokant skaityti žmonių mintis.

- Neskaičiau jokių minčių. Aš jo paklausiau.

- Tu jo paklausei, ar jam pasistoja miegant su tavimi?- ji patikslino beveik akimirksniu,- ne praktiškiau patikrinti?

Jausdama, kaip jos skruostai dega, Čarli pasigriebė apatinukus ir ėmė persirenginėti. Ji džiaugėsi proga galinti būti nusisukusi, kad paslėptų veidą.

- Ne, ne visai taip,- ji sumurmėjo, prisimindama, tiksliai, kaip, ir tvirtai užmerkdama akis, kai nedidelės pavydo adatėlės smilktelėjo į širdį,- aš jo paklausiau, ar jis ilgisi Skarlet.

- Kas yra Skarlet?- Dani balsas skambėjo sutrikęs.

Šarlotė supyko ir ėmė atsisukinėti, atsakydama:

- Tai ta prakeikta kalė, kuri…- ji nutilo, išvydusi Dani šypseną ir supratusi pakliuvusi į spąstus,- tai Kriso Eks,- ji numykė,- normali mergaitė, kurios aš nepažįstu ir negalėčiau teisti, nes tai būtų neobjektyvu bei šališka.

- Riiight,- Danielė garsiai nusijuokė, tepliodamasi veidą grimo sluoksniu,- Dieve, Čarli, bet tu žinai, kad jis gali ilgėtis prakeiktos kalės ir vis tiek svaigti dėl tavęs. Tai niekaip nesikerta vienas su kitu! Jis – vyras!

- Ne visi vyrai vienodi!

- Taip, jis išskirtinai moteriškas,- Danielė linksėjo išpūtusi akis.

Čarli ėmė siusti, nerasdama pakankamai greito atkirčio. Dieve, ji nekentė ginčytis su Daniele. Ši niekada nenusileisdavo ir neieškodavo žodžio kišenėje.

Bet labiausiai Šarlotė pyko dėl kitko.

Jos mintys iš karto nuklydo į praeitas naktis, jo rankas, apsivijusias jos liemenį, murmesius, sapnuojant kažkokius akivaizdžius sapnus. Ar jis įsivaizduoja, kad miega su Skarlet? Ar jam svarbu laikyti kažką šalia savęs, kad ir šunį, tol kol šis šiltas ir reaguoja? Ar Čarli yra tik kažkoks sumaltas paguodos prizas, šildanti jo glėbį, kol jis knarkia jai į ausį?!

Juk jis ją laikė taip tvirtai, kad Šarlotei atrodydavo, reikės replių, jog išsiplėštų iš tų geležinių pirštų…

Pasak Čarli, tai, kad turi six pack‘ą ir eis visoks koks nuostabus, dar nereiškia, kad turi teisę išnaudoti žmones. Po visų velnių, juk jie gulasi skirtinguose lovos kraštuose, kol naktį, nesąmoningai, prisitraukia vienas prie kito ir įsitaiso susiglaudę, keisčiausiomis pozomis.

Ji prisiminė kartą atsibudusi aukštyn galva, susipainiojusi tarp Kristoferio kojų, kol jis seilėta burna glaudėsi prie jos pėdos. Tada ji refleksiškai jam spyrė, o jis krūptelėjo ir išmetė ją iš lovos.

Jiems reikia didesnės lovos…- jos mintys nuklydo šalin ir Šarlotė staiga papurtė galvą, pasibaisėjusi savo mąstysena. Jiems nereikia didesnės lovos! Jie negyvena kartu!

Ir gana galvoti apie Skarlet,- ji save įkvėpė, išpūsdama krūtinę, segdamasi liemenėlę- tai per daug paranojiška. Kristoferis taip nedarytų. Jis visada elgiasi teisingai, visada pagal normas.

Štai kodėl Šarlotė žinojo, kad Kristoferiui ji nepatinka ta prasme. Jaunėlis Vestas neišduotų savo merginos, galvodamas apie kitą…

Mažas balselis Čarli galvoje priminė: bet jis miegojo su kita ir ėjo į pasimatymą su dar kita. Kodėl tai negalėtum būti tu?

Ji sudrebėjo iš vidaus, paveikta minties. Tai buvo kvaila. Ji jautėsi nepatogiai, statydama save į tokį kontekstą. Tiesą sakant, ji jautėsi ne tik nepatogiai, ji buvo persigandusi galvodama, kad galėtų būti daugiau nei draugais su Kristoferiu Vestu. Jis atrodė toks… daug reikalaujantis.

Jis piršosi kažkam, dėl Dievo meilės!

- Ar tu dabar pergalvoji reikalus su visiška paranoja ir baime, traukinėdama įvairiausius scenarijus?- Danielės balsas pasiekė jos ausis.

Čarli pakėlė akis ir užsimiršo, paklausdama:

- Kaip tu supratai?

Danielės veidu trumpai perbėgo liūdesys ir ji gūžtelėjo, vėl atrodydama abejinga.

- Aš visą laiką tą darau su Janu. Jie pamato mus sykį, nužiūri papus ir užmiršta. Mes kankinamės dienų dienas, ieškodamos reikšmių mažiausiuose judesiukuose, atsukinėdamos prisiminimus su lėta Džastino Bieberio daina fone…

- Taiii… jau per daug tikslu,- Čarli ėmė traukti feną, svarstydama šiuos žodžius,- ir štai iš kur Džastinas Jano Facebook‘e… Tu keršiji.

Dani toliau murmėjo, nusukusi akis, tarsi priekaištautų pati sau:

- Ir įsivaizduojame visokius scenarijus sulėtintame judesy, nuo paties baisiausio iki paties dramatiškiausio… Sveika atvykusi į klubą.

Šarlotė dėkingai pažvelgė į draugę, nusišypsodama. Ji įsivaizduodavo sulėtintus judesius su visais iš eilės, tik ne su Kristoferiu. Jis buvo per daug praktiškas, per daug… Krisiškas. Jis visiškai netiktų tokiam dalykui!

Ji lengviau atsiduso, radusi bent vieną tvirtą garantuotą faktą, į kurią gali remtis, kiekvieną kartą, kai vėl kraustysis iš proto. Ji negalvoja apie save ir Krisą besibučiuojančius lietuje. Galbūt, besibučiuojančius. Bet ne lietuje. Tai svarbu!

- Tau jis patiiinka,- Danielė ėmė dainuoti, dažydamasi.

- Šššš,- Čarli išsigandusi žvilgtelėjo į duris,- man jis nepatinka! Jo širdis užimta! Ir baik, okei! Palik mus ramybėje. Palik jį ramybėje! Man jis nepatinka.

Dani skeptiškai nusijuokė ir Čarli susigėdusi nusuko žvilgsnį parinktą suknelę. Šita netiks. Jai reikės trumpesnės. Trumpesnės ir labiau aptemptos. Nes Šarlotė ketino įrodyti Danielei esanti visiškai abejinga, o tam reikia tinkamos aprangos jaukui pritraukti.

Ji įrodys Danielei. Ir sau.

Nepykit ant jų. Jie nenori rizikuoti dėl ateities, nes bijo sugadinti dabartį. Tegul pirmas meta akmenį tas, kuris to nepatyręs..

Universitetas, pavadinimu “Universitetas” xD esu jau iš to juokusis? Ne? Well, dabar juokiuos. Žinau, kad Braitone yra du univerai, bet čia mano žinios ir pasibaigia…

Rodyk draugams

June 15th, 2011

Pasak Čarli: 41. Dramblys kambaryje, tobulybės ir kiti mėšlai…

Posted by Lali in Be temos

- Armakedoną!

- Kad vėl pamatytumėme Janą verkiantį? Hell yeah!

- Jis verkė žiūrėdamas filmą?

- Taip, Krisai, pagautas ir kaltas. Bet aš nesigėdiju. Kai tik komanda paliko Briuso Wiliso plikę ant to akmens vidury mėnulio…

- Ten ne mėnulis, asile.

- ..nesvarbu! Kas paliktų savo nuosavą suknistą tėvą vidury kosmoso?

Kambaryje įsivyravo tyla. Čiaumodama riešutus Čarli pakėlė ranką. Janas pakėlė saviškę, kartu su antakiais, spoksodamas į Kristoferį ir be žodžių reikalaudamas nuoširdumo. Krisas susiraukė ir trumpai kilstelėjo plaštaką aukštyn.

- Jūs visi turite problemų su galva,- Danielė tarstelėjo, statydama krūvą alaus buteliukų ant svetainės staliuko.

Šis jau buvo nukrautas dubenimis spragėsių, traškučių, bei riešutų. Susėdę ant sofos bei dviejų fotelių, įsitaisę taip, kad pasiektų užkandžius, po kelių sekundžių jie vėl įniko į diskusiją dėl šeštadienio vakaro filmo.

- O kaip dėl…

- Mes nežiūrėsime „Nemigos Sietle“, Čarli,- trys balsai atsakė unisonu ir Krisas, vienintelis nekalbėjęs sukikeno, išvydęs, kaip Šarlotė nepatenkina suraukia nosį.

- Aš vis tiek rinkčiausi filmą, kur niekas neverktų ir nežinotume pabaigos.

- Jūs duokit man romantikos –aš būsiu patenkinta,- Čarli pliaukštelėjo delnais per savo kelius.

Krisas, padėjęs nešioti Danielei padėklus, sudribo šalia jos ir atsisuko, su kvaila šypsena veide.

- Tu tokia velniškai miela, kad man beveik skauda,- jis prisipažino tylomis.

Ji nusišypsojo ir prisislinko arčiau, kone užsiropšdama jam ant kelių, įsitaisydama glėbyje.

- Aš noriu romantikos…- niurnėjo, skruostu trindamasi į Kriso petį.

- Aš niekada nemačiau „Nemigos Sietle“.

- Meluoji. Aš tau rodžiau, du kart.

- Kada? Galbūt aš miegojau…

- Tu toks melagis!- ji šiaip ne taip trinktelėjo kumštuku Krisui į šoną.

Danielė, kitoje staliuko pusėje lėtai dėliojusi lėkštes, stebėjo juodu per blakstienas. Ji prisimerkė, kai kažką kikendamas Krisas ėmė trinti Šarlotei nosimi į smilkinį. Mergina atsitiesė ir pažvelgė į Rudį, tyrinėjantį kompiuterio ekraną, teberenkantį filmą. Kad atkreiptų jo dėmesį, ji turėjo netgi įspirti.

Endriu pašoko, nusikeikė, tačiau Kriso ir Čarli dėmesio jo balsas nesulaukė. Dėkinga dėl to, Dani dabar akimis rodė į virtuvės duris ir Janui. Vaikinai pakilo, sekdami šviesiaplaukę lauk iš svetainės, palikdami porelę kalbėtis, pagrinde, apie nieką.

- Sutvarkyti virtuvės… prieš žiūrint filmą…- Danielė dar bandė teisintis, bet nutilo, supratusi, kad niekas jos nesiklauso.

Ji praleido vaikinus pirmus ir uždarė duris. Šiedu paėjo iki stalo ir apsisuko, bukai spoksodami. Danielė susidėjo rankas ant klubų, susiraukusi mąstydama, kaip kuo neutraliau prieiti prie temos. Tada ji mostelėjo delnais į purviną stalą ir indų pilną kriauklę.

- Tu rimtai nori, kad mes sutvarkytume virtuvę?- Janas prisimerkė.

Visiškai ne. Danielė gūžtelėjo, svarstydama, kad šis išsisukinėjimas gana praktiškas. Išsižioti ir kalbėti: idiotai, žiūrėkit, žiūrėkit, ką kiti du idiotai rezga tarpusavyje,- atrodė netinkama, jai reikia būti subtilesnei. Nenorėdama pasirodyti visiška plepė ar išduoti savo draugės, ji bandys užvesti vaikinus ant kelio taip, kad šie manytų susiprotėję patys.

Po ilgų ginčų, jie vis dėl to ėmėsi stalo ir indų, su Daniele per vidurį, tylomis kilnojančią prieskonių krepšelius iš vienos spintelės į kitą spintelę ir atgal. Galų gale, ji prabilo.

- Rudi… Ar tu padėjai Šarlotei rašyti tą referatą apie Prancūzų renesansą?- ji paklausė, lyg tarp kitko, žvilgtelėdama į draugą pro akies kamputį.

- Noup,- Endriu turškėsi su indais, kalbėdamas pro sukąstus dantis, akivaizdžiai supykęs ant kempinės, išslydusios ir pasislėpusios kažkur kriauklės dugne. – ji sakė, kad Krisas padės ir manęs nereik. Suknista kempinė!

- Čarli mokosi, hmm,- Danielė papurtė galvą,- nemaniau, kad sulauksiu dienos.

- Jie su Krisu ten kažką susitarė,- Janas burbtelėjo, skudurėliu braukdamas trupinius nuo stalo,- ar ne geriau būtų atsinešti dulkių siurblį?

- Stalviršiui?- Rudis pažvelgė per petį, pakeldamas antakius ir susimąstydamas,- ow shit. Thats brilliant!

Dani tyliai suurzgė. Bernų galvos sukasi taip lėtai ir jie tokie išsiblaškę! Ji atsisuko, piktai dėbtelėdama į abudu. Janas ir Rudis sustojo palei duris, galvodami, kad pikti žvilgsniai užsitarnauti naujosios idėjos.

Ji atsiduso, sunerdama rankas. Regis, turės išskiemenuoti šitiems idiotams:

- Argi… Jums… Ne keista… kad Čarli ir Krisas tiek laiko praleidžia kartu?

- Jie visada buvo kartu,- Rudis suniurnėjo,- ar dabar galime temptis dulkių siurblį? Mes sutvarkysim viską per sekundėlę,- jis spragtelėjo pirštais ir linktelėjo durų link.

- Ne!- Dani vėl sustabdė ir ramiau tarė,- dulkių siurblys vėliau. Kalbėkim apie tai, ką kalbėjome…- ji ėmė sukioti plaštaką ore, įsivaizduodama, kaip dirba vaikinų smegenys,- jie tiesiog negali atsiplėšti vienas nuo kito, ar ne?- dirbtinai stebėdamasi ji papurtė galvą, lyg įtemptai galvotų apie tai.

Rudis su Janu susižvalgė ir abu nuleido akis į grindis, taip pat svarstydami. Pagaliau,- Dani pagalvojo, išvydusi, kaip vaikinų antakiai susilieja. Endriu truko dvi minutes, prieš ištardamas tai, ką Danielė norėjo išgirsti:

- Manau, ji jam patinka…

- Neee!- Dani išpūtė akis,- negali būti! Ar gali?

- Jie yra tik draugai,- Janas prisidėjo prie diskusijos, vis dar spoksodamas į grindis,- bet… man regis,- jis pakėlė akis ir Dani sugniaužė kvapą, laukdama,- jis… kiek myžteli į kelnes, kiekvieną sykį, kai ji pasirodo kambaryje.

Rudis pažvelgė į Janą ir šyptelėjo, tardamas „cha“. Janas pažvelgė į Rudį ir atsakė tuo pačiu, pridėdamas „cha cha“.

- Cha cha cha!

- Cha cha chacha!

Jie abudu pradėjo juoktis, vis labiau įsibėgėdami, bet, Dani erzeliui, daugiau iš Kristijano pokšto, nei iš pačios idėjos.

- Taigi!- ji dar sykį juos perrėkė, gūžtelėdama, susilaukusi dėmesio,- jums atrodo, kad kažkas tarp jų vyksta?

- O tau taip neatrodo?- Janas susiraukė, rimta mina žiūrėdamas į Dani, išsiblaškiusiomis mintimis svarstydamas šią idėją ir galvodamas, kaip padarytų ją ant virtuvės stalo tuo pačiu metu. Ei! Jis nekaltas, kad Danielė ir virtuvinis stalas yra viename kambaryje! Tai tik fiziologija.

Danielė patylėjo netgi penkias sekundes, prieš dar kartelę teatrališkai gūžtelėdama ir išlenkdama lūpas viršun:

- Nežinau. Nemanau… Nors,- ji atsisuko į tuodu, šyptelėdama,- tai būtų gana…

- Absurdiška,- Rudis įsiterpė.

- Graudu,- Janas pridėjo.

Rudžiui atrodė absurdiška dėl to, kad griežtam, atsakingam, niūriam ir viską apskaičiuojančiam Krisui nėra blogesnės poros kaip tik sprogstantis saulės burbulas - Čarli. Jie buvo absoliučiai skirtingi. Keista apskritai, kad susidraugavo, bet poruotis…

Janui pasirodė graudu dėl to, kad Čarli sirgo asmenybės susidvejinimu. Ir ji nedarė išimčių.

Šarlotė Lililton buvo nuostabus žmogus, kaip draugė. Bet kaip mergina… Ji buvo velniškai išprotėjusi.

Šarlotė elgėsi kaip tikrai pakvaišusi boba, kai kalba ėjo apie vaikinus. Ji pervesdavo juos per visus pragaro ratus, prieš leisdamasi netgi į pirmą bazę. Ji reikalavo tobulų akimirkų ir vyrus myžniais verčiančių poelgių, kaip „Nemigos Sietle“ žiūrėjimas ar laukinių gėlių skynimas ir kitokios nesąmonės… Jos kartelės siekė lubas, reikalavimai buvo neįmanomi įgyvendinti, absoliučiai, visiškai iššokę iš sveiko proto ribų.

Netgi didžiausiam priešui Kristijanas nelinkėtų įsižiūrėti Šarlotės Lililton. Ir, nepaisant to, kad šį rytą Krisas vos nesulaužė poros Jano šonkaulių, didžiausiu priešu brolio nelaikė.

Danielė žvilgčiojo tai į vieną, tai į kitą, nekantriai laižydamasi liežuviu apatinę lūpą, nei kiek nesigailėdama, kad kišasi ne į savo reikalus. Pirmiausia, ji informuoja, kaip gerus draugus apie kitą gerą draugą. Antra, jai reikia šiek tiek pagalbos šitoje pralaimėtoje byloje. Pagalbos atveriant akis. Trečia, ji padarytų bet ką, kad galėtų pabendrauti su Janu ir neatiduodant savo išdidumo. Ketvirta, jai norėjosi keršyti Krisui, nes šis nervina. Rimtai nervina. Jis pasigrobė geriausią Dani draugę! Ir jis yra Jano brolis, kas ir taip pakankamai svari priežastis.

Ji žinojo, kaip namiškiai mąsto. Kaip jie funkcionuoja, kaip jie reaguoja. Ir netgi po, rodos, ištisos amžinybės, kol vaikinai svarstė idėjos koncepciją, ji sulaukė tinkamų rezultatų. Beveik tuo pačiu metu jiedu pakėlė galvas, klastingai šypsodamasi. Ir Dani užbaigė savo sakinį:

- Tai būtų juokinga. Netgi linksmiau, nei žaisti su dulkių siurbliu ant suknisto stalo! Ką jūs galvojat, idiotai! Čia gi keramikinis paviršius!

———-

Jie grįžo eilute į svetainę, visi be žodžių žinodami, ką ketina daryti. Rudis atsisėdo ant fotelio ir atsilošė sėdynėje, pažvelgdamas į Krisą ir Čarli.

- Krisai? Ei, Krisai?,- pauzė,- Žmogau?

Jis ėmė šaukti, rodos, veltui. Susiglaudę Šarlotė su Kristogeriu spoksojo vienas į kitą su kvailomis šypsenomis veiduose. Endriu pakėlė akis į Danielę, sutrikęs, nežinodamas, ką turėtų daryti. Ši išpūtė saviškes, burna išžiopčiodama „vėl“.

Rudis atsiduso, perbraukė delnu per plaukus ir pasilenkė fotelyje:

- Kris-to-fe-ri.

- A?- Kriso galva vos vos sukruto jo pusėn, tačiau akys nepaleido Čarli akių.

- Krisai, po velnių!

Krisas atsisuko, mirksėdamas, tarsi ką tik atsibudęs:

- Kas? Jau išrinkot filmą?- ėmė dairytis į visus, tvirtai laikydamas Čarli per liemenį.

- Ne. Aš tik norėjau paklausti…- Rudis išsišiepė, persistengdamas vaidindamas,- gal gali man paduoti.. Em.. Pultelį?

Krisas pažvelgė į žurnalinį staliuką, ant kurio gulėjo distancinis pultelis, tokiu pat atstumu nuo jo, kaip ir nuo Rudžio. Jis atsiduso, nukėlė Čarli nuo kelių ir atsistojo. Nespėjus pasilenkti ir paimti suknistą daiktą, kažkoks šurmulys už nugaros privertė Kristoferį išsitiesti ir sušukti:

- Ei!

Danielė ir Janas, per sekundę, susėdo aplinkui Šarlotę, įsisprausdami į Kriso vietą ir užkeldami rankas per merginos pečius.

- Aš čia sėdėjau,- Krisas bukai parodė pirštu į vietą, kur dabar ramiausiai įsitaisiusi buvo Danielė.

- O dabar gali sėdėti tenai,- ji iškėlė pirštą ir palenkė jį į šoną, rodydama į kitą laisvą fotelį.

Kristoferis stovėjo kaip stovėjęs, sustingęs, akimis matuodamas nurodytą fotelį ir Šarlotę, atstumą tarp jų.

Velniškai per didelis.

- Tai buvo mano vieta,- jis neketino pasiduoti.

- Nebūk mažvaikis, ant jos nebuvo tavo vardo,- šį kartą Janas tarė, išsišiepęs mesdamas riešutėlį sau į burną.

Čarli, sutrikusi, dairėsi tai į vieną, tai į kitą, tai į trečią. Ji atpažino, šias minas, šiuos balsus… Jie visi kažką rezgė, tik Šarlotė niekaip negalėjo suvokti, ką. Paerzinti Krisą? Bet žinoma, kad paprastas vietos užėmimas nedarys jokio efekto?

Tai kodėl Krisas nesitraukia, stovėdamas prieš juos tris, susėdusius ant sofos, kaip niūrus stulpas?

- Aš noriu sėsti į savo vietą,- prarasdamas kantrybę jis kreipėsi į Dani,- gal galėtumei patraukti užpakalį?

- Kodėl? Koks tau skirtumas?- Dani prisimerkė, nei kiek neišsigandusi šaltuko Kriso tone,- ar yra kažkokia konkreti priežastis, dėl kurios nori sėdėti būtent čia?

Tiek Janas, tiek Rudis, atidžiai stebėję Kristoferio veidą, dabar vos tramdė juoką. Jie buvo teisūs. Vaikino mina buvo neįkainojama. Jis atrodė, tarsi tuojau sprogs, nedrįsdamas tarti to, kas buvo akivaizdu: noro sėdėti šalia Čarli.

Akimirką Danielei pasirodė, kad Krisas griebs ją už plaukų ir patrauks per jėgą. Bet po kelių sekundžių jis lėtai žengė į šoną ir su pavargusiu atodūsiu krito į fotelį. Ilgesingai dairydamasis sofos link, vaikinas įsigrūdo krūvelę riešutų į burną ir nebetarė nei žodžio.

- Taigi? Kokį filmą žiūrėsime?- Danielė paklausė, sunerdama akis ir į įtarų Šarlotės žvilgsnį atsakydama tik nekalta šypsena.

- Ką.. tu darai?- Čarli sukuždėjo draugei, kai nauja diskusija dėl filmų tapo pakankamai garsi užgožti jos balsą nuo kitų.

- Tik spartinu reikalus,- Dani gūžtelėjo.

- Tu elgiesi kvailai,- Čarli susiraukė.

- Tu pati… Jūs elgiatės dar kvailiau. Nesitikėk, kad atstosiu. Aš baksnosiu į dramblį kambaryje pirštu tol, kol jūs teiksitės jį pripažinti.

- Nėra jokio dramblio!- tamsiaplaukė sušnypštė.

- Yeah, sure. Netgi bernai pastebėjo.

- Ir ne be tavo pagalbos, spėju,- Čarli prisimerkė. Ji pažinojo savo draugus pernelyg gerai. Danielė išnaudojo Janą ir Rudį bei jų pomėgį erzinti žmones, savo tikslams.

Bet Čarli negalėjo nepripažinti, kad ją kiek užvedė pikta mina, su kuria Kristoferis pasišalino į kitą stalo pusę. Tai buvo tik kvaila sėdynė, tačiau jo reakcija buvo tikrai kaip ne į tokio lengvumo situaciją. Ji jautėsi pamaloninta ir tikra idiotė, dėl pirmojo jausmo.

Nesvarbu, ką jos buto draugai mano. Nesvarbu, ką Danielė spekuliuoja! Jai gerai su Kristoferiu ir ji nesileis į jų žaidimus. Mergina pakilo, priversdama visą kambarį nutilti, ir aukštai kilnodama kojas peržengė per draugus. Ji nupėdino iki Kristoferio, stebinčio kiekvieną judesį plačiomis, smalsiomis akimis, nustojusio kramtyti išsipūtusiais nuo riešutų žandais, ir krestelėjo jam ant kelių. Po kelių sekundžių tylos, ji gūžtelėjo:

- Aš balsuoju už „Kryžkėlę“.

Dani, Rudis ir Janas susižvalgė. Šviesiaplaukė atsikrenkštė pirmoji, stebėdama, kaip Kristoferio rankos tyliai vijasi Šarlotės liemenį, o vaikino akys užsimerkia, iš akivaizdaus pasitenkinimo.

- Britnė Spyrs? Jokiu suknistu būdu,- ji papurtė galvą.

Čarli išvertė Dani toną į savo kalbą. Šviesiaplaukė neketino pasiduoti taip greitai.

Vargšas drambliukas, bus badomas ir badomas…

Po kelių butelių alaus ir dviejų veiksmo filmų, bei ilgos diskusijos apie karščiausius Holivudo aktorius Šarlotė suprato, kad Dani ketinimai buvo labai rimti. Jie visi jau sėdėjo ant grindų, atsirėmę į sėdimuosius baldus tik nugaromis, kiek įkaušę ir daug garsesni nei prieš kelias valandas, kai šviesiaplaukė pasiūlė amžiną vakarėlių žaidimą.

Tiesa ar drąsa.

Žaidimas, Čarli palengvėjimui, prasidėjo nekaltai, kaip kiekvieną sykį. Janas vaikščiojo be kelnių, pasirinkęs drąsą, ir apsipylė alumi savo klyną, tik tam, kad sulauktų merginų pasišlykštėjusio „VEU“. Rudis atidavė savo skrybėlę Šarlotei, kuri tapo šios šeimininke visam vakarui. Danielė susikišo sūrias lazdeles į nosies šnerves ir ėmė ploti kaip jūrų liūtas cirko arenoje, skleisdama panašius garsus.

Po šio triuko, kuris pargriovė kompaniją kvatotis visoms penkioms minutėms, prasidėjo „tiesos“ parinkimai. Štai šie iš ties nervino Čarli. Ne klausimai, skirti jai, žinoma, o tie, skirti Krisui.

- Kristoferi, koks tavo mėgstamiausias žmogus Braitone?- kiek svyruodamas Rudis garsiai paklausė ir mirktelėjo viena akimi Danielės pusėn.

Čarli pasisuko į Krisą, prikąsdama apatinę lūpą. Vaikinas nedvejojo, prieš atsakydamas:

- Džonatanas Veinas.

- Kas?- Janas vos nenugriuvo, laukęs visiškai kitokio atsakymo.

Kristoferio akys sužibo, pasakojant:

- Jis mūsų finansų profesorius universitete. Jis – tikras genijus! Būdamas vos penkiolikos jis pradėjo savo verslą tik lydydamas gelžgalius savo tėvo garaže ir…

- Blah blah blah,- Dani numojo ranka,- ką Rudis norėjo pasakyti… tai.. Koks tavo mėgstamiausias žmogus iš moteriškooosios giminės.- ji kone išdainavo.

- Smooth,- Šarlotė prisimerkė, tardama Danielei tik lūpomis, ir atsisuko, į, regis, nuliūdusį Krisą. Ji ištiesė ranką ir atkreipė vaikino dėmesį į save, lengvai paglostydama petį,- jis iš ties skamba šauniai. Jo pavardė kaip Betmeno…

Dani, Rudis ir Janas stebėjo, kaip nebežiūrėdamas į jų pusę Kristoferis lėtai išsišiepia ir be jokios gėdos atsako į klausimą:

- Mano mėgstamiausias žmogus - Šarlotė.

Ir jie vėl pradėjo spoksoti vienas į kitą, akli ir kurti visam likusiam pasauliui. Krisas lėtai nuleido galvą ant peties, skruostu pasitrindamas į jos delną.

- Jėzau,- Janas iškvėpė pasibaisėjęs ir pažvelgė į Danielę.

- Sakiau?- ši sukuždėjo, išpūsdama akis. Atsikrenkštusi garsiai tarė,- Čarli? Čar. Ei!

- Klausau,- Čarli atsisuko, pamiršusi visą prieš tai jaustą pyktį.

- Kokia tavo mėgstamiausia vieta nusivesti mylimam,- ji parodė kabutes ore,- vaikinui?

Ir pyktis iš karto grįžo. Šarlotė pasimuistė palei fotelį, grieždama dantimis.

- Paryžius.

- Braitone,- Dani tikslino.

- Parkas.

- Melagė.

- Starbucks.

- Melagė!

- Kodėl tu klausi, jei žinai?

- Kitiems įdomu,- Dani pasisuko į vaikinus, laukdama pritarimo. Kai šie nieko nesakė, ji kumštelėjo Janui į šoną.

- A? Taip! Man įdomu. Kalbėk tiesą! Shit, skaudėjo… Kodėl visi mane muša?

- Todėl, kad tu erzinantis…

- Ne tą tiesą, Čarli,- Danielė priminė, -susikaupk, kalbėk.

Šarlotė atsiduso. Jos liežuvis tiesiog neapsivertė tarti žodžio „paplūdimys“. Išgertas alus nepadėjo sukurpti doros minties.

- Viskas fantazijose… Realybėje aplinkybės priklauso nuo to konkretaus vaikino.- ji žvilgtelėjo, akies kampučiu, į Kristoferį, ir išvydusi, kad šis žiūri į ją, šyptelėjo,- štai toks mano atsakymas.

- Bullshit,- Dani papurtė galvą,- tiesiog sakyk.

- Baik, Daniele,- Šarlotė griežtai tarė. Ir ji liepė baigti ne tik „apklausą“.

- Ne, man reikia, kad pasakytum.

- Palik ją ramybėje, jei nenori, tegul nesako,- Kristoferis liepė, dėbtelėdamas į šviesiaplaukę.

- Kokia tavo idealiausia vieta Braitone, merginoms vestis?- staiga kreipėsi Rudis, žiūrėdamas į Kristoferį.

Kristoferis gūžtelėjo:

- Paplūdimys, tikriausiai. Nebandžiau, bet jis suknistai fantastiškas. Vakar ten buvome su Čarli.

- O Čarli nesiskaito kaip mergina?- Danielės akys atsiplėšė nuo draugės ir klastingas žvilgsnis nusileido ant Kriso.

Kristoferis sustingo, jausdamasis kaip briedis, atsidūręs priešais sunkvežimio šviesas. Ką šita blondinė žino? Kodėl ji taip šypsosi? Ar jis kažką leptelėjo? Jis skubiai pažvelgė į Čarli. Ji atrodė keistai. Nusivylusi? Ne… Nuobodžiaujanti? Tikrai ne. Nuliūdusi?

Shit. Ji atrodė nuliūdusi. Kodėl ji atrodė nuliūdusi?

- Na?- Dani spaudė.

Šarlotė staiga pakilo ir Krisas automatiškai pašoko ant kojų.

- Aš pavargau, keliausiu miegoti,- ji tarė, nusiimdama Rudžio skrybėlę ir nuleisdama ją ant vaikino galvos.

- Čar,- Endriu suinkštė, nepatenkintas dėl jos išraiškos.

- Čarli, mes baigsim,- Janas prisižadėjo, atsiprašančiai šypsodamasis.

- Baigsit ką?- Krisas dairėsi į visus iš eilės, vis grįždamas prie Čarli.

Šarlotė nekreipė į juos dėmesio. Peršokusi per foteliuką ji nužingsniavo laiptų link ir dingo antro aukšto šešėlyje. Kristoferis pastovėjo tik sekundę, prieš pajudėdamas.

- Aš irgi pavargau. Labos,- jis tarė, nurijo paskutinį gurkšnį alaus ir nubėgo iš paskos.

Janas, Rudis ir Dani liko sėdėti vieni svetainėje, su pilnomis minčių galvomis.

- Ji pažįsta mus per gerai ir pyksta,- Endriu sumurmėjo.

- Manai, genijau?- Danielė atšovė, siusdama ant visų, o labiausiai ant savęs.

Kai Šarlotė, išsiplovusi dantis, silpnu tyliu balsu paklausė, ar galėtų miegoti kartu su juo, Kristoferis būtų atidavęs ir savo inkstą, kad tik ji nusišypsotų. Jie persirengė kiekvienas savo voniose ir susitiko kambaryje, sinchroniškai judėdami po nedidelę patalpą. Čarli pataisė Vincentą, per dieną likusį šioje lovoje, ir įsiropštė į kairę pusę. Kristoferis įsirėpliojo į dešinę ir garsiai atsiduso, pakišdamas ranką po galva.

Jie gulėjo plačiai atmerktomis akimis tylėdami, spoksodami į lubas vienas šalia kito, geras dešimtį minučių. Tada Čarli prabilo, užduodama Kristoferiui klausimą, kurio jis tikrai nesitikėjo.

- Ar tu ilgiesi Skarlet?

Jis ilgai galvojo, ką atsakyti. Tiksliau, jis bandė galvoti, bet mintys apie Čarli liūdesį ir jo priežastys buvo labai blaškančios. Jis tikėjosi, kad ji prabils apie tai, kas kankina, o ne apie jį ir jo jausmus.

Be to, Kristoferis nenorėjo galvoti apie Skarlet. Kiekvieną kartą, kai prisimindavo šią merginą, jis jausdavo kaltę, už savo poelgius bei mintis. Ne dėl to, kad permiegojo su nepažįstama. Ne dėl to, kad ėjo į pasimatymą su Mende. Kaltas dėl to, kad jaučiasi neapsakomai gerai su Čarli. Kad užmiršta Skarlet su Čarli. Kad nebededa jokių pastangų susigrąžinti tą, kurią vos prieš porą mėnesių vadino „savo gyvenimo meile“.

Gyvenimo meilės turėtų trukti ilgiau.

Jis jautėsi kaip šūdo gabalas, suvokdamas, kad vis labiau užmiršta merginą su kuria draugavo ketverius suknistus metus. Slėpdamas šią savo „savybę“, Krisas nusprendė pameluoti:

- Taip.

Šarlotė išleido kažkokį keistą cyptelėjimą, apsivertė ant šono, nusisukdama, ir susirietė į kamuoliuką. Kristoferis jau buvo pradėjęs panikuoti, svarstydamas, kuria vienažodžio sakinio dalimi galėjo sukelti tokią merginos reakciją, kai ji vėl apsivertė ant nugaros ir paklausė, piktai:

- Kodėl?

Kodėl? Geresnis klausimas būtų, kodėl ji klausia „kodėl“. Apie ką ji galvoja?

Kristoferis vėl ėmėsi apsvarstyti savo atsakymą. Žodžiai „nes aš ją myliu“ sukosi galvoje kaip labai pigi, nuvalkiota alternatyva, be to Kristoferis jautėsi skolingas Šarlotei nors vieną nuoširdų atsakymą. Todėl jis ėmė garsiai svarstyti, kodėl.

- Mes išgyvenome tiek visko kartu,- jis garsiai šyptelėjo,- šitiek metų… Visi mus laikė tobula pora. Visiems buvome etalonas. Mūsų tėvai puikiai sutarė ir jie visi na… pasiturintys. – jis nenorėjo skambėti kaip snobas, todėl nebesvarstė materialinės savo santykių dalies, kuri, pagalvojus, buvo daugiau nei didelė,- Skarlet mane suprato. Ji mane reguliuodavo, neleisdavo nukrypti į šoną, užmiršti savo tikslų…

Šarlotė vos susilaikė neprunkštelėjusi, automatiškai dažydama Skarlet juodžiausiomis spalvomis. Tikriausiai kalė „reguliuodavo“ neleisdama Krisui nei linksmintis nei kiek atsipalaiduoti. Žmogus nebuvo valgęs greito maisto užkandinėje, dėl Dievo meilės!

- Mes buvome kartu šitiek laiko, kad aš nebežinojau kito gyvenimo… Aš ruošiausi jai pirštis, žinai?

- Yeah, žinau,- Čarli skubiai atsakė, prikąsdama liežuvį nuo kitų komentarų. Ji užsitempė paklodę iki pažastų ir paguldė ant jos rankas, toliau spoksodama į lubas.

- Viskas buvo aišku, tikslu, tobula…

Pasak Čarli, niekas jų santykiuose nebuvo „tobula“, išskyrus, nebent, Kriso six pack‘ą. Su šiuo raumenų rinkinėliu tobulybe nepasiginčysi.

- Aš buvau viską suplanavęs, turėjau šią viziją…- jis kiek pritilo, pasitaisydamas,- iliuziją…

- Žmonės linkę įsimylėti iliuzijas,- Čarli tarstelėjo, nespėjusi savęs sulaikyti. Ji greitai pridėjo,- atsiprašau.

- Viskas gerai,- jis garantavo, kiek priblokštas jausmų trūkumo, kalbant šia tema. Jis turėtų jausti bent kokį tai skausmą ar kokį velnią… Kalbėti apie Skarlet kaip apie orą neatrodė teisinga jos atžvilgiu.

- Tai viskas? Todėl tu jos ilgiesi?

Keistas Čarli tonas privertė Kristoferį prakaituoti. Ar jis neatsakė pakankamai? Ar jis vis dar atrodo, kaip tuščiaviduris bukaprotis, kokiu ir buvo? Šaltakraujis? Jis jokiu būdu nenorėjo pasirodyti toks prieš Šarlotę:

- Ne… yra dar … yra,- jis skubiai galvojo priežastis,- yra dar fizinė pusė,- tik taręs, jis pasigailėjo, bet nebegalėjo grįžti atgal,- iki šios savaitės Skarlet buvo vienintelė moteris, su kuria miegojau. Gal Janas teisus. Gal aš esu myžnius. Pirmas kartas ir visas šis mėšlas man buvo svarbu.

Nustebusi Čarli pasisuko šonu, į Kristoferio pusę, ir pasidėjo delną po skruostu.

- Aš tau pavydžiu,- ji tarė tylomis.

Jis taip pat apsivertė, susiraukdamas:

- Kaip tai?

Šarlotė atsiduso… Jis buvo nuoširdus, atviras, ir ji norėjo pasakyti ką nors… asmeniško. Ji absoliučiai nebuvo tikra, ar Kristoferis supras. Jo logiškai ir praktiškai dirbančios smegenys gali ir neapdirbti šitokios informacijos. Bet ji norėjo pabandyti:

- Man labai svarbūs pirmi kartai… Pirmas bučinys, pirmas susitikimas – viskas. Su kiekvienu nauju vaikinu aš galiu tai reguliuoti… Galiu bandyti vis iš naujo ir tai bus pirmas kartas.

- Tai…- jis trumpai nutilo, ieškodamas tinkamų žodžių,- logiška…

- Tikrai?- ji nustebo,- na, tai štai kame problema. Kol tu brangini tą pirmą kartą su Skarlet, aš saviškiu pasigirti negaliu. Tai vienintelis dalykas, kurio pirmą kartą nebedarysiu, su jokiu vaikinu.

Jis nejaukiai pasimuistė:

- Tu kalbi apie seksą?

Ir jis ėmė melstis, kad ji kalbėtų ne apie tai. Seksas ir Čarli viename sakinyje… Jis nežinojo, kiek dar gali pakęsti, prieš imdamas varvinti seilę ir įsitraukdamas ją į savo glėbį, kaip padaryti niežėjo rankos visą vakarą. Jis prisiminė, su savikritika, koks atstumtas ir išduotas jautėsi, kai Dani su Janu užėmė vietą ant sofos. Ir neapsakomai laimingas, kai Čarli atėjo sėdėti su juo.

Kita problema buvo: kol Kristoferis prieštaravo mintims apie save ir Čarli tokioje pozicijoje, jis negalėjo nei pakelti idėjos apie ją, su kitu. Jei būtų buvęs nuoširdus sau, Kristoferis manė, kad ji nekalta. Ji atrodė taip vaikiškai… Ankščiau. Na, gerai jau gerai, ji nebeatrodė taip ir vaikiškai. Jis vylėsi, kad ji nekalta.

Dabar jis turės kankintis su klausimu: „su kiek“. Nebent ji pati pasisakys. Nebent jis išdrįs paklausti. Fuck. Jis žinojo, kad neišdrįs paklausti.

- Taip, tai kai kas, ko nebesusigrąžinsiu,- ji nuleido akis, atsidusdama.

- Buvo taip blogai?- jis pasibaisėjo savo savanaudiškumu, pagavęs mintis svajojant apie atsakymą „labai labai blogai“.

- Na… Argi pirmi kartai nebūna blogi be išimčių?- ji bandė nusijuokti,- maniškis… Buvo katastrofa. Aš nesu tikra, ar noriu klimpti į šį pasakojimą.

Jis irgi nebuvo tikras. Na, gal tik truputį smalsu…

- Jei nori išsikalbėti, tiesiog klok.

Suknistas mazochistas iškrypėlis,- Krisas pavadino save mintyse. Kelias minutes jis galvojo, kad ji nebekalbės. Bet tada, niurnėdama, ji ėmė pasakoti.

- Aš nebuvau populiari mokykloje. Tiesą sakant, po vieno katastrofiško koncerto, kuriame nepadainavau, aš buvau peštukų objektas. Neturėjau Dani, ji mokėsi kitur. Ir buvau paklydusi ir visiškai įsimylėjusi „meilės“ idėją.

- Ir dabar esi,- jis švelniai priminė.

- Na, dabar aš verčiu bernus šokti pagal savo dūdelę, o tada nėriausi iš kailio, kad spėčiau pagal jų. Buvo toks vaikinas… Vyresnis, baisiai gražus, kiek maištingas. Jis turėjo merginą ir aš nebūtinai buvau už idėją pulti užimtą. Bet man šovė į galvą mintis… Kvaila, be galo… Kad jis, arba, nebūtinai, jis, o ir absoliuti dauguma mokyklos vaikinų nemato manęs, nes aš per daug… Na, konservatyvi. Mano mama visa įnikusi į bažnyčią ir jos požiūris užklijavo man etiketę. Taigi, proto bokštas, sumąsčiau, kad turėčiau atsikratyti savo nekaltybės.

Ji nutilo ir pakėlė akis, laukdama kokios nors Kriso reakcijos. Čarli skruostai degė, bet jis nesakė nieko, ir kiek prikimusi, ji nelinksmai nusijuokė:

- Aš galvojau, kad tai kažkokia kliūtis, skirianti drovią romantišką mergaitę nuo sekso dievaitės, verčiančius vyrus iš kojų. Įveiksiu, ir turėsiu patirtį, turėsiu pasitikėjimą, turėsiu..Dieve, kodėl tu tyli, juk tu nedrįsi iš manęs šaipytis, kai atveriu širdį, ar ne? Nes išspirsiu iš lovos, skauto garbės žodis.

- Ne,- jis skubiai atsakė,- čia mano lova ir ne, nedrįstu. Tęsk. Man tai jau nepatinka, bet tęsk.

Ji atsiduso, prisitraukdama kelius prie savęs:

- Taigi, aš susigalvojau planą. Man buvo draudžiama eiti į bet kokius vakarėlius ar susibūrimus… Taigi vieną vakarą pasakiau mamai, kad einu pas draugę mokytis. Kuprinę prisikimšusi kekšiškiausiais drabužiais kokius tik radau spintoje ir išsliūkinau iš namų. Užmokėjau benamiui, kad nupirktų man svaigalų. Nusprendžiau, kad kuo girtesnė būsiu, tuo mažiau baisu bus. Buvau nusiteikusi ryžtingai, galvojau: esu sena, tiesiog padarom tai ir baigta.

- Kokio amžiaus tu buvai?

- Septyniolikos.

- Shit. Visai ne sena. Bet tai normalus amžius. Bet, jei nenori, tai kiek per jaunas. – jis susipainiojo, bandydamas ją paguosti,- Ką aš noriu pasakyti, tai..

- Yeah, supratau. Taigi, aš prisilakiau kaip už tėvynę ir įsiveržiau į vakarėlį, kurį rengė vaikinai, futbolo varžybų laimėjimo proga. Ten buvo pusė mokyklos… Dievuliau, man dar dabar gėda. Aš pristojau prie to vaikino. Ėmiau kone trintis prie jo, kaip striptizo šokėja prie stulpo. Jis turėjo merginą, bet neprieštaravo. Jis nusivedė mane į vieną kambarių ir… Na, žinai.

- Tu padarei tai.

- Didvyrė aš. Po to išlėkiau ir apvėmiau jų namo durų kilimėlį. Man buvo taip bloga, kad žinojau, jei tokia grįšiu namo, mama mane užmuš. Praslankiojau visą naktį, basomis, gailėdamasi savęs ir to, ką padariau. Kai ryte pagaliau parslinkau namo, jau iš tolo pamačiau prie mūsų durų stovintį policijos automobilį.

Ji trumpam nutilo, pajutusi, kaip Kristoferis prisislenka ir ramina, apgaubdamas rankomis, prisitraukdamas prie savo krūtinės. Ak taip, tobulasis six pack‘as…- Čarli lengviau atsiduso. Tobulasis iš ties. Ir jo apkabinimas… šiltas, raminantis, tvirtas, stiprus ir atsargus vienu metu. Galbūt raumenys net nebuvo susiję su šia tobulybe. Galbūt tai buvo tiesiog… Kristoferis.

- Tavo mama buvo išsigandusi?- jis paklausė, nenutuokdamas absoliučiai nieko apie Šarlotės mamą, pasidėdamas smakrą ant jos viršugalvio.

- Na… Taip, jis susirūpino mano dingimu ir iškvietė policiją. Kaimynai, su chalatais ir kavos puodeliais, išėję ant slenksčių, stebėjo visą veiksmą. Ir iš tolo, per farų pečius, jos sakalo akys pastebėjo mane. Iki šiol tebemanau, kad susivokė tą pačią akimirką. Jau buvau persirengusi, bet mano veidas viską išdavė. Ji pralėkė pro uniformas, tars uraganas, bėgdama per kiemą ir rėkdama per viską gatvę „paleistuvė!“. „Tu maža paleistuvė! Kokia gėda man!“. Veeeh. Jėzau, ji klykė taip garsiai, kad net keli dar miegoję kaimynai prabudo ir iškišo galvas per langus. Ji parsitempė mane namo per visą gatvę, už plaukų, teberėkaudama… Net policininkai su gailesčiu žiūrėjo… Ji susilaukė manęs po vienos nakties nuotykio, būdama šešiolikos ir vis tiek vadino mane paleistuve. Ar taip teisinga?

- Tikrai ne,- jo balsas buvo kupinas liūdesio.

- Aš nekenčiu savo mamos. Ar aš siaubingas žmogus?

- Tikrai ne.- vaikinas pakartojo,- Aš nekenčiu tavo mamos taip pat.

- Gerai. Mes turime šį tą bendro. Be to, aš nekenčiu Skarlet,- ji užsikirto, suvokusi, kad tarė tai garsiai. Skubiai, Čarli pridėjo,- už tai… kad ji buvo tokia tobula tau… ir kiti mėšlai…

Kristoferis ilgai tylėjo. Čarli pajuto jo galvą judant ir lūpas prisiglaudžiant prie jos kaktos. Jis murmėjo, tarp kelių bučinukų:

- Pastaruoju metu aš persvarstau „tobulybės“ sąvoką… ir kitus mėšlus..

——–

Sorr, kad trukau tiek ilgai po šitiek tuščių pažadų įdėti per savaitgalį.

Kai Krisas atsakė „taip“ į klausimą ar pasiilgo Skarlet, tikriausiai visų mūsų galvose nuskambėjo tas pats žodis… Idiotas.

Nežinau, kaip jūs, Už ar Prieš Danielės naują misiją kabinėtis prie Kriso ir Čarli santykių, bet ji nesustos.

P.S. Visi žino posakį “dramblys kambaryje”? Posakis skamba maždaug taip “niekas nekalba apie dramblį kambary”, ale apie akivaizdų dalyką ;))

Rodyk draugams

June 7th, 2011

Pasak Čarli: 40. Patikimas, Potraukis ir galvos Pametimas

Posted by Lali in Be temos

“Jesus Delusion Christ. Liking, lusting, loving - thats already multi tasking. I’m not good at that. Especially for a guy who is dying for another. That would be a definition of pure masochism.”- Charlie

———–

Dar neatmerkus akių Čarli girdėjo nedidelį būgnininkų paradą, trypčiojantį po jos galvą. Ji sunkiai nurijo seilę, jausdama šlykštų skonį burnoje ir svajodama apie dantų šepetuką. Ji pasimuistė, masažuodama aptirpusius raumenis ir garsiai atsiduso, pajutusi nosį kutenančią paklodės medžiagą.

Vienas stumtelėjimas pirštais ir ji susivokė, kad tai visai ne medžiaga. Tai drabužis, sušildytas už jo slypinčio kūno, nesumaišomos formos pilvo raumens. Ji atsimerkė, pirmiausia susirūpindama savo nutrupėjusiu nagų laku, o tik po to žmogumi šalimais.

Susirietusi taip, kad tilpo erdvėje tarp Kriso kaklo ir klubų, ji švelniais, beveik nejuntamais judesiukais perbėgo per jo ranką ant savo liemens, o tada pečius ir nedidele barzdele apaugusį smakrą, įremtą jos viršugalvį. Pajutęs judesį, bet vis dar neatsibusdamas, Kristoferis ėmė muistytis ir suspaudė ją tarp rankų dar tvirčiau.

Čarli išsižiojo ir užsimerkė, virpėdama, pajutusi kaip jo lūpos prisiglaudžia prie jos kaktos. Veiksmas toks jaudinantis, kad nustūmė visas pagirias į „problemų, kuriomis pasirūpins vėliau“ sąrašą.

Ji prikando lūpą, prisimindama vakarykštę naktį. Ne alkoholis ją nuvarė į kominę būseną. Girtumą ji išlakstė paplūdimyje, išrėkė su vėju, išdainavo Krisui su visomis kreivomis, aukštomis, atsitiktinėmis natomis. Kol jos nenužudė nuovargis, Čarli mėgavosi nedideliu nuotykiu, žavinčiu tuo, kad neturi absoliučiai jokios praktinės prasmės.

Ir Krisas jai tai padovanojo. Krisas iš visų pasaulio žmonių! Būtent Krisas, kuris prieš savaitę padarė perversmą jų namuose, įtikindamas visus pirkti kitokį, daugiau sluoksnių turintį tualetinį popierių ir taip sutaupyti ištisus penkiasdešimt septynis pensus per mėnesį!

Koks velnias į jį įlindo? Ji buvo priblokšta, sužavėta ir išsigandusi dėl jo psichologinės būsenos vienu metu.

Ji atsiminė jo argumentus, dėstomus kol kiti klusniai sėdėjo ant sofos, ir klausėsi vos tvardydami juoką: „Vieno įprastinio tualetinio popieriaus ritinėlio ilgis yra septyniolika metrų. Kol trisluoksniai šimto procentų celiuliozės ritinėliai būna trisdešimt keturių metrų….“

Čarli lygino tą patį žmogų su vaikinu, kilnojančiu Vincentą virš bangų, kaip mažą gyvą vaiką.

Ji atsiminė Krisą rimtu veidu dauginant: „…pirkdami aštuonis ritinėlius, techniškai mes perkame šešiolika, kas sudaro penkiasdešimties procentų santaupų…“, ir sulygino jį su bėgiojančių nuo bangų bernioku, rėkiančiu „cunamis, gelbėkitės!“.

Kaip šie du žmonės tilpo viename tobulame „six pack‘u“ papuoštame kūne? O, štai ką ji lietė pirštais,- Šarlotė staigiai susiprato ir suspaudė lūpas, kad nesukikentų garsiai. Ji pakėlė akis ir apžiūrėjo kaktą šiurkščiai braukiančius vaikino smakro šerius, prisimindama kaip tas pats žandikaulis judėjo skaičiuodamas, kad penkiasdešimt septynis centus galima būtų investuoti į didesnės koncentracijos indų valiklį ir sutaupyti šį produktą papildomiems dvidešimt septyniems procentams nešvarių indų.

Ir tas pats vaikinas leido jai miegoti ant savo kelių, kol vairavo automobilį miesto gatvėmis. Nesvarbu, kad buvo ankstyvas rytas ir šios užimtos tik šiukšlių.

Gatvėmis!

Jei jis ir toliau stumdys tokius triukus, Čarli nusprendė galinti jį ir įsimylėti. Tai tarsi citatos iš jos asmeninės širdį tirpinančių holivudinių poelgių knygos!

Ji apglėbė jį rankomis, spustelėdama stipriau ir vėl atsiplėšdama. Krisas iškleidė kažkokį nepatenkintą garsą, bet leido jai išslysti iš lovos. Tipendama tik su jo marškiniais ir savo mėnesinės padėties reikalaujamais juodais berniukiškais šortukais, ji ištipeno lauk ir tyliai uždarė duris.

Kristoferis atsimerkė tą pačią akimirką. Jo dirbtinis urzgimas jos nesulaikė ir jis keiktelėjo, trenkdamas delnu į tuščią lovos pusę šalimais. Apsivertęs ant nugaros jis pagriebė paliktą meškiuką ir ėmė minkyti, kone smaugdamas. Bet Vincentas buvo prisigėręs Šarlotės kvepalų, ir tai atradus, gavo kitą paskirtį nei atpirkimo ožys.

Krisas spaudė nosį į meškiuko kailį ilgas dešimtį minučių. Įsitikinęs, kad ji negrįš, jis išsirito iš lovos ir niūrus išslinko iš kambario. Žinoma, merginų vonios durys buvo uždarytos, už jų girdėjosi tekantis vanduo.

Vaikinas praleido kelias minutes, kovodamas pats su savimi ir neapsispręsdamas, ar belstis, ar ne. Jis neturėjo tenai jokių reikalų, tačiau norėjo įsitikinti, kad Čarli nepykina ir jai nieko nereikia. Pagaliau atitraukęs ranką, jis nusileido į pirmą aukštą ir užėmė vaikinų vonią.

Net nejusdamas bėgančio laiko, Kristoferis stovėjo atsirėmęs į kriauklę ir tiesiog spoksojo į savo atvaizdą. Visi praeitos nakties įvykiai, pojūčiai ir mintys atgimė jo galvoje, automatiškai reikalaudamos racionalių priežasčių atitikmenų ir nerasdamos nei vieno atsakymo.

Jam buvo šalta ir karšta vienu metu. Jį viliojo ir gąsdino visiškai naujos idėjos, kilusios galvoje.

Vaikas ar ne, Čarli jautėsi labai patogiai jo glėbyje. Taip patogiai, kaip jausdavosi tik Skarlet laikais, kurių Kristoferis jau nebeatsimena. Tik šis jausmas, ryškesnis… šviežesnis…. baisesnis… pavojingesnis…

Kodėl jis lygina Čarli su Skarlet?

Geresnis klausimas: kodėl jis lygina Čarli su Skarlet dar kartą?

Skarlet yra jo mergina, po galais. Šarlotė yra… Šarlotė yra jo geriausia draugė. Jo mintyse žodžiai skambėjo taip paprastai, bet atsiminus visus klaustukus ir paslaptis, slypinčias už tų šiltų rudų akių, jie tapdavo apgailėtinai blankūs.

Bet jis negalėjo rasti nieko daugiau, kaip tik „geriausios draugės“ sąvokos savo galvoje. Jis juk myli Skarlet.

Ar ne?

Skarlet buvo patikimas, pažįstamas, tinkamas kelias… Ji buvo tobula visose scenose, kol Šarlotė tebuvo nei daugiau nei mažiau, kaip netobulybių rinkinys, šiaušiantis plaukus ant jo nugaros su kiekvienu savo judesiu. Žavus ir gyvas ir tikras….

Dieve. Jam reikia liautis. Baigti galvoti. Bet jis negalėjo baigti. Jis turėjo mįslę savo rankose, apie nuosavą smegenų veiklą ir negalėjo jos įminti. Ir kas blogiausia, vienintelė pakankamai patikima išklausyti tokį minčių susipainiojimą, buvo priežastis dėl viso chaoso pirmoje vietoje.

Kristoferis ėmėsi drastiškų priemonių, iškeldamas delną į viršų ir pasiruošęs sau trenkti, kaip tikėjosi, „prabudinamąjį“ antausį. Bet judesio nepraktiškumas sulaikė jo ranką ore, vietoje, nejudančią nei pirmyn, nei atgal.

Kristijanas, keliavęs į vonios kambarį, taip ir rado savo jaunesnį brolį: stovintį pasiruošusį smūgiui ir spoksantį į veidrodį. Janas nesusilaikė, jis turėjo padėti. Staiga išlindęs už nugaros, jis pliaukštelėjo Krisui į kitą skruostą ir atsitraukė, juokdamasis:

- Your welcome!

- Wanker,- Krisas atsakė, ta pačia ranka, kuria ketino kirsti sau, trindamas užgautą skruostą.

—-

Dani lėtai pravėrė vonios duris ir su gailesčiu nužvelgė savo geriausią draugę. Susirietusi palei klozetą ant rožinio pūkinio kilimėlio, Šarlotė lankstė gervę iš naujai įsigyto trisluoksnio popieriaus.

- Tas popierius tave užkerėjo, ar ką?- nusprendusi paįvairinti atmosferą, šviesiaplaukė pajuokavo ir įėjo. Užsukusi bėgantį kraną, ji atsisėdo šalimais ir apsikabino Čarli per pečius,- a?

- Tu neturi nei mažiausio nutuokimo.

- Spėju, pasimatymas ėjo gerai, jei negrįžai nakvoti,- Danielė nusišypsojo,- tik nemačiau tavęs persirengiant šį rytą…- ji užsikirto, nužvelgdama draugę ir susiraukdama,- iš kur šitie marškinėliai? Palauk!

- Prašau nerėk,- Čarli bandė murmėti, bet nenugalėjo staiga sukilusio Dani jaudulio.

- Tas tavo Čarlis paskolino tau marškinėlius?! Juk taip, ar ne? Jūs ką darėt? Ką? Negi tu…

- Neup, Dani,- ji atsisuko su apgailestaujančia šypsena,- aš iki šiol esu nekalta.

Dani džiugi išraiška dingo ir ji ciniškai šyptelėjo:

- Na, ne visai pavadinsi „nekalta“, kai esi miegojusi su apgailėtinu, tačiau vis dėl to, didesniu nei nulis skaičiumi bernų.

- Gerai,- Čarli gūžtelėjo,- tada: neup Dani, aš iki šiol esu jojusi tik su dviem vaikinais.

- Tu vis dar jauna, zuikeli. Rasi ką nors gero, padidinsi tą gėdingą skaičių,- šviesiaplaukė sukikeno.

Šarlotės šypsena dingo, kai išgirdusi šiuos žodžius pirmiausia, ką jos pasąmonė surezgė, tai mintį apie miegojimą su Kristoferiu… Na, jis turi nepaprastai gražias, plačias plaštakas ir jo plaukai tokie rautini ir jis Dievo apdovanotas „six pack‘u“, po galais!

—-

- Ar tu miegojai su kokia merga ir vėl neatsimeni jos vardo, todėl dabar rauni sau stogą?- Janas paklausė, siūlydamas neprašytas draugo bei psichologo paslaugas.- ar ji buvo nepakankamai girta ir tu negalėjai priversti jos sutikti…

- Užkišk srėbtuvę,- Kristoferis atsisuko, grasindamas žemu balsu.

Jano šypsena dingo. Jis linktelėjo, tiesdamas į priekį delnus:

- Ou, na ir jautrumas. Ji, matyt, turėjo būti gera lovoje…

Krisas užsimojo ir trenkė kumščiu broliui į šoną. Nesitikėjęs smūgio Janas aiktelėjo ir susmuko ant kelių, sparčiai raudonuodamas.

- Su….lau…žei… šon… kau…lį…..

- Ji tik vaikas, ji tik vaikas, ji tik vaikas,- Krisas kartojo sau užsimerkęs, bandydamas išmušti brolio pasodintą idėją iš galvos. JI. TIK. VAIKAS.

Tai kodėl jis susijaudino netgi vilkdamas jos kelnes lauk, braukdamas per tą minkštutę, lygią, švelnią odą, tobulomis, nepaprastai dailiomis kojomis iki pat smulkių kulniukų…

- ….tu…fa…ke…ri…

Kodėl jis sapnuoja tai, ką sapnuoja ir kodėl Čarli iškirptė tapo pirmu dalyku, apie kurį jis galvoja, vos atsibudęs?

-… ir tada jis pasisodino mane ant kelių ir laikė tenai visą kelią iki pat namų! How cute is that?- Čarli pasakojo mosuodama rankomis,- jis elgėsi taip švelniai, taip rūpestingai… Ir su Vincentu ir su manimi… Visas vakaras kaip viena ilga pasaka, niekada nemaniau, kad vaikinas, kuris darė „Power Point“ prezentaciją apie tualetinį popierių savo draugams galėtų elgtis taip nerūpestingai rūpestingai ir švelniai ir…- ji giliai įkvėpė, pritrūkusi kvapo ir pažvelgė į draugę.

Danielės veidas nerodė jokių emocijų. Ji sėdėjo sustingusi į vieną, bejausmę kaukę, spoksodama į Čarli taip, tarsi ši būtų užsiauginusi vienaragio ragą ant kaktos.

- Matai?- Čarli ištiesė jai savo išlankstytą gervę,- matai? Ar matai? Netgi origamis su šiuo popieriumi geriau darosi.

Dani giliai įkvėpė ir priminė:

- Taigi, galiu daryti išvadą,- ji tarė akimis parodydama į Čarli aprangą,- kad tai Kriso marškinėliai?

Čarli palenkė galvą žemyn, perbraukė delnais per savo naujus naktinius marškinius ir linktelėjo, šypsodamasi.

- Jėzau,- Dani trumpai užsimerkė,- un-fucking-believable.

- Kas?- Šarlotės šypsena suvirpo. Ji stebėjo, su vis labiau augančiu nerimu, kaip šviesiaplaukė atsistoja ir ima trypti po mažutę vonios erdvę,- kas??

- Aš tavęs prašiau papasakoti apie savo pasimatymą!

Čarli susiraukė:

- Bet aš ir minėjau… Tos dalies nelabai atsimenu, tiesą sakant,- ji gūžtelėjo,- et, nusispjaut.

- Nusispjaut? Tu neini į pasimatymus savaitėmis, tada atiduodi vieną vaikiną man, o į sekantį – nusispjaut? Ar tu rimtai man nori pasakyti, kad nesupranti, kas čia dedasi?

- Kas čia dedasi?- Čarli tyliai paklausė, sutrikusi pakilusio Dani balso.

Šviesiaplaukė papurtė galvą, negalėdama patikėti savo ausimis. Ji vėl ėmė vaikščioti, bet, kad ir iš kokio vonios kampo atsisuktų pažiūrėti į draugę, šios sutrikusi mina atrodė tokia pat nuoširdi.

- Judu du…

- Aš ir Čarlis?- Čarli susiraukė.

- Tu ir Krisas! Jėzau, judu esate du patys kvailiausi žmonės pasaulyje!

Šarlotė pristraukė kelius prie savęs ir užtempė ant jų Kristoferio marškinėlius, purtydama galvą:

- Jėga. Aš kažkokia pačiausia visame pasaulyje!

- Neapsimetinėk kvailele,- Dani prisimerkė.

- Aš neapsimetinėju,- Šarlotė sukikeno,- tikrai tikrai, suprantu, ką bandai pasakyti. Kad tarp manęs ir Kriso kažkas vyksta.

- Ding ding ding!- Dani ciniškai sušuko, pamėgdžiodama varpelį, kuris nuskamba televizijos žaidimuose, kai kuris nors studijos svečių teisingai atsako į užduotą klausimą.

Šarlotė trumpai paslėpė veidą savo keliukų tarpe ir vėl pakėlė, juokdamasi:

- Betgi tai absurdas!

- Ou yeah? Perklausyk savo galvoje, ką man papasakojai. Kokiu tonu.

Dani net neminėjo paraudusių skruostų ar blizgančių akių. Tai buvo taip akivaizdu!

- Mudu tiesiog esame labai geri draugai,- tamsiaplaukė užsispyrusi kartojo.

- Per daug geri, sakyčiau,- Danielė vis tiek neatrodė įtikinta.- velniškai geri! Geriausi, ar ne?!

- Taip,- Čarli automatiškai atsakė ir tuojau pat pasitaisė,- ne,- bet šis trumpas žodelis nuskambėjo tuo, kuo ir buvo: „neigimu, nenorint grasinti Danielės pozicijai Šarlotės gyvenime“. Norėdama ištaisyti šią nedovanotiną klaidą, Čarli apsistojo ties,- galbūt.

Dani žioptelėjo ir treptelėjo koja:

- Čarli, aš tavo suknista geriausia draugė!

- Vietos smėlio dėžėje užteks visiems,- Čarli iškėlė pamokomąjį pirštą,- ir gal gali atsisėsti? Man nuo tavo vaikščiojimo bloga pasidarys.

Danielė sekundę padvejojo, suvokdama, kad pasirodė labiau nesubrendusi nei pati Šarlotė su šiuo savo protrūkiu. Ji giliai įkvėpė, kad nusiramintų, ir atsisėdo ant grindų, susmukdama ties durimis.

- Gerai. Puiku. Nenukrypkime nuo temos. Tu turi pripažinti, kad jūsų santykiai jau tikrai iškrypo iš…- ji sukando dantis,- … geriausių draugų teritorijos…

Čarli skėstelėjo delnais, jausdamasi puikiai atsidūrusi savo sferoje. Santykiai tarp vyrų ir moterų buvo jos arkliukas. Viskas Šarlotei atrodė lyg nudažyta juodu ant balto ir ji pasiruošė pamokyti Danielę vienos didžiausių savo gyvenimo tiesų.

- Mes galime būti dvi vienos sielos dalys. Mes galime būti du angelai, ištremti iš dangaus dėl per didelio jo raumenų švytėjimo. Mes galime būti sutverti vienas kitam, geriausi draugai žmonijos istorijoje, siamo dvyniai, Piteris ir Penas, Hitleris ir Vokietija, mėnulis ir žvaigždės bet mes niekada, ir aš pabrėžiu niekada neturėsime nieko romantiško, nes…

- Nustebink mane,- Dani pakėlė antakius.

- …nes nieko romantiško negali vykti, jei nėra chemijos. Tai elementaru, Vatsonai. Tiesų tiesa. Be seksualinio potraukio nei viena pora niekada niekur nenueis. Taip, kad mažinam paniką, nes Kristoferis nežiūri į mane rimčiau nei į coliukę to paties kraujo seserį.

—-

Kristoferis norėjo išspirti brolį iš vonios, nes jam skubiai reikėjo šalto dušo. Susijaudinęs ir pasišlykštėjęs savimi tuo pačiu metu, jis dėbtelėjo į Janą kovodamas su troškimu trenkti dar sykį, už visas idėjas, kurias šis pliurpė.

Žinoma, dabar susirietęs ir inkščiantis brolis nei nenutuokė, kad kalbėdamas apie atsitiktinį vienos nakties nuotykį, paskatintą alkoholio, įjungs tą Kristoferio smegenų (arba nebūtinai viršutinėje kūno dalyje esančią) dalį, kuri paverčia „neįmanoma“ į „suknistai įmanoma“.

Na ir kas? Na ir kas, kad Krisas nori pabučiuoti Čarli? Štai, jis pripažino pats sau. Na ir kas? Na ir kas, kad jis nori ją paliesti? O taip. Jis tikrai nori ją paliesti. Na ir kas, kad jis nori ją pritrėkšti prie sienos ir… Pervert. Ignoruojant paskutinę dalį, na ir kas, kad jis jos nori apskritai? Tai tėra nesveika fantazija, kartais pasireiškianti sapnuose! Ir dar… kartais, atsibudus…

Bet Janas tai ištarė garsiai, šėlstantys Kristoferio hormonai sudėjo du plius du ir gavo penkis.

Juk priežastis, dėl kurios Čarli atsiduria šitoje minčių tekmėje, buvo akivaizdi kiekvienam. Kristoferiui trūko sekso, daugiau nei jis galėjo pakelti neišprotėdamas. Tas vienas atsitiktinumas prieš porą dienų dingo užmaršty ir nors jo kūnas buvo trumpai patenkintas, jis vis tiek reikalavo pakartojimo.

O Čarli buvo šalia, visą šį laiką, kol Krisas iš normalaus pastoviai seksualinę energiją galinčio išlieti jauno sveiko vyro virto į mėlynkiaušį abstinentą. Kad ir kokia nuostabi kaip draugė, ji buvo moteris. Beveik moteris. Moteriškos lyties vaikas.

Fucking-fantastiška.

Suknistas pedofilas.

- Ar tu išsikraustei iš suknisto proto?- Janas pagaliau įveikė skausmą, prabilo, susmukdamas ant grindų ir purtydamas galvą.

Ne. Jis tik troško Šarlotės savo rankose. Na, gal tada atsakymas ir yra „taip.“

- O kaip tu?- Dani paklausė po gerų kelių sekundžių tylos, kol įvertino ir priėmė Šarlotės atsakymą kaip tinkamą.

Čarli vėl sutriko:

- Aš?

- Tu. Ar tu jauti tą,- ji naudojo orines kabutes,- seksualinį potraukį Kristoferiui?

Čarli įtraukė galvą, išversdama klausimą savo galvoje skersai ir išilgai.

- Pfff,- ji nusijuokė, nervingai nusukdama galvą,- žinoma, kad ne. Taigi Krisas. Mes apie Krisą kalbame, dėl Dievo meilės…- jos balsas tilo ir tilo, kol virto murmėjimu bandant įtikinti save.

Danielės akys sublizgo ir ji nuropojo iki draugės keturiomis, vėl atsisėsdama šalimais ir bandydama pagauti šios klaidžiojantį žvilgsnį.

- Tau jis patinka,- ji tyliai tarė.

- Neu,- Čarli papurtė galvą,- nusišneki.

- Bet tau jis patinka, ar ne?- Danielė išsišiepė užsispyrusi, linksėdama pati sau. Šarlotės reakcija jai pasakė viską, ko klausta.

- Dani, jis nėra tinkamas!,- jis nėra juodas ir baltas ar patogus bei suprantamas Šarlotės srityje,- Aš nedraugauju su draugais… Iš kur šitokia nesąmonė? Mano vaikinai turi būti apgalvoti, jie turi atitikti visas taisykles. Pirmas susitikimas, pirmas bučinys – viskas turi būti tobula. Krisas neturi jokių vilčių, jis jau pralaimėta byla.

Danielė prunkštelėjo:

- Skamba taip, kad praleidai ne vieną ir ne kelias valandas apmąstydama šitai.

- Neslėpsiu, mintis perbėgo per mano galvą. Ypač tada, kai siuvimų mašinų muziejuje sargas paminėjo, kad mudu esame labai graži pora.

- Tu buvai siuvimo mašinų muziejuje?

- Krisas nusivedė. Žinojai, kad siuvimo istorija siekia aštuonis tūkstančius metų prieš Kristų? Tai… vou…

- Susikaupk, Čarli,- Dani jai įžnybė.

- Auč! Esmė tame, kad… Na, tai sudėtinga.

- Pralinksmink mane.

- Na… – Čarli trenkė kumštukais per savo kelius ir papurtė galvą,- Dani, per sudėtinga.

- Bailė.

- Ne bailė!- Čarli suriko, nustebindama jas abi.

Danielė nutilo, supratusi, kad užkliudė nervą. Šarlotė nuleido akis, giliai įkvėpdama ir bandydama nusiraminti. Ji nepykdavo. Ji ne toks žmogus, kad netektų kantrybės dėl kokio niekalo. Ji negaudė savo uodegos valandų valandas ir neprakaitavo dėl kelių geriausio draugo klausimų. Ji nesvajojo ir nesvaigo galvodama apie vaikino delnus ir dalykus, kuriuos šie gali atlikti jos kūnui. Ji nebuvo toji, kuri nekentė porų, kad ir kokie sugadinti santykiai bebūtų, kad ir kokia kalė Skarlet be pasirodytų…Ji neturėjo problemų su savo keliais, po paprasčiausio apsikabinimo..

Ji nedarė visų šių dalykų. Ji nedarė visų šių dalykų, kol Kristoferis neatsikraustė į namus. Ji nedarė šių dalykų prieš mėnesį ar prieš savaitę. Bet ši savaitė… Visi tie įvykiai… Blankus prisiminimas apie ryškią apraišką kai Hariui pasakė, jog kažką jaučia kitam vyrui.

Taip nebūna. Žmonės neatsibunda vieną dieną ir nemano turintys jausmų kitiems, svetimiems žmonėms. Galbūt seksualinis potraukis… taip. Bet nieko daugiau romantikos krante. Nieko daugiau.

Vis dėl to, juk tik gili ir svari draugystė paskatino ją jaudintis dėl jo.

- Daniele,- Čarli giliai įkvėpė, nusprendusi pirštu parodyti į idėjos minusus,- Jesus Delusion Christ. Potraukis, Patikimas, galvos Pametimas – tai trys „P“, jau sudarančios daugiaprograminį rėžimą,- ačiū Rudžiui už kompiuterinį žodyną,- Tuo labiau dėl vaikino, kuris alpsta dėl kitos. Tai būtų tyro mazochizmo sąvoka.

Dani išsižiojo pataisyti, kad galvos pametimo nei neminėjo, tačiau žodžiai nepaliko liežuvio. Ji atsiduso, su siaubu atpažindama buką kankinimąsi dėl vaikino, kurį jautė pati jau ne vienerius metus.

- Ką tu ketini daryti?- ji tyliai paklausė, pirmą kartą matuodamasi naujus batus. Batus patarėjos, guodėjos, o ne tos, kuriai reikia patarimo ar paguodos.

- Apie ką tu kalbi?- Čarli pakėlė akis,- ką daryti? Viskas gi gerai, problemos nėra, čiki piki, saulėta ir gražu. Tau reikia atsipalaiduoti, Dani. Įžiūri per daug, kur esmės tikrai nėra.

Ji išsišiepė ir pakilo ant kojų, rąžydamasi:

- Einu, iškutensiu iš Kriso savo meškiuką, o tai susiporuos, rupūžės, palikdami mane už borto…- ji išėjo iš vonios, palikusi Danielę su viena mintimi, atsakymu pačios užduotą klausimą.

Denial it is.

—-

Čarli citatą, tą, kurią pirmą sykį parašiau angliškai ir nevykusiai išverčiau į lietuvių kalbą gale, sukūriau tikriausiai ankščiau, nei parašiau patį pirmąjį „According to Charlie“ skyrių. Supainiojau? Yeah, aš susipainiojusi pati. Ir jie susipainioję. Nanananananaa.;) Tikriausiai niekas nesitikėjo, kad taip greitai dėsiu sekančią dalį… Nanananana. Akys serga, brolis grįžta.

P.S. Taip. Aš tai padariau. Googlinau tualetinio popieriaus sluoksnių skirtumus.

Rodyk draugams

June 4th, 2011

Pasak Čarli: 39. Nerimą keliantis šampūno kvapas ir “iššūpakalis”

Posted by Lali in Be temos

Yra daugybė dalykų, susijusių su Šarlote, kurie kelia nerimą Kristoferiui Vestui. Jam kelia nerimą jos ūgis bei svoris. Jam kelia nerimą jos miego įpročiai. Jam kelia nerimą jos akademiniai siekiai. Jam kelia nerimą jos vaikinai ir jos pasimatymai. Jam kelia nerimą sapnai, kuriuos sapnuoja apie Čarli. Jam kelia nerimą (ir keistą kutenimą pilvo srityje) jos šampūno kvapas. Jam kelia nerimą jos sužeistas keliukas bei moteriškos bėdos. Jam kelia nerimą jos trumpi sijonai bei gilios iškirptės. Jam kelia nerimą jos ašaros, kurių priežasties iki šiol neišsiaiškino.

Bet labiausiai jam kelia nerimą sykiai, kai ji dingsta. Mažutė ir smulkutė, pranyksta tarp būrio žmonių, vos Krisui pamiršus ją prižiūrėti nors vienai suknistai sekundėlei.

- Sėdėk ramiai. Aš tuoj būsiu!- jis sušuko, nebūdamas tikras, kad Čarli dar girdi.

- Ou! Krisaikrisaikrisai!- jo ausis pasiekė jos mielas balsas.

- Kas? Kas nutiko?- žvilgčiodamas į Mendę, kuri susiraukusi užpakaliu ramstė jo automobilio kapotą.

- Važiuosi pro namus? Gali paimti Vincentą?- Čarli ėmė klausinėti.

- Kas tas Vincentas?- jis perklausė, svarstydamas, kaip, po galais, kuo greičiau prasukti pro namus.

- Mano pliušinis meškiukas? – jos paaiškinimas nuskambėjo kaip klausimas.

- Ką?- jis nesuprato, bet tuojau pat persigalvojo. Šitos logikos paieškos tik išeikvos brangų laiką,- Fuck. Fine. Tik niekur nedink.

Jis padėjo ragelį ir nustojo mindžioti pirmyn atgal po boulingo mašinų aikštelę. Ėmė lėtai žengti atgal prie automobilio, iš savo merginos veido išraiškos bei sunertų rankų supratęs, kad pakliuvo į bėdą.

Velnias, jam tikrai nusispjaut. Jis buvo džentelmenas: parvežtų Mendę namo, pasirūpintų jos atsiprašyti ir atsisveikinti, padėkotų už puikiai praleistą vakarą, bet Čarli kažkur girtutėlė ir pažeidžiama ir viskas, viskas prieš tai netenka prasmės.

- Leisk atspėti,- Mendės balsas buvo šaltas,- dabar tau reikia važiuoti ir gelbėti kažkokį vaiką.

Jis sustojo sutrikęs ir suirzęs, kad gaišta laiką.

- Kodėl taip nusprendei?- perklausė, galvoje bėgdamas per įvairiausius mandagius paprašymus užsičiaupti ir sėsti į suknistą automobilį.

Mendė atraitė rankas nuo krūtinės ir skėstelėjo:

- Su kuo tu dar kalbiesi kaip su penkiamečiu? „Katinėli“? „Kiškeli“? Po galais, Krisai, ar tu turi merginą??!!- ji pašoko nuo automobilio, kaltindama.

Kristoferis žiobtelėjo. Čarli? Jo mergina?? Ar šita persona išsikraustė iš suknisto proto? Čarli gal ir buvo „jo“, bet tikrai ne mergina. Ji vaikas. Nepaisant ištvirkusių ir apskritai, visomis prasmėmis neteisingų sapnų, kuriuos sapnuoja jis ir jo mažasis Krisas apie Šarlotę, ji vis tiek tebuvo penkiasdešimties kilogramų nesusipratimas, pavergęs jo rūpestį bei dėmesį. Ne daugiau.

Geriausia draugė. Ne daugiau.

- Ji – girta!- Krisas sušuko, vos susilaikydamas nepridėjęs „tu kandi nesupratinga karve“.

- Tu nepaneigei mano klausimo, Kristoferi…

- Jėzau,- jis nusisuko ir ėmė vaikščioti aplinkui, keikdamasis po nosimi.

- Žiūrėk man į veidą, kai aš su tavimi kalbu!- Mendė atsistojo atkišdama vieną koją į šoną ir atsiremdama į klubus rankomis,- Visi žino, kad taip kalbant su girtais žmonėmis, tik skatinsi juos kvailioti.

- Bet aš nežinojau,- jis staigiai atsisuko,- okei? Kiek laiko, dar, tiksliai, ginčysimės dėl problemos, kurios nėra?

- O ką, tu nori skubėti pas savo merginą?- ji rėkė,- tu sušiktas melagi! Pakvietei mane, kad galėtum išskubėti pas kitą!

- Ji! Mano! Buto! Draugė!- jis ėmė aiškinti kone pažodžiui, vis labiau siusdamas.

Mendė nužvelgė jį šaltu, teisiančiu žvilgsniu, prisimindama visą vakarą ir galvoje atsukinėdama kartus, kai jis elgėsi keistai. Tas žvilgčiojimas į telefoną… tas pasiutimas, nesulaukus skambučio… Ta desperatiška, baimės kupina aura, viena ranka pešant sau plaukus, o kita kapojant telefono mygtukus…

- Apgaudinėk pats save, idiote,- ji dėbtelėjo,- aš grįšiu taksi!- sušuko, apsisukdama ir užgniauždama kvapą.

Jis turėjo sekti bet kurią akimirką. Jis turėjo sušukti jos vardą ir prašyti atleidimo… Nes jis buvo neteisus, po galais! Jis buvo neteisus ir mulkis! Ir Mendei atrodė, kad Kristoferis buvo kaip tik toks vaikinas, kuris turėtų išvysti savo klaidas ir stengtis jas ištaisyti…

Bet nežengus nei penkių žingsnių, vietoj savo vardo ji išgirdo seno automobilio variklio riaumojimą. Ji atsisuko pasipiktinusi, kad išvystų kaip juodas žvėris, cypdamas ties posūkiais, palieka aikštelę.

Ji stengėsi save paguosti: taip tikriausiai geriau. Tie, kurie jau yra ant kabliuko, buvo neverti tokių kaip Mendė laiko. Visos knygos, visi psichologai sako, kad kankintis dėl vyro – neverta! Jis nevykėlis, jei jos nemato ir negerbia!

Ir tada, minkydama telefoną, kad išsikviestų taksi, ji ėmė svarstyti, ar šaldiklyje dar yra ledų. Nes jai jų tikrai reikia.

—-

- Kodėl tu verki?- Čarlis nenoriai prisislinko artyn, garsiai braukdamas kėdės kojomis per užkandinės grindis.

Tos mergos, visos išprotėjusios – jis galvojo, stebėdamas, kaip iš Čarli akių rieda vieniša ašara, kol ji laiko suspaudusi burną delnu. Po galais, ji tikriausiai nei nesiklausė viso jo komentaro apie šios skylės meniu!

Ji pažvelgė į jį, pasukdama tik rudas drėgnas akis, atitraukdama ranką ir atverdama šypseną.

- Atsiprašau,- suaimanavo, palinkdama į priekį ir patildytu balsu paaiškindama,- tiesiog tu toks….- užsimerkė ir pakartojo, pabrėždama žodį,- toooks nuobodus!- ji nusijuokė, vis dar negalėdama patikėti šia situacija.

Atsigavęs iš šoko, vaikinas ėmė lieti kažkokius žodžius, tačiau Čarli nebegirdėjo. Jos regėjimas išsiliejo, o ausyse ėmė ūžti. Ji bandė linksėti, raginti pokalbį ir niekaip neįžeisti Čarlio, tačiau, regis, su kiekviena minute, vaikinas vis labiau pyko.

Prieš jos akis jis ėmė raudonuoti ir Čarli nebegalėjo nustoti isteriškai juoktis, įsivaizduodama, kaip tie skruostai išsipučia iki moliūgo dydžio ir sprogsta, dovanodami visam barui blizgančių saldainių lietų.

Ji užsidengė burną delnais dar sykį, bet tai nepadėjo. Kretėdama ir drebėdama iš juoko, kartais nukrisdama pagulėti ant staliuko paviršiaus, ji ėmė ne tik nebegirdėti, kas sakoma, bet ir praleidinėti laiko gabaliukus.

Šarlotė nesuprato pagriebiama už rankos ir kažkur tempiama. Ji nei nepajuto, kaip atsidūrė visai kitoje, tylesnėje patalpoje, ar kad Helouvyno moliūgo Čarlio jau nėra aplinkui.

Sekantį sykį numirksėjusi šalin juodą foną prieš akis, ji išvydo Harį ir staiga visas linksmumas išgaravo. Čarli pabandė susikaupti ir susivokti, kaip čia atsidūrė. Kur “čia”? Ji apsidairė, susiraukusi.

Ji stovėjo Hario kabinete, atsirėmusi nugara į duris, neišsilaikydama ant savo kojų. Jis buvo vos per žingsnį, kaltindamas kažkuo, degančiomis akimis ir alkoholiu smirdančia burna. Čarli sulaikė kvapą ir pabandė visam triukšmui, paliekančiam jo lūpas, suteikti prasmę.

- Kiek tu gėrei? A? Rikas sakė, kad čia užsisakei tik dvi taures, tai kiek barų šį vakarą aplankei, a? Kur pasigavai tą pienburnį?

Ar jis klausia jos? Ir kas tas Rikas?

Sutrikusi Šarlotė pasitrynė delnu kaktą, bet svaigulys nepraėjo. Grindys plaukė prieš akis. Ji užsimerkė ir susivokė, kad vėl atsimerkti – be galo sunku. Kažkur skrandyje pradėjo suktis visai negeras kutulys…

Ji ėmė sau kartoti, kad neapsivemtų ant Hario batų, tačiau tai padaryti bus labai sunku, kai jo kojos sukiojosi į šonus kaip kokia judanti vandens išlieta akvarelė.

- Ar tai koks nors pokštas, Šarlote?- ji išgirdo balsą, tarsi per vandens ūžesį. Dar nespėjus sukurpti atsakymo, vyriškis vėl kaltino,- ar čia ką nors sumanei? Išėjai iš darbo ir dabar pasirodai, visiškai girta su tuo vaikėzu?

Ji pakėlė galvą ir išsižiojo kaip žuvis, bandydama paprašyti, kad būtų pasodinta. Bet merginos nuostabai, Haris atsidūrė daug arčiau… Ji nenorėjo jo taip arti. Ji ėmė panikuoti, kai jo šlapi delnai suspaudė veidą, o lūpos tarė žodžius tiesiai į nosį, skleisdamos tą dvoką…

- Tu bandai sukelti man pavydą? Tu bandai išvaryti mane iš proto?

Ji purtė galvą, neigdama viską, bet jis neatstojo. Tos lipnios rankos vis dar laikė ją už skruostų.

- Tu nesupranti,- jis aiškino. Čarli tikrai nesuprato, bet jis tęsė,- tai gali suveikti.. Aš tau būčiau į naudą… Aš turiu pinigų ir tau nereiktų dirbti. Ir galėtum mokytis. Aš atvesčiau tave į vėžes, kad galėtum gauti išsilavinimą…

- Kri…Kri…- ji murmėjo vos judindama lūpas, bandydama pasakyti, kad Kristoferis jau atlieka šį darbą.

- Aš žinau, tu jauna ir nepatyrusi, bet patikėk manimi, yra kitoks kelias, nei žaisti su tais pienburniais, kurie tavęs nepažįsta!

Apie ką jis čia kalba?- ji ėmė slysti žemyn, nebelaikoma nuosavų kojų, bet Haris prispaudė prie durų, keliu praskirdamas jos keliukus.

- Negali skrieti per gyvenimą nesirūpindama, kas bus rytoj!

- Aš… Krisas…- ji murmėjo, trokšdama atsidurti kuo toliau, apsikabinti Krisą ir paslėpti veidą jo krūtinėje.

- Čarli,- Haris išskėtė pirštus, suimdamas jos galvą,- tau tereikia atverti akis galimybėms ir…- jo lūpos nusileido ant jos lūpų.

Čarli supykino, bet nepakankamai, kad apsivemtų. Ją apėmė panika, bet aptirpusios rankos neturėjo jokios jėgos, stumiant vyriškį šalin. Ji suko veidą į šoną, bet jis laiko jos galvą ir buvo daug stipresnis.

Ji ėmė verkti. Tai buvo taip…. netinkama. Taip neteisinga… Nepatogu, nemalonu, negera, neskanu…

Tarp bučinių jis vis kamantinėjo: “kodėl gi ne? Kodėl ne?”, o ji negavo progos ištarti atsakymo.. Ji tik troško atsidurti kuo toliau.

Kai vyriškis pagilino bučinį, ji cyptelėjo ir suleido nagus į riešus rankų, tebelaikančių vietoje galvą. Haris tuojau pat atšoko ir Šarlotė, painiodamasi už savo kojų, žengė atbula, bet buvo sulaikyta durų.

Jo veidas persimainė, spinduliuodamas tokį liūdesį, kad Čarli vos neapsiverkė. Jis desperatiškai atsiduso ir nuleido galvą, purtydamas ją į šonus.

- Tu manęs bijai,- sumurmėjo.

Šarlotė užsidengė delnu akis ir papurtė galvą taip pat, bandydama praskaidrinti protą, tardama paprasčiausią priežastį, dėl kurios svetimo bučiniai ne šiaip sau nesukelia jokių jausmų, o yra tiesiog atstumiantys.

- Ne. Aš tiesiog…- ji gūžtelėjo,- aš tiesiog myliu kitą.

Haris sustingo vietoje, stebėdamas, kaip ji slysčioja pėdomis per grindis, bandydama išsilaikyti ant kojų. Jo veidą paliko kraujas, smegenims niekaip neapčiuopiant šitos informacijos. Jis niekada to neplanavo, niekada to nenumatė. Ir pirmasis instinktas buvo neigti:

- Tu per jauna, kad rimtai mylėtum. Nei vienas iš tų snarglių nenusipelnė tavo palankumo.Tikriausiai net nesupranti, kas yra meilė, ir iš tikro, yra daug svarbesnių dalykų, nei kvaili jausmai…

- Plius,- ji nutraukė, norėdama pabaigti savo mintį, iškeldama pirštą į orą,- tu senas ir šlykštus. Tau reikia išsiblaivyti, nusiskusti, išsiskirti ir nustoti varyti jaunas padavėjas iš darbo savo pervertiškais gestais.

Baigusi paskaitą, ji nelaukė. Apsisuko ir sučiupo durų rankeną, atplėšdama jas ir susvyruodama. Niekas jos nestabdė, tad Čarli sukikeno, išėjusi į koridorių. Ji vis dar virpėjo nuo ką tik patirtos baimės dozės, tačiau šiuos jausmus sparčiai užmarštin varė kiti: piktdžiugiškas noras keršyti buvusiai darbovietei.

Puikiai žinodama, kur eina, ji atsirado atsargų sandėliuke ir apsidairė. Brangiausių gėrimų dėžės stovėjo Hario kabinete, tačiau čia buvo sukrauta nauja siunta alkoholio. Deja, jos suslėptos aukštai lentynose ir Čarli buvo tokia mažutė… Ji pažvelgė aukštyn į sėkmingai pradarytą dėžę ir kyšančius butelius: tiesiog laukiančius, kad kas juos paimtų.

Ji ėmė lipti, slysdama po kiekvieno žingsnio, batų galiukais bandydama užčiuopti dėžės kraštą, kad pasispirtų ir įsikibtų į kitą. Šiaip ne taip, ji užčiuopė vieno butelio kaklelį aukštai ant dėžių, tačiau nusileisti buvo kitas reikalas.

Čarli prarado pusiausvyrą ir šoko žemėn, nusileisdama ant kulniukų. Bet ji suprato užmiršusi atleisti pirštus nuo viršutinės dėžės krašto ir ši dabar įstrižai kabojo ore, laikome tik merginos delno. Ji nežinojo, ką daryti. Gelbėti vieną butelį, laikomą laisvoje rankoje, ar dėžę kitų?

Apsisprendusi ji šoko į šalį, ir cyptelėjo, kai paleista dėžė krito žemyn ir išsitaškė, paskleisdama po visą sandėlio plotą stiklų bei gintarinio skysčio puokštę. Išpūtusi akis ir užgniaužusi kvapą ji kuris laikas stebėjo grindis. Tada pakėlė veidą, nes sandėlio durys atsidarė ir jose išniro jauno vaikino figūra.

- Sandėlio Džo,- ji sukuždėjo, stebėdama, kaip šis persigandęs dairosi per patalpą.- čia taip buvo, kai atėjau!

Šarlotė sušuko ir puolė į priekį, kulniukais traiškydama stiklus, braudamasi pro šoko ištiktą sandėlininką ir įsiverždama į koridorių. Šį kartą ji nenorėjo nei klaidžioti nei vogti: nukeliavo tiesiai prie užpakalinių durų ir išbėgo į nakties vėsą.

Akimirką ji dairėsi aplinkui, vėl susidūrusi su pasirinkimu. Bėgti į kairę ir lipti per akligatvio galinę sieną, ar bėgti į dešinę ir atsidurti automobilių aikštelėje?

Svarstydama ji ėmė atsukinėti butelį. Atsisukusi gurkštelėjo dėl drąsos ir nukeliavo prie sienos.

Iš arti ši buvo dar aukštesnė: du kart Čarli ūgio. Bet Šarlotė matė reikalą atsidurti kitoje pusėje, kad ir kas ten belauktų. Ji apžiūrėjo sieną, nematydama daugiau nieko, kaip tik vertikaliai suguldytas plytas. Nei kopėčių įsikibti, nei dėžių pasilipti, nei lifto užvažiuoti.

Ji sunkiai atsiduso, kai pralinksmintas balsas už nugaros paklausė:

- Ką tu čia planuoji daryti?

Ji atsisuko ir išvydo Kristoferį, stovintį vidury akligatvio. Vaikinas stebėjo jos veiksmus su nerimu ir linksmumu akyse, smalsiai laukdamas atsakymo.

- Lipsiu,- Čarli palinksėjo.- tu manęs neįtikinsi sustoti. Niekada. Gerai? Gerai? Niekada. Aš moteris voras.

Jis žengė artyn: batai garsiai sučežėjo grindinio purve:

- Kodėl tu tiek daug gėrei?

- Pabandyk tu nueiti į pasimatymą su tokiu pesimistu kaip Čarlis,- ji sumurmėjo, laisvos rankos pirštų galais tyrinėdama plytų linijas. – aš tau rimtai sakau. Pabandyk. Tai… Iššūkalis.

- Iššūkalis?- jis ramiai perklausė, su keista meile stebėdamas jos nerangius veiksmus.

- Yapp. Neup. Iššūpakalis. - ji improvizuodama sugalvojo pasiteisinimą savo susipainiojusiam liežuviui paaiškinti,- Tai iššūkis, kuris spirda kaip…

- Smirda.

- …smi…smirda kaip užpakalis. Iššūpakalis.

Ji atsisuko ir susverdėjo, sutrikusi. Jo veidas atrodė keistai. Jo veide atsispindėjo… meilė. Tarsi jis stebėtų kažką labai mielo, o ne kickass moteris-voro pasirodymą, kurį ji demonstravo.

Ji negalėjo neatsakyti jo šypsenai, sušildyta šio žvilgsnio, jausdama kaip ramybė ir saugumo jausmas užplūsta visą kūną gaivia lengva banga. Negalėdama atplėšti akių, vis dar atsukusi jo pusėn tik galvą, mergina pamiršo ką dariusi.

- Aš nenoriu važiuoti namo,- ji sumurmėjo po kelių minučių patogios tylos.

Jo lūpų kampučiai dar labiau suvirpo, apsistodami kiek aukščiau, nei prieš tai. Jis gūžtelėjo, iškvėpdamas šilto oro debesėlį:

- Aš ir nenoriu važiuoti namo. Nenoriu tavęs su niekuo dalintis. Bet nenoriu ir čia likti, jei tik tu palaikysi man kompaniją.

Jis ištiesė ranką ir Čarli pažvelgė į tą delną prajuokinta tokio galantiškumo. Ji įdėjo savo delniuką į jo delną ir leidosi vedama automobilių aikštelės link.

- Nori gerti?- ji bandė užvesti pokalbį, vis dar rausdama nuo jo žvilgsnio, taip ir nepaleidusio jos veido.

- Aš už vairo,- jis atsakė tyliu, švelniu balsu.

- O.- Čarli susiraukė.- Ačiū, kad manęs neneši rankose.

- Kaip tik planavau,- jis sumurmėjo dar tyliau.

Jam buvo baisu ją paliesti. Kaip kvaila buvo šitai? Jis negirtas, ir, rodos, ne idiotas, bet šią naktį, stebint ją tik mėnulio šviesioje, viskas atrodė kaip kokios pasakos iliustracija. Jis nesijuokė iš jos, jis jautėsi apkerėtas ir nedrąsus…

Nedrąsus prieš šitą miniatiūrinę mergaitę, prisigėrusią tikrai per daug savo jėgoms bei amžiui.

- Tai nebeplanuok,- besipinančiu liežuviu ji atsakė,- nes mane supykins.

Jis nusijuokė, švelniai, ir įsodino Čarli į automobilį. Dar nespėjus nueiti iki vairuotojo sėdynės, mergina jau buvo atsukusi radiją visu garsu, ir betraukianti kažkokią negirdėtą dainą. Kristoferis pasilenkė ir pasirūpino jos saugos diržu, prieš užvesdamas mašiną ir išvairuodamas iš aikštelės.

Jis pažvelgė į veidrodėlį ir išvydo šalia baro stovintį vienišą vyriškį. Šis įnirtingai traukė cigaretę, stebėdamas tolstantį automobilį. Krisas nekreipė daug dėmesio, nes padarėlis šalimais buvo daug įdomesnis. Ji pasisuko sėdynėje ir suklykė iš džiaugsmo, gale išvydusi besėdintį pliušinį meškiuką.

Ilgai sukiojęsi po naktinį miestą, jie nuvažiavo prie jūros. Tušti, naktį beveik juodai atrodantys paplūdimiai tapo Šarlotės bei Vincento bėgimo takeliu. Krisas vos spėjo nuauti jai batus, atraitoti kelnių klešnes ir apvilkti savo odiniu švarku, prieš merginai prasprūstant iš rankų ir klyksmais gąsdinant šešėlius.

Jis pats atsikratė savų batų ir nubėgo iš paskos, sugaudamas ją prieš pat lenkiant į vandenį. Jos plaukai sklaidėsi vėjyje, milžiniškas meškinas skraidė laikomas tik už priekinės letenos. Ji dainavo, garsiai ir aiškiai, sukdamasi ratu ir suklupdama, atsitrenkdama tiesiai į Kriso krūtinę.

Jis neprieštaravo, leisdamas jai siausti, atsilikdamas tik per žingsnį, kad galėtų pagauti griūnant.

Po kurio laiko jie išseko jėgų ir tiesiog sustojo prie pat vandens. Ledinės bangelės supo pėdas, prieš grįždamos į juodas gelmes ir išskalaudamos smėlį po jų pirštais.

Trys juodi siluetai nakties tamsoje stovėjo nejudėdami. Aukštas vaikinas, laikydamas už rankos smulkutę merginą. Ir smulkutė mergina, už kitos rankos laikydama meškiną, kabantį palei jos šoną.

Kai dangaus debesys ėmė atidengti kiek šviesesnes lopus, tik nedidelės smulkmenos buvo pakeitusios jų stovėseną: Vincentas prisiglaudęs prie Čarli krūtinės, o ji rėmėsi šonu į Krisą, sunėrusi pirštus kartu su jo pirštais.

Ji stebėjo horizontą: sparčiai didėjantį kontrastą tarp vandens ir švintančio dangaus, kai akių vokai tapo per sunkūs, kad laikyti atvertus. Tuo metu Kristoferis sekė ją ir, pamatęs pirmus mieguistumo požymius, lengvai pakėlė ant rankų.

Ji apsikabino jo kaklą, permesdama meškiuką už vaikino nugaros, įkniaubdama nosį į marškinių iškirptę.

Kristoferis kurį laiką tiesiog vaikščiojo ir lankstėsi, kad surinktų po paplūdimį išlaidytus batus. Jam teko vargti, kad surastų ir vėliau pamestą Vincentą. Suradęs įsikando į dantis ir pagaliau nusinešė Šarlotę atgal į automobilį.

Ji nenorėjo jo paleisti, ir jis nenorėjo nuo jos atsiplėšti, todėl sėdo prie vairo taip, kaip ėjo: su Čarli ant rankų. Užtrenkęs dureles ji numetė meškiuką šalimais ir pasirūpino apauti Čarli kojinėmis. Kristoferis atsuko šilumos lygį salone iki pat maksimumo ir užvedė automobilį.

Su Čarli alkūnės linkyje, kupra atsirėmusia į vairuotojo dureles, ir pėdomis apžergusia pavarų svirtį, jis atsargiai išvairavo į šiukšlėmis nuklotą, tipišką penktadienį išgyvenusią gatvę. Visa kelionė susiskaldė į jos lengvus įkvėpimus, šiluma kutenančius jo kaklą. Krisas irgi jautėsi išsekęs, tačiau laimingas: šypsena nedingo nuo jo veido nei sekundei.

Jis parsinešė ją namo ir paguldė į savo lovą, teisindamasis tuo, kad nenori žadinti Danielės. Nuvilkęs savo švarką ir golfiuką, jis labai atsargiai aprengė Čarli marškinėliais. Tik tada pasirūpino jos džinsais, stengdamasis ignoruoti paspartėjusį širdies ritmą, kai pirštai, tempdami medžiagą žemyn, braukė per jos šiltą odą visu kojų ilgiu.

Jis nusirengė pats, pasikeisdamas į pižamą. Dantis plauti atsisakė: nenorėjo palikti merginos vienos.

Vaikinas atsigulė į lovą, lyg veidrodis pamėgdžiodamas jos šonu gulinčią figūrą, prisislinkdamas artyn į vidurį, ranka apkabindamas jos liemenį ir tarp blauzdų suspausdamas pėdas, kad šios šiltų. Tik Vincentas buvo tarp jų, savo pūkuota galva pusiau uždengdamas jos veidą.

Jo pirštai pakilo nuo liemens iki jos veido. Rodomasis vos vos liesdamas perbraukė per jos skruostą ir po piršto pagalvėle tą pačią akimirką atsirado raukšlė, Šarlotei nusišypsojus.

Krisas užsimerkė ir perkėlė galvą, atsiguldamas ant minkšto Vincento snukučio. Jo nosis sekundei prisiglaudė prie Čarli nosies ir per visą Kriso kūną staiga sprogo šilumos burbulas.

Jis užmigo apsuptas taip nerimą kėlusio jos šampūno kvapo…

——-

Prisipažįstu. “Iššūkalis”, vėliau tapęs “iššūpakaliu”, buvo mano rašybos klaida.

Tiesą sakant, man taip buvo vieną sykį. Aš bendravau su kiek išgėrusiu pusiau draugu. Geras pažįstamas, taip sakant. Jis ėmė kibti, bet taip rimtai. Dėstydamas man visą tą crap “kodėl gi ne, nesilaužyk, bus linksma, vieną sykį…”/ Ir nors jis aiškių aiškiausiai norėjo mane nusitempti į lovą, vieninteliai žodžiai, kurie buvo efektyvesni prieš smūgį, buvo “aš negaliu, nes aš myliu kitą”. Ir jis atsikabino. Taika tarp mūsų liko.

nemanau, kad dar kada gyvenime tai suveiktų, tačiau…

Ar Čarli kalbėjo rimtai, ar tik tam, kad atsikratytų bjauraus senio: palieku asmeninei interpretacijai. Bet aš linkusi manyti, kad tai jos pasąmonė varpeliais skambina.  Dzin dzilin!

Rodyk draugams

  • Monthly

  • FRIENDS:

  • Meta

    • Subscribe to RSS feed
    • The latest comments to all posts in RSS
    • Subscribe to Atom feed
    • Powered by WordPress; state-of-the-art semantic personal publishing platform.
    • Firefox - Rediscover the web