BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas



According to Charlie

March 25th, 2011

Pasak Čarli: 33. Pasak Konės ir Uždraustoji tema

Posted by Lali in Be temos

Viena moteris visada kartodavo Šarlotei: kraujas yra tirštesnis nei tekila. Šeima visada bus šalia sunkią valandą, namų durys visada atviros, kai kas neduoda ramybės. Ar tu būsi keturiolikos ar keturiasdešimties, kažkur visada liks artimieji, pasiruošę priimti į glėbį.

Ir Šarlotė Lililton tikrai žinojo šių žodžių svarą. Ypač tada, kai suvokė, kad viso to neturi. Ji neturi nei namų, nei šeimos. Ji neturi glėbio, atviro kad ir kas atsitiktų. Tai, ko neturi, tuščia erdvė širdyje privertė vertinti šiuos dalykus daug rimčiau.

Bet iš viso būrio žmonių, kurie sėdėdavo prie vieno stalo per Kalėdinius pietus ar gimtadienius, vos suvokdami vienas kitą, viena moteris, toji pati, su savo „Halmarko“ idėjų išmintimi, buvo arčiau nei kiti.

Toji moteris irgi dalinosi krauju su Čarli. Bet tradiciškas „tetos“ suvokimas čia buvo tiesiog netinkamas. Žinoma, moteris, buvusi Šarlotės motinos sesuo, tebeturėjo šiokią tokią įtaką Šarlotės gyvenime. Jos susitikdavo kartą per kelis mėnesius, paviršutiniškai aptardamos naujausius įvykius bei pasikeisdamos kritika apie likusius šeimos narius.

Tos moters vardas buvo Konė. Konstansa Rodriguez, Chulietos Lililton jaunesnioji sesuo. Toji, kuri gyvena šalia, bet…

…doesn‘t give a crap.

Sėdėdama tamsioje laiptinėje viename prasčiausių miesto rajonų ir bandydama susišildyti rankas tarp švarko skvernų, Čarli prisiminė, kad taip buvo ne visada. Kažkada, seniai seniai, nerūpestingais laikais Konė buvo geriausia draugė. Ji darė tai, ko Šarlotė svajojo sulaukti iš savo motinos. Ji kreipė dėmesį.

Ji buvo tarsi dievukas, visada rengdamasi ryškiai ir taip gražiai, raitydama ilgus plaukus ir suraitydama mažytei Šarlotei. Ji visada šypsojosi nuostabiomis rožinėmis lūpomis, žaisdama su Čarli tarsi su savo gyva lėlyte Barbe.

Ji buvo tokia graži, ir nepriklausoma. Ji visada žinojo, ką pasakyti, niekada nebijojo prieštarauti mamai. Ji neabejotinai pateko į Čarli „gerų žmonių“ sąrašą.

Čarli atsiduso, spausdamasi prie dažais nurašinėtos sienos, glausdama kelius sau po smakru. Ji galvojo apie praeitį, apie vaikystę, kada viskas buvo taip paprasta ir aišku. Kada žmones iš ties buvo galima skirstyti į du stulpelius. Tėtis – geras, mama – bloga, Konė – gera, patėvis – blogas, brolis – blogas, Džekė Kolins iš septintos klasės – žemiausio tipo spuoguota kalė, verta degti tūkstantyje pragarų, milijonus metų.

O dabar… Dabar tėtis buvo žmogus, apie kurį negalima kalbėti. Niekada. Mama buvo žmogus, su kuriuo šiaip nekalbėdavo… Niekada. Patėvis ir brolis – ateiviai iš kitos planetos, su kuriais kontaktą būtina mažinti iki minimumo, jei Čarli norėjo išsaugoti sveiką protą ir nepažeidžiamą širdį.

Konstansa… Konstansa buvo tolima tetulė, gyvenanti viename mieste.

Tikrai. Čarli niekada net neskaičiavo šios kaip galinčios paremti giminės. Mergina visada įsivaizdavo esanti viena dideliame mieste: tai buvo poetiška, netgi romantiška. Kažkas tame savarankiškume, galimybėje pasikliauti tik savo jėgomis, priminė jai tas įspūdingas kino dramas apie mergaites, atvykusias iš kaimo ir pasiekusias žvaigždes.

Po to, kai jos išsiriejo prieš keletą metų, turėjo atsitikti kažkas labai blogo, kad Čarli ateitų čia ir iš tikro prašytų pagalbos. Na, jei netektų namų, ji ateitų čia. Jei netektų pinigų, visų iki paskutinio penso, ji ateitų čia. Jei prie jos imtų kibti ilgapirštis bosas… Na, ji atėjo čia. Ne todėl, kad tai buvo tokia jau didelė nelaimė.

Čarli buvo gėda, ji neturėjo kam pasipasakoti, o Konė pasižymėjo nepaprasta nuojauta, kai kalba pasisukdavo apie vyrus.

Kai mintis pirmą kartą šovė į galvą, buvo tik keista, kodėl tai nenutiko ankščiau. Tai buvo akivaizdu: išeitis iš visų problemų, neliečiant ir nenervinant draugų. Ką Čarli turi prarasti? Išdidumą?

Ji guodėsi tuo, kad tų nelaimių ne tiek jau ir daug, o progos čia pasirodyti – retos. Čarli nebebuvo vaikas: ji nenorėjo išnaudoti savo giminių kaip bejėgė mažvaikė. Bet dabar, paprašius paslaugos kai nuo praeitos praėjo tiek laiko… Konė negalės atsisakyti. Žinoma, kad Konstansa nepaliks sunkią valandą? Ji negalėtų pykti tiek ilgai, ar ne?

Šarlotė save drąsino ir laukė, valandą, dvi, tris, kol visiškai sutemo ir paskutiniai dienos spinduliai, dar skverbęsi pro purvinus laiptinės langus, visiškai dingo. Jei ne vardas ant pašto dėžutės, Čarli pagalvotų, kad Konė galėjo ir išsikraustyti per šį laiką.

Nepranešusi. Na, tai ne tokia ir nereali idėja.

Galbūt tai bus proga joms susitaikyti. Štai kas. Taip gali būti. Ar ne?

Kalbėti apie vyrus moterys mėgsta… O dar kai atsiranda galimybė juos apšnekėti piktesniu žodžiu.

Ji įsitempė, išgirdusi žingsnius laiptinėje, ir lėtai atsistojo, laukdama figūros, išnyrančios iš už kampo. Šarlotė nurijo seilę, kai laiptų apačioje, slinkdama pasieniu, ėmė lipti jos tetulė. Moteriškė įveikė jau pusę pakopų, kai pagaliau pastebėjo kažką stovint šalia buto durų.

Ji įsistebeilijo į Šarlotę tarsi į vaiduoklį, sustodama ant pusės žingsnio.

- Čarli?- paklausė išgąstingai.- paso algo?

Šarlotė iš karto papurtė galvą, atsakydama, kad nieko blogo tikrai nenutiko. Na, - ji pagalvojo,- nieko, dėl ko reiktų gąsdintis vidury laiptinės.

Konstansa vėl palypėjo, akivaizdžiai kiek nurimusi, kritiškai apžiūrinėdama dukterėčią. Jos akys tuojau pat nukeliavo žemyn, iki Čarli batelių. Antakiai pašoko, padarius verdiktą, jog mergaitė gyvena gerai.

- Jei nieko nenutiko, kodėl tu čia?- Ji paklausė, dabar kiek šalčiau, pereidama prie anglų kalbos.

Konstansa ir Chulieta atvyko į Didžiąją Britaniją iš Urugvajaus, susirasti darbus ir siųsti pinigus atgal į namus… Prieš daugiau nei dvidešimt dvejus metus.

Nei viena nei kita dar nebuvo atsikračiusios egzotiško akcento.

- Man reikia su tavimi pasikalbėti,- dėl tetos tono prarasdama drąsą ir viltis, Čarli sucypė ir įėjo į nedidelį butuką, paskui tetą,- reikia patarimo ir .. Galbūt… Pagalbos?

Konė sustojo hole, vilkdamasi paltą, ir niūriai numetė šį ant apibraižytų medinių grindų.

- Kodėl nesikreipi į motiną? Ji visada teisi.

- Ne…- Čarli suinkštė,- ji mano, kad yra visada teisi. Didelis skirtumas.

Pabaigusi sakinį ji nusišypsojo ir laikė šypseną tol, kol teta avėsi batus ir pagaliau atsisuko. Tačiau Konės reakcija nebuvo tokia, kokios Čarli tikėjos. Dėbtelėjusi, ši nužingsniavo gilyn į mažytį butą, tiesiai į miniatiūrinę virtuvę.

Čarli nustojo šypsotis. Tikriausiai bendro priešo šmeižimas nebus geriausia pokalbio atidarymo eilutė. Gal, kai reikės blogai kalbėti apie vyrus, seksis geriau. Tikrai. Dėl nesėkmės kalta apkalbamo objekto lytis.

Čarli uždarė duris, kurias teta paliko atdaras, ir nupėdino į virtuvę. Pakeliui ji pasvarstė galimybę nusiauti batus, bet persigalvojo. Tikrai, šios grindys purvinesnės jau netaps.

Mergina padarė klaidą, žengdama vidun vis dar nuleidusi akis. Teta atspėjo jos mintis ir prunkštelėjo:

- Aš neturiu laiko tvarkytis.

Čarli pakėlė akis. Jos tetulė sėdėjo už stalo: cigaretė rankose, dūmas kylantis aukštyn. Ji buvo pasidažiusi neskoningai ryškiai. Drabužiai, kažkada mažai mergaitei atrodę tokie gražūs ir magiški, dabar priminė turgaus skudurus, išmurkdytus šviečiančiuose dažuose.

Konė pavartė akis ir kiek atsileido:

- Nestovėk taip. Sėsk. Nori ko nors? Manau, turiu tirpios kavos.

- Ne, ačiū,- Čarli sumurmėjo, sėsdamasi ant taburetės kitoje siauro staliuko pusėje.

Ji pakandžiojo savo žandą, iš vidaus, nežinodama, nuo ko pradėti. Buvo taip keista neturėti ką pasakyti. Ji nusišypsojo, nerodydama dantų ir gūžtelėjo.

- Aš maniau, tebepyksti ant manęs,- Konė tarė, nusukdama akis ir peržiūrėdama virtuvės sieną, tarsi sėdėtų svetimuose namuose.

Šarlotė atsiduso:

- Tikrai ne. Aš tik… Buvau užimta ir tiek. Ir neturiu autobuso bilieto į šią miesto zoną.

- Taip. Užknisa. Ačiū Dievui, įsigijau automobilį…

- Tikrai?- Čarli nutraukė, entuziastingai griebdamasi pokalbio temos,- kokį?

- Mėšlo krūvą,- Konė nupurtė cigaretės pelenus į peleninę, kurią, pasak Čarli, jau tikrai būtų laikas ištuštinti,- aš dirbu kiaurą dieną, per tris vietas sukuosi, ir vis tiek negaliu susirinkti pinigų normaliems ratams.

Konstansa dirbo grožio salone: tiek Čarli tikrai žinojo. Kažkada, kai dar nebuvo apsiriejusios dėl temos, kurios dabar mergina nenorėjo minėti, ji ir Dani galėdavo apsikirpti nemokamai. Buvo linksma, kol tęsėsi.

Apie kitus darbus Čarli nežinojo ir nenorėjo klausti, kitaip atrodytų, kad visiškai nebesigaudo tetos gyvenime. Ji nekentė fakto, kad juodvi taip atitolusios, tačiau negalėjo ir savęs prievartauti. Kažkas bendravimą pasikeitė. Tyla tapo keista, temos greitai seko, o, radus, galų gale nusirisdavo į vieną ir tą pačią.

- Aš vis tiek greitai kraustysiuos pas Tonį. Jo brolis spalio gale išvažiuoja į Londoną. Mudu turėsime visą butą sau.

Čarli linktelėjo. Kas, po galais, tas Tonis?

- Tai parduosi šitą butuką?

- Galvoju išnuomoti,- traukdama dar vieną dūmą ji gūžtelėjo,- nežinau. Dar turiu kelias savaites. Bet jei ką iš studijų žinai… Na, jei kokiam pacanėliui reikia namų, nebūk buka, paplatink žinią.

- Žinoma,- Čarli tarstelėjo.

Ji tuojau pat pagalvojo, kad tų pažįstamų nelabai ir turi. Visų, su kuriais studijavo, ji vengė kaip maro, nes susitikus tik ir pasiberdavo nemalonūs klausimai: kodėl nebuvai paskaitoj? Kur tu dingus? Ar bent išlaikei egzaminą?

Ne, dumm ass, aš mečiau mokslus.- ji trokšdavo atsakyti, bet pasinervinusi ir pažiopčiojusi gūžtelėdavo ir nebesivargindavo. Kad ir kokie artimi būtų buvę praeityje, jie visi Šarlotę laikė mergina, priklausančiai devyniems procentams nebaigusių universiteto. Nevykėle.

Pasak Čarli, požiūris priklauso nuo prioritetų. Taigi, kol ji nelaiko mokslų svarbiausiose vertybių vietose, tol ir nesikankina. Bet visi studijų draugai lieka tolimais balsais, įtartinai savo dažniu primenančiais sąžinę…

Vaikinai, kuriuos Čarli pažinojo, žinoma buvo kitoje lygoje. Ir ji tikrai neįtraukė „ei, gal reikai būsto? Mano tetos mėšlinas butas baisiausiame miesto rajone tuoj bus laisvas“ į atidžiai sudiriguotų, pasimatymams tinkančių, romantiškų, į atmintis įstringančių pokalbių, kuriuos vėliau atsukinėdamas galvoje jaustum drugelius pilve, repertuarą.

Ir lieka tie trys… Keturi draugai, kurie šiaip ar taip vienas be kito nenorėtų gyventi. Bet jei kartais nutiktų taip, kad Dani ir Jano dramos viršytų visas ribas, Krisą pagaliau juodai užknistų visi vaikiški pokštais, o Rudžio kruopščiai atrinkta interneto kompanija nebetiektų savo paslaugų jų namui… Netgi tada visi suspaustų monetėles padoresniam būstui.

Janas su Krisu buvo turtingi. Turtingesni, nei leisdavo žinoti per savo kiek suvaidintą drovumą. Dani, nors ir turėdama tik vidutines pajamas gaunančius tėvus, gali pasikliauti trimis broliais ir seserimi! Jie visi suaugę, visi su darbais, visi myli Danielę iki pasmaugimo, niekada nepaliktų bėdoje!

Na, o Čarli… Dani tėvai dosnūs, jie priima ją kaip savą dukterį. Bet ką ji čia galvoja, juk Konė tikrai neapmokestintų namų kraujo giminei? Kraujo, tirštesnio nei tekila, giminei? Ar ne?

Pirštai spragtelėjo prieš Šarlotės nosį. Ji krūptelėjo ir pažvelgė į tetą, nurydama seiles.

- Kiek laiko manęs jau neklausai?- Konė paklausė, pakeldama antakius.

- Nea. Tik dabar pradėjau,- pirštu nubrėžė kryžiuką ties ta vieta, kur plaka širdis,- skauto garbės žodis.

Konstansa pavartė akis ir sumaigė cigaretę.

- Taigi, pasakysi, kas tave atvedė šį vakarą pas mane?

- Man reikia patarimo,- atgijusi Čarli šyptelėjo,- aš turiu bosą…

- Tas, Haris super geras viršininkas?

- Taip. Tas pats.- Čarli kiek raustelėjo. Kaip Konstansa prisimena tokias smulkmenas? O pati Šarlotė, apie tetos gyvenimą, ne?- taigi.. Em. Manau, jis susidarė nekokį įspūdį apie mūsų santykius.

- Ką turi omenyje?

- Jis mane.. Na, žinoma, man gali vaidentis, bet jis… Na, aišku, visko gali būti, kad…

- Palauk,- Konė pamojo ranka,- jis prie tavęs kimba ir bėda tame, kad jis vedęs?

Čarli žiobtelėjo, atsilošdama kėdėje. Ji nei nepajuto, kaip linko į priekį, automatiškai kuždėdama, tarsi Haris stovėtų už durų ir klausytųsi.

- Paklausyk įdėmiai, Šarlote Lililton,- Konė tarė,- klausyk, nes aš turiu, sumautos patirties. Vyrą laikyti po padu yra menas. Jei tu bijai to žmonos reikalo, viskas pataisoma. Žmona nėra mūrinė siena. Tau tereikia..

- Palauk palauk,- Čarli papurtė galvą,- ne. Kone, ta prasme… Jis skiriasi ir…

- Skiriasi? Dėl tavęs?

- Fuck, no,- ji persigando. O Dievuliau dievulėliau. Fuuuuck noooo. Tai būtų labai, labai blogai.

Šarlotė pašoko ant kojų ir ėmė mindžioti po mažytę virtuvę.

- Nesvarbu,- Konė susiraukusi stebėjo dukterėčią,- tai kokia problema? Ar tu nori sekso patarimų? Aš maniau, jau perėjom tą stadiją.

- Aš …Aš ne…- Čarli sustojo ir giliai įkvėpė, net pakeldama pečius ir nusipurtydama,- aš nenoriu sekso patarimų. Aš nenoriu jokių patarimų, kaip laikyti vyrą po padu ,- jis senas. Tai bjauru.- aš noriu patarimo, kaip atstumti jo… Jo lindimą, kad galėčiau išlaikyti ir darbą ir draugiškus, bet profesionalius santykius.

Konstansa, regis, nustebo. Ji žiobtelėjo ir sutrikusi paklausė:

- Oj, mieloji, kodėl tu norėtum daryti tai? Ar nesupranti, kaip tai pasisekė?

- Pasisekė?- Čarli perkartojo, netikėdama savo ausimis,- kokioje suknistoje planetoje tai būtų laikoma sėkme?

Dabar Konė įsižeidė, ir Čarli suprato išsireiškusi kiek per griežtai. Štai teta, būdinga maniera, suspaudžia lūpas ir giliai įkvepia per nosį. Jos šnervės įdūbsta į atvirkščią pusę, krūtinė pakyla, deguoniui pripildžius plaučius.

- Šitoje suknistoje planetoje. – ji tarė šaltai,- ten, kur kartais tau reikėtų nusileisti, pabendrauti su.. su realybe,- jos rankos nukeliavo cigarečių pakelio link, traukti dar vieną.

Čarli beviltiškai atsirėmė į spintelę ir nežinia kelintą sykį šią dieną perbraukė delnais per plaukus.

- Aš tiesiog.. Nenoriu.

- Ar tu žinai, kaip tai skamba?- Konė paklausė, sukandusi cigaretę tarp dantų, ir nesėkmingai bandydama uždegti žiebtuvėlį,- kaip suknisto išlepusio vaikelio kalba,- pagaliau pavykus, ji giliai įtraukė ir išlupo cigaretę iš lūpų,- tau pasisekė, mano miela, nes tokioje situacijoje, atitinkamai elgiantis, po kiek laiko gali tekti iš viso nebedirbti. Ir gauti algą.

- Kas, jei aš noriu susitikinėti su kitais vaikinais?- Čarli paklausė, sunerdama rankas.

- Bullshit. Tu gali daryti ir tą ir tą vienu metu. Kas tau nepatinka, Šarlote? Ką, jis koks pabaisa?

Čarli gerai pagalvojo ir gūžtelėjo. Haris iš tikro nebuvo labai baisus. Kiek apžėlęs, bet tai sutvarkoma. Ir jo languotus kaimietiškus marškinius reiktų sudeginti. O tie ilgi batai, visada prinešantys tiek purvo į vidų, pridarantys valytojoms daug papildomų rūpesčių… Na, jie, ironiška, iš praeito tūkstantmečio mados.

- Jis… Pataisomas.- ji suniurnėjo.

- Matai? Jėzau, gal tau net nereikės miegoti su juo.- (Čarli vėl nusipurtė, šlykštėdamasi mintimi),- Iš visko galima išsisukti, jei pasuksi galvą. Turėti vyrą po padu – gerai. Turėti bosą po padu – suknistai fantastiška. – ji stabtelėjo, vėl įtraukė dūmą ir paklausė,- na? Ką manai? Ko tyli?

Šarlotė apsisuko ir atsirėmė kakta į spinteles, sunėrusi rankas.

- Suknistai fantastiška,- ji pakartojo. Žodžiai idealiai atitiko situaciją.

Ji net nusijuokė, prisiminusi, kaip naiviai mąstė, kai išgirdo tetą įsigijus automobilį. Kad galbūt Konė ją parvežtų iš darbo…

- Šarlote,- Konstansa sunkiai atsiduso,- Dievas mato, tu vedi mane iš kantrybės. Nusileisk pagaliau ant žemės iš savo suknistų debesų. Gyvenimas nėra suknistas rožinis pasivaikščiojimas. Nesimokai, durnių voliojo, galvoji, ką nors pasieksi elgdamasi kaip suknista vienuolė? Norėsi normaliai gyventi, turėsi kartelis nuo kartelio išskėsti kojas. – Čarli atsisukus su pasibjaurėjimo mina veide, Konė pavartė akis,- iš viso, turėtum susimąstyti. Galvoji, tai truks ilgai? Susiprotėsi vieną dieną, kai joks vyras nebenorės glamžyti raukšlėtos subinės.. O kas tada? Ką tada darysi? Naudokis proga, kol dar jauna.

Kažkodėl, Čarli užsinorėjo verkti.

- Oj, tik nereikia,- Konė vėl atspėjo jos mintis,- tu suaugusi. Aš iš viso stebiuosi, kodėl turiu kartoti tau tuos pačius dalykus. Nebūsi nei pirma nei paskutinė. Gyvenimas sunkus, kovojame su tais ginklais, kuriuos turime. Jei kankina kokios suknistos moralės normos… Na. Žvelgt į tai šitaip: moralė neapmoka sąskaitų. Aš bandau padėti. Kokio velnio tu taip žiūri į mane?

Konė vis labiau irzo. Ji sumaigė ir antrą cigaretę, surūkiusi tik pusę, tada pakilo ir atsistojo prieš Čarli, šnypšdama pro dantis:

- Tau tik mėtosi tokios progos, ir per savo sumautą kvailą galvą jas praleidi. Nebus pirmas sykis.

Ooo, štai ir Uždraustoji tema,- Čarli susigūžė savyje, jausdamasi tokia mažytė, bjaurėdamasi cigarečių kvapu iš tetos burnos.

- Jei būtum manęs paklausiusi pirmą sykį, dabar neturėtum rūpintis tokiu mėšlu. Nei tu, nei aš, nei suknistas rajonas. Pinigų užtektų net anūkams. Bet ne, tau būtinai reikia suknisti kiekvieną šansą.

- Aš priėmiau sprendimą…- Šarlotė bandė įsiterpti.

- Kvailą sprendimą! Suknistas, iškruštas išdidumas,- Konė vėl pyko. – po suknistais galais, ar tu bent suvoki, ką padarei?

Ar ji suvokė? Tie prisiminimai atrodė tokie keisti, tokie… holivudiški, kad niekaip negalėjo būti realūs… Ir vis dėl to, tai jos gyvenimas. Gyvenimas, kurio ji atsisakė per „suknistą iškruštą išdidumą“.

Nebuvo dienos, kada ji nesustotų pasvarstyti, ar padarė gerai. Ir kiekvieną sykį, kai atsiranda proga ištaisyti praeitį, kai ji vėl susitinka su tuo žmogumi, Šarlotė Lililton priima tą patį sprendimą.

Konė nežino, bet po galais, vienu telefono skambučiu mergina galėtų tapti nerūpestingo tėvelio turtinga dukra. Problema tame, kad, požiūris, pasak Čarli, priklauso nuo prioritetų.

Pinigai nebuvo vienas jų. Jie naudingi… Dieve, Čarli suvokė jų naudą kiekvieną kartą apžiūrinėdama pėdų nuospaudas, bet jų nepakanka.

Ji gyveno savo gyvenimą, tokį kokį pasirinko, nenorėdama nieko keisti. Ir tėvas, kurį sutinka išvysti tik kartą per kelis mėnesius, gali susikišti savo piniginę sau į… Ak. Teta galėtų tiesiog užmiršti. Ne tai, kad jai taip berėkaujant nuosavos abejonės dingsta! Nuo šitų pamokslų nesidaro lengviau gyventi!

- Kvaila mergiotė,- Konė priglaudė delną prie akių ir papurtė galvą,- fuck. Aš taip nusikaliau. Žinai ką, jei nenori mano patarimo… Puiku. Bet nesiskųsk ir neknisk man proto.

Šarlotė linktelėjo, kaltai nuleisdama akis, galvodama, kaip visi jų pokalbiai baigiasi tuo pačiu. Ji atsiduso ir atsiplėšė nuo spintelės.

- Aš turėčiau eiti?- paklausė tyliai, nenorėdama dar labiau siutinti tetos.

Konė pakėlė galvą ir užvertusi akis į viršų kažką sumurmėjo. Šarlotei žengus žingsnelį, ji ištiesė ranką sustabdyti:

- Jau vėlu. Pataisysiu tau patalus ant sofos.

Po pusvalandžio, kada vis dar keikdamasi po nosimi Konstansa plovėsi dantis ir rūkė naują cigaretę tuo pačiu metu, Čarli gulėjo išsitiesusi per visą sofą, dėkinga savo mažam ūgiui. Ji turėjo pagalvę ir kiek besibadantį, keistai kvepiantį apklotą – tai geriau nei vienai slampinėti po tamsias gatves.

Pasikišusi aplotą po pažastimis ir susidėjusi rankas ant pilvo ji trumpai apsvarstė galimybę paprašyti tetos priemonių makiažui nusivalyti. Bet naujas keiksmažodis ir miegamojo durų trinktelėjimas padėjo apsispręsti.

Kurį laiką ji pabildeno pirštais į kitos rankos riešą. Kad negalvotų apie šią visiškai rezultatų nedavusią išvyką aplankyti tetos, ji pabandė įsivaizduoti, ką daro Kristoferis. Galbūt jis miega, apsivertęs ant pilvo, išsižiojęs, pusnuogis šiltame kambaryje… Ir jo rankos, seksualios plačios vyriškos rankos, nerūpestingai kabo ore, netilpdamos ant čiužinio…

O gal jis…

Shit.

Ji išvažiavo taip niekam nieko ir nepasakiusi. Paprastai tai nebūtų problema: niekas namuose, išskyrus kelias išimtis su Daniele, nesielgė motiniškai rūpestingai. Bet Krisas turėjo savybę perdėti ir jaudintis. Ji nenorėjo sukurti dar daugiau progų jam raukytis, ir ji jaustųsi geriau, jei jis jaustųsi gerai. Prioritetai, prioritetai…

Pasilenkusi mergina pasiekė mobilų telefoną, tyliai gulintį ant mados žurnalais nukrauto žemo staliuko palei sofą. Čarli buvo kiek nustebusi, kad niekas, (Krisas), jai neparašė. Ji perbraukė pirštais per šaltą korpusą ir paspaudė mygtuką, atidarydama žinutės langelį.

Viskas O.K.“- ji greitai surinko tekstą. Tada, suvokusi, kad smulkmeniškam Krisui tikriausiai neužtektų tokios garantijos, pridėjo paaiškinimą: „nakvoju pas pažįstamą“.

Žodis „teta“ būtų sukėlęs per daug klausimų.

Išsiuntusi žinutę ji paguldė telefoną atgal ant staliuko ir apsivertė ant šono, kad būtų patogiau jį stebėti, laukiant atsakymo. Bėgo minutės ir su keistu liūdesiu Čarli ėmė manyti, kad galbūt Krisui net nešovė į galvą dėl jo jaudintis.

Bet ekranas nušvito, apšviesdamas visą svetainę, ir Čarli sucypė iš džiaugsmo. Ji tuojau pat užsidengė burną ir žvilgtelėjo į miegamojo duris. Jokiems garsams nepasigirdus, pagriebė telefoną ir nekantriai atidarė naują pranešimą.

Pažįstamą M ar V?

M ar V? A. Ji šyptelėjo, sutrikusi dėl tokio neįprasto klausimo. Būtų tikėjusis jį domintis grįžimo laiku, ar tuo, kad ji būtų pavalgiusi ar… Tai nebuvo panašu į Krisą. Ji nespėjo atsakyti, kai nauja žinutė atėjo į telefoną.

Pažįstamą M ar V?“- tekstas švietė baltame fone. Tikriausiai jis pamanė, kad pirmosios neišsiuntė. Čarli tuojau pat surinko atsakymą: „M. Juk mokyklinė savaitė, kuo tu mane laikai?“. Ji pati sukikeno iš savo pokšto ir išsiuntė žinutę.

Po lygiai dvylikos sekundžių atėjo atsakymas. Tiesa, visiškai ne į užduotą klausimą.

Aš gėriau Titaniką LOL“.

Ji pakėlė antakius. Čia tai naujiena. Gėrė? Antradienio naktį… Ankstyvą trečiadienio rytą?

Kristoferis gerdavo, kai nervindavosi ir Šarlotė nepajuto, kaip persigando, kad kas nebūtų atsitikę. Galbūt kalė Skarlet vėl prikišo savo nagus prie jos berniuko ūpo.

Ur O.K?“

Yeppp“,- atsakymas grįžo po, Čarli atrodė, milijono metų.

Ji atsiduso, su palengvėjimu.

Tai tik nuskendęs?

Yeppp“.

Good for you. Jei pradėsi jaustis blogai, eik miegoti“.- Dievuliau, ji pradeda pamokslauti kaip Dani.

Yeppp“.

Ji prikando lūpą, atsiduso ir greitai suminkė:

Aš jau einu miegoti. Bučiukas

Dabar Čarli tikrai tikėjosi tylos arba ketvirto „yeppp“. Bet sekanti žinutė privertė jos širdies ritmą sutrikti. Akimirka panikos, skaitant tris žodžius, truko taip trumpai, kad Šarlotė nespėjo nei apsvarstyti savo sukilusio jaudulio. Ji nusijuokė, pati iš savęs, nervingai, ir atsiduso.

Ką galima atsakyti į „I love you“?

I love you.

I love you.

I love you.

Anglų kalbos žodynas neįtraukė atskirų reikšmių meilei draugams ir meilei… mylimajam. Kiek Čarli žinojo, taip daro tik ispanakalbiai.

Ji nuvijo paikas mintis, prisiminusi, kad Kristoferis gėrė degtinę su alumi. Ir dar nežinia kokiais kiekiais. Jis jautrus ir mielai kvailas, nereikia kreipti dėmesio į šią nesąmonę. Ji pati nesuvokė, kodėl taip ilgai svarsto, iš kur išdygo tokia problema. Absurdas. Juk jis visiškai išsitaškęs. Ir ji pati pradėjo šį pokalbį, siųsdama tą „bučiuką“.

Papurčiusi galvą greitai surinko atsakymą ir apsivertė sofos atlošo pusėn. Ji nusišypsojo, užsimerkdama, ir sumurmėjo tai, ką parašė:

- I love you too.

Rodyk draugams

March 25th, 2011

Pasak Čarli: 32. Ginčai su Dievu ir “Titanikas”

Posted by Lali in Be temos

Šarlotės tamsūs, blizgantys plaukai lėtai slydo tarp jos pirštų. Akys įdėmiai žvelgė į telefoną rankose, tarsi šis laikytų paslaptį į gyvenimo prasmę. Ir šią akimirką ji jo nekentė. Ji jo nekentė labiau nei bet kurio daikto visame bute ar visame pasaulyje.

Jai nerūpėjo, kad elgiasi kvailai kaltindama telefoną dėl būsimo pokalbio. Ji tik turėjo kaltinti kažką ir negalintis apsiginti, mažytis silpnas aparačiukas buvo kaip tik.

Čarli atsiduso, giliai, tarsi žmogus, matantis prieš save daugybę darbų ir nežinantis, nuo ko pradėti. Ji norėjo kuo greičiau atlikti šį reikalą, (kokybė nesvarbu), kad galėtų ramiai mėgautis netikėtomis atostogomis. Bet ji nervinosi.

Viena yra elgtis taip, kaip šauna į galvą, visai ką kita – prastumti planą ne tokiems supratingiems žmonėms. Ji turės meluoti ir meluoti gerai. Kažkodėl ji numanė, kad šį sykį melas jau geriau būtų įtikinamas, kitaip visa keista situacija su bosu pakeistės dar du šimtus sykių.

Ji priglaudė šaltą tamsiai raudoną telefono korpusą sau prie lūpų. Temperatūrų skirtumas buvo be galo malonus, padėjo numalšinti dar vieną nediduką panikos priepuolį, kuris artinosi kaip audra. Tad užsiimdama šiuo prasmingu reikalu (bučiuoti nekenčiamiausią visame pasaulyje daiktą) ji prasėdėjo garą dešimtį minučių. Bet tada kojos aptirpo, nugara suskaudo, sprandą sumaudė: reikėjo pajudėti. Ji atitraukė aparačiuką, ištiesdama nugarą ir pažvelgdama į savo ir Dani nuotrauką ant ekrano. Dvi merginos šiepėsi, prikišusios kamerą pernelyg arti veidų, vos tilpdamos į atvaizdą.

Jei Dani galėtų būti šalia, ir išklausyti padėtį nepridėdama riebaus „argi tau nesakiau? Nužudykim jį. Kur nukišau savo pipirines?“, ji ir paskambintų už Šarlotę. Yeah, svajok toliau.

Danielės namie nėra. Apskritai, pastarąsias kelias dienas Dani buvo sunku sutikti: kaip kempinė, Rendis siurbė jos laiką.

Šito paprašyti galima ir Kristoferio. Tai dar vienas visiškai nenuovokus žmogus, tinkamas planui įgyvendinti. Bet problema su Krisu toji, kad jis matė ją verkiančią vakar, vos grįžus iš darbo. Staigios atostogos būtų tuojau pat susietos su pirmadienio melodrama.

Dar kiek laiko padvejoję pirštai vis dėl to nuspaudė skambinimo mygtuką ir Čarli pridėjo telefoną prie laisvos ausies: nenoriai, lėtai.

Du signalai ir vyriškas nuobodžiaujantis balsas pakėlė ragelį.

- Hario baras-užkandinė, Haris klauso.

Čarli giliai įvėpė ir dirbtiniu balsu linksmai tarė:

- Sveikas, bose.

Kitame laido gale tapo tylu, tarsi jis svarstytų, ar tikrai girdi ką girdi.

- Čarli? Ar kas nors…

- Hari, čia toks reikaliukas,- nekreipdama dėmesio į jo murmėjimą, ji išbėrė,- aš važiavau riedučiais ir nusidaigojau į krūmus.

- Ar tu sveika?- jo balsas įgavo keistą nerimo atspalvį, privertusį Šarlotės skrandį nemaloniai susitraukti.

Tai tik paranoja. Jis tik bosas. Ir jis tai žino. Ji rūpinasi, nes yra geras bosas. Bet tik bosas. Tik bosas.

- Žinoma. Tik nusibrozdinau kelį. Skauda net pajudinti,- kalbėdama ji ėmė lankstyti koją. Mažytis rožinis pleistriukas tiesiog juokino savo ironija,- manau, nesu kondicijoje lakstyti keturias valandas šį vakarą. Bet būsiu sveikutėlė rytojui,- skubiai pridėjo. Jai vis dar reikia darbo, po galais.

Jis vėl padarė pauzę, prieš paklausdamas:

- Ar esi tikra?

Ką reiškia, „ar ji yra tikra“? Ar ji yra tikra, kad nenori matyti jo veido bent dvidešimt keturias pernelyg trumpas valandas? Taip. Ar ji tikra, kad yra sužeista taip, jog negalėtų dirbti? Ne. Ar ji tikra, kad vis dar nori, jog tai tebūtų koks nors keistas nesusipratimas? Ooo, taip. Būtų gerai. Dievuliau, duok Čarli šitą variantą. Ji niekada neprašė nieko: nei loterijos laimėjimo, nei geresnės šeimos, nei princo. Duok bent šį šansą….

- Na, aš kraujuoju ir visa kita.- ji linksėjo, kalbėdama.- ir dar reikėjo dezinfekuoti,- tai buvo sudėtinga procedūra, tad privalo simbolizuoti situacijos rimtumą.

- Skamba bjauriai,- jis nutęsė.- buvai pas daktarą?

- Žinoma,- Čarli greitai sutiko. Vaistininkas juk medikas, ar ne? Kažkuria tai prasme…

- Ar reikėjo siūti?

Ar reikėjo? Ji sudrebėjo, vien pagalvojusi apie adatą.

- Ačiū Dievui, ne. Dėkui už rūpestį, vis tiek.- ji didžiavosi savo tonu, savo profesionalumu. Mergina galėjo prisiekti, kad pokalbis išpildo tik kokius keturiasdešimt procentų laukto keistumo.

Jis giliai atsiduso į ragelį.

- Šarlote, dėl vakaryščio…

Keturiasdešimt į penkiasdešimt, į šešiasdešimt…

- Viskas gerai. Jau pamiršta,- ji ėmė prakaituoti iš naujo, nurausdama.

- Aš nenorėjau…

- Hari, aš tikrai turiu bėgti. Ačiū, kad supratai, tikiuosi rasi, kuo pakeisti. Karinai trūksta valandų. Čiau!- ji dar niekada nėra kalbėjusi taip greitai.

Nuspaudusi mygtuką, metė telefoną ant lovos ir užsidengė burną delnais. Tada staigiai pašoko, pirštu besdama į lubas:

- Po galais. Po galais! Nei loterijos laimėjimo! Seni, kokia tavo problema?! Argi taip sunku?!

- Čarli?

Ją nupurtė šaltukas, pasigirdus balsui. Šarlotė nenorėjo to sau pripažinti, bet akimirką, mažiausią sekundės dalelę, pagalvojo, jog tikrai gauna atsakymą iš viršaus. Tačiau ne Dievas atsiliepė į jos kaltinimus. Balsas sklido iš telefono, kurio pokalbio, pasirodo, ji taip ir nenutraukė.

Ji griebė telefoną, šį kartą spausdama reikiamą mygtuką, ir susmigo lovoje, veidu į pagalves. Parėkavo kelias sekundes, žinodama, kad pūkai ir patalai užgniaužia garsą, trankydama kumštukais minkštą čiužinį. Ji buvo tokia įsijautusi į užvalkalo kandžiojimą, kad net neišgirdo žingsnių, kažkam pasirodžius kambaryje.

Čarli pakėlė nuraudusį veidą tik tada, kai čiužinys kitoje lovos pusėje įsmigo nuo žmogaus svorio. Ji pažvelgė į Krisą su ne jam skirtu pykčiu veide.

- Ar tu verki?- jis paklausė, nebūdamas tikras, kaip suprasti sceną, kurią ką tik regėjo.

- Nerodyk man čia Hudinio, atsirasdamas iš niekur,- ji sumurmėjo, vėl braukdama delnais per veidą.

- Viskas gerai?- dabar jo balsas buvo dar labiau susirūpinęs.

Šarlotė iš karto atsileido, išberdama save mintyse dėl kvailumo. Dėl to, kas įvyko, gailėtis neverta. Kuo greičiau užmiršti. Grįžti į tą puikų rytą, kurį praleido su Kriso. Susigrąžinti gerą ūpą. Bet, geriau pažvelgus į jo akis, Čarli pastebėjo, kad nėra vienintelė, kažkodėl apniurusi.

- O tau?- ji pasiteiravo, mintyse klausdama savęs, ar nebus pradėję vaidentis.

- Janas.- jis nesismulkino. Šarlotei ir nereikėjo. Ji suprato iš karto: piktas ir pavydus Kristijanas galėjo būti tikras šikšnius aplinkinių atžvilgiu.

Matydama, kad jis laukia tokio pat išsamaus atsakymo, ji suburbėjo:

- Darbas.

Tai buvo neatrulu ir paprasta. Ir nuobodu: jei Krisas kartais ieškojo intriguojančios pokalbio temos, šitos nenagrinės.

Ji griuvo atgal ant čiužinio ir Krisas prigulė šalia, pasikišdamas rankas virš galvos. Po kelių sekundžių jaukios tylos, Čarli vėl pasičiupo telefoną. Jos akys susirado nedidelį laikroduką ekrano kampe, tada pasisuko į šoną, skanuodamos vaikino profilį.

- Trisdešimt septynios minutės. Spėjai padaryti pietus?- šyptelėjo, jau maigydama funkcijas ir ieškodama muzikos leistuvo.

- Tai niekis,- jis sumurmėjo, nenorėdamas, kad Čarli dėtų daug vilčių. Pirmykštis entuziazmas buvo išnykęs kartu su karčiais Kristijano žodžiais.

- Niekiai irgi būna skanūs. Žinoma, tol, kol neįtraukia morkų.- ji tebenaršė dainų sąrašus, tad nepamatė, kaip staigiai plačiai atsimerkė Kriso akys,- Tai ko gero vienintelis dalykas, kurio aš nevalgau.

- Puikumėlis,- jis suburbėjo, ir pasuko galvą Čarli pusėn, išgirdęs pirmuosius melodijos garsus,- mes ir vėl klausysimės Enrikės?- suaimanavęs girbė vieną pagalvių ir užsidengė sau galvą.

- Taip. Jis karštas.- Šarlotė paguldė grojantį telefoną tarp savęs ir vaikino.

- Kažkodėl man tai ne rodiklis.- balsas buvo pritildytas pagalvės storio.

Ji nusijuokė, atėmė iš jo pagalvę, pasikišo sau po kaklu, pasimuistė vėl atsisuko žvelgti į lubas. Rankos sulenktos palei galvą, pirštai natūraliai sulenkti: vienoje pusėje beveik liesdami Kriso smilkinį. Jai buvo patogu ir ji nenorėjo judėti. Muzika, kompanija, neįkainojama savybė mokėti vertinti pokalbio užkišimą.

Ji užsimerkė, giliai įkvėpdama, ir nesąmoningai, pirštų galais ėmė žaisti su jo plaukais. Švelnios, pusilgės sruogelės braukėsi tarp pirštų turėjo magišką ramybės galią. Po kurio laiko ji ėmė niūniuoti kartu su melodija. Tada dainuoti, tyliai tyliai, beveik kuždėdama žodžius, kartas nuo karto šyptelėdama, kai išgirdęs banalesnę eilutę Krisas išsiviepdavo.

—-

Jis nepajuto, kaip užmigo, bet kai staiga krūptelėjęs atmerkė akis, kambaryje jau buvo tamsu. Pamirksėjęs pasisuko šonan ir atsiduso, radęs kitą lovos dalį tuščią. Neveltui paskutinės valandos buvo tokios šaltos: Čarli galėjo išsidanginti nežinia kada, o jis ir nepajuto.

Kristoferis pakilo iš lovos, staiga pasijutęs kiek nejaukiai tokiame rožiniame kambaryje, ir prisiminęs, kad Danielė nešiojasi pipirines dujas. Jis gal ir buvo drąsus, bet ne kvailas. Žinodamas, kad dabar neužmigs ištisas valandas, jis nusileido į pirmą aukštą ir pasuko į svetainę, iš kurios sklido televizijos garsai.

Krito į sofą, su erzeliu pastebėdamas, kaip čia vėsu ir nepatogu, palyginti su Dani lova. Jo brolis ir Endriu taip papt buvo kambaryje, abejingai spoksodami į televizorių, junginėdami kanalus vienas po kito.

- Ooooo, auksinis berniukas! Labas, labas!- brolis pasitiko šaukdamas, bet neatsiplėšdamas nuo sofos. Krisas turėjo įvertinti pastangas: Janas bandė. Kelis sykius.

- Kur Čarli?-Nekreipdamas dėmesio į komentarus, jis paklausė ir žvilgtelėjo per petį, koridoriaus, vedančio į virtuvę, link.

- Išėjo,- Endriu atsakė.

- Karrrrlota,- Janas linktelėjo. Taip, jis prisiminė tą vardą, o tęsti raidą „r“ atrodė labai linksma.

Jis atsirūgo, laikydamas jau nesuskaičiuotiną kiekį alaus, ir pagarsino televizorių.

- Žmogau,- Rudis pasibaisėjo.

Kanalas, kurį pasirinko Kristijanas, buvo skirtas televizinei parduotuvei. Netikra blondinė, erzinančiai rožinėmis lūpomis, kamerai demonstravo ilgą, odinį švarką. Jos ranka, lakstė aukštyn žemyn, rodydama iškirptės apsiuvimą, vartydama apykaklę iš visų pusių. Ji kalbėjo apie natūralią odą bei šio rudens madas: visokie niekai, skirti lengvatikiams televizijos kaliniams.

- Žinot ką?- Janas mostelėjo alaus buteliu į ekraną,- štai, kame problema. Atsimenat? Atsimenat antrų rankų turgų? Atsimenat tą švarką? Kas jį pamatė pirmas? A?? Kas?

Krisas kiek pasilenkė į priekį, kad pažvelgtų į kitoje sofos pusėje sėdintį Endriu:

- Kiek alaus jis išgėrė?

- Neįsivaizduoju.- Rudis sunkiai tvardė juoką,- Bet jis pasidarė porą „Titanikų“.

- A.

- Aš pamačiau švarką pirmas! Ir jis man tiko! Bullshit! Jis man tiko! Čarli neturėjo atiduoti jo tam… Tam.. Koks jo vardas?

- Rendis,- Kritstoferis atsilošė atgal į sofą. Po kelių sekundžių, kiek sutrikęs, jis paklausė.- kas yra „Titanikas“?

- Geriausias kokteilis nuo žmonijos atsiradimo laikų!- Janas paskelbė.

- Degtinės stikliukas, nuskandintas alaus bokale,- Rudis iškėlė delną, siūlydamas duoti „penkis“.

Iš antro sykio pataikęs, Janas vėl ėmė aiškinti.

- Danielė niekada nėra patenkinta!- be jokių pastangų jungti dvi skirtingas temas, ar bent apsimetinėti, kad jos buvo skirtingos, jis tęsė,- Aš galėčiau…- jo burna buvo užkimšta nuosavo kumščio, vėl atsirūgstant,- aš galėčiau… Aš galėčiau eiti per stiklus dėl jos. Galėčiau nusiskusti plaukus dėl jos. O ji… Fuck. Galėčiau išsiskusti jos vardą dėl jos. Ir ant galvos ir tarp kojų.

- Tai taip romantiška,- Rudis šyptelėjo, atimdamas pultelį.

Krisas jautėsi kiek nejaukiai. Jis kelis kart perbraukė delnais sau per kelius, muistėsi, lankstėsi, bet patogios pozos surasti negalėjo.

- Kiek valandų?- jis paklausė, nesiorientuodamas.

Rudis greitai bėgo per kanalus. Pro šalį pralėkus pornografiniams vaizdams, Janas ėmė rėkauti ir protestuoti, tad Krisas išgirdo tik iš antro karto.

- Pusė dvylikos?- jis perkartojo,- vėlu.-suniurnėjo.

- Kur Danielė?- Janas pastatė butelį ant staliuko ir ėmė ražytis,- man reikia su ja pasikalbėti. Aš pastatyčiau tiltą dėl jos. Tiltą per meilės jūrą. Bet tai kalei vis negana. Kokia jos problema?

- Kad vadini ją kale,- Krisas atkirto, piktu balsu,- kalbant apie pradingusius… Ne per vėlu Čarli vaikštinėti lauke? Vienai?

Jis vėl negirdėjo atsakymo, kai vyresnėlis pasisuko ir ėmė ropštis ant galvos. Tiesiogine to žodžio prasme. Krisas buvo beprarandąs kantrybę: kokio velnio reikia gerti vidury savaitės? Ir dar vienam. Tai buvo kiek apgailėtina, ir jaunėliui Vestui ėmė knietėti pirštai užvožti Janui antausį.

- Tu toks protingas, ar ne?- Janas grubiai pavėlė brolio plaukus,- tu manai toks protingas… Ką tu padarei dėl merginos, a? Ar skutaisi dėl jos pažastis? Aš skutausi. Tas odinis švarkas – mano. Mano. Šitas butas – mano. Kodėl ji mano gali ateiti ir išeiti iš mano buto kada norėjusi, ji kalė. Ir mano… Mano švarkas. Nu mano, aš sakau, jei nebūtų…

Rudis vėl garsiai juokėsi. Dieve, jis kraustėsi iš proto! Būdavo laikai, kai Kristijanas ir Danielė padarydavo greituką kur nors vonioje ir kiaurą dieną būdavo ramūs bei nenusišnekantys kiekviena laisva proga!

Krisas norėjo atsistoti, nukeliauti į savo kambarį, pasiimti mobilų ir paskambinti Čarli, bet Janas, regis, nebūtų pakėlęs prieš kelias minutes neturėto kontakto. Jis užsiėmė gurkšnojimu varganas kelias sekundes, prieš vėl niurnėdamas visokias nesąmones:

- Ką man daryti, Kristoferi? Tu protingas tipas su laipsniais ir diplomais ir kitais.. kitais dalykais. Ką man daryti?

Krisas, laisva ranka, šiaušė sau Jano išdarkytus plaukus. Kitą ranką vyresnėlis tiesiog užgriuvo, naudodamas kaip suknistą ramentą.

- Na… Aš spėju, tegul ji susitikinėja su kitais, tol ,kol grįš namo pas tave,- jis gūžtelėjo, pasirinkdamas žodžius, kuriuos Janas norėtų girdėti. Jis girtas, jis nepagaus esmės. Argi gaila kiek pralinksminti apsvaigusį protelį? Bent vienam vakaras bus kiek lengvesnis.

Galbūt broliui reiktų ko nors užvalgyti. Galbūt bus geriau. Tos morkos juk kažkur tebesilaido, nesumaitintos nei vienam iš namiškių… O kas, jei jis vems? Daugiau skrandžio turinio, daugiau netvarkos?

Kad ir kaip Kristoferis mąstė, jis negalėjo išlaužti gėrimo ir pasigėrimo taisyklių savo galvoje. Jis neturėjo nei patirties nei medicininių žinių, o Endriu, rodos, nebuvo nusiteikęs ateiti į pagalbą.

Taigi Kristoferis priėmė sprendimą, traukdamas Janą nuo savo galvos. Vienintelis vaistas, tai pati liga. Ir nušvitimas tokia tema ateis tik patyrus reikalą savo kailiu. Jis pakels. Jis vyras. Jis dvidešimt dvejų metų vyras, darantis gerus sprendimus.

Ir jis buvo baisiai susierzinęs, kad Šarlotė tiesiog išėjo, nei pasakiusi kur, nei perspėjusi, kad dingsta. Kas apskritai taip elgiasi?

- Aš irgi noriu Titaniko.- staiga tarė, pasiduodamas tam keistam, laukiniam instinktui, kuris apsireikšdavo vis dažniau ir dažniau per pastarąjį mėnesį.

- Ką?- Rudis nustebo, išsišiepdamas.

- Kąąą….?- Janas ištęsė, jau šokdamas ieškoti sudedamųjų dalių ir tempdamas brolį kartu.

- Jūs sumauti bukapročiai,- Rudis šūkavo iš paskos,- Na tada… tada aš noriu taip pat!

Janas apsisuko ir permetė ranką per Enriu pečius, užkraudamas beveik visą savo kūno svorį.

- Rudėliuk, geras pasirinkimas,- jis tarė, žvelgdamas po ant akių pusiau nukritusius vokus,- sudėtingiausi sprendimai pasaulyje būna… jie būna sudėtingi, supranti? Mums reikia gerti, kad prašiktume savo vaizduotę ir rastume išeitis!

——–

Už neįkainojamo “Titaniko” receptą dėkavoju savo visada patariantiems alkoholio klausimais draugams! Milki. Tadai. Tikiuosi šito neskaitot. Nes tada jau reikia susirūpinti. O_o.

Rodyk draugams

March 8th, 2011

Pasak Čarli: 31. Keistas šiltas jausmas ir vyriškas liežuvavimas

Posted by Lali in Be temos

Kristoferis nebesusigaudė: jį labiau suerzino, pralinksmino ar pradžiugino Šarlotės priepuolis. Erzino dėl to, kad besimušančios, rėkaujančios merginos yra paprasčiausiai nemalonius žiūrėti į. Jis nekentė apsėdimo, dramos bei bobiško smurto: viskas, kuo galima apibrėžti, tarkim, Danielę.

Jį linksmino Šarlotės veidelis, jos smalsios draugiškos akys, vis žvilgčiojančios į jo paties pirkinių maišelį, metančios iššūkį trinktelėti atgalios. Tarsi tai būtų įmanoma. Tarsi išties jis galėtų trenkti vaikui. Ir ji buvo tokia miela, žvelgdama iš apačios, stiebdamasi ant pirštų galų, kad tik sugebėtų pasiekti jo akių lygį… Ji dažnai taip darydavo ir kiekvieną sykį Kristoferį tarsi užplūsdavo šilumos banga. Prakeiktas, prakeiktas niekada nematytas mielumas.

Vaikiną džiugino pati idėja, kad jie kalbasi ir juokauja, tarsi nieko nebūtų įvykę, kad jis nesudirbo reikalų visiškai ir visiems laikams. Orumą išlaikyti pavyko puikiai: taikus susitaikymas netgi nepaliko keistumo bendravime.

Jis pasisuko eiti į namus, luktelėdamas, kol ji nusileis ant kulnų ir žengs kartu: visada vienu žingsneliu pirmiau, visada tarsi žvaigždė ant scenos. Suplyšusios kojinės, nubrozdinti keliai, susivėlę plaukai: niekas Šarlotės nestabdė žingsniuoti modelio eisena, lyg bet kurią akimirką kas fotografuotų.

Jis matė ją susikūprinusią ir nuleidusią galvą tik sykį. Prisiminimą dar labiau sustiprino ši vieta: automobilių aikštelė. Ar tai įvyko vakar? Ar tik vakar ji verkė ant jo peties?

- Čarli,- Kristoferis nepajuto, kaip sustabdė, net negirdėjęs, ar nutraukė dar vieną bereikšmį čiauškėjimą ar jaukią tylą.

Ji stabtelėjo, kai vaikinas čiupo už rankovės, švelniai timptelėdamas atgalios. Nustebusi, ji apsidairė priežasties, dėl kurios jie būtų delsę šį sykį.

- Ar galiu tau užduoti asmeninį klausimą?

Mergina pakėlė antakius, sukikendama: vien šis klausimas apie klausimą jau buvo kvailas. Argi ir taip ne aišku?

Jis tylėjo, vadinasi neaišku, ir Čarli paragino, vėl mostelėdama maišeliu:

- Šauk.

Kristoferis nebekalbėjo. Vos matomu judesiu jis mostelėjo galva aikštelės pusėn, tačiau nenusuko akių nuo jos veido nei sekundei. Šarlotė staigiai nuleido galvą, pirštais braukdama sau per antakį: po delnu, uždengiančiu akis, švytėjo šypsena, kurios Krisas nelaikė labai natūralia.

Sakyti, kad Šarlotė buvo nustebusi, būtų per maža. Ji tikrai jau nesitikėjo tokios temos. Argi jis neturėjo visko staiga magiškai pamiršti? Argi ne taip veikia atmintis, kada prisiminimas nemalonus? Palaukit. Jos atmintis veikia būtent taip, bet Kristoferis buvo priešingame polyje.

Ji sunkiai atsiduso, mintyse save bardama už kvailą, nuolat pasireiškiantį naivumą tikėtis to, ko nebus, ir greitai ėmė velti banaliausius paaiškinimus:

- Su… sutikau tokį vaikiną, kuris.. mes išsiskyrėme nelabai dailiai…

Ji nutilo, pro pirštų tarpelį įsispoksodama į Kriso marškinių sagą ir ne aukščiau, kai jo ranka nusileido ant peties, spustelėdama. Čarli metė saviškę nuo veido, pasirinkdama žiūrėti geriau į jo riešą, nei savo. Ir ne be pagrindo: Krisas buvo pasipuošęs brangiu laikrodžiu ir keliomis keistai prie jo derančiomis nutriušusiomis odinėmis apyrankėmis.

Jo pirštai nuslinko peties linkiu aukštyn, švelniai pabraukdami per kaklą ir Čarli staiga labai užsinorėjo palenkti galvą dar sykį, kad prisiglaustų skruostu.

- Jei ketini meluoti,- jis tarė tyliai,- tai tada geriau nesakyk nieko.

Ji pakėlė akis, atsiprašančiai šyptelėjo, bet kai jis neatsakė tuo pačiu, nustojo. Kelis kart pamirksėjo ir linktelėjo, suspausdama lūpas. Keista, žvelgti jam į veidą ir jausti gėdą dėl kelių išsprūdusių nenuoširdžių žodžių. Keista, nes dėl Skarlet dramos ji nesigailėjo nei sekundę.

Taip, Šarlotė nervinosi žinodama, kad kažkur pasaulyje išsiskyrė kažkokia įsimylėjusi pora. Ji jaudinosi dėl jų, kentėjo už juos, versdama kaltę ant savęs. Bet diena, ir dar kita prabėgo, Kristoferis pasirodė su visa savo teisėtu pykčiu, visas bra-va-do, maskuodamas skausmą panieka, vadindamas ją paviršutiniška lunatike, siautėdamas dėl kvailo skambučio, ir ji persigalvojo.

Ji neketino atsiprašyti: kad ir kiek jis žvilgčiotų, kad ir kiek užuominų laidytų. Ji šypsosis, apsimetinės akla vaikino reikalavimui ir žinos esanti teisi. Gal Kristoferis dar ir nesuvokia, juk ir ji pati užtruko, bet būtent dėl šių skyrybų neverta jaudintis.

Skarlet Kad ir Kokia tos Kalės Pavardė yra paskutinė kvaiša ir ji jo neverta.

Pasak Čarli, neverta gailėtis absoliučiai jokios klaidos, padarytos praeityje, išskyrus prarastą žmogišką ryšį. Bet kiekviena taisyklė turi išimčių: netgi Šarlotė Lililton tai pripažino. Ir šis atvejis buvo kaip tik toks.

- Apie ką galvoji?- jis išpliurpė, paveiktas tylos, kiek nusivylęs, kad ji pasirinko šį variantą, bet kartu džiaugdamasis neprigirdytas melais.

Tai klausdamas jis sujudino ranką ir kilstelėjo jos smakrą. Šarlotė neturėjo kitos išeities, kaip tik pažvelgti į akis. Ji trumpai apsvarstė tiesą:“ apie tavo eks, kuri gali eiti velniop su savo pasirinkimais, ir kaip visas šis mėšlas man rūpi mažiau nei mudviejų santykiai. „

Ji šoktelėjo į priekį, sviesdama maišelį jam už nugaros ir suspausdama vaikino kaklą tarp savo rankų. Jis automatiškai apsikabino ją per liemenį, nusišypsojęs nuo dar vienos šilumos bangos ir tokio mielo jos poelgio. Merginos kojos siekė tik jo kelius, ir nešant į vidų, lankstėsi aukštyn žemyn, tarsi supantis.

Ji pasuko galvą, skruostu prisiglausdama prie jo peties ir ramiausiai užsimerkdama, tarsi toks nešiojimas būtų tarsi atostogos nuo aukštakulnių skaudančioms pėdoms.

- Juk tu rimtai nesitikėjai, kad tau trenksiu?- Kristoferis paklausė, žengiant į vėsią laiptinę: dėl geros akustikos jo balsas skambėjo per visus aukštus.

Ji šyptelėjo, šį kartą nuoširdžiai, užsimerkdama:

- Juk tu rimtai nesitikėjai, jog aš atsiprašysiu? Nes tai įvyks maždaug niekada niekada niekada šitame gyvenime…

- Tą jau supratau.- jis atsiduso, lengvai šokinėdamas po laiptelį, nešdamas ją tarsi mama panda savo mažylį.

- Atsiprašau…

Jei ne akustika, jis nebūtų patikėjęs, kad tai išgirdo. Stabtelėjęs tik trumpam, lipo toliau:

- Mūsų suvokimas į sąvoką „niekada niekada niekada šitame gyvenime“ yra labai skirtingas.

- Ne. Aš atsiprašau, kad neatsiprašau.

- Puikumėlis.- jis nebenorėjo apie tai kalbėti ir juokas pasirodė geriausia išeitimi,- Kiek tu sveri? Kilogramą? Du?

- Niekada niekada niekada šiame gyvenime nepasakysiu. Ar nežinai, kad moters amžiaus ir svorio klausti nemandagu?

- Nejaugi?

- Taip.

- Esi tikra?

- Taip. Aš moteris.

- Tu ne moteris.- jis sukikeno, sukdamas į paskutinį aukštą.- Tu - gyva bėda.

- Nejaugi?

- Taip.

- Esi tuo tikras?

- Jėzau, tu tikrai mėgsti pamėgdžioti.

- Čia tik aš..

- Nesikeisk.

Ji šyptelėjo, atsitraukdama nuo jo krūtinės tuo pat metu, kai nugara prisiglaudė prie namų durų. Suspausta štai šitaip, kojoms kabant ore, rankoms įsikibus į vaikino pečius, nosims beveik liečiantis, ji patvirtino:

- Niekada niekada niekada šiame gyvenime.

Šarlotė Lililton tuo pačiu galėjo ir pridėti žodelius „skauto garbės žodis“, nes tai buvo tuščias pažadas.

***

Kristijanas įlėkė į virtuvę, iš karto šaudamas prie šaldytuvo ir traukdamas alų. Jis su susidomėjimu pažvelgė į stalą tik tada, kai pirmas šaltas gurkšnis pagaliau pasiekė išdžiuvusią gerklę. Jo brolis stovėjo kitame gale, apsirišęs prijuostę, ir didžiuliame plastmasiniame inde maišė kažkokią baltą masę.

Kristoferis pakėlė akis, trumpam pripiršdamas savo darbą, ir pasisveikino su broliu šypsena.

- Tu atrodai…- Janas gurkštelėjo dar, galvodamas tinkamą apibūdinimą. Pačepsėjęs liežuviu, baigė sakinį,- patenkintas.

Tai buvo silpnas žodelis, ypač atsimenant rytinę bei vakarykštes Kriso nuotaikas: keiksmus, trenksmus, bildesius.

- Ar tau ne keista, kaip mes pritrūkstame pieno, aliejaus, kiaušinių, duonos, bet alaus ir sodos vandens šaldytuve yra absoliučiai visada?- jis paklausė, berdamas prieskonius į savo puodą.

Janas gūžtelėjo pečiais:

- Alkoholiu rūpinamės aš ir Rudis. Visu kitu apsipirkinėjimu – mergos. Tikriausiai tai viską paaiškina.

- Vis dar priešiškai nusiteikęs prieš visą moterų giminę?- Krisas pakėlė vieną antakį, negalėdamas nenusijuokti.

Janas vėl atplėšė tamsiai žalią butelio kaklelį nuo lūpų ir rydamas kilstelėjo alų aukštyn, tarsi siūlytų tostą:

- Už kales! Kokį velnią tu čia darai?

Jis kaltino atsirūgimą, pasipainiojusį nelaiku, dėl to, kad vietoj atsakymo išgirdo kažką panašaus į „gulahulameflu….“ .

- Gulewhatafuck? Okei. Supratau. Tai… Kokį velnią čia gamini?- Janas šoktelėjo ant spintelės, atsisėsdamas ir toliau stebėdamas brolio kulinarinį eksperimentą. Vis tiek jis neturi ką veikti, kol Danielė teiksis grįžti namo.

- Morkos su grietinės padažu, danų klaba,- Krisas paaiškino.

- Tai… tai negerai, žmogau. Tai netgi nejuokinga… – Janas papurtė galvą,- kodėl? Kodėl tu mus taip baudi? Ką tau padarė ši virtuvė?- laisva ranka jis perbraukė per spintelės paviršių ir tuojau pat papurtė delną, bandydamas atsikratyti prilipusių trupinių.

Kristoferio šypsena priblėso. Jis žengė nedidelį žingsnelį atgalios, pažiūrėdamas į savo kūrinį, tarsi matytų jį pirmą kartą.

- Tai.. Velnias. Tai ne tik šiaip grietinė,- jis mostelėjo į indą, rodydamas Kristijanui,- joje yra prieskonių…

- Ir morkų?

- Ne, morkas reikės mirkyti,- Krisas ėmė prarasti entuziazmą, kai brolis ėmė juoktis,- užsikišk! Aš pažadėjau Čarli tradicinį danišką patiekalą, ir tai yra daugiausiai, ką moku pagaminti. Gerai? Tad padaryk man paslaugą, užsikišk ir atsiknisk.

Janas mestelėjo delnus į priekį, vienu nykščiu vis dar laikydamas butelį:

- Ei, ei, nereikia grįžti į vakarykštį toną. Tai susitaikei su Čarli?- jis paklausė. Kristoferiui pasirodė, kad brolio balse išgirdo nedidelę kaltinančią gaidelę.

Nereikėjo būti genijumi, kad įskaitytum žodžių potekstę. Judu susitaikėte, o mes su Dani sutariame blogiau nei bet kada. Judu susitaikėte, o aš geriu vidury dienos, besikankindamas. Judu susitaikėte, o aš kraustausi iš proto.

Kristijanas susigėdo, kai prisiminė, kaip jaudinosi dėl brolio, kaip nervinosi dėl keisto liūdno Čarli ūpo. Kvaila norėti, kad visi būtų tokie pat niūrūs kaip jis pats:

- Tai viską paaiškina,- linktelėjo, dabar kiek abejingai nužvelgdamas brolį, prisimindamas šio šypseną.

Krisas susiraukė:

- Paaiškina ką?

- Nieko.

- Ne. Ne, kooperuok. Dėstyk.

Janas atsiduso, suvokęs, kad šis neatstos ir ėmė bambėti:

- Tu nebepyksti ir tai matosi. Žinai… na, matosi. Fuck, ką aš žinau, tiesiog matosi.

Kristoferis palūkėjo smulkesnio atsakymo, jausdamas poreikį ginti save ir Šarlotę nuo nematomo kaltinimo. Nesulaukęs dar kartą pakartojo, kad broliui būtų aišku:

- Susitaikėme. Aš nebepykstu, ji nebepyksta ir…

Jis nutilo, Janui prunkštelėjus.

- Gerai, dabar jau rimtai mane užknisi. Kas?- eidamas aplink stalą, reikliai paklausė.

Janas papurtė galvą ir gūžtelėjo:

- Tik kai pasakei… Tu jos tikrai nepažįsti.

Kristoferis nusirišo prijuostę, atsiraitojo rankoves, pasiruošęs išmušti atsakymus kumščiais, jei prireiks. Jis pirmiausia atėmė iš Kristijano butelį, ir nepaisydamas šio vokalių protestų, pastatė už savo nugaros, ant stalo.

- Susikaupk. Ką tai turėtų reikšti? Ar nori pasakyti, kad ji ant manęs tebepyksta? Tik tai slepia? Ar tai? Nes aš gana įsitikinęs, jog…

- Nenene, tu visai ne taip supratai,- Kristijanas skubiai nutraukė,- Jėzau, atvėsk. Tik tai… Prisikabinau prie žodžių ir viskas.

- Kurių?

- Čarli… Na. Ji ant tavęs nepyko.

- Iš kur tu žinai?- jis prisimerkė, nepalikdamas temos.

Kristijanas atsiduso, mintyse klausdamas savęs, kaip sugebėjo atsidurti šioje situacijoje. Jis perbraukė delnu sau per plaukus ir iškvėpė, išpūsdamas žandus:

- Na… Čarli nemoka pykti. Ji tiesiog, nemoka. Jos supykdyti beveik neįmanoma. O jei supykdysi, tikrai pastebėsi. – jis pritildė balsą, žvilgtelėjęs į duris,- kartą buvo toks bičas… Na, jis jai buvo labai svarbus,- vengdamas smulkmenų, liežuvautojo tonu, pasakojo,- ir jis padarė kai ką, kas tikrai įskaudino Čarli. Bet tai labai šališka, žinai?

- Tai turėtų reikšti?- jaunėlis paklausė bespalviu balsu, visiškai nepatenkintas tuo, kur suka ši tema.

- Na…Ji apie jį tebegalvoja, jis jai rūpi, bet to nepakanka atleidimui. Ji net nesikalba su vargšu. Visiškai. Negali atleisti jau… ammm… Nesu tikras, penkerius ar šešerius metus.

Kristoferis atsitraukė, be linksmumo veide, mintyse nagrinėdamas šiuos žodžius. Šešerius metus?

Janas staiga susivokė iškalbėjęs per daug, ir su dirbtiniu linksmumu, kiek nervindamasis, užsitikrino:

- Čia tarp mūsų, brol, gerai? Bet, jei ką, turėtum pastebėti,- nusijuokė,- jei ne, aš tau pasakysiu. Pasakysiu, jei kada ji ant tavęs supyks. Kolkas, patikėk manimi, tu jos nepažįsti, o aš ją pažįstu.- broliui nieko neatsakant, Kristijanas skubiai pakeitė temą,- Tai mes valgysim tik morkas ar čia kaip salotos prie kokio patiekalo? Ei. Ei!

Krisas pakėlė akis ir Janas šyptelėjo:

- Kas tau? Ištraukt alaus?

- Ne,- jis išsiblaškęs atsakė, tada atsiduso,-nors, kita vertus, taip.

————-

Jei pridariau loginių klaidų, tokių kaip “ji atsistojo. Blah blah blah, pasimuistė sėdynėje”. Arba “jis paglostė žalią jos veidą”, tai ištaisysiu jas rytoj. Čia buvo vienas tų atvejų, kai tris savaites sėdžiu, rašydama skyrių po skyriaus, variantą po varianto, ir niekas man neįtiko… ir babakšt, vieną naktį brolis trenkia kuoka per galvą, su visiškai nauju pasiūlymu.

Galėčiau pataupyti ir peržiūrėti dar tris kart, bet pasielgsiu neatsakingai. Babakšt.

Rodyk draugams

  • Monthly

  • FRIENDS:

  • Meta

    • Subscribe to RSS feed
    • The latest comments to all posts in RSS
    • Subscribe to Atom feed
    • Powered by WordPress; state-of-the-art semantic personal publishing platform.
    • Firefox - Rediscover the web