BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas



According to Charlie

May 23rd, 2011

Pasak Čarli: 38. Čarli versus liftai ir pirmieji pasimatymai

Posted by Lali in Be temos

- Taigi, kaip sekėsi?- buvo pirmieji Kristoferio žodžiai grįžus namo. Jis skubėjo kaip maniakas, nesuprasdamas pats savęs, suirzęs, kad Šarlotė paliko universitetą nepalaukusi jo.

Argi jie nesitarė kartu važiuoti namo? Argi jis ne aiškiai pasakė, kad ji jo palauktų?

Jei ji pabėgo iš paskaitų ankščiau… Jis nežinojo, ką tiksliai, padarytų, bet porą žodelių jau turėjo susigalvojęs. Repetavo juos pakeliui, lėkdamas per oranžinę šviesą ir kirsdamas posūkį nesulaukęs savo eilės.

Jis rado ją vonioje, matuojantis vieną tų trikdančiai dailių suknelių, per kurias po to sapnuodavo šlapius sapnus apie savo geriausią draugę. Ačiū Dievui, realybėje ji buvo apsirengusi.

Laukdamas atsakymo, atsirėmė užpakaliu į skalbimo mašinos viršų ir sunėrė rankas. Galbūt jis ir jaučiasi kiek įžeistas ir piktas dėl tokio Čarli elgesio, bet neketino to parodyti.

- Kokie įspūdžiai? Manai bus lengva ar sunku pasivyti? Jei ką, aš tau padėsiu…- pridėjo, visiškai rimtai ketindamas padaryti ką reikia, kad atvestų ją į teisingą kelią.

Čarli atplėšė akis nuo veidrodžio, prieš kurį kilnojo dvejas skirtingų auskarų poras. Suknelę ji jau buvo išsirinkusi ir apsivilkusi, dabar prie jos prisiderinti betrūko tik aksesuarus.

Ji atsisuko ir nusišypsojo, pasiremdama delnu į kriauklę, kuri nuo krašto iki kito krašto buvo nukrauta daiktais.

- Neskausminga,- trumpai atsakė, nusukdama akis,- pažiūrėsim, pažiūrėsim kaip su ta ateitimi. Priklausys nuo to, kaip tau seksis su pasimatymais… Ak, jei kas nors būtų privertęs tokį gražų berniuką duoti antrą šansą romantiškiems santykiams. Ow, wait, somebody did! O, kas gali būti toks protingas nuostabus ir įtaigus, jog tave įtikintų? Ow, wait! I am!

Jos balsas buvo kupinas pasididžiavimo.

Krisas pakėlė antakius, ignoruodamas visas pagyras ir domėdamasis tuo, kas iš tikro buvo svarbu.

- Pasikalbėjai su dėstytoju? Ką jis sakė?

- Gerai, viskas gerai,- Čarli mosavo delnu, žvilgčiodama į savo pėdas ir svarstydama, kokius batelius reikės avėti šį vakarą. Prisiminusi, kad turi aprengti dar ir Krisą, smalsiai pasiteiravo,- ką vilkėsi per pasimatymą? Galbūt tuos rusvus marškinius, atsiraitojęs iki rankovių…

Ji atsiminė jo garderobą beveik taip pat gerai kaip saviškį, išnaršiusi spintą skersai išilgai ir pareiškusi neklaustą nuomonę apie kiekvieną drabužių. Kristoferis rūpinosi jais, ne taip, kaip kiti namų vaikinai. Jis skalbdavosi ir lygindavosi, rūšiuodavosi ir skirstydavo pagal spalvas. Nors tai Čarli priminė OCD požymius (Obsessive–compulsive disorder), tai taip pat atrodė be galo miela. Ji dievindavo nedidelę raukšlelę, susidarančią tarp Kriso antakių, kai kokie nors daiktai nebūdavo sudėti pagal tvarką. Kartais, ji specialiai sujaukdavo dalykus tam, kad gautų progą paliesti jo kaktą pirštu.

- Ar paaiškinai jam padėtį, kaip mokiau? Ar jis tau sudarė atskirą grafiką atsiskaityti darbams, kuriuos praleidai?- jis vėl raukėsi.

Šarlotė nusijuokė, pažvelgdama į jo kaktą ir vėl nusisukdama: vengdama akių kaip maro.

- Ar jau sugalvojai, kur ją vesiesi? Ką veiksit? Aš turiu tau keletą patarimų…

- Čarli, rimtai, man įdomu, ką sakė dėstytojas. Nenukreipk dėmesio.

- Klausykis, ką ji sako. Nevadink ir nelaikyk jos kvaila. Sutelk dėmesį. Neprisigerk,- Šarlotė lankstė pirštus, vardydama,- visada žiūrėk į akis kalbėdamas…

- Visada žiūrėk į akis kalbėdama,- jis nutraukė, pakartodamas, akivaizdžiai akcentuodamas jos pačios elgesį šią akimirką.

Pro jo žvilgsnį nepraslydo kiek nervingi Šarlotės judesiai. Prieš mėnesį jis nebūtų atskyręs tikros šypsenos nuo kaukės, bet dabar šios dvi skyrėsi kaip juoda ir balta. Kažkas buvo ne taip ir jis norėjo sužinoti, tuojau pat.

Čarli sustingo ir pakėlė veidą, nerimastingai markstydamasi. Ji atsiduso ir apsisuko į veidrodį, raudama iš ausų auskarus ir piktai mesdama juos į kriauklę.

- Gerai. Tai buvo visiška ir absoliuti katastrofa. Patenkintas?

- Kas nutiko?- jis susirūpinęs atleido rankas ir užkėlė delną ant vieno jos petukų.

Kas nutiko? Kas nutiko?! Čarli norėjo nusikvatoti. Nenutiko nieko, ko ji nesitikėjo, štai kas nutiko.

Tai buvo ilgiausios valanda ir keturiasdešimt penkios minutės jos gyvenime. Būriai, besidalijantys pašaipiais žvilgsniais, dirbtinai draugiškais balsais klausiantys, kur ji buvo, ką ji darė ir kaip ketina pasivyti. Čarli turėjo išklausyti iš profesoriaus specialiai jai skirtų dešimties minučių pamokslų apie paskaitų praleidinėjimą, visiems girdint… Ji prakaitavo vos spėdama susigaudyti diskutuojamose temose, kankinosi ieškodama skaitomo puslapio, o kai tik jį rasdavo, profesorius jau užduodavo kitą. Ji trepsėjo paskutinėje eilėje, sukandusi dantis, stebėdama, kaip kiti kelia rankas ir atsakinėja į klausimus, kurių atsakymų Šarlotė nei nenutuokė.

Ji turėjo prisiversti prašytis pagalbos ir sulaukti atsako, kad vytis reikia ne kitų studentų laiko sąskaita. Ji turėjo raudonuoti ir gūžčioti pečiais, kai suskirsčius mokinius į grupeles, niekuo negalėjo prisidėti prie saviškės darbo. Viena yra braukyti tušinuku tuščią lapą sau pačiai, ir visai kas kita, tą patį daryti aplinkui sėdintiems ir žvilgsniais raginantiems kurso draugams.

Ji net nežinojo visų vardų. O jie buvo pažįstami. Pažįstami ir susidraugavę, dalindamiesi vietiniais pokštais ir pasakodami vieni kitiems savo planus žiemos egzaminų pagrindinio darbo temai.

Darbą, kuri ji turėjo pradėti planuoti prieš kelias savaites, ir apie kurį pirmą kartą išgirdo tik šiandiena.

Ji turėjo galvoti. Ji turėjo galvoti greitai. Ir ji turėjo įjungti aukščiausio rėžimo šarvus savo nervams, kuriuos šiandiena kiti pratampė kaip už visą mėnesį.

- ….ir po to aš užstrigau lifte,- ji užbaigė pasakojimą, nuleisdama galvą.

Dvidešimt minučių liejusi savo nerimą Kristoferiui ji vos laikė ašaras. Buvo aišku, kad dėl kvailo nervingumo ir perdėto jautrumo kalta jos mėnesinė liga, bet žinojimas nieko nekeitė: Čarli vis tiek verkšleno. Dabar jie jau sėdėjo ant grindų: mergina patogiai įsitaisiusi po Kriso ranka.

- Kaip tu užstrigai lifte?- jis klausėsi visiškai pasimetęs. – kada? Nesusižeidei? Kodėl man neparašei?

- Na, aš važiavau…. O tas senas sukleręs metalo gabalas dailės fakultete, nekelia ir neleidžia krovinio, jei šis lengvesnis nei penkiasdešimt kilogramų.

Jai nebuvo lengva tai prisipažinti. Ši problema, Čarli versus liftai, buvo jau įsisenėjusi ir atgyjanti ne primą sykį. Ji tikėjosi, kad Krisas ims šaipytis, kaip ir visi kiti, prikišdamas jai jos svorį. Tiesa sakant, ji buvo sunkesnė, nei pusšimtis kilogramų. Ji svėrė penkiasdešimt vieną: tas kvailas liftas nežino geriau.

- Kodėl tu važiavai liftu žemyn?

- Nes nenorėjau eiti su kursiokais.

- Tie žmonės tikrai įlindę tau po oda, ar ne? Kiek aukštų?

- Tris,- ji nenoriai prisipažino.

Krisas šyptelėjo, spustelėdamas ją arčiau prie savęs, vos susilaikydamas garsiai nenusijuokęs.

- Nusikvatok ir sulaužysiu tau nosį.- ji suburbėjo.

Kristoferis pasuko galvą, bakstelėdamas nosimi jai į smilkinį:

- Nagi.- švelniai tarė, kikendamas,- viskas jau pasibaigė. Nusišypsok, jie neverti tavo liūdesio.

Ji šyptelėjo, vis dar nunarinusi galvą. Kristoferis pamanė, kad jam jau gana liūdnos Šarlotės. Atbulais pirštais perbėgęs jai per skruostą, rodomuoju bakstelėjo į lūpų kamputį. Automatiškai Čarli iškišo liežuvį jas sudrėkinti.

Krisas atitraukė ranką ir atsikrenkštė:

- Tai kodėl taip išsipuošusi?

Čarli nušvito per sekundę, pašokdama ant kojų ir apsisukdama su savo raudona suknute. Klasikinė ir moteriška, šioji glaudėsi ties krūtine ir nuo liemens vidurio, pačios liekniausios vietos apjuostos plonu kaspinėliu, krito žemyn didžiulėmis klostėmis. Sukantis šios kilo aukštyn, vis dar ant grindų sėdinčiam Kristoferiui atverdamos dailių kojų vaizdą.

- Aš einu į pasimatymą.

Sekundę jis pamanė, kad ji ruošiasi į pasimatymą su juo. Vaikinas netgi kyštelėjo ranką į kišenę: mintims greičiau nei pirštams bėgant telefono kontaktų sąrašu, ieškant Mendės Kadirkokiajospavardė numerio, norint atšaukti susitikimą. Bet tada jo ausis pasiekė Šarlotės svajingu tonu pilama informacija apie vaikiną vardu „Čarlis“ ir jų nenuginčijamą ryšį.

- Palauk,- jis sustabdė ją stodamasis: akimirksniu įsižiebęs pyktis buvo labai racionaliai paaiškintas nerimu dėl Čarli gerovės,- ką tu žinai apie jį? Ar judu susitikinėjate?

- Mes susipažinome šiandiena,- ji atsakė, prikąsdama lūpą.

Krisas amtelėjo:

- Per visą tą klaikią dieną tu sugebėjai susirasti porą? - Tai negalėtų būti įmanoma.. Ar ne? Kas negerai su šita panele? Ar ji traukia visokius šliužus kaip magnetas?

Jo balsas nebuvo kupinas susižavėjimo, kaip Čarli tikėjosi. Tad ji priminė vaikinui kitą nuostabią detalę, jau minėtą ir neužregistruotą ankščiau:

- Ir jo vardas – Čarlis! Argi tai ne likimas? Čarli ir Čarlis…. Awwww,- ji prisidėjo ranką prie krūtinės.

- Bet… Bet…- Krisas delnu perbraukė sau per plaukus,- tu sergi?!- tai buvo žemas smūgis, Krisas žinojo. Bet desperatiški laikai reikalauja desperatiškų priemonių.- argi pati neminėjai Niagaros krioklių?

Jo balsas vis dar nebuvo pritariantis. Čarli atsisuko visu kūnu, vietoj to, kad žvelgtų į jį veidrodžio atspindyje.

- Ir tai turėtų atimti iš manęs galimybę pasimėgauti nemokama vakariene?

- Taip, jei po jos seka galimybė pasimėgauti nemokama kelione į mišką,- jis niūriai atkirto.

Čarli susiraukė:

- Jėzau Overprotective Christ. Tavo išvados išvažiavo tiesiai iš Skeptiktauno į Paranoidtvilį.

- Man tik nepatinka, kad trankaisi su visokiais nepažįstamais, tik tiek. Aš joks ne paranojikas.- jis nusuko galvą, paranojiškai bijodamas, kad rausta.

- Aš didelė mergaitė, Krisai…

- Tu visiškai ne didelė,- jis burbėjo.

- Ir jau šimtas metų, kaip nebuvau pasimatyme,- kalbėdama ji apsisuko kapstytis savo kosmetinėje.

- Buvai šį sekmadienį. Nepraėjo nei penkios dienos.

- Ir jis taip murkė man tiesiai į… Na žinai, tą jausmą? Kai telefonu kalba ir tiesiai į ausį ir …

- Nebent tu laikei telefoną kur kitur, tik ausim ir galėjai klausyti,- vis dar susiraukęs jis pats atsisuko į veidrodį ir pasitikrino savo skruostus.

- Ir mūsų vardai vienodi…

- Kas, pagrinde, nieko nereiškia.

Ji staiga atsisuko į jo pusę piktai prisimerkdama akimis:

- Kristoferi, aš labai vertino trečiojo asmens nuomonę, bet tu pagrindiniame balsavime nedalyvauji. Tavo žiniai, iki tol, kol neužėmei mano penktadienių filmų maratonais ir pasigulėjimais ant automobilio kapoto, aš eidavau į pasimatymus, visą laiką!

Jis suspaudė lūpas, virškindamas šią mintį. Ji ir pasimatymai – visą laiką? Po galais, kaip jam išaiškinti, kad ji neturi teisės taip rizikuoti? Kad tai yra pavojinga? Kaip jam įkalti į jos mažą dailią galvutę, kad pasaulis pilnas šunsnukių, norinčių pasinaudoti padėtimi?

Niekaip. Jis neturi nei teisės nei žodžių, kuriais galėtų ją įtikinti. Kažkas Kristoferiui kuždėjo, kad statistika Šarlotės irgi nepaveiks. Vaikinas palinko virš jos, grėsmingai dėstydamas savo sąlygas, artimiausias įmanomam susitarimui:

- Puiku. Bet aš tave nuvešiu ir parvešiu.

Čarli prunkštelėjo:

- Na dar ko?

- Arba taip, arba niekur neisi.

- Tu nejuokauji? O ką man padarysi?- ji išsišiepė. Tai turėtų būti įdomu.

Jis apsidairė aplinkui, niršdamas dabar jau iš beviltiškumo. Vien mintis, kad ji važiuoja su velnias žino kuo į velnias žino kur daryti velnias žino ką… Vien mintis, kad kažkoks suskis vardu Čarli grūs savo liežuvį į jos gerklę… Vien mintis Krisą pykino.

Jo akys užkliuvo už merginos telefono, paguldyto ant kriauklės šalia kosmetinės. Jis pagriebė aparatą ir demonstratyviai pakėlė virš galvos.

- Ką… tu darai?- pusiau juokdamasi, pusiau netikėdama savo akimis, Čarli paklausė.

- Aš grobiu tavo telefoną ir laikau įkaitu,- jis šyptelėjo, nelinksmai,- dabar, jei būsi gera mergaitė ir sutiksi su mano sąlygomis, gausi jį iki pasimatymo pradžios.

- O kaip gi Mendė?

- Kas ta Men.. Ai,- jis trumpam užsimerkė, dabar jau visiškai įsitikinęs, kad nuraus,- ji nepyks, jei aš užvešiu ir parvešiu tave pakeliui.- taręs akies kampučiu žvilgtelėjo į veidrodį ir lengviau atsiduso.

Šarlotė nusijuokė:

- O gal susitarkim kitaip? Gal aš galiu užmokėti išpirką ir…

- Ne,- jis griežtai nukirto.

Čarli užsičiaupė, pasipiktinusi savimi ir savo pykčio trūkumo. Ji nieko taip nekentė, kaip žmonių, nurodinėjančių, kaip gyventi. Ji maištaudavo ir protestuodavo prieš tokius. Motina, sakanti, ką daryti, sulaukdavo priešingų rezultatų. Tėvas, viliojantis savo statusais ir turtais, kaip tik tuo pačiu ir atstūmė. Teta, kaltinanti dėl pasirinkimų, skatino dar labiau šiauštis prieš stereotipus.

Kristoferis buvo išimtis vien dėl to, kad jį erzinti per daug linksma, jog nutraukti per greitai. Čarli tikino save tuo, įsikalbėdama, kad nėra prie jo prisirišusi, nėra jam skolinga.

Ji trenkė delnais jam į krūtinę, pareikšdama:

- Aš iškeisiu savo mobilųjį į tavo automobilio raktelius. Ką tu į tai?

Krisas žvilgtelėjo žemyn į jos rankas, prispaustas prie jo krūtinės, tada vėl merginai į veidą. Jam prireikė daugybės pastangų, kad pakeliui nestabtelėtų prie jos iškirptės.

- Mano rakteliai ne tavo valdžioje.

- Esi tuo tikras?- ji lėtai paklausė.

- Čarli, visiškai,- jis linktelėjo, - jie guli krepšelyje virtuvėje.

- Ačiū už tikslias koordinates, nevykėli!- ji sušuko, prieš leisdamasi į kojas.

Krisas nusijuokė, metė telefoną į šoną ir pagavo Šarlotę abiem delnais, sugriebdamas už liemens, dar šiai nespėjus kirsti vonios teritorijos. Jis buvo teisus: merginos juosmuo puikiausi tilpo rankose, toks lieknas kaip ir atrodė.

Klykdama ji ėmė spardytis, bet vaikinas iškėlė taip, kad šie smūgiai būtų skirti orui. Juokdamasis iš jos pastangų ištrūkti, jis užsikėlė ją nugara ant peties ir pats sau mintyse pagalvojo: absoliučiai nenuostabu, kad ji nesveria penkiasdešimties kilogramų.

Jis galėtų ją nešioti ir nešioti ir nešioti ir…. Kiauras dienas, mėnesius ir metus. Jis ją nuleido į vonios dugną, tvirtai laikydamas besimuistančią viena ranka, paklusdamas savo berniokiškam suktam kaprizui ir laisvąja atsukdamas dušo kranelį.

Šarlotė jau spiegė spjaudydamasi, dėl vonios aukščio skirtumo būdama beveik jo ūgio. Šaltas vanduo apliejo abu, nes Krisas nesitraukė, norėdamas ją išlaikyti ten, kur jos vieta. Šalia savęs.

Slidinėdama basomis , ant veido užkritusiais šlapiais plaukais, Čarli pagriebė kempinę ir sugrūdo ją Krisui į nosį. Nuo praeitų maudynių užsilikęs muilas suputojo vaikinui į veidą, apakindamas ir užspringdindamas vienu metu.

Ji nusijuokė dar garsiau, kai nestokodamas dramos Kristoferis įslydo į vonią ir bumbtelėjo užpakaliu į dugną. Jis nusitempė ją kartu ir abudu sugriuvo po vandens srove. Dvi poros kojų, viena trumpesnė, kita ilgesnė, kyšojo iš po krašto, kol jų savininkai klykavo ir slapstėsi nuo lašų, nei vienas nesugalvodamas užsukti krano.

Kai pagaliau Krisui pavyko pasiekti užsukimą, jie buvo permirkę nuo galvos iki kojų. Šarlotės suknelė buvo visiškai sugadinta ir ji neatrado savyje žiežirbos už tai supykti. Kristoferio marškiniais ir kelnės taip pat lipo prie, merginos manymo, nuodėmingai tobulo kūno, atverdami visus raumenis, iškilumus ir įdubimus.

Jie pasuko galvas vienas į kitą, abudu stengdamiesi sulaikyti akis nuo klaidžiojimo, ir nusišypsojo. Vis dar uždusę draugiškai nusijuokė.

- Ar mano telefonas sveikas?- ji staiga paklausė.

- Išmečiau jį prieš pat maudynes,- Krisas nuramino, keldamas ranką ir nubraukdamas vieną storą šlapią sruogą nuo jos kaktos.- jis vis dar laikomas įkaitu. Ir paskutinis reikalavimas. Vilkėk ką nors storesnio, mažesne iškirpte. Šį vakarą pranašavo lietų ir aš nenorėčiau, kad Čarliui šautų netinkamos idėjos.

Sau Krisas prisipažino, kad nenorėtų, jog Čarliui šautų apskritai kokios nors idėjos. Tinkamos ar netinkamos…

- Ir štai aš maniau, kad tu pernelyg didelis džentelmenas žvilgčioti,- ji išlenkė nugarą aukštyn, pati apžiūrėdama savo dabar jau permatomą suknelę. Ačiū Dievui už juodas liemenėles.

Krisas nusisuko, supratęs, kad išsidavė.

- Na…- jis nervingai susijuokė,- aš ne… Ta prasme, aš niekad nesakiau, kad esu džentelmenas,- didžiuodamasi savo šaltu, nepriklausomu žvilgsniu, padovanojo jai suktą šypsenėlę.

Čarli rudos akys išsiplėtė ir ji vėl išleido dejonę, kurią kartodavo išvydusi mažus šunyčius ar besibučiuojančią porelę:

- Aaawww…. tu tik pažiūrėk, kaip nuraudai!

—–

- Tavo mintys, regis, kažkur kitur,- mergina, sėdinti prieš jį, pakomentavo.

Jis pakėlė akis nuo alaus bokalo, išsigandęs, kad bus praleidęs jau neatleistiną kiekį pokalbio. Išsiblaškęs ir susimąstęs Krisas atsiprašančiai nusišypsojo. Kas, po galais, jam darosi? Kodėl jis negali tiesiog mėgautis vakaru?

Mergina priešais jį buvo iš ties žavi. Šviesiaplaukė, tiesiais sveikais plaukais, siekiančiais pečius. Didelė krūtinė, kurią puikiai reklamavo apvali raudonų marškinėlių iškirptė. Ant jų juodais dažais nupaišytas Bob Marley veidas.

Kai ji atsistodavo ridenti boulingo kamuolio, jis pastebėdavo ir žemo liemens džinsus bei kartais išlendantį blizgantį auskariuką jos bamboje. Netgi su boulingo bateliais ji siekė jo nosį, kas turėtų būti labai patogu bučiavimuisi.

Ji šypsojosi gražiais dantimis ir juokėsi iš visų jo nevykusių pokštų. Ji domėjosi jo mokslais, diskutavo laisvai ir argumentuotai, kas tuojau pat nusipelnė didžiulio pliuso jo galvoje besisukančiame savybių sąraše. Ji nesako „tai nuobodu“ apie tai, ko nesupranta, kaip kad daro Čarli.

Krisas pažvelgė į savo rankinį laikrodį, skaičiuodamas valandas, kai tas neaiškus tipas tikriausiai lenda prie jo mergaitės.

- Tavo laikas mesti kamuolį,- Mendė paragino, stodamasi ir temdama jį už rankos paskui save.

Krisui nenoriai pakilus, ji žaismingai trinktelėjo jam į šoną. Vaikinas susiraukė, slėpdamas sutrikimą. Kokiu idiotu reikia būti, kad leistumeisi mušamas? Jam nepatiko nei smūgiai, nei grumtynės nei… Nebent jį trankė mažutėlaitė mergaitė, nesverianti pusšimčio kilogramų. Tada tai tiesiog apgailėtina, miela ir juokinga.

- Einu, einu,- nusijuokęs nuo minties apie Čarli, jis pagriebė kamuolį ir sviedė į priekį.

Šis nuskriejo oru per pusę takelio, prieš nusileisdamas ir didele jėga numušdamas visus kėglius. Mendė šalimais pakėlė rankas aukštyn ir ėmė šaukti klykdama iš džiaugsmo. Krisas vos susilaikė nepasikrapštęs ausies. Jokios klyksnės jam niekada nepatiko.

Nebent tas klyksmas būtų sumaišytas su juoku, kartais užstringančiu mieliausiu kriuktelėjimu.

- Tu gerai varai!- ji šūkavo, plodama rankomis,- niekada nesu mačiusi nieko taip gerai žaidžiančio! Turėsi man papasakoti savo paslaptį, nes….

Kristoferis nebesiklausė, viena akimi stebėdamas, kaip ji renkasi kamuolį, kita sekdamas savo telefoną, renkantį žinutę Šarlotei.

„Esi tam pačiam bare? Kaip sekasi? Jau atvažiuoti pasiimti?“

-….ar kada nors pagalvojai, kokios yra kamuolių reikšmės?- Mendė vėl grįžo prie staliuko, kur jis tik spėjo atsisėsti,- argi tai, kad lengviausi, pagrinde moterims skirti kamuoliai – rožiniai, nėra šovinistiška?

- Taip, tikrai,- jis pakėlė galvą, po stalu nekantriai trypdamas koja. Kiek, po galais, reikia laiko, kad atsakyti į sumautą žinutę?

- Kriiisai, tavo eilė.

Jis klusniai pakilo, džiaugdamasis, kad mergina neprašo pakomentuoti jos mušimo rezultatų. Nei jis matė, nei jam rūpi.

- Bet nenušluok manęs nuo žemės paviršiaus,- ji pridėjo, žiūrėdama į jį iš po ilgų blakstienų.

Jis sunkiai atsiduso ir nuėjo rinktis kamuolio. Traukdamas iki tol slėptą telefoną, pasitikrino ryšio kokybę boulingo alėjoje. Kadangi jo akys buvo prikaustytos prie keturių padalų ekrane, jis nepastebėjo, kaip pagriebė rožinį kamuolį.

- Aš tiesiog dievinu tuos mažyčius dekoratyvinius ornamentus palei palanges,- tyrinėdama sieną langą šalia savo staliuko, Čarli nuoširdžiai pakomentavo.

Vaikinas, sėdintis priešais, kritiškai susiraukė:

- Dažai pigūs čia panaudoti. Greitai nusilups.

- Išmanai apie dažus?- ji paklausė, atsisukdama.

- Jaunas dirbau statybose,- jis patikino,- aš ir mano vyresnieji broliai visada užsiimdavome kokiais darbais. Bet nieko gero niekada neuždirbau. Kai priima nepilnametį, tai ir algos jam tesėtos neduoda.

Čarli linksėjo, pakeldama meniu:

- Žinau, apie ką kalbi. Ką tik pati išėjau iš darbo, kuriame niekada nemokėjo pagal įstatymus.

- Koks tas darbas?- jis žvelgė į ją tingiomis žaliomis akimis.

Ji gūžtelėjo pečiais, šyptelėdama.

- Tikrai nenoriu apie tai kalbėti. Jautri tema, žinai. Taigi? Tu turi du brolius? Aš irgi turiu, jaunesnį, tikra rakštis…

- Kodėl nenori?- Čarlis nepasidavė,- tave išvarė, ar ne taip? Būsi ko nors prisidirbusi…

- Ne tai, kad daug praradau ar padavėjos karjera žada kokias nors milžiniškas perspektyvas,- ji numojo ranka.

- A. Padavėja,- Čarlis atsilošė sėdynėje, -tradicinis bemokslių mergaičių dailiomis šypsenomis pasirinkimas.

Šarlotė susijuokė, neištvėrusi, ir pakėlė meniu:

- Gerai, užsisakykime? Aš visai norėčiau kokio nors deserto…

- Gali ilgai negalvoti, visi čia jie šūdini.

- Tada galbūt ko nors rimtesnio?

- Jie tik nuplėšia kainas, patiekdami visokį mėšlą. Neleisk veltui savo pinigų.

Savo pinigų? Čarli staigiai užvertė meniu, praradusi apetitą, ir kreipėsi:

- Čarli,- tarė. O kaip, jai juokinga kreiptis šiuo vardu,- tu iš viso nori valgyti?

Vaikinas pasimuistė kėdėje, murmėdamas sau po nosimi, kad vis tiek nepasimaitintų minimaliomis porcijomis, kurias čia pateikia. Ji leido sau kiek praklausyti, apžiūrinėdama jį iš naujo. Ilgi, dryžuoti krakmolyti marškiniai, sukišti į džinsus, siekiančius liemens vidurį. Trumpi šviesūs plaukai, regis ką tik ataugę po visiško galvos skutimo.

Vėjo nugairintas veidas, liudijantis faktą, kad vaikinukas nėra pažįstamas su jokios rūšies drėkinamuoju kremu. Vyriškas, stiprus ir kvepiantis žuvimi. Visiškai netinkamas romantiniam susitikimui. Bet! Puikus pašnekovas norint susipažinti su kiek kitokio požiūrio žmonėmis…. tiesa?

- Tu rūkai?- ji pasiteiravo pokalbiui nukrypus apie sveikatą, pasiremdama alkūnėmis į staliuko paviršių.

- Dieve, tai šlykštus hobis,- jis išsiviepė,- žinai, kad nuo to geltonuoja dantys beveik taip pat, kaip nuo pigios arbatos? Ir man, pavyzdžiui atrodo šlykščiai moterys, kurios rūko. Negalėčiau bučiuotis su tokia,- jis stabtelėjo, pažvelgdamas į ją,- o tu rūkai?- paklausė.

Čarli pagalvojo ir atsiduso, kaltai nuleisdama akis.

- Taip,- pamelavo. Garantija, kad jis nebandys su ja bučiuotis buvo tikras palengvėjimas.

- Tikrai turėtum mesti,- jis papurtė galvą,- žudai save ir aplinkinius.

- Ir jaučiuosi kalta dėl to kiekvieną dieną,- ji prisiglaudė delną prie krūtinės, prisimindama, jog ši uždengta golfu.

Aukštu, iki pat kaklo vidurio golfu, kurį Krisas privertė užsivilkti vietoj kitos suknelės.

- Ką tu veiki laisvalaikiui?- Čarli pasiteiravo, sunerdamas rankas ir ištiesdamas kojas.

- Miegu, valgau ir žiūriu muilo operas. – ji sukikeno.

Čarlis garsiai atsiduso, tarsi žmogus, pavargęs klausytis savo balso, bet negalintis sustoti kalbėjęs, kol pasaulyje likę tiek daug paklydusių avelių.

- Aš net neturiu televizoriaus. Apskritai, televizija yra tik dar vienas būdas plauti žmonėms smegenis…

- Aš turiu keturis,- ji įsiterpė.- bet vienas neveikia,- pridėjo, matydama jo pasibaisėjusį žvilgsnį ir neketindama paguosti, jog gyvena su būriu kitų kambariokų.

- Ką, tu juos vogi? Nors nesistebėčiau, su šių dienų ekonomika…

Jesus Ruthless Christ  - ekonomika? Ji prisivertė nesuaimanuoti ir ėmė dairytis po sienos ornamentus, desperatiškai norėdama pabėgti. Noras pažinti žmones kitokiais požiūriais taip pat turėjo ribas.

Pro šalį ėjusi padavėja sustojo ties jų staliuku, žvilgtelėjo į Čarli ir nusišypsojo užjaučiančia šypsena. Ji išsitraukė knygutę ir rašiklį, tačiau nespėjo nei išsižioti, kai Čarlis grubiai apkaltino:

- Ko čia prisiknisi, kai mes dar nepasiruošę užsisakyti?

Padavėjos akys išsiplėtė ir ji pabalo, automatiškai žengdama atbula. Kol ji nepabėgo apsiverkusi, Čarli ištiesė ranką:

- Atneškit, prašau, man kolos su romu!

Padavėja linktelėjo ir nubėgo, nervingai žvilgčiodama per petį.

- Visiškai nekompetentingi,- Čarlis murmėjo,- ei. Tu tikiuosi neprisigersi čia nieko nevalgiusi? Girtos moterys tiesiog pasibjaurėtinos. Jos ima kibti prie tavęs ir apskritai, atrodo apgailėtinai.

- Visiškai pritariu,- Čarli linktelėjo, paslapčiomis nepritardama. Jai reiktų būti kominės būsenos, kad kabinėtųsi prie Čarlio po šio pasimatymo,- ir vyrai, jie tampa tiesiog lipnūs ir…

- Vyrams galima gerti,- vaikinas nutraukė,- tai ką aš kalbėjau apie ekonomiką? Žinai, kad vien per praeitą mėnesį jie susirinko daugiau kaip devynis milijonus svarų sterlingų vien už…

Dvi valandos, dviejų barų pakeitimas, penkios su puse taurės romo su kokakola pavertė monologą į daug įdomesnį dialogą. Šarlotė nebenorėjo pabėgti, ji norėjo plepėti. Ji jau stiebėsi per staliuko viršų, įnirtingai aiškindama Čarliui savo tiesą:

- Bet kodėl jie turi užbaigti taip liūdnai? Ta prasme, jei jau rodai, viso filmo metu, kaip jie įsimyli, kokio velnio gale juos išskirti?

- Apskritai man holivudiniai filmai visi vienodi,- Čarlis buvo atgijęs, sėdėdamas ant kėdės krašto intensyviai kratė ir purtė galvą,- tu juos gini? Aš sakau, kad jie – šlamštas. Merginos prisižiūri jų ir eina, svaigdamos.

- Bet jie pamoko, supranti?- Čarli iškėlė aukštyn delnus,- pavyzdžiui. Niekada nesidažyk, jei planuoji bučiuotis lietuje! Čarlzai, ar tu naudoji kokią nors kosmetiką?

- Šiaip jau man bjauru, kai moterys dažosi,- jis pasikasė smakrą, raukydamasis,- man patinka, kai jis būna susitvarkiusios – taip. Bet dažosi – bjauru. Jos turi būti natūralios.

Šarlotė šokinėjo kėdėje, akla visam likusiam barui, aplinkui čiauškantiems žmonėms ir juoko pripildytoms kompanijoms draugų. Ji kalbėjo be sustojimo, ignoruodama pusę Čarlio komentarų:

- Taip, natūralios! Nes tada, tą akimirką, kai vienas žvilgsnis nusineša juos į kitą romantinę dimensiją, kai viskas aplinkui išnyksta, jis pamato ją visiškai tokią pat kaip tokią kokia gimė, supranti? Ir natūraliai ji jam atrodo pati pačiausiai gražiausia. Aš, pavyzdžiui,- ji žagtelėjo,- norėjau niekada nesidažyti prieš nei vieną mylimą vyrą. Dabar nematau reikalo dažytis tik prieš Krisą!- ji stabtelėjo, įsispoksodama į erdvė priešais save,- ow. My. GOD! Ką tik tokia geniali mintis šovė man į galvą! Palauk palauk palauk, čia,- bakstelėjo pirštu sau į smilkinį,- vyksta galvojimo procesas. Palauk!- ji ėmė stabdyti nieko nesakantį vaikiną, ištiesdama ranką į prispausdama tą patį pirštą šiam prie lūpų,- palauk, zuikeli. Šššš.

Čarlis pakėlė antakius.

- Ir ką sugalvojai?- paklausė, nustumdamas jos pirštą.

- Man reikia naujos taurės. Aš pamiršau paskambinti Kristoferiui ir pasakyti, kad pamiršau jam paskam.. Wou.

- Kas tas Kristoferis? Ar jis tavo vaikinas?- Čarlis susirūpino.

- Krisas turi six-pack‘ą- ji informavo, traukdama savo telefoną,- ow Jesus Persuative Christ. Penkiolika praleistų skambučių,- ji pasilenkė vaikino link ir kuždėdama ėmė kikenti,- aš patekau į toookią didelę bėdą! Duok penkis!

Vaikinas nustūmė jos ranką ir patogiau atsisėdo, niūriai braukydamas pirštu aplink savo pusiau ištuštintą alaus bokalą. Jis pakėlė akis ir prunkštelėjo, išvydęs, kaip Čarli nusiima batelį ir prisideda jį prie ausies, tarsi Maksvelas Gudrutis.

- Aš turiu jam perskambinti,- mojuodama pirštu ore, pranešė.

- Apskritai, kodėl moterys nešioja aukštakulnius? Tai tokia velnio išrasta nesąmonė, kad man…

- Šššš!- ji suriko, atgaudama protą ir šį sykį prie ausies keldama telefoną.

Čarlis dar sunkiau atsiduso. Jam patiko diskutuoti su šia mergina. Ji pasirodė neteisi kiekviename argumente, bet pokalbis buvo per nejaukių tarpų ar kvailų priekaištų jo pusėn, kaip yra dažnai pasitaikę ankščiau. Galbūt šią panelę, žinoma, patikrinus, ar ji tikrai pilnametė, jis būtų galėjęs parsivežti namo.

Tačiau prisiminusi tą „Krisą“, ji, regis, tik apie tai ir tegalėjo galvoti.

Šarlotė laukė ištisą signalą, kol kitame ragelio gale išgirdo susirūpinusio Kristoferio balsą:

- Čarli?

- Ar tu žinai, kad vien praeitą mėnesį jie susirinko daugiau nei devynis milijonus svarų…

- Čarli,- ilgas palengvėjimo atodūsis,- mieloji, kur tu esi?

- Kas čia kalba?- ji paklausė, Čarliui vien burna išžiopčiodama „Krisas“.

- Gražuole, mažute, tik pasakyk, kur esi, ir aš atvažiuosiu tavęs pasiimti. Ar tu sveika?

- Kaip ridikas! Žinojai, kad aš pakęsti negaliu ridikų?

- Žinojau.- Krisas buvo kantrus,- kur tu esi? Tik vietą, pasufleruok man tik vietą…

- Jei nebūtum atidavęs man telefono, dabar tokių problemų neturėtume.

- Čarli, kiškeli, katinėli, aš žinau, kad esu dėl visko kaltas, bet dabar svarbiausia: kur esi?

Žagt. Šarlotė vėl sukikeno, rausdama, girdėdama visus šiuos mielus vardus.

- Ar tu su Mende?- ji staiga paklausė, mainydamasi iš draugiškos į pykčio ir pavydo kamuolį.- ar aš tau esu sakiusi, kad man ji baisiai nepatinka? Apskritai, tau blondinės šalimais nereikia. Tave ji peršviečia… Ir dar ji garrrrrantuotai koregavo savo nosį….

- ŠARLOTE, PO ŠIMTS VELNIŲ, SAKYK SUKNISTĄ BŪVIMO VIETĄ ARBA UŽKURSIU TAU TOKĮ PRAGARĄ, KAD…

- „Pas Harį“!- ji sucypė, išsigandusi Kristoferio tono,- mes „Pas Harį“.- tyliau pakartojo.

Ir tik tarusi balsu mergina apsidairė baimės pilnomis akimis. Pažįstami staliukai, matyti veidai, tas pats baras… Jie sėdėjo pas Harį.

- Man negera,- ji užsidengė delnu burną.

- Tik ne ant mano naujų batų!- Čarlis suriko, pašokdamas ir parversdamas kėdę.

Rodyk draugams

May 12th, 2011

Pasak Čarli: 37. Niagaros kriokliai ir bučinys

Posted by Lali in Be temos

Šis trumpas, bet šlykštus/mielas.Noriu perspėti, kad dar nešaunu į jokias meiles ar potraukius. Tai tik paprastas, galbūt nepaprastas patikimas. Jie apsikabinėjo ir glaustėsi ir ankščiau, tiesiog niekada taip nereagavo, niekada taip nepastebėjo smulkmenėlių. Tai, kas šiaip nereikšminga, pradeda įgauti prasmę.

Prašau, prašau, parašykit bent komentarėlį, kad galėčiau sužinoti, ar ta problema su blogu susitaisė ar ne. Galit, tarkim, vienu žodžiu nubalsuoti, šitas skyrius labiau:

a. mielas

b. šlykštus

——-

Ji gulėjo ant čiužinio, susirietusi į kamuoliuką, suspaudusi rankas palei pilvo apačią, virpėdama nuo aštraus skausmo. Nėra ko stebėtis, kad vakar dieną ji elgėsi lyg sektų pigios muilo operos scenarijų. Dalykas, dėl kurio reikia stebėtis, tai tai, kaip ji neapskaičiavo, kad tomis pačiomis dienomis užplūdęs perdėtas emocionalumas ir nepaaiškinamas potraukis šokoladiniams ledams – nėra tik sutapimas.

Ji praleido visą vakarą kartu su draugais, ieškodama kuo įvairesnių vardų Tomui, rungtyniaudama, kuris sugalvos kuo daugiau. Danielės sritis buvo gyvūnijos pasaulis: paršas, žiurkė, gaidys… Janas liejosi siedamas barmeną su įvairiomis kūno dalimis. Endriu pasitelkė savo kompiuterinių žaidimų žinias. Papasakojus visą istoriją draugai buvo persiutę ir išradingi naujais epitetais. Tiktai Krisas sėdėjo tylus ir susirūpinęs, nei neslėpdamas, kad pergalvoja dalykus. Jo delnas visą vakarą suko švelnius judesius ant Šarlotės nugaros, ramindamas ir tai suvokė.

Dabar, prasikankinusi visą naktį ištikta moteriškų ligų skausmų, ji ilgėjosi tos rankos. Bet Čarli žinojo tvirtai, kad paguodos nesulauks: kai tik ateina šis mėnesio metas, kurio ji vėl sau pažadėjo nepamiršti, visi namų vaikinai vaikšto ant pirštų galų. Jie slapstosi ir kuždasi, raukosi ir vaiposi tik pamatę sergančią merginą. Čarli atsiminė savo rytinę kelionę į vonią, kada sutiko Janą koridoriuje.

Šis atrodė kaip briedis priešais automobilio žibintus. Atgijęs jis įtraukė galvą į pečius ir nusipurtė. Ir tada pabėgo, akivaizdžiai persigalvojęs dėl kad ir kokio tikslo, kuriuo ėjo pirmoje vietoje.

Čarli tik pavartė akis, atliko savo reikalus ir grįžo į kambarį. Ji girdėjo balsus apačioje, trankomas duris. Sulaukusi tik atsisveikinamojo bučinio į kaktą iš Danielės.

Ji apsivertė ant kito šono, apsikabindama kelius ir sunkiai atsidusdama. Galbūt, kai vaistai pradės veikti, ji sugebės nusileisti į apačią. Televizorius Danielės kambaryje neveikė, o šiandiena turėjo rodyti tą Harlequin* knygų ekranizacijų maratoną, kurio ji laukė ištisą mėnesį.

Žinoma, ji galėjo nuropoti ir iki Rudžio, Jano ar Kriso kambarių, tačiau atsiminusi, kaip vaikinai keičia spalvą, kai serganti mergina pasirodo jų teritorijoje – ji persigalvojo. Jai pasidarė smalsu, ar, pasikuitus stalčiuose, rastų tų spragėsių, kurie likę nuo sykio, kai jie visi buvo kine. Čarli visada nusipirkdavo didžiausią pakuotę ir absoliučiai niekada jos nesuvalgydavo. Jos vienintelis pasiteisinimas – didžiulės nuolaidos, kurias teikia kino teatro parduotuvė, perkant daugiau.

Ji, žinoma, žinojo, kad tai marketinginis bullshit, bet ją ji galėjo padaryti? Ne tai, kad rankos jai paklustų, traukdamos centukus iš kišenės!

Dabar jai reikės taupyti,- mergina prisiminė, susiraukdama. Ji neturi darbo, nebegalės pirkti spragėsių kine. Po galais… Pala sekundėlę. Ji negalės eiti į kiną apskritai!

Ji nusikeikė, prisiminusi romantinių filmų maratoną. Labai lėtai atitraukė kojas ir ištiesė jas, atsiguldama ant nugaros. Skausmas nesukaustė liemens ir Čarli lengviau atsiduso. Ji kaip tik buvo pusiaukelėje iki durų, kai šios atsilapojo ir Krisas sustojo viduryje.

- Ką tu čia darai?- jie paklausė vienu metu.

Čarli sugniaužė languotų marškinių atlapus ir apsivijo juos aplink save:

- Tai mano kambarys, atsimeni? Aš čia atsikrausčiau, kai tu mane išspyrei ir…

- Čarli, kas per velnias!- jis kalbėjo tuo pat metu,- mes turėjome susitarimą!

- Susitarimą?

Jos veide atsispindėjo sutrikimas ir Kristoferis susiraukė, vis labiau niurdamas. Staiga Šarlotės akys išsipūtė ir ji žengtelėjo atgal:

- Aaaa, susitarimą! Palauk, jis galioja nuo šiandien?

Krisas sudėjo rankas sau ant klubų ir Čarli nepajuto, kaip įsispoksojo į staiga įsitempusią marškinių medžiagą ties jo krūtine.

- Jis galioja nuo sekundės, kai sukirtome rankas!

- Na, tai kol tu nepradėsi jo vykdyti, tol aš irgi…

- Aš jau įvykdžiau.

Čarli nuščiuvo.

- Tu jau buvai pasimatyme?

Jis papurtė galvą, susiraukęs:

- Ne. Bet aš jau pakviečiau į pasimatymą, savo kursiokę.

- Aš netikiu.

- Kas man darbo!- Krisas žengė artyn,- eime, tu vėluoji į paskaitas!

- Koks jos vardas?- Čarli išsisuko ir žengė atbulomis.

- Mendė. Laiminga? Dabar judėk, tau dar reikia nusiprausti.

Paminėjus higieną Šarlotė prisiminė savo padėtį. Ji staiga susirietė, simuliuodama skausmą, aikčiodama ir puškuodama tarsi ką tik būtų nubėgusi maratoną. Ji negalėjo atsistebėti, kaip čia yra, kad nei Endriu nei Janas neperspėjo Kristoferio apie namuose vyraujančią padėtį.

- Kas negerai?? Tau skauda?- Krisas puolė į priekį.

- No shit, Sherlock! Ai! Ajajajajaj!

- Po galais, Čarli, ar gėrei kokių vaistų?

- Taip! Gripolio! Jis tuoj padės…- nerdamasi iš jo ištiestų rankų Šarlotė dribo atgal į čiužinį,- man tereikia pagulėti dienelę… Pažiūrėti filmą ar keturis…

Ji pakėlė galvą, kai Kristoferis nieko neatsakė. Jo veidas buvo be galo iškalbingas. Aukštai pakelti antakiai ir švelni šypsenėlė pasakė, kad jis susivokė ją simuliuojant.

- Kristoferi. Aš sergu. Ar tu tai suvoki?- ji paklausė, delnu mostelėdama sau į pilvą.

- Tikrai taip. Aš turėjau merginą, su kuria draugavau daugiau nei keturis metus.

- Rimtai? Ir robotai serga menstruacijomis?- Čarli pakėlė antakius.

- Cha cha,- jis stengėsi atrodyti įsižeidęs, bet, iš tikro, vos sulaikė juoką,- Šarlote, mes susitarėme.

- Aš kraujuoju,- ji suurzgė. Jai neberūpėjo, ar teks atmušti Kristoferį šlykščiais pasakojimais. Jei reikės, ji tai padarys. Eiti į paskaitas vietoje filmų maratono? Kas čia per nelogiškas prioritetų sustumdymas?- fontanais. Litras po litro!

Šarlotės planas gal į būtų suveikęs, jei Kristoferis nebūtų užsimiršęs ir iš tikro klausytų. Bet jis stovėjo, tarsi įkritęs į kažkokį tarpą, kuriame laikas nebeplaukia o žodžiai neberanda reikšmės galvoje. Jis tyrinėjo.

Pats to nesuvokdamas jis nužiūrėjo kiekvieną Čarli veido detalę, tarsi matytų merginą pirmą sykį. Jo akys užtruko ties jos akimis, rudomis tamsiomis bedugnėmis, besivartančiomis akiduobėse jai rėkaujant apie kruvinus penktadienius. Jis tyrinėjo jos nosytę ir putlias lūpas, bejudančias be sustojimo jei pilant kurą į ir taip nemalonų pasakojimą. Jis užtruko ties jos smakro linkiu ir vėl grįžo prie lūpų, pagaudamas kartais pasirodančių baltų dantukų vaizdą. Ir vėl prie jos akių, stebėdamas kaip šalimais susiformuoja juoko raukšlelės, šaipantis iš savo pačios žodžių.

Ir ištepti nuo tušo paakiai (so fucking adorable) tiesiog traukė švelniai perbraukti nykščių pagalvėlėmis. Krisas susikišo rankas į kišenes ir vėl jas ištraukė, nežinodamas, kaip šios turi funkcionuoti.

Jis pabandė susikaupti ir automatiškai susijuokė juokiantis ir jai:

- …..ar tu gali įsivaizduoti Niagaros krioklius? Tai va…Aaa!

Ji sucypė, kai Krisas pagriebė merginą už liemens ir ėmė neštis iš kambario.

- Į dušą. Atnešiu tau normalių vaistų,- nešdamas ją į vonią kalbėjo.

- Kriiiisaaaai, neaaaa,- Čarli inkštė, apsikabindama jį lyg koala bambuką: ir rankomis ir kojomis.- tau turi būti šlykštu! Thats how it works!

Tikrai? Kaip jam nešlykštu?

- Aš ištversiu,- jis pažadėjo pažadėjo jiems abiems, sustodamas prie vonios durų.- mano automobilis sutvarkytas. Aš vežu tave į universitetą,- jis greitai sutraiškė bet kokius Čarli planus nepatekti į paskaitas, atleisdamas pirštus nuo jos liemens.- Čarli? Jau gali mane paleisti.

Ji tebekarojo, suspaudusi jo kaklą tarp rankų ir liemenį tarp kojų. Užsimerkė ir tylėjo, stebėdamasi, kaip patogu.

- Šarlote,- Krisas pasipurtė, laikydamas rankas per kelis centimetrus nuo jos nugaros, jei mergina dėl šio judesio kartais virstų,- tau reikia mane paleisti,- jis tarė švelniai nusijuokdamas,- Čarli?- pasuko galvą jos pusėn ir netikėtai jo nosis atsidūrė merginos plaukuose.

- Ne-a,- ji sumurmėjo.

- Čaaarli,- jis kone išmurkė.

- Ne-ah.

- Mes susitarėme.

Jo žodžiai buvo iškvėpti tiesiai į ausį ir Čarli sumurmėjo, staiga atsimerkdama. Priglaudusi skruostą prie peties ji sustingo ir pabandė susivokti savo jausmuose. Tai nebuvo tik patogu. Ji galėjo gniaužti jį tarp savo rankų. Galimybės stulbino Čarli. Apsilaižydama lūpas ji kilstelėjo delną ir pačiais pirštų galais atsargiai perbraukė per jo natūraliai susivėlusius plaukus. Ji užuodė jo skutimosi losjoną ir tas kvapas pripildė burną seilių…

Viskas buvo taip keista… Visi šitie pojūčiai, kartu ir kiekvienas atskirai, buvo tarsi tirštas medus jos širdžiai. Ji tirpo, šilo ir šalo vienu metu, trumpai šyptelėdama ir tada išsišiepdama į plačiausią šypseną. Nuleidusi ranką, kol jis nieko nepajuto, ji dar sykį patrynė skruostą į petį.

Kristoferis susivokė nekvėpuojąs tik tada, kai plaučiai ėmė degti. Jis įkvėpė, garsiai ir aštriai, priblokštas jos šampūno aromato. Vis dar netraukdamas nosies lauk, vos galėjo susilaikyti nepačiupęs Čarli plaukų į delną. Jie atrodė švelnūs, tokie trikdančiai švelnūs ir kvepėjo taip dieviškai, kad Krisas būtų praleidęs šitaip visą dieną.

Jis išsigando šito suvokimo ir greitai sugriebė ją už pečių, plėšdamas nuo savęs:

- Šarlote, mudu ir taip vėluojame,- tarė prikimusiu balsu, įsispoksodamas į jos užmerktas akis.

- Mhm,- Čarli lėtai atsimerkė ir pamirksėjo, šyptelėdama. Jos skruostai nuraudo, kad privertė Kristoferį sunkiai nuryti seilę.

Šarlotė pasilenkė į priekį ir įklijavo trumpą bučinį į jo žandikaulį. Tada atkabino kojas ir nušoko žemyn, vis dar įsikibusi į jo pečius. Prasibrovė pro duris ir dingo kitoje pusėje: užraktas garsiai trakštelėjo po greičiau nei sekundės.

Krisas atsirėmė į duris nugara, giliai alsuodamas pro vos pravertą burną. Jo akys įsmeigtos į erdvę kažkur palei kojas, plaukai užkritę ant kaktos. Jis atsikrenkštė ir priglaudė pirštus prie veido vietos, kuri ką tik gavo jos bučinį.

Jo pirštai ėmė nesąmoningai vedžioti nuo ten, iki lūpų ir atgal.

Kitoje durų pusėje Čarli sustingo, jausdama silpnumą. Jos keliai kiek linko bandant žengti giliau į vonią. Nedrįsdama pajudėti ar garsiau įkvėpti, ji stovėjo taip kelias sekundes, su sutrikusia šypsena veide.

Ji apsisuko atsiremdama delnu į duris, nebūdama tikra dėl savo kojų savijautos. Lėtai pakėlusi veidą staiga krūptelėjo, išvydusi savo atspindį veidrodyje virš kriauklės.

Spoksodama į save ji sušnypštė, tęsdama „š“:

- Ssshhhiiiit.

———–

* Leidykla, pagarsėjusi daugiausiai meilės romanais. ^^

Rodyk draugams

May 9th, 2011

Pasak Čarli: 36. Rytinė rutina ir naujos profesijos paieškos

Posted by Lali in Be temos

Atrodė taip kvaila. Čarli jautė šilumą ir virpuliukus netgi tada, kai atsimerkė, netgi tada, kai sapnas sparčiai nyko iš galvos, netgi tada, kai viskas pasibaigė. Ji nusišypsojo, nesusilaikydama ir nei nepagalvodama bandyti susilaikyti. Vis dar mieguistomis akimis ji apsivertė ant pilvo ir apsikabino pagalvę, suspausdama šią prie krūtinės. Ji pažvelgė į laikroduką tolėliau ant spintelės ir užsimerkė su džiaugsmingai virpėdama, kad turi dar vieną valandą miego, dar progą susigrąžinti sapną į galvą.

Bet Danielės žingsniai ruošiantis į universitetą, drabužių čežėjimas ir keistas niūniavimas stuktelėjo Čarli į galvą su idėja. Ji atsikels pusryčiams ir turės visą, absoliučiai visą dieną nieko neveikimui.

Jokio darbo vakare. Laisvės galimybės užpildė galvą: vartymasis lovoje buvo viena labiausiai viliojančių.

Šarlotė atsikėlė taip pat, užsitarnaudama nustebusį žvilgsnį iš Danielės. Ji nukeliavo išsišveisti dantis, neskubėdama, patenkinta savimi. Šlepsėdama šlepetėmis per kilimus, neužklausta patarusi kambario draugei, kurį švarkelį vilktis, pati su savo atskira daina, besisukančia galvoje, ji iškeliavo iš kambario.

Ji pakėlė rankas, ražydamasi, ir be leidimo įėjo pas Kristoferį. Šis kaip tik išjunginėjo savo žadintuvą penktąjį sykį, leisdamas sau pamiegoti dar dešimtį minučių. Be jokių ceremonijų Šarlotė pagriebė paklodės galą ir nuvilko ją nuo miegančio vaikino.

Kriso galva šoko aukštyn, akys nustebusios, antakiai suraukti.

- Ur welcome,- Ji paminėjo, šyptelėdama ir iškeliavo iš kambario, puikiai žinodama, kad padarė paslaugą sau.

Tas vaikinas mėgo skųstis. Ne, „mėgo“ buvo per silpnas žodis. Skundai buvo Kristoferio hobis, ir nejausdama jiems jokių šiltų jausmų Šarlotė nusprendė šį „malonumą“ kiek apmažinti. Ji žinojo, kiek paskaitų Krisas praleido vakar ir kaip blogai dėl to jautėsi. Jei praleis dar vieną, ir dvi dienas iš eilės, neužsičiaups visą popietę.

Pasak Čarli, Enrikė Iglesias nieko neveikimo fonui tiko daug labiau, nei Kriso skundai.

Pakeliui į virtuvę ji garsiai pabeldė ir į Jano duris, pareikšdama, taip, kad šis išgirstų:

- Violetinis švarkelis.

- Aš neturiu nieko violetinio!- atsakymas grįžo kai Čarli ji buvo pasiekusi laiptus.

Ji ėmė keliauti atbula: su kiekvienu žingsniu šlepečių šuniškos ausys šokčiojo aukštyn žemyn. Mergina kyštelėjo galvą vidun, susiraukdama nuo deguonies trūkumo ir įprastinio vyriško kambario smarvės:

- Gali daryti tai mano būdu,- tarė Janui, sėdinčiam ant lovos krašto vien su trumpikėmis,- arba gali pralaimėti. Dabar, slaptas šaltinis pasufleravo, kad Rudis turi marškinius, kuriuos galėtų paskolinti už tris indų plovimus.

- Aš atrodysiu kaip gėjus, tai bus dar blogiau!- Janas sušnypštė, žvilgčiodamas per petį.

Čarli susiraukė.

- Sutapimus kurti ir taip sunku. Mano kantrybė tirpsta, Janai. Tik tok… Tik tok, tik tok,- ji lėtai kartojo, vis tildydama savo balsą, lįsdama lauk į koridorių, rimtomis akimis.

Uždariusi duris ji akimirkai priglaudė prie jų nosį. Tada pasuko galvą atgalios ir prisimerkė. Suspaudusi kumštukus, ji nukeliavo atgal į Kristoferio kambarį. Vėl įėjo nepakviesta, vėl nuvilko paklodę, kuri stebuklingai buvo grįžusi į lovą.

Krisas suurzgė, prieštaraudamas, apsiversdamas ant pilvo. Čarli prikando lūpą, prieš savo valią iš karto pažvelgdama į jo užpakalį, žvilgsniu tyrinėdama tik boksininko trumpikėmis pridengtas linijas. Mesdama paklodę sau per pečius, ji prisiminė sapną, palikusį merginą visą laimingą iš ryto.

Ji tikėjosi užmiršianti. Nenorėjo to, bet tikėjosi. Ir tai, kad Krisas atrodė beveik taip pat, kaip sapne, buvo labai maloni staigmena iš atminties pusės.

Galvodama, kad reiktų pasitikrinti sveikatą, prieš sapnuojant kažką tokio apie draugus, ji žengtelėjo arčiau, atsikrenkštė ir ėmė dainuoti.

Garsiai, skardžiai, pripildydama kambarį savo sodriu balsu, priversdama Kristoferio akis vėl staigiai atsimerkti, lūpas išsilenkti į šypseną. Jis pasiklausė dar kelias minutes, giliai kvėpuodamas, skausmingai jautrus kiekvienai natai, kiekvienam tonui. Tada, jausdamas, kad Čarli balsas nepadarys jokios naudos jo kantrybei, sąmoningumui bei reputacijai, jis pagriebė pagalvę ir prisidengė ja užpakalį. Būtų labai keista pasistoti nuo rytinės serenados. Dieve, jis tikriausiai ją mirtinai išgąsdintų.

Stengdamasis būti atsukęs nugarą į Šarlotę, Krisas iššoko iš lovos ir puolė iš kambario. Čarli nutilo, vis dar išsižiojusi, akimirkai įsižeidusi. Bet šitai tuojau pat pakeitė juokas: kad ir kokios Kristoferio priežastys pabėgti nuo pusės dainos, vaikinas atrodė labai juokingai, lėkdamas, tarsi jo trumpikės degtų.

Ši mintis vėl ją sugrąžino prie kitų. Eidama pro vonią ji girdėjo bėgant dušą, o kadangi Jano keiksmai sklido iš nuosavo kambario, buvo įsitikinusi, kad tai Krisas maudosi. Gerai, jis atsikėlė: dar viena varnelė Čarli rytinės veiklos sąraše.

———————–

Dani dešimtą sykį dėbtelėjo į aptemptus Jano marškinius, keistai derančius prie jos švarkelio. Ji prisimerkė ir atsiduso, papurtydama galvą nuo skausmingos minties, kad jis apsirengė taip specialiai. Ir nors kiti kikeno ir šaipėsi, šviesiaplaukė turėjo kovoti su širdyje augančia viltimi. Ji priminė sau nekreipti dėmesio į tokias smulkmenas, neleisti širdžiai spurdėti stipriau vien nuo kvailo sutapimo.

Ji specialiai nusisuko nuo Jano ir nužvelgė kitus, dar sykį nusistebėdama, kad Čarli atsikėlė taip anksti. Rudis sėdėjo visas raudonas nuo vos sulaikomo juoko, stebėdamas draugą ,tarsi ką tik nužengusį iš gėjų parado. Čarli šypsojosi, sukandusi tarp dantų šaukštą, rausdama ir vis žvilgčiodama į šoną, kur sėdėjo Krisas.

Dani pakėlė antakius, nužvelgdama jaunėlį Vestą. Atrodydamas puikiai kaip visada, su kavos puodeliu rankose, šis sėdėjo suspaudęs ir ištempęs lūpas į priekį. Virš viršutinės, tarp nosies, jis laikė vieną ilgų, susiraičiusį Čarli plaukų sruogų, tarsi tamsų ūsą.

Jis žiūrėjo į Šarlotę, stengdamasis nepaleisti pozicijos, elgdamasis, pasak Danielės, kaip absoliutus kvailys. Jie pratrūko juoktis, ir šis juokas užkrėtė ir Rudį. Visa virtuvė paskendo kvatojimo bangose, nepaisant skirtingų priežasčių.

Dani žvilgtelėjo į susiraukusį Janą, prieš savo valią į širdį įsileisdama kitą absurdišką mintį,- kad tai dar vienas ženklas, jog jie vieninteliai rimti… Dar vienas… NE. Jei reikia nustoti.

Nespėjusi nei pagalvoti, ji du sykius reikliai suplojo rankomis.

- Moterys ir vyrai, aš turiu naujienų.

- Taip!- Čarli nusijuokė, kaukštelėdama šaukšto kojele į stalo paviršių. Ji nikstelėjo Krisui į šoną ir šis nikstelėjo atgal.

Dani pavartė akis, kaupdama kantrybę. Ir tik pagalvojus, kad kažkada laikė Kristoferį vienu labiausiai subrendusių šiuose namuose…

Ji ėmė vaikščioji pirmyn atgal priešais stalą, tarsi vadybininkas susirinkime, reikalaudama dėmesio iš sėdinčių darbuotojų.

- Esu tikra, kad visi jūs žinote apie Rendį,- ji tarė, specialiai nusisukdama nuo Jano, tikėdamasi, kad Čarli susiprotės stebėti ir įsiminti šio reakciją. Jei reikės ataskaitos. Smulkios.

- Taip, aš girdėjau apie vaikiną,- Krisas pastatė puodelį ant stalviršio, linktelėdamas,- tačiau nesu jo matęs.

- Niekas nėra jo matęs,- pasigirdo burbesys iš Jano pusės.

- Aš esu!- Čarli pakėlė ranką.

- Ji mus supažindino,- Dani linktelėjo.

- Jie buvo nevykusiame pasimatyme,- Krisas prisiminė, kiek susiraukdamas. Jis klausėsi ataskaitos apie tą pasymatymą vakar visą vakarą. Tarp istorijos apie Rendį, „facebook“ tragedijos ir ceremonijos, per kurią Janas jam padovanojo dėžutę prezervatyvų, šis įvykis buvo nemaloniausias.

O Kristoferis taip tikėjosi, kad po kelių dienų, kol jie buvo susipykę, Čarli entuziazmas išblės, ypač atveju, kai vaikinas perėjo į Dani rankas. Ir ačiū Dievui, tipelis skambėjo kaip visiškas nevykėlis. Krisas vėl paėmė puoduką į rankas, suspausdamas jį be galo stipriai, prisimindamas, kaip nemėgsta Rendžio dėl to, kad šis kvietė Čarli į pasimatymą.

- Aš maniau, jūsų filosofija, nesidalinti bernais,- Radis paklausė, pilna burna.

Dani nuraudo, piktai žybtelėdama akimis:

- Mudvi ir nesidalinom.

Janas prunkštelėjo ir šviesiaplaukė atsisuko į jį, su dirbtine šypsena veide:

- Oj, Kristijanai, prieš man tęsiant, kol neužmiršau, norėjau tau priminti, kad sveikiausia prausti pripučiamą lėlę po kiekvieno naudojimo. Tai vyksta taip dažnai, kad mes bijome, jog kuo nors užsikrėsi.

Šis prisimerkė, vyptelėdamas vienu lūpos kampučiu, išpūsdamas violetiniais marškiniais aptemptą krūtinę.

- Nepalieku nieko, ko nesu pasigavęs iš tavęs.

Kriso puodelis sustojo pakeliui iki burnos, vaikinui svarstant, ar jis tikrai nori dabar ką nors dėti į burną, pripildyti skrandį. Temos sparčiai ritosi kairę, jis buvo išskęs bandyti nebekreipti dėmesio. Ar taip sunku pasilaikyti savo nešvarius skudurus sau?

Jis ir taip turėjo problemų su savimi ir savo vaizduote. Čarli, atsirandanti kambaryje iš karto po šlapio sapno. Čarli, dainuojanti tuo žemu, skrandį priverčiančiu įsitempti balsu… Jis pažvelgė sau į šoną, šyptelėdamas, išvydęs, kaip iš šaukšto be ir dribsnio mergina konstruoja katapultą.

So fucking cute.

Garsiai įkvėpdamas per nosį, jis atsikrenkštė:

- Taigi, Dani, kokios tos naujienos.

Mergina atsisuko, kilstelėdama smakrą aukštyn, tarsi pasiruoštų sugriauti namus savo žiniomis.

- Vakar susipažinau su Rendžio broliu!- ji tarė, sėsdamasis prie stalo, ignoruodama Jano prunkštelėjimą ir palinkdama kitos trijulės link, - vaikinas dirba studentų sąjungoje, pasirodo.

- Su tavimi?- Rudis pasiteiravo.

- Ne, kita lyga,- kuo toliau, tuo labiau Dani akys žinėjo,ž negaliu sušikti šitų santykių vien dėl ryšių, prie kurių prieisiu. Aš kalbu apie svarbius dalykus, žmonės. Aš kalbu apie sąrašus vietų, kur galima atlikti praktikas. Aš kalbu apie geriausias galimybes su mainų programomis, apgyvendinimais, įdarbinimais, projektų fondais iš Europos Sąjungos!

Kristoferis klausėsi susidomėjęs: kaip ir Danielei, jam tai buvo svarbi ir vertinga informacija. Šalimais Čarli stengėsi nusikratyti nemalonaus šaltuko, kuris užpuldavo kiekvieną sykį, kai kiti prabildavo apie savo studijas ir ateitį. Fuck, dabar ji praleis dieną ne tik nieko neveikdama, bet dar ir galvodama apie visą gyvenimą, kuris prabėga pro šalį, kol ji įsivaizduoja kitą Titaniko pabaigą.

Kartais tokios mintys nugalėdavo jos filosofiją. Bet, pasak Čarli, tik kvailiai neabejoja. Ir kol ji manė, kad kvailiu gyventi yra daug lengviau, apsimetinėti tokia, kokia nėra, prieš save neįmanoma. Prieš kitus – taip. Ji šypsosi ir gūžčioja pečiais, sakydama, kad viską išspręs likimas, tingėdama pati pajudinti pirštą. Bet prieš save…

Ne, ji nesijaudino dėl to, ką prarado nesimokydama, neišnaudodama galimybių: dėl praeities graužtis, pasak Čarli, yra grynas, beprasmis mazochizmas. Ji labiau jaudinosi dėl to, ką praras, jei tęs taip ir toliau.

Šarlotė užsiklijavo šypseną ant veido ir pasistengė susikaupti ties Danielės pasakojimu.

- Žinai tą naują Universiteto pastatą, kurį jau pradėjo projektuoti teritorijoje šalia parko?- ši kreipėsi į labiausiai susidomėjusį – Krisą,- prieš visą statybų aikštelę, palei vieną didžiausių sankryžų, jie gavo leidimą statyti didžiulį stendą su reklama Universitetui. – jos balsas kiek pakilo,- ir Džošas, Rendžio brolis, atsakingas už šį projektą! Visas stendas vaizduos tris studentus iš mūsų fakulteto.- ji nutilo ir dabar netgi Čarli sulaikė kvapą, nutuokdama, bet dar nenorėdama patikėti tuo, ką iš girs.

Danielė nusišypsojo ir linktelėjo:

- Jam pasirodžiau kaip labai tinkama kandidatė vienam modelių…

Dani nespėjo pabaigti sakinio. Čarli pašoko ant kėdės, cypdama, plodama rankomis. Rudis užsikišo ausis, Jano „fuck“ prasmego Šarlotės balse. Krisas išpūtė akis, tuojau pat apsivydamas merginą rankomis, tačiau laikydamas jas taip, kad nepaliestų. Jis bijojo, kad ši nuvirs kūliais žemyn nuo aukštos kėdės.

Danielė išraudo ir sukikenusi apibėgo aplink stalą. Ji nesikuklino suspausti Čarli glėbyje. Jos abi sukikeno rankomis ir ėmė spyruokliuoti aukštyn žemyn, kvatodamos.

Janas tyliai nurijo kartėlį dėl džiaugsmo, kurį jo merginai atnešė kitas. Manydamas, kad marškiniai nepadarė jokio efekto, vėl keikdamas Čarli ir jos kvailus pararimus, išdavikišką reakciją, jis ėmė segiotis sagas. Nusivilko marškinius ir sviedė juos tolyn ant grindų.

Krisas su Rudžiu kantriai laukė, kol merginos nurims, pasidalindami sutrikusiais žvilgsniais.

- Ką tu vilkėsi?! Kokį makiažą darysies!?

- Mano veidas reklamuos visą universitetą!

- Kaip susišukuosi?! Ou, ou ou, aš jau žinau! O ką, jei susuktume vieną sruogą va šitaip ir..

- Aš būsiu keturių metrų aukščio! Visas pasaulis matys!

- O Dievulėliau, aš eisiu fotografuotis šalia to stendo!

- Gal net pavyks įrašyti šitai į CV!

- Ar jau sakei mamai? Broliams! Darysime giminės fotosesiją šalia stendo!

- Tikiuos su manimi nesifotografuos koks raudonplaukis… Aš atrodau nenatūrali blondinė šalia raudonplaukių…

- Tu ir esi nenatūrali blondinė,- Janas pabandė įsiterpti.

Jos spygavo dar dešimtį minučių. Vaikinai nustojo laukti: Krisas ėmėsi kavos, klausydamasis Čarli juoko, kol Endriu teko išklausyti visus nuodus apie į-subines-lendantį-slidų-madafakerį-Rendį.

Visi pusryčiai praėjo tokiu tema ir greitai Janui, Krisui, Danielei ir Rudžiui teko sukrusti, norint spėti į paskaitas. Čarli sekiojo iš paskos po visus namus, stebėjo juos tikrinantis ar turi raktus, rakinėjant rankinukus, tvarkant plaukus, velkantis naujus marškinius. Ji kandžiojo lūpą, vos spėdama pasitraukti į šalį, kol kiti vis skubiau ruošėsi.

Tik buto draugams velkantis batus Čarli sukaupė drąsą. Ji net nebuvo tikra, ar bus išgirsta, kai per visą šurmulį tyliai, beveik juokais tarstelėjo:

- Ei, beje, aš išėjau iš darbo.

Tarsi kas būtų išsiurbęs deguonį iš kambario, ji pajuto skausmą krūtinėje, kai keturių žmonių figūros sustojo ir jie atsisuko, visi nustebę, visi įtarūs, kad ji galbūt juokauja.

- Rimtai?- Rudis pirmasis atsipeikėjo,- neee..- jei nespėjus atsakyti, jis pats šyptelėjo, taip negali būti.

- Ko tu užvalgei, Čarli?- Janas papurtė galvą, vėl atgydamas ir imdamas vilktis striukę.

Krisas ir Dani buvo vieninteliai vis dar spoksoję į jos veidą. Pirmieji vaikinai išlėkė pro duris, o Dani žengė arčiau, įtariai klausdama:

- Kas nutiko?

- Tu tikrai išėjai iš darbo,- Kristoferis konstatavo, taip pat artindamasis.

Čarli gūžtelėjo pečiais, norėdama parodyti, kad jai visiškai nesvarbus šis įvykis.

- Kodėl?

- Kada?

- Kas nutiko?

- Ir tu sugalvojai pasakyti tik dabar?

- Niekas neduos tau paskolos!

- Tu ją gąsdini,- Krisas žengė tarp merginų, uždėdamas ranką Čarli ant pečių.

Dani suspaudė lūpas, dėbtelėdama į jį ir pasilenkdama prie tamsiaplaukės:

- Kai grįšiu, turėsi man papasakoti viską. Viską.- ji pakėlė akis iki Kristoferio ir demonstratyviai apsisuko, nelaukdama jo.

Krisas nepajudėjo kol Čarli garsiai neiškvėpė.

- Tu bėk, pavėluosi,- ji jam nusišypsojo.

Vaikinas susirūpinęs tyrinėjo jos veidą, išbalusius skruostus, išsigandusias akis. Ji atrodė tarsi įkliuvusi į bėdą, lyg užspeistas žvėrelis.

Jis ištiesė ranką į šoną ir paleido delne laikomą portfelį, nesirūpindamas, kad viduje esantis nešiojamas kompiuteris gali būti sugandintas nuo smūgio į grindis. Nenuleisdamas nuo jos akių, vaikinas padrąsinančiai nusišypsojo, kaip pati Čarli jam darydavo kiekvieną sykį užplaukus po-Skarletinei bangai.

- Naagi,- jis vėl suspaudė merginą po savo petimi,- nosimi pakutendamas jos viršugalvį,- tuoj išsiaiškinsim.

Čarli įsitempė:

- Nėra ko čia aiškintis,- ji tarė, gindamasi,- išėjau, baigta.

Jis surimtėjo:

- Šarlote, niekas taip neišeina. Nei darbuotojas per dieną gali palikti darbą, nei jis taip atleistas gali būti. Įstatymai tai draudžia,- jai dėbtelėjus viršun, Krisas šyptelėjo,- taip būna tik filmuose.

- Bet aš taip padariau. – ji išsinėrė iš jo rankos, atrodydama taip, tarsi netrukus pradėtų trypti kojomis,- pasiunčiau juos velniop. Baigta kalba.

Ji puolė į kojas, žingsniuodama ir vos susilaikydama nuo bėgimo. Krisas sekė iš paskos, pagavo ją laiptų apačioje ir suėmęs už liemens, priglaudęs sau prie šono, nusinešė svetainės link. Pasodino ir krestelėjo šalimais, saugodamas ranką ant Čarli kojos.

- Gerai, nereikia jaudintis ir dramatizuoti,- jis tarė, stebėdamas merginos sparčiai kaistantį veidą,- mes suaugę žmonės. Mes laikomės įstatymų. Kas nutiko?

Ji užsikėlė kojas ant sofos, priglaudė kelius prie krūtinės. Ėmė pirštais žaisti su šlepečių-šunų ausytėmis. Jos akys lakstė po kambarį, tik po kurio laiko sustodamos ties Kristoferio. Jis vėl nusišypsojo, pakeldamas ranką ir švelniai nubraukdamas Čarli plaukus jai nuo kaktos, už ausies.

- Aš galiu padėti viską sutaisyti,- jis garantavo.

- Aš nenoriu nieko taisyti,- Čarli paprieštaravo,- aš noriu viską palikti.

Jis padvejojo, tada linktelėjo:

- Gerai. Bet tu akivaizdžiai nuliūdusi dėl to.

- Tu manęs nepažįsti.

Kristoferiui tai nuskambėjo labai vaikiškai, bet jis nepasakė to garsiai, nenorėdamas, kad ji užsisklęstų. Ignoruodamas šitą komentarą, jis pasiteiravo:

- Tu išėjai pati?

Čarli šyptelėjo, prisiminusi savo sprendimą. Kai pagalvoji, Haris dar tikino ją likti, sakėsi pražiūrėsiąs išaiškintus įvykius. Tas karštas viršininko noras įtikino Šarlotę dar labiau nei faktas, kad draugai, dėl kurių laikėsi darbe, pasirodė eiliniai subinės, kaip ir visas likęs pasaulis.

Pasak Čarli, visokių yra – visokių reikia. Tačiau, tikrai, negi neturi būti kažkokia atsvara? Kažkoks lygesnis išdavikų ir ne-išdavikų santykis? Ji priėmė smūgį kaip asmenišką ir , nekęsdama savęs, kad dar leidžia sopėti širdžiai, išėjo aukštai iškelta galva.

Nepaisant Tomo, Hario bare liko daug žmonių, kuriuos Čarli mėgo. Bet ji nebuvo pratusi prisirišti. Akivaizdu, prisirišimas prie „neaiškių“ visada priveda prie negero.

Taigi ir dabar, pagauta neapsisaugojusi, neapskaičiavusi, kad Kristoferis… būtent dėl paskaitų pakvaišęs, paranojikas Kristoferis nuspręs vėl vėluoti dėl jos…. pagaus ją silpną akimirką, ji jautėsi silpna. Paprastai ji neleisdavo kitiems matyti savęs tokios.

Netgi artimiausiems draugams, netgi Danielei. Kai tik debesys imdavo temdyti vanilinį Šarlotės dangų, ji užsidarydavo ir vienumoje jėga išmušdavo liūdesį sau iš galvos.

Ji neketino pradėti daryti kitaip.

Išsišiepdama, ji nusprendė duoti sau kiek laiko vėl užsidėti kaukei. Čarli ėmė suktis ir verstis. Kuitėsi kelias ilgas minutes, kol atsidūrė galva ant sofos sėdynės ir užsikėlusi kojas ant atlošo.

- Aš susirasiu kitą darbą, tikrai,- ji ėmė dėstyti, aš turiu patirties.

Tik ji neturėjo – niekas nerašo rekomendacinių laiškų vagims. Ir neturėjo diplomo. Ir jokių neišsenkamų talentų, kaip, tarkim, Džeimsas Franko. Ji buvo paprasta mažutė Čarli, turinti tik balsą.

Čarli pasiruošė šiai logikos bangai išsklisti ir iš Kriso lūpų. Tačiau jo veide šmėsčiojęs emocijų karas baigėsi ir vaikinas atsilošė, galva atsiremdamas į jos šunišką šlepetę.

- Ką tu norėtum veikti?- jis paklausė, pasičiupdamas jos ranką ir imdamas žaisti su dailiais piršteliais.

Šarlotė išsišiepė:

- Tu juk žinai, kad aš noriu dainuoti.

Daryti pragyvenimui tai, ką myli, buvo didžiausia jos svajonė. Deja, ji niekada niekada neišsipildys.

- Tu turi talentą,- Krisas pritarė, kovodamas pats su savimi. Kiekvienas jo instinktas ragino priminti, kad dainavimas – paika svajonė. Kad reikia išsilavinimo, garantijų, pastovumo norint išgyventi.

Reikia pinigų, kurie gamintų pinigus. Reikia žmonių, kurie atliktų tavo patikėtas užduotis. Reikia ryšių atverti galimybėms. Reikia plano bent keleriems metams į priekį.

Planas „dainuoti“ nebuvo geras. Visų pirma, jis turėjo tik vieną žodį, kad Kristoferiui priminė pokštą labiau, nei rimtą idėją.

- Aš žinau daugybę kalbų,- Čarli toliau svarstė.

Jis susidomėjo, trumpam atplėšdamas akis nuo smulkučio jos mažojo piršto:

- Kokių?

- Na…- Čarli užsimerkė ir šyptelėjo. Ji nusuko galvą į šoną, norėdama į sofos atlošą nuvalyti kvailą ašarą, išsiritusią iš akies kampučio.

Atsikrenkštusi ir susitvarkiusi, ji vėl atsisuko, tačiau neatsimerkė.

- Aš moku angliškai. Ir ispaniškai. Ir spangliškai.

Krisas šyptelėjo. Čarli tęsė:

- Taip pat moku velsietiškai, škotiškai, kanadietiškai, australiškai, amerikietiškai, argentinietiškai, urugvajietiškai, čilietiškai… Ar matai seką čionai, Kristoferi?- ji pasuko galvą jo link, atsimerkė ir nusišypsojo,- ar tu matai? Galėčiau būti komediantė. Arba laidų vedėja, kaip tavo neoninės šypsenos tėvas. Arba galėčiau būti vestuvių dainininkė, kaip maniškis.

Krisas susiraukęs vedžiojo nykščiu linijas ant Čarli delnu. Jis nuvijo mintį priglausti lūpas prie jos švelnios odos ir gūžtelėjo, bandydamas susikaupti:

- Tavo tėtis buvo vestuvių muzikantas?

- Jap,- Šarlotė linktelėjo, prisimindama per daug nekalbėti,- jis turėjo grupę. Vykdavo iš vestuvių į vestuves.- ji trumpam nutilo, susimąsčiusi, galvoje persukdama ne vieną sykį girdėtą Konės pasakojimą,- Ir vieną sykį,- tarė kiek tyliau,- viešbutyje, kuriame turėjo pasirodymą, sutiko mano mamą.

Krisas tylėjo, laukdamas tęsinio, susidomėjęs.

- Ji buvo tik ką atvykusi į Karalystę. Dirbo nelegaliai, man rodos. Jie tą pačią naktį šaram baram ir štai, aš atsiradau, visiškas netyčiukas. Mano tėtis išvažiavo kitą dieną, tęsti savo žibantį gyvenimą nuo vestuvių iki vestuvių, nuo vienos girtos nakties, iki kitos.

Ji kalbėjo su sarkastišku humoru balse. Kristoferiui neatrodė juokinga.

- Iš kur visa tai žinai?- jis pasiteiravo, po ilgos pauzės, įsitikinęs, kad Čarli nebekalbės.

Čarli gūžtelėjo:

- Teta.

- A,- Krisas linktelėjo,- na… – ir jis nebegalėjo susilaikyti,- matai, kaip čia yra? Kaip baigėsi tavo tėvui su savo grupe?

- Oj, blogai,- Šarlotė išsišiepė,- jie prasigėrė ir išsiskirstę, išdaužę visą aparatūrą tik tam, kad išerzintų vienas kitą.

Vaikinas rodomuoju pirštu ėmė vedžioti raides ant Čarli delno. Pradėjo nuo „M“.

- Ką aš noriu pasakyti: galbūt taip geriau. Jei baigei leisti naktis darbe, gali išsimiegoti ir ryte keliauti į paskaitas.- tarė atsargiai, raitydamas nematomą „I“.

Šarlotė sukikeno:

- Ar tu man skaitai paskaitas apie gyvenimą?

- Kai taip išsireiški…

- Ne ne, aš nepykstu. – ji nutraukė, mojuodama kita ranka ir kojomis ore,- aš tik stebiuosi. Tu pats nieko nedarai dėl savęs, nieko nekeiti.

- Aš baigiu bakalaurą po bakalauro,- jis priminė. Kodėl šiai merginai nedaro įspūdžio tokie dalykai?

- Aš kalbu ne apie tai,- ji tarė, įtaigiai.

Ach. Krisas atlošė galvą ir vėl ištiesė, spustelėdamas Čarli delną abiejų rankų nykščiais ir išrašydamas „N“.

- Nekalbėkim apie Skarlet.- jis perspėjo, neturėdamas daug vilties, kad Čarli paklausys.

Šarlotė, žinoma, neklausė:

- Tu tik nepradėk bėgti laiptų link. Jei ir pagausiu, nesugebėsiu pakelti ir dar partysti iki svetainės,- ji pasišaipė, pati iš savęs, prisiminusi, kaip paikai elgėsi vos prieš dešimtį minučių.

Krisas pasilenkė, perbraukė nosimi per jos delną ir išpaišė „E“.

- Na, neplanuoju,- garantavo,- kur tokia nykštukė mane pakels.

- Ei,- ji šūktelėjo, prastai vaidindama įsižeidimą.

- Rimtai. Aš nesu aukštas, bet tu vos sieki mano pečius. Grįžtant prie temos…

- Skarlet?

- Ne,- jis nutraukė,- tu turi tą prancūzų projektą… Referatą, ar kas ten per darbas. Argi nebūtų puiki proga grįžti į paskaitas?

Čarli papūtė lūpą:

- Nenoriu.

Krisas paleido jos ranką ir palinko artyn, prikišdamas veidą prie jos veido. Jis jautėsi toks senas, aiškindamas elementariausius dalykus:

- Kartais gyvenime turime daryti tai, ko nenorime.

- Puiku,- Čarli linktelėjo..

Jis suraukė antakius, nustebęs.

- Puiku kas?

Šarlotė ėmė šypsotis, jausdamasi kaip nedidelis velniukas, viliojantis parduoti sielą.

- Krisai?

- Taip?- jis nekantravo.

- Aš grįšiu į paskaitas.

Kristoferis giliai įkvėpė per nosį, atsitraukė ir prisimerkė, nenuleisdamas nuo jos akių. Ji atrodė tokia gražutė, gulinti ant nugaros. Sekundę jis prisiminė šią naktį sapnavęs kai ką labai, labai trikdančio ir netinkamo. Šie kvaili sapnai turi liautis – jis suprato.

Dabar Čarli vėl erzino, visai kaip sapne. Tik šį sykį ji kalbėjo apie kitką.

- Čarli?

- Taip?

- Kame kabliukas?

Šarlotė apsilaižė lūpas ir delnais patrankė sau per kelius:

- Jei aš keičiu gyvenimo būdą, tu turi irgi keisti.

Jis nesuprato ir susiraukė, sutrikęs.

- Ką turi omenyje?

Mergina nutilo, pasiruošdama visoms galimoms reakcijoms. Blogiausiu atveju, jis pasiųs ją po velnių. Ji giliai įkvėpė ir išpylė, mintyse girdama save už tai, kad nesumikčiojo:

- Tu turi pradėti vaikščioti į pasimatymus.

Jo veidas buvo neįskaitoma kaukė. Šarlotė gulėjo nedrįsdama pajudėti, kol Krisas svarstė jos pasiūlymą.

Kiek daug tai reiškė, oj kiek daug. Jis buvo nustebęs, pasmeigtas šios stingdančios, pribloškiančios minties.

Move on?

Taip jis neplanavo. Jis dar turėjo vilčių į Skarlet. Taip, jis praleido naktį su kita, bet, pasak Kriso, tai vargiai skaitėsi kaip neištikimybė. Jis buvo Skarlet vaikinas, jis buvo jos būsimas vyras.

Tokie pasikeitimai atrodė per dideli, neįmanomi nuryti. Krisas nurijo seilę, išsigandęs iššūkio.

- Tai būtų labai sudėtinga,- jis tarė, susivokdamas, kad nei nenutuokia, kaip reikia elgtis pasimatymuose.

Negi jis tikrai tai svarsto?

- Tai žinoma, kad sudėtinga,- Šarlotė išpūtė akis,- kelti vieną koją… Paskui kitą! O Dieve, valgyti ir kalbėti vienu metu! Arba žiūrėti filmą, kai kažkas sėdi šalia! Ko gero sunkiausia užduotis pasaulyje!

Krisas susiraukė, nepatenkintas dėl sarkazmo. Jis nuslinko sofos sėdima dalimi žemyn, sėsdamasis ant žemės, beveik veidu palei veidą su Čarli.

- Mano užduotis irgi sudėtinga,- mergina tarė, neketindama trauktis.

- Bet aš tau padėčiau,- jis suniurnėjo, vis dar rūškanas.

- Aš ir tau padėčiau. Nagi. Nuo pabandymo blogiau nebus. Man prancūzų referatas, o tau – pasimatymas.

Jis papurtė galvą ir atsisuko, nepatenkintas:

- Kodėl tu taip darai?- paklausė piktai,- ar tai kerštas?

Šarlotė atsiduso, ištemdama kaklą ir priglausdama kaktą prie jo peties.

- Kristoferi, Kristoferi… Aš nenoriu, kad tu keliautum iš lovos į lovą, neišsiaiškindamas nei merginos vardo. Be Skarlet ir atsitiktinio sekso tu net nežinai, kas ten yra. Man net baisu, kad tu nesuvoki, kiek daug gali gauti tik atvėręs akis, pasiruošęs priimti. Truputis kantrybės, truputis kilnumo, truputis atlaidumo ir rezultatai tave gali labai nustebinti. Gali sutikti kokią švelnią, gerą, gražią , protingą merginą,- ne toliau savo nosies nematančią kalę kaip Skarlet – ji pridėjo mintyse. – kuri paverstų tai….- ji ištiesė ranką, pirštais tiesindama jo susiraukusius antakius,- į tai,- kita ranka pakrutino jo lūpas, tempdama kampučius į viršų.

Krisas nesišypsojo, jis sėdėjo kaip sėdėjęs, galvodamas, kaip iš viso būtų įmanoma gyventi be Skarlet.

Taip, jis dabar darė neįmanoma. Bet jis varė save mintimi, kad susigrąžins Skarlet artimiausiu metu. Ir tai, kad nieko konkretaus nedarė šiuo tikslu, Krisui atrodė tik pateisinama: juk ji irgi nieko nedarė! Kodėl jis turėtų žengti pirmas! Jis palikinėjo visas tas žinutes, atsiprašinėjo, žeminosi – jos eilė!

Pyktis plūstelėjo kartu su savigaila ir Kristoferis nepajuto, kaip ištiesė ranką, siūlydamas Šarlotei savo delną.

Čarli, nustebusi, išsišiepė ir suspaudė jo delną saviškiame. Krisas tarė, rimtu, dalykišku balsu:

- Tai susitarimas.

Šarlotė su dideliu vargu pabandė nustatyti tokį pat veidą, negalėdama užgniaužti džiaugsmingo plazdėjimo krūtinėje.

- Sutarta.

Rodyk draugams

  • Monthly

  • FRIENDS:

  • Meta

    • Subscribe to RSS feed
    • The latest comments to all posts in RSS
    • Subscribe to Atom feed
    • Powered by WordPress; state-of-the-art semantic personal publishing platform.
    • Firefox - Rediscover the web