BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas



According to Charlie

April 28th, 2011

Pasak Čarli: 35. Virtuvės Džekas ar sandėlio Džekas?

Posted by Lali in Be temos

Nuobodus lėtas vakaras suteikė daugybę šansų slankioti pasieniais ir tratėti iš įtampos dėl to, kas bus. Norėdama užsimiršti Šarlotė netgi trynėsi virtuvėje pačiu blogiausiu metu: kai patalpa buvo karšta kaip pragaras nuo dūmų bei beskubančių virėjų. Ji mažytė ir visą laiką kliuvo po kojomis, kol vienam netekus kantrybės buvo išstumta atgal į koridorius.

Čia Čarli laiko negaišo: trepsėti palei boso kabineto duris nėra geriausia idėja, kai stengiesi šio išvengti. Mergina greitai apsidairė ir griebtelėjo į rankas pirmą pasitaikiusį daiktą: šiukšlių maišą iš šiukšlinės. Šis tebuvo puspilnis, bet Šarlotė apsiėmė misija išnešti jį į nedidelę alėją už užeigos.

Šoktelėdama nuo kiekvienų žingsnių, pasigirstančių pakeliui, ji pagaliau ištrūko į gaivinančiai vėsią nakties tamsą. Maišas nukeliavo į konteinerį, tačiau Čarli neskubėjo apsisukti. Ji atsiminė užvakarykštę naktį. Prisiminė su aiškumu baimę, kurią juto slegiant krūtinę. Po galais, Kristoferio marškiniai, sušlapinti ašarų, tebegulėjo kaip įrodymas skalbinių krepšyje.

Vaizduotės vaisius ar ne, Čarli dėl to įvykio jautėsi siaubingai. Atidėlioti ir negalvoti apie tai jai sekėsi puikiai, tačiau darbas staiga tapo daug sudėtingesne vieta būti. Ji negalėjo būti čia taip ramiai kaip ankščiau. Ji krūpčiojo kiekvieną sykį išgirdusi boso balsą.

Kur ji pasuko ne taip? Kada ji spėjo sudaryti įspūdį, kad domisi Hariu ne tik kaip viršininku? Kas negerai su pasauliu?

Kas būtų, jei ji netektų darbo?

Ne. Čarli papurtė galvą, stumdama staiga tarsi iš uždarytos dėžės išsprūdusį minčių pliūpsnį. Bet jos buvo viliojančios, lengvos savo lengvabūdiškumu ir tokios… tokios labai paprastos. Kas, jei ji turėtų visą tą laiką pasaulyje? Kas, jei jai nereikėtų tempti savo užpakalio per pusę miesto, kiekvieną mielą dieną? Kas, jei ji galėtų miegoti ne tik iki keturių, kaip darė iki šiol, bet iki visų aštuonių vakaro? Kas, jei vietoj visos šios painiavos ji tiesiog paliktų problemą su dar vienu darbu, rūdyti praeityje?

Bet daugybė kitų bėdų iškiltų su šia išeitimi. Visi tie žmonės, visi mieli bendradarbiai, nuolatiniai klientai, parsinešti namo maisto bei gėrimų likučiai… Scena… Kur dar ji susilauks tiek dėmesio? Gatvėje?

Čarli taip pat trumpai apsvarstė ir faktą, jog be darbo nesugebėtų nei sąskaitų susimokėti, nei nusipirkti valgyti. Bet tai nebuvo didžiausia problema. Didžiausia problema buvo jau dabar juntamas ilgesys darbo vietai, kuria gyveno šitiek laiko.

Be užeigos Čarli teturi tuos kelis tikrus draugus. Ir kai šie bus užsiėmę kvailais dalykais kaip universitetu, ji žinojo greitai pradėsianti kaukti nuo bendravimo trūkumo.

Ji turi likti. Ji turi likti ir plaukti pasroviui. Galbūt išnaudoti padėtį, kaip patarė Konė.

Bet kaip ji flirtuos su savo bosu, kai net nebegali pažiūrėti jam į akis. Kaip apsimetinės susidomėjusia, kai vos šiam žengus ton pačion pusėn, truputį prideda į kelnes? 

Galbūt ji galėtų paduoti Harį į teismą už seksualinį priekabiavimą. Toji mėlynė ant Čarli rankos būtų jos įrodymai. Ir ji prisiteistų užeigą, pervadintų šią kokiu stilingesniu vardu, kaip, tarkim, „Rožinė kriauklė“…

Ne, ne „Rožinė kriauklė“: žmonės manytų, kad tai gėjų baras. Pavadinimą ji sugalvotų su draugais. Tą palikus ramybei jos galvoje sukosi kiti svarbūs rūpesčiai. Kur perstatyti sceną? Kadangi scena bus daug didesnė ir velniškai prabangesnė, jei reikės ir tinkamesnės vietos. Dar reiktų kiek pakoreguoti meniu: įvesti keletą patiekalų vegetarams bei diabetikams. Ir ant kiekvieno staliuko visada būtų po vazelę su šviežiomis gėlėmis… Ir uniformos! Vietoj tų klaikių beformių kelnių ar besielių juodų sijonėlių ji įvestų sukneles… Rožines, tikriausiai, pagal pavadinimą… Pala, dėl pavadinimo ji dar neapsisprendė…

- Čarli.

Čarli šoktelėjo, apsisukdama ore ir priglausdama delną prie krūtinės.

- Jesus Scary Christ, mirtinai mane išgąsdinai!- ji šūktelėjo ant Tomo.

Barmenas stovėjo tarpduryje, išlindęs puse kūno į lauką, rankoje tvirtai spausdamas apvalią durų rankeną. Jo veidas buvo rimtas, tačiau Šarlotė niekaip negalėjo atplėšti savo dėmesio nuo spalvų žaismo, kuriuo alėjos žibintas atsispindėjo ant Tomo plikės.

- Paskraidysi vėliau, mes turime problemų.

- Ar kas manęs pasigedo?- netaktiškai tebespoksodama į jo galvą, ji patraukė durų link.

- Ne,- Tomas praleido Čarli vidun ir uždarė duris.- salėje ramu. Bet bosas nerimsta.

Su šiais žodžiais Čarli sustingo vietoje: kojos atsisakė žengti toliau. Nuo pat to laiko, kai paaiškėjo tiesa apie Hario skyrybas, šita frazė buvo gana populiari tarp užeigos darbuotojų. Bet Čarli negalėjo sulaikyti savo paranojiškos pusės.

- Kodėl?- paklausė ji, pakeldama galvą Tomo pusėn ir sunkiai nurydama seilę.

Tomas neskubėjo grįžti į pagrindinį koridorių, žengdamas arčiau ir pritildytu balsu skubiai pasakodamas.

- Kažkas nutiko su Karina. Ji pasiėmė kažką ir buvo sučiupta.

- Karina?- Šarlotė perklausė, žiobtelėdama. Palengvėjimą tuojau pat pakeitė nerimas,- kada Karina čia buvo pasirodžiusi?

- Ji vakar pakeitė tave. Susikaupk, Čarli.

- O kas prižiūrėjo Brendoną?- ji vis tiek negalėjo prisiversti susitelkti ties Tomo žodžiais.

- Brendoną?- dabar jis sutriko, ranka trindamas savo blizgantį viršugalvį,- tą kūdikį? Koks mūsų suknistas reikalas? Ta kalė ir jos vaikai man nerūpi! Tik ne tada, kai per ją mudu abu galime lėkti iš darbo.

Čarli susvirduliavo ir staiga atsisuko koridoriaus pusėn. Tomas pasekė jos pavyzdžiu. Jie abu įsitempę laukė, kol pasirodys išgirstų žingsnių savininkas. Pro šalį praplaukus vienam sandėlio darbuotojų, barmenas vėl pasilenkė prie padavėjos.

- Ta kvaiša vogė ir ją pričiupo. Ir ji negalėjo sugalvoti jokio geresnio pasiteisinimo, kaip pasakyti, jog mudu darome taip pat, jog viskas čia ok. No fuck – ji sakė “ok”!

- Iš kur tu tai ištraukei?- Čarli sugriebė jo petį ir suspaudė tarp pirštukų, imdama pati panikuoti. Ką Karina sau galvojo?

- Man Džekas pasufleravo.

- Kuris? Virtuvės Džekas ar sandėlio Džekas? Juk žinai, kad sandėlio Džekas yra priežastis, dėl kurio „Sugedęs telefonas “ tapo sugedusiu!

- Virtuvės,- Tomas iškošė pro sukąstus dantis,- jis liko ilgėliau ir girdėjo visą pokalbį.

Čarli pasidėjo rankas ant klubų ir susiraukė:

- Kažkas čia ne taip. Argi neturėtų būti didesnio sujudimo?

Ji visada įsivaizdavo, kad dėl tokio poelgio Haris juos ketvirčiuotų. Karina, Tomas, Šarlotė ir dar keletas padavėjų visada rasdavo kaip nusukti buteliuką kitą iš sandėlio. Jie turėjo proto elgtis atsargiai ir kukliai, nenorėdami, kad atsargų kiekių trūkumas kristų į akis dokumentuose. Visi tie sykiai buvo suplanuoti iš anksto, sutarti taip, kad nesutaptų vienu metu…

Niekas neturėjo vogti nei šią, nei kitą savaitę. Tik ne tada, kai Haris slankiojo tarsi gyvas, ugnimi kvėpuojantis drakonas. Tik ne tada, kai darbuotojai lėkė lauk vieni po kitų, dėl tokių prasmingų priežasčių, kaip kreivas prijuostės užsirišimas ar drąsa turėti savo nuomonę.

Ir netgi jei sučiupta, Karina neturėjo teisės išskųsti ir kitus. Tai taip nesąžininga! Žema, labai žema. Pasak Čarli, negalima šikti ant nusikaltimo bendrininkų.

Mergina prisiminė mažylį Brendoną ir jos veidas sušvelnėjo. Ryžto ir pykčio trūkumas Šarlotės minoje privertė Tomą dar labiau siusti.

- Ar tu mane girdi? Ji mus skundžia! O kas, jei ji mus skundžia?

- Haris ja nepatikės,- Čarli išpliurpė pirmą pasitaikiusį dalyką, tik tam, kad nuramintų draugą.

- Hariui reikia ir mažesnio preteksto, kad mus atleistų.

- Man regis, tu per daug dramatizuoji,- Šarlotė tyliai tarė, ištiesdama į viršų abu delnus, raminamu judesiu,- virtuvės Džekas galėjo išgirsti iš sandėliuko Džeko.

- Dievas mato, paskalų sistema Hario užeigoje buvo labai sudėtinga.

Tomas nusikeikė ir apsisuko, mąstydamas.

- Po galais, Čarli, aš tik noriu įsitikinti, kad blogiausiu atveju tu nesušiksi visko ir nesutiksi su Karinos žodžiais tik tam, kad ištrauktum jos kailį…

Ji krūptelėjo, susiraukdama:

- Kodėl turėčiau tai daryti?

Iš ties, kodėl ji turėtų? Kodėl ji turėtų netekti darbo, nors nebuvo sugauta darant nusikaltimą? Ypač tada, kai savo nemokamu dainavimu tikriausiai atpirko Hariui žalą už tris ateinančius metus! Ir tuo labiau, kai Čarli jau buvo nutarusi prisiteisti barą sau!

- Nes tau susisukusi galvelė, Čarli, štai po velnių kodėl,- Tomas piktai drėbė,- ta kalė manipuliuoja jumis kaip tik nori! Būni nemokama auklė, skolini pinigus…

- Ei, jie skyryboms!

- Koks velnias skiriasi ištisus metus? Ji nepaliks to smirdžiaus savo vyro. Tikriausiai atidavei pinigus tiesiai jam į rankas.

- Ji turi mažą vaiką, Tomai,- Šarlotė pagrasino vienu pirštu.

Jis pakėlė antakius:

- Oj, mat ji turi mažą vaiką!- jis šaipėsi,- o aš turiu išlaikyti brolį ir motiną! Ir susimokėti už savo mokslus! Ir dar visą krūvą šūdo, už kurį reikia mokėti!

Ji skėstelėjo rankomis, linguodama galva į šonus:

- Tai tiesiog absurdiška. Puiku, pažadu, jei kas, ginsiuosi ir sakysiu nieko nežinanti.

Tomas žiūrėjo į ją, vis dar dvejodamas. Jis perklausė:

- Ir mes vienoje komandoje?

- Vienoje,- Čarli linktelėjo.

- Viename laive?

- Viename.

- Kurio tu neskandinsi?- jis prisimerkė.

- Savižudybės nėra šiandienos meniu.

Jų pokalbis pasibaigė prireikus grįžti prie darbų. Čarli nustojo jaudintis dėl per daug harmoningo boso ir vietoje to ėmė nervintis dėl per daug bosiško. Ji negalėjo nustoti dairytis jo kabineto pusėn: ten, kur pasak visų Džekų beveik prieš valandą prasmego Karina.

Dėliodama alaus bokalus ant po darbo užsukusių atsipalaiduoti statybininkų stalelio, ji vos nepasitempė kaklo, žiūrėdama ton pusėn. Valandos bėgo, Čarli pamainą pakeitė pertrauka ir vėl nauja pamaina. Jos pėdos ėmė skaudėti, triukšmas virtuvėje nurimo tiek, kad netgi virėjai ėmė kalbėti apie naujausią skandalą. Niekas negailėjo Karinos, niekam nerūpėjo, kad ši yra gražiausio kūdikio pasaulyje mama.

Bet su laiku gandas panašėjo esąs tik į tai, kuo vadinosi: gandu. Galbūt tai sandėlio Džekas iškraipė faktus apie nugirstą pokalbį. Čarli galėtų jį išbučiuoti, prieš pasmeigdama vištienos kauleliu, pagriebtu nuo vieno nešvarių indų vežimukų: už tokią paniką ir žinių nepatikimumą.

Ir tada Haris išėjo į barą, akimis skanuodamas salę už šio. Šarlotė sustingo vietoje, tarsi žvėrelis, atsidūręs vidury kelio priešais automobilio žibintus. Jų žvilgsniai susidūrė ir bosas mostelėjo ranka, rodydamas į savo kabinetą.

Čarli perleido padėklą kitai padavėjai, kuri nulydėjo merginą užjaučiančiu žvilgsniu. Galvodama apie tai, kokia nedraugiška buvo Hario mina, ji lėtai patraukė tarnybinių patalpų link. Pakeliui sutiktas Tomas prakaitavo kaip kankinamas: netgi jo beplauke galva riedėjo lašeliai.

Šarlotė pabandė sutelkti visą paramą vien savo žvilgsniu, prieš žengdama į drakono irštvą.

Ji stabtelėjo uždaryti duris. Atsisukusi sustingo ir apsidairė. Haris jau buvo atsisėdęs į savo vietą už stalo. Kabineto šone, ant sutrinto foteliuko sėdėjo Karina: jos veidas bei akys raudonos nuo ką tik ištekėjusio ašarų krioklio.

Čarli suspaudė lūpas ir nužingsniavo iki kėdės kitoje boso stalo pusėje. Klestelėdama į ją mergina galvojo tik viena:

Po velnių, tik nepradėt mikčioti.

- Žinai, kodėl esi čia?- Haris paklausė bejausmiu balsu.

Kur dingo tas kraupus švelnumas? Tas vyriškas viliojantis tonas? Bus blogai, bus labai blogai… Sudiev, „Rožine kriauklele“.

Čarli gūžtelėjo ir papurtė galvą, vis dar nepasitikėdama savo balsu. Kažkur šalimais Karina šniurkštelėjo nosimi. Šarlotė nedrįso atsisukti ir sutikti šios žvilgsnį.

Boso veidas atrodė beveik liūdnas, kai jis pasitrynė pirštais antakius ir ėmė dėstyti:

- Vakar užtikau ją nešantis namo du naujus viskio butelius.

Wou, Karina,- Čarli atsisuko į šią išpūtusi akis,- kažkas diskretiškumu nepasižymi!

Pati Šarlotė visą laiką nešdavosi būtinai pradėtą, kur nors prieš tai jau nukištą butelį pigaus gėrimo… Kažką, ką galima būtų nurašyti kaip netyčia sudaužytą.

- Ar žinai ką nors apie tai?- Haris susigrąžino Čarli dėmesį.

Mergina atsisuko į bosą ir vėl papurtė galvą. Šis atsiduso:

- Tu tuo esi tikra?- perklausė, pirmą kartą į toną įleisdamas šiek tiek senojo švelnumo.

- Manęs vakar nebuvo,- ji tarė neužtikrintu balsu.

Haris linktelėjo, ir trumpai žvilgtelėjo į Kariną. Jis atsilošė kėdėje, kažką mąstydamas, savo gaišimu vesdamas Čarli iš proto. Pagaliau vėl prabilo:

- Aš kalbu ne tik apie vakardieną. Specialiai šiam reikalui išsiaiškinti peržiūrėjau kelis senus prekių sąrašus. Tokių nedidelių neaiškumų jau yra buvę. Ir Karina man sakė, kad jūs nešiojate gėrimus visą laiką… Kad ji manė galinti elgtis taip pat.

Šarlotė susikaupė ir išsižiojo, stengdamasi pavaizduoti įsižeidusią ir baisiausiai nustebusią. Jai nereikėjo daugybės aktorinių pastangų: panašūs jausmai tikrai sliūkino širdin. Bet ne dėl dingusio alkoholio ar netvarkingų Hario sąskaitų… Ji prisiminė visus tuos kartus, kai taikstėsi su šios padavėjos blogu nusiteikimu, kai gelbėjo ją ištikus bėdai… Kai guodė ar nešė pinigus, kai saugojo jos mažutį gražutį sausainuką…

Ji nusikeikė, viduje, stengdamasi kovoti su staiga įsitempusia gerkle. Verkti neverta, tikrai ne. Ašaros šį sykį neturės jokios praktinės naudos. Ji kaltino save: turėjo pati atsiminti, kad bendradarbis nėra draugas… Kad žmonės yra žiaurūs, jie moka manipuliuoti.

Po galais, po galais! Kodėl ji visada tai pamiršta? Kodėl netgi dabar, girdėdama kaip Karina apmėtė „draugus“ savo nešvariais marškiniais, Šarlotė juto gailestį?

- Ir datos tikrai ne visada sutampa su jos darbo grafiku,- Haris tęsė, gręždamas žvilgsniu skylę Čarli galvoje.- tu mano mėgstamiausia, Šarlote…,- jo balsas trumpam įgavo keistą toną,- Aš netikiu, kad galėtum iš manęs vogti. Bet man reikia vardų. Vagių nelaikysiu savo bare.

Kas toliau? Atleidimas? Policija? Giljotina?

Šarlotė nuleido akis, kovodama su ašaromis. Ji turi būti tvirtesnė. Už durų dar vienas išduotas draugas ir Čarli reikėjo suvaidinti pakankamai įtikinamai, kad jį apgintų.

- Aš nieko nežinau, skauto garbės žodis,- ji pamelavo tyliu balsu.

- Ne kartą ir tu gvelbei likučius, nemeluok!- Karina staiga sušuko.

Haris ir Šarlotė atsisuko, abu nustebę. Čarli drėgnos akys išsiplėtė iš panikos. Karina nebeatrodė sugniuždyta: ji rodėsi įsiutusi. Jos žvilgsnis kapojo Šarlotę į dalis, o krūtinė greitai kilnojosi, bandant atgauti kvapą:

- Negali atleisti manęs vienos!- ji tėškė Hariui, nei nežvilgtelėdama į jį,- ji irgi ten buvo!

- Aš nežinau, ką ji kalba,- Čarli purtė galvą, toliau meluodama.

- Jis mane atleis, ar tu suvoki tai?- Karina paklausė, tylesniu balsu.

Čarli sudrebėjo iš vidinio šalčio, girdėdama kaltinimą balse. Ką ji gali padaryti? Prisipažinti kalta? Ar nuo to Karinos padėtis pagerėtų?

- Aš turiu mažyliuką!- Karina užsimerkė, sukūkčiodama,- mano mažiukas… Aš turiu išlaikyti kūdikį! Man reikia šio darbo!

Šarlotė suspaudė kėdės kraštą tarp savo pirštų, taip stipriai, kad krumpliai ėmė balti. Ji negalėjo nuryti seilės: gerklę tarsi užkimšo tas skausmingas ašarų kamuoliukas.

- Dieve, ką aš dabar darysiu!- Karina sėdo atgal, suspausdama delnus palei savo veidą,- jei tu neprisipažinsi, jis privers užmokėti mane! Už viską!

- Ką?- Čarli staiga pakėlė akis, pasisukdama į Harį.

Ji klydo, padėtis nebuvo tik šūdina. Tai buvo rimta: rimčiau, nei Čarli yra išgyvenusi per visą laiko darbą čionai. Vagystės, skolos, žala… Kaip jie ankščiau išsisukdavo? Kodėl Karina turėjo būti tokia kvaila, kad pagriebtų du pilnus butelius?!

- Man reikia atpirkti nuostolius,- jis tarė šaltai, nekreipdamas jokio dėmesio į Karinos ašaras.- jei nėra kitų kaltininkų…

Pastaroji vėl puolė į isteriją:

- Hari, prašau! Mano vyras man liepė paimti tuos butelius! Aš jo bijau, labai prašau! Negaliu grįžti namo be darbo!

- Hari,- Čarli aiktelėjo, įsivaizduodama Karinos vyrelį ir sudrebėdama nuo minties apie jo reakciją.

Ir idėja prisipažinti staiga nebeatrodė tokia atmestina…

Ji vis tiek ruošėsi eiti iš darbo. Na, gerai, nesiruošė, bet ruošėsi ruoštis.

Bet Tomas… Šarlotė prižadėjo Tomui…

Haris pakilo, braukdamas delnais sau per plaukus:

- Gerai, gana. Man dar keletą žmonių reikia apklausti. Judvi sėdite čia,- jis liepė, eidamas pro duris.

Šarlotė norėjo prieštarauti, norėjo klyktelėti jam sustoti. Ji negalėjo likti viename kambaryje su Karina, tik ne dabar…

Bet Haris dingo ir Čarli sustingo, persisukusi kėdėje, ilgesingai spoksodama į duris. Kaip buvo galima nuspėti, Karina vėl žengė žingsnį:

- Tu gali prisipažinti,- ji tarė pro ašaras.- aš neišgalėsiu apmokėti visų tų skolų viena pati!

Šarlotė atsisuko, sunkiai rasdama savo balsą:

- Jis manęs nepagavo.

- Bet jis tavęs neatleistų! Net jei prisipažintum!

- Kodėl tu taip manai?

Netgi verkdama Karina sugebėjo sarkastiškai pavartyti akis:

- Tik jau nereikia vaizduoti naivuolės! Jis tau viską atleistų! Jei dar paverktum, viską! Netgi aš ašaromis išprašiau, kad policijos nekviestų!

Čarli nusuko veidą, užsimerkdama ir giliai įkvėpdama pro burną.

- Čarli!- Karina šūktelėjo.

Šarlotė papurtė galvą, nenorėdama atsimerkti. Jai darėsi šalta, bloga…

- Čarli, tu turi man padėti! Tu geriausiai žinai, kaip man blogai!

Taigi, ji turi bristi į balą, kad išgelbėtų Kariną.

- Kaip aš išlaikysiu Brendoną! Kaip tavo manymu, man reikės išlaikyti sūnų?! Ar tu turi žmogiškumo? Ar tu turi širdį? Mes į gatvę lėksime ir tai bus tavo kaltė!

Ji nebegalėjo ištverti, ji turėjo ištrūkti. Su Karinos balsu sau pavymui, jausdamasi kaip paskutinė niekšė neatsiliepdama į jos maldavimus, Šarlotė ištrūko pro duris. Ji nubėgo į darbuotojų persirengimo kambarį, nusiplėšė prijuostę nuo liemens ir sviedė ją į priešingą sieną.

Draskydama tarp pirštų savo plaukus, raudama juos iš laisvo kuodelio, ji atsisėdo ant suoliuko ir susilenkė.

- Fuck!- ji suriko per visą kambarį, panardindama veidą delnuose.

Sausainukas Brendonas… Jo putlios mielos rankytės… Jo šypsena… Jo akutės…

- Shit!- Šarlotė pašoko ant kojų, žingsniuodama atgal į koridorių. Jai reikia grįžti į kabinetą ir priminti Karinai visa, ką gero jau yra padariusi.

Visi tie pinigai ir parama… Kaip šioji gali vadinti ją nežmogiška? Kas taip daro? Tai nesąžininga! Ji buvo daugiau nei draugė, daugiau nei užjaučiantis bendradarbis! Ką ji turi padaryti, kad tai įrodytų: atiduoti inkstą?

Eidama pro vyrų persirengimo kambarį ji sustingo vietoje, išgirdusi Hario balsą. Šis dar kažkam kalbėjo apie tai, kaip tikrinęs dokumentus, kaip neradęs datų, sutampančių su Karinos darbo valandomis. Ir tas kažkas nusikeikė, drebančiu, nervingu balsu aiškindamasis:

- Hari, žmogau aš tau sakau,- Čarli atpažino Tomo balsą,- aš čia niekuo dėtas! Jei Karina tada nedirbo, tai turi būti Šarlotė… Jos visada išsinešdavo viena, kita, tačiau žinodami, kaip jūs su Čarli sutariat, mes manėm, kad tu leidai!

Rodyk draugams

April 22nd, 2011

Pasak Čarli: 34. Stulbinantys atradimai ir neautentiški “Facebook’o” pranešimai

Posted by Lali in Be temos

Ji atpalaidavo veido raumenis ir pasistengė kvėpuoti kuo ramiau, netgi skausmingai jausdama nepatogiai nugulėtą šoną ir šviežio oro trūkumą kambaryje. Ji apsimetinėjo miegančia, ignoruodama specialiai garsiai trankomas duris, barškinamus indus bei savo vardą, šaukiamą raginant pasijudinti. Čarli nenutuokė, kiek valandų, bet spėjo esant po dvylikos. Jei jai pavyks šitaip išgulėti dar bent pusvalandį, teta išeis taip ir nepasidalinusi nauja, šviežia išminties doze.

Čarli sučepsėjo, stipriau apsikabindama pagalvę, ir apsivertė ant šono. Ji atmerkė akis, išgirdusi paleistą dušą. Galbūt…

Ne, tai būtų vaikiška. Bet taip paprasta!

Velniop vaikiškumus, Čarli darė taip, kaip norėjo. Ji nusimetė paklodę nuo savęs ir nuleido kojas ant grindų, dairydamasi aplinkui, spręsdama ką nuveikti pirmiausia. Kad ir ko ji griebtųsi: rengimosi, prausimosi virtuvės kriauklėje, ar sudžiuvusių vaisių vogimo iš krepšelio, turėjo suktis greitai. Kartais būdavo tiesiog lengviau išvengti žmogiško kontakto.

O Šarlotė visada rinkosi tai, kas lengviau.

——

Krisas atpalaidavo veido raumenis ir pasistengė kvėpuoti kuo ramiau, netgi skausmingai jausdamas nuo alkoholio apsinuodijimo maudžiantį kūną ir šviežio oro trūkumą kambaryje. Pigūs kvepalai dusino, bet jsi apsimetinėjo miegančiu, ignoruodamas ilgą nagą, kuris vedžiojo nematomus ornamentus ant jo krūtinės, nuogą moterį šalimais bei savo vardą, murkiamą raginant atsibusti. Kristoferis nenutuokė, kiek dabar valandų, bet įtarė esant po dvylikos. Jie pavyks šitaip išgulėti bent kiek, kiek reikalinga nepažįstamajai suprasti užuominą, ši išeis į kitą kambarį nepasidalijusi keistu, trikdančiu rytiniu pokalbiu, kuris vyksta po vienos nakties nuotykio.

Ji trynėsi palei šoną kaip katė, reikalaujanti dėmesio, o Kristoferis negalėjo nustoti galvojęs, kad jo suteikė daugiau nei užtektinai vakar naktį.

Jis nežinojo, ką turėtų galvoti. Jis buvo patenkintas, žinoma, juk nuo susilaikymo jo kiaušiai jau buvo ėmę mėlynuoti. Bet be viso kalno klaidų, įvykusių vakar naktį, jis gailėjosi iš ties neatsiminęs šios, tai yra, geriausios.

Atmintis buvo juodesnė nei paprastai: tik trumpo begarsiai kadrai, tarsi vaiduokliškos akimirkos šmėsčiojo šen bei ten. Tai buvo juodžiausia naktis iš visų, ir Kristoferis šiurpo vien nuo minties, kad neatsimena beveik nieko. Toks kontrolės neturėjimas… Toks absoliutus nežinojimas, ką tarei, ką darei, kur žengei… Jis rinktųsi sėdėjimą prie klozeto, nei tokį nesavarankiškumą.

Taip negerai,- jis susiprato, staiga suimdamas ją už pažastų ir pakeldamas atgal, aukštyn.

- Oj laaabas, gražuoli,- nepažįstamoji išmurkė, gulėdama ant jo visa susivėlusi ir seksuali.

Jis išsižiojo kalbėti, nežinodamas, ką tiksliai nori tuo pasiekti. Bet Kristoferiui reikėjo išsiaiškinti tiksliai: kur jis vakar buvo, kiek jis vakar gėrė ir ką, be šios šviesiaplaukės garbanės, trikdančiai panašios į Skarlet, vakar dar darė. Tai turėjo būti komplikuotas pokalbis, atsižvelgiant į faktą, kad jis guli jos lovoje, net neatsimindamas vardo.

Bet Krisas visada rinkosi tai, kas buvo sunkiau.

—–

Ji važiavo namo autobuso, įsitempusi stebėdama vaizdą pro priekinį langą, laukdama kontrolierių ir pasiruošusi bėgti, verkti, imituoti insultą: daryti viską, kad išvengtų baudos už važiavimą be bilieto. JI buvo tokia laiminga, pasiekusi kelionės tikslą nesučiupta, kad iššokusi iš autobuso įsikišo ausines į ausis ir ėmė garsiai dainuoti, trepsėdama namo šokio žingsneliu.

—–

Jis keliavo taksi automobilyje, išsitiesęs per visą galinę sėdynę taip, kad sulenktos kojos beveik siekė lubas. Jis užmokėjo papildomai už šitokį važiavimą, tačiau ne be bambėjimo ar įtemptų derybų. Argumentai buvo aiškūs: kodėl Krisas turėtų sėdėti kaip netinkamas, jei tai beveik šimtu procentų reikštų jo skrandžio turinį ant automobilio grindų?

Jis išlipo iš automobilio beveik prie namų, raukydamasis nuo saulės spindulių, atakuojančių veidą. Juk ruduo, po galais, iš kur tokia šiluma?

Kriso mina persimainė pastebėjus tolėliau nuo autobuso stotelės strakaliojančią Šarlotę. Po galais, ji tikrai atrodė kaip mažas vaikas. Tik ji šitaip šokinėja, tik jie atrodo tokie laimingi sklaidydami plaukus į visas puses ir skėčiodami rankas, vaizduojant lėktuvėlį.

Jis pakeitė ėjimo kryptį, kad nepastebėtas atsidurtų už jos. Akys automatiškai nuslinko užpakaliuko link: kaip ir nutiko su kiekviena moteriškos lyties atstove šį rytą. Faktas, kad kontraversiškai savo vaikiškumui Šarlotė turi tokią viliojančią apačią kirtosi su faktu, kad be Skarlet pasaulyje yra daugiau dailių subinių.

Jis buvo nustebęs. Ir keistai išsekęs: regis kiekvienas naujas atradimas pridėjo dar daugiau metų ant ir taip sunkių pečių. Susiraukęs jis paspartino žingsnį ir prisivertė atplėšti akis. Jo veide ėmė žaisti šypsena, kaip ir kiekvieną sykį bendraujant su Čarli. Jis norėjo sučiupti ją už rankos ir pakelti į orą. Netgi būdamas tokios silpnos sveikatos, Krisas buvo tikras, kad pajėgtų.

Jis negalėjo atsistebėti, iki pat šiol, kokia ji juokingai mažutė. Bet tada, kai Čarli atsidūrė per rankos tolį, jo kojos susipainiojo ir Krisas vos neužbaigė šios kelionės nosimi į asfaltą. Ne streikuojantis skrandis ar spengianti galva privertė jį prarasti koordinaciją.

Jos balsas… Jos balsas privertė jo išgręžtas smegenis įsijungti visu pajėgumu.

Ji turėjo žemą, sodrų moterišką balsą, pakankamai stiprų kokiam miuziklui atlikti, bet nuspalvintą nedideliu pakimimu, kuris su kiekviena garsesne nata varė šiurpulius per Kriso nugarą. Ji dainavo tai garsiau tai tyliau, bet netgi tos tolimesnės ramesnės melodijos skambėjo taip gundomai, kad Kristoferis nenumaldomą norą suspausti merginą tarp rankų.

Ir tada ji užtraukė garsesnę natą, beveik užpildydama visą kiemą savo balsu ir vis dar nespiegdama pasiekusi savo galimybių kraštą. Ji nejuto jokios gėdos, jokio drovumo, atkreipdama visų praeivių dėmesį, mosikuodama rankomis ir vaizduodama, kad spaudžia mikrofoną kumštyje.

Jis nusijuokė garsiai, nesugebėdamas kitaip išreikšti visų emocijų, užvirusių viduje. Nuo stulbinančiai stipraus pasididžiavimo iki nepaaiškinamo geidulio, pavertusio jo kelnes kiek per ankštomis.

Galbūt jis atsibudo, tik dabar, po ilgos ilgos niūrios nakties, viską matydamas aiškiau. Nuvijęs paikas mintis ir stengdamasis ignoruoti savo nepatogią padėtį, jis žengė arčiau ir apsivijo jos liemenį rankomis.

Čarli cyptelėjo, pakeldama galvą ir tuo pat metu išraudama ausines sau iš ausų. Jos išgąstis persimainė ir mergina ėmė garsiai juoktis. Ji pasistiebė, pakštelėdama lūpomis į Kriso skruostą ir taip pat apglėbdama jo liemenį ranka.

- Tu smirdi,- ji sukikeno, žingsniuodama didesniais žingsniais, kad prisitaikytų prie jo.

- Nekeisk temos, kas čia ką tik buvo?- jis negalėjo nustoti šypsotis, netgi jausdamasis idiotu. Klausdamas sumažino žingsnį taip, kad prisitaikytų prie jos.

- Kas buvo kur?- ji paklausė, rausdama.

- Juk žinai!

- Ok, Vestai,- Čarli pliaukštelėjo jam per užpakalį, prisiglausdama šonu,- aš sakiau milijardus kartų, kad dainuoju tiesiog fantastiškai!

- Taip, bet ankščiau nesu to girdėjęs,- jis purtė galvą, jau dabar abejodamas, ar nebus to susapnavęs. Po galais, ji dainavo tikrai gerai. Tikrai labai labai gerai. – tu turi neįtikėtiną balsą!

Čarli priglaudė skruostą prie jo krūtinės, slėpdama akis. Ji nežinojo, kas čia vyksta, bet pirmą sykį taip drovėjosi paveikta komplimento. Diiievulėliau, kutenantis jausmas pilvo srityje buvo toks geras, kad jį dar girti buvo kiek gėda.Taigi ji tik sukikeno ir iškvėpė su palengvėjimu, užmiršdama visus vakarykščius rūpesčius.

Nei nesuvokdama, kaip patogiai eina, kaip puikiai telpa po jo ranka, ji pakėlė akis į šoną ir pastebėjo kitą porelę, einančią lygiai taip pat susikibus.

- Pažiūrėk į tą porą,- ji nusuko temą nuo savo talento.

Krisas pažvelgė į nurodytą pusę ir išsiviepė: tuo metu jaunuoliai tolėliau ėmė bučiuotis.

- Aaaawww,- Čarli suaimanavo, kone tirpdama vien nuo vaizdo,- kokie jie mieli…

- Nori pasakyti, kvaili ir gyvenimo nesugadinti,- jis pataisė, žvilgtelėdamas žemyn ir laisva ranka paveldamas jos susivėlusius plaukus.

Čarli prunkštelėjo ir išlindo iš jo glėbio, kaip tik pasiekus laiptinės duris. Jis stabtelėjo, nenorėdami eiti į vidų iš tokios retai gražios dienos. Krisas pamiršo savo pykinimą bei neapykantą saulei. Vengdamas kontakto su kitais namiškiais, jis timptelėjo Čarli rankovę žemyn ir pasisodino merginą ant laiptų, pats įsitaisydamas šalia.

Neparodžiusi jokio prieštaravimo, Čarli lyg niekur nieko tęsė temą.

- Neleisk vieniems nevykusiems santykiams su Skarlet sugadinti tavo požiūrį į romantiką.

- Tiesą sakant…- jis kiek nervinosi prieš tęsdamas sakinį, tačiau nesustojo pagalvoti,- šią naktį kai kas įvyko…

Čarli nieko neatsakė, ir jis atsisuko, kad išskaitytų jos veidą. Merginos akys buvo išpūstos, lūpa kiek atvėpusi. Ji sėdėjo sustingusi kelias sekundes ir tada cyptelėjo, pašokdama į orą. Krisas nusikeikė: garsas buvo tiesiog žudantis. Čarli nusileido po sekundės, įnirtingai plodama rankomis.

- Koks jos vardas?!

- Aš… Amm,- jis pasikasė sprandą,- kai šį rytą jos paklausiau, ji nesiteikė atsakyti.

Vietoj to Kristoferis susilaukė daugybės nelabai dailių epitetų savo pusėn.

- Ūūūū, paslaptinga!

- Ir labai pikta,- jis suniurnėjo, prisimindamas rytinį pokalbį.

- Temperamentinga!- Šarlotė iš karto išvertė.

- Ir dar ji keikėsi tuo labai neaiškiu akcentu, kuriuo kai kurie iš jūsų kalbate taip, kad neįmanoma suprasti…

- Egzzzotiška,- Čarli linksėjo, ištęsdama raidę „z“. – bet tu žinai, kad permiegojimas prisigėrus nėra lygu romantikai, ar ne?

Krisas gerai pagalvojo. Jis beveik neatsiminė praeitos nakties, tačiau buvo garantuotas, kad žengė didelį didelį žingsnį nuo Skarlet.

- Ar turėčiau apie tai pasakyti?

- Kam?- Čarli nusijuokė, vis dar džiaugdamasi, kad Kristoferis užmiršta savo buvusiąją.

- Skarlet.

O. Šarlotės šypsena suvirpėjo, bet liko veide.

- Būk subtilesnis. Paskelbk „facebook‘e“. Dar geriau: sukurk „Demotyvaciją“!

- Aš neturiu „facebook‘o“ anketos,- jis pasiskundė, niurdamas. Ir jis nematė jokios prasmės kurti kažkokius paveikslėlius.

- Dieve, tu kaip socialinis skaistuolis,- Čarli pašoko ant kojų ir ištiesė ranką jam padėti atsistoti.- eime. Pagydysim tavo pagirias ir papasakosi man viską, ką atsimeni.

- Bet aš beveik nieko neatsimenu,- jis pasiskundė, suimdamas tą mažą rankutę ir pakildamas ant kojų.

- Nebijok,- Čarli linktelėjo,- mano vaizduotė gera. Aš užpildysiu skyles pati ir patikėk manimi, tai bus labai taiklu.

———-

Christofer Liam West is now friends with Charlie Lillinton.

Christofer Liam West :

Pirmas žvilgsnis ir aš nebesuprantu, kaip galėjau taip ilgai stenėti ties kvailais prisiminimais apie ex. Ačiū už nepamirštamą naktį, mano šviesiaplauke mūza, temperamentinga, kaip pati gamta, paslaptinga kaip žvaigždės. Pinigai, kuriuos atiduočiau, kad pakartočiau praeitą naktį – nesuskaičiuojami…

Charlie Lilillton likes Christofer Liam West‘s status.

Christofer Liam West is now friends with Christian West

Christian West commented on Christofer Liam West‘s status:

Tikrai NE TU tai parašei. Bet pergulėjai su kažkuo. Sveikinu! Jau buvom susirūpinę.LOL.

Christofer Liam West is now friends with Danielle Davis.

Danielle Davis commented on Christofer Liam West‘s status:

Pfff.

Christian West commented on Christofer Liam West‘s status:

Suauk, Dani.

Danielle Davis commented on Christofer Liam West‘s status:

Jam, girtuokliui, reikėjo išeikvoti visas mūsų savaitgalio atsargas, kad pergulėtų su kažkuo.

Christian West commented on Christofer Liam West‘s status:

Kas yra, mamyte? Dabar sakai, kad mums reikia gerti tik pagal tavo nustatytą tvarkaraštį?

Danielle Davis commented on Christofer Liam West‘s status:

Tau visada reikia kartoti kelis kart ir lėtai. Alkoholis, kurį perkam bendrai, ir turi būti išgertas BENDRAI.

Christian West commented on Christofer Liam West‘s status:

Ne mano bėdos, kad šlaistaisi kažkur, kai mes nusprendžiam gerti.

Danielle Davis commented on Christofer Liam West‘s status:

ATSAKYČIAU TAVO KALBA, BET NEMOKU IDIOTIŠKAI.

Christian West commented on Christofer Liam West‘s status:

Kas nutiko, blondine? Nebemoki išjungti didžiųjų raidžių?

Christofer Liam West is now friends with Andrew Brown.

Andrew Brown commented on Christofer Liam West‘s status:

Įdomiausia tai, kad jie rašo šituos komentarus sėdėdami viename kambaryje.

Andrew Brown commented on Christofer Liam West‘s status:

P.S. Krisai, sveikinu.

Danielle Davis commented on Christofer Liam West‘s status:

Kodėl taip yra, kad kai pana negrįžta namo, ji vadinama kekše, o vaikinas, pasivoliojęs kažkur per naktį - sveikinamas už tokį poelgį? Taip, Krisai, sveikinu. Bent vienas iš brolių gauna kiek.

Christofer Liam West commented on his own status:

Er… Ačiū.

Charlie Lilillton commented on Christofer Liam West‘s status:

Scarlet WHO?

Rodyk draugams

  • Monthly

  • FRIENDS:

  • Meta

    • Subscribe to RSS feed
    • The latest comments to all posts in RSS
    • Subscribe to Atom feed
    • Powered by WordPress; state-of-the-art semantic personal publishing platform.
    • Firefox - Rediscover the web