BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas



According to Charlie

February 17th, 2011

Pasak Čarli: 30. Bevaisė chemija ir nefunkcionuojanti transkripcija

Posted by Lali in Be temos

Kažkas ore pasikeitė ir ji atmerkė pavargusias akis, išsitiesdama ir atsiremdama į minkštą kėdės atlošą. Monetas ryjantis, spaudimą matuojantis aparatas šalimais tyliai dūzgė, mirkčiodamas savo apdulkėjusiu elektroniniu ekranėliu. Vaistinėje tvyrojo, žinoma, vaistų kvapas, su keliais medaus ir mėtų padvelkimais.

Numeriukų aparatas sugedęs, žmonių buvo nedaug, bet dirbo tik viena kasa, ir šie spietėsi į ilgą eilutę tarp lentynų. Čarli sunkiai nurijo seilę, stengdamasi ignoruoti pykinimą. Ji tikrai turėjo ką nors užkąsti, prieš išeidama į universitetą. Universitetas reiškė nervus, o nervai reiškė alkį. Galbūt grįžtant pavyks užsukti į parduotuvę ir nugvelbti šokolado plytą.

Nesąmoningai jos žvilgsnis sustojo ties Kristoferiu, kantriai laukiančiu eilėje. Jis buvo ketvirtas po dviejų moteriškių ir vyriškio, nuleidęs galvą į pirkinių krepšelį, iki viršaus prikrautą dėžučių. Jei Čarli pažinojo Krisą, o ji manė pažįstanti Krisą, jis vers visus kitus už savęs laukti. Jis išklausinės apie kiekvieną produktų, reikalaudamas atsakymo kaip tikras snobiškas klientas. Jis išsirinks vieną, gal dvi, bambės apie jų kokybę visą kelią atgal ir rūpestingai rūpindamasis jos keliu.

Jis buvus suirzęs, piktas ir kandus, nes tokia tai meilė, paverčianti kiekvieną gyvenimo dieną bedvase kančios ir skepticizmo švente.

Ji staiga pagavo save besidominčią koks jis paprastais laikais, kada nelinkčioja pirmyn atgal dėl Skarlet ir nesitikrina savo telefono kas dvidešimt minučių. Akimirkos kaip greito maisto valgymo konkursai, mašinos valymo tragedija, virtusi maudynėmis, kakavos vakarai ant laiptų, padėjo susidaryti šiokį tokį vaizdą.

Ji norėjo daugiau linksmo Kriso. Ji jautė keistą norą jį paliesti, tad dažnai griebdavo už rankos su kvailu pasiteisinimu patyrinėti tuos stebėtinai tvarkingus nagus. Arba čiupdavo jo galvą tarp savo rankų, braukdama vešlius plaukus į vieną pusę, kad su šypsena stebėtų kaip šie užsispyrę tuojau pat krenta atgal.

Ji niekada nepagalvodavo, kodėl, tačiau Krisas turėjo kažkokią užslėptą savybę, taip traukiančią Šarlotę. Ir tai nebuvo gyvenimą randais paženklinusi nelaiminga meilės istorija, kurias ji dievino. Tiesą sakant, neįtikėtinu būdu, Kristoferio romantinis gyvenimas buvo vienintelis dalykas, kuris Šarlotei nepatiko.

Ji pažvelgė į pardavėją, kai Vestas pagaliau priėjo prie prekystalio. Jauna, daili mergina šviesiais dažytais plaukais ir baltu chalatu. Aukšta, kiek kaulėta, tačiau su stebėtinai didelėmis akis. Ji pati, prisidažiusi blakstienas, matyt, kaip ir Čarli, manė, kad akys yra viena išraiškingiausių žmogaus kūno vietų.

Ne tik spalva. Ne tik dydis. Bet ir emocija, slypinti už žvilgsnio.

Pasak Čarli, Čarli buvo asė, kai reikia suuosti chemiją tarp potencialių porų. Vaistininkė tikrai šaudė susidomėjimo strėles Kriso pusėn, palinkdama kiek daugiau nei reikia, mirksėdama kiek daugiau nei būtina ir šypsodamasi tingia, sukta šypsena.

Ir Čarli jau galėjo įsivaizduoti. Bjauri vaistinė staiga virsta į drėgnas tankias atogrąžų džiungles. Paukščių giesmės ir žvėrių kauksmai papildo ošiančios lapijos simfoniją. Kristoferis, apsirengęs tik kailine strėnjuoste, lazda raižantis aukštų krūmų lapus, besiskinantis kelią į priekį su tikslu medžioti, prikulti kitą patiną ar susirasti moterį. Judant žvilgėjo jo įdegusi oda, iš tolo švietėsi garsusis six-pack‘as, kuriuo Kristoferis garsėjo visose džiunglėse. Staiga jis išneria į saulėtą proskyną, kur išvysta kaulėtą blondinę, prisidengusią plačiais lapais intymiose vietose. Ji žaidžia su… Tarkim, su mažyčiu stirniuku: Šarlotė nebuvo tikra dėl atogrąžų miškų gyvūnijos. Ir ji pakelia veidą, nusišypso tingia sukta šypsena. Krisas nespėja nei atsipeikėti, kaip stovi prie bambuko, supančiotas vijokliais, o Bembis šlapinasi netoliese, žymėdamas teritoriją vietoj to, kad suktųsi virš laužo.

Čarli giliai įkvėpė, trepsėdama sveika koja į žalsvas vaistinės grindis, ir prisivertė atplėšti akis. Šitai ji privalo palikti ramybėje.

Taip dar geriau. Kristoferis susirandantis kažką žemiško. Na, amazonė yra šimtą kartų geresnis variantas nei seilių nelaikanti zombių karalienė, kurią Čarli įsivaizdavo vietoj Skarlet.

Galbūt čia pavyktų išgyvenanti normalius (vertimas pasak Čarli: nuobodžius, standartinius, šabloninius) santykius su visais įprastais žingsniais. Jam nereikia šaltos furijos, kuri atsiprašinėja už nepasisekusią keturių metų meilę telefonu, per nepažįstamą žmogų kaip pasiuntinį.

Netyčiomis ji vėl pažvelgė į priekį ir nusišypsojo pavargusia šypsena, kai Kristoferis, savo maniera, aklas visiems moteriškiems ženklams, ėmė kamantinėti apie pleistrų bei antibakterinių tepalų kokybę. Padėtis jam būtų aiškesnė nebent kažkas stovėtų už vaistininkės galvos, su A2 formato plakatu, sakančiu „tu jai patinki“. Merginos flirtavimas buvo nuvalkiotas ir banalus, bet visgi – flirtavimas.

Šarlotė norėjo atsistoti ir prieiti. Ji norėjo prabrukti savo rankutę už Kristoferio alkūnės: vien tam, kad išvystų vaistininkės veido išraišką. Tačiau ji nuvijo šią mintį, tiesa, su didelėmis pastangomis. Jo žodžiai, įsakantys nejudėti iš vietos, buvo vieninteliai per visą kelionę į vaistinę, ir ji nedrįso jo erzinti dar labiau. Ji liko sėdėti ir stebėti iš toli.

Kažkas dėl jo beviltiškumo pastebėti ženklus buvo taip miela. Ir faktas, kad jis elgėsi visiškai taip pat, kaip Čarli buvo numačiusi, vertė ją išdidžiai šypsotis pasauliui.

Čarli iš šono atrodė kiek kvailokai, tačiau jai nerūpėjo. Ji lydėjo jį akimis visą kelią, kol vaikinas ėjo kėdės link, vis dar skaitydamas vienintelės pakuotės instrukciją.

- Tai pleistras: vienintelė instrukcija tam, kad reikia klijuoti lipnia puse į odą,- ji pajuokavo, kai vaikinas buvo pakankamai arti, kad išgirstų.

Jis tik garsėliau iškvėpė, priklaupdamas priešais ant vieno kelio ir plėšdamas pakuotę dantimis. Čarli sulaikė rankas nuo noro perbraukti per jo plaukus, atkištus taip patogiai priešais jos nosį, ir susidėjo delnus ant kėdės kraštų.

Kristoferis atklijavo lipduką ir ištempė pleistrą tarp pirštų, taikydamas į žaizdą.

- Namie dezinfekuosim ir perklijuosim,- jis rimtai tarė, nenuleisdamas akių nuo jos kelio. Stebėjo įdrėskimus tarsi medžiotojas kiškį, tykodamas, kad šis nepabėgtų. Čarli nejudėjo, tačiau vaikinas vis tiek taikėsi atsargiai ir lėtai.

Po kelių sekundžių jis priglaudė pleistrą prie jos kelėno, pasirūpindamas prispausti iš kraštų, šaltais pirštais suimdamas kelį į savo delnus. Jis ilgai stebėjo žaizdą, tarsi mestų iššūkį pleistrui atšokti, o tada, nejučiomis, kiek aukščiau, kur susiraitęs sijonas atidengė pusę lygios šlaunies.

Jo rankos vis dar buvo sustingusios palei kelį, pirštai vos sulenkti, akys spigino į jos nuogą odą. Jis švelniai pakėlė pirštus ir taip, kad nepaliestų, atraitė sijoną atgalios. Tada pakėlė akis ir sunkiai atsiduso, pažvelgdamas jai į veidą.

- Ką man su tavimi daryti?- jis paklausė.

Čarli susivokė, kad atsakymo nelaukiama, bet vis tiek gūžtelėjo vienu pečiu. Ji lėtai atsistojo ir Kristoferis tuojau pat išsitiesė šalimais, būdamas šalia jos aukštas lyg bokštas. Jis priglaudė delną prie jos nugaros apačios, vesdamas laukan iš vaistinės, į ūžiančią parduotuvių centro gatvę.

- Eu,- ji staiga stabtelėjo tarpduryje, pasisukdama į Krisą ir plačiai nusišypsodama,- aš dėl kelio galiu išsiprašyti iš darbo šį vakarą…

Ne, ji negali. Tam reikės kur kas gudresnio pasiteisinimo, tačiau staiga į galvą toptelėjusi galimybė išspręsti šią bėdą rytoj vietoj šiandien, buvo per daug gundanti, kad atsisakyti.

Krisas jau raukėsi perklausti šį sprendimą, bet Čarli jį aplenkė:

- Ir tu gali ištesėti tą pažadą, kurį vilkini jau kelios savaitės…

Vaikinas nebeiškentė ir nusišypsojo jai atgal, purtydamas galvą ir vesdamas tolyn, maisto produktų parduotuvės link.

***

- Ne,- ji nusijuokė, mostelėdama pirkinių maišeliu ore.

- Bet taip,- jis tarė labai rimtu tonu, žiūrėdamas į ją įtemptai, bandydamas įtikinti žvilgsniu, ir kartu pykdamas dėl to, kaip lengvabūdiškai Čarli numoja jo argumentus. Jėzau, visas pokalbis tik ir įrodo Krisą esant teisiu. Jis buvo pasiryžęs parodyti jai jos vietą.

- Ne,- ji dar sykį sukikeno ir patraukė Krisą savęs link, kai šis vos neįėjo į skelbimų stulpą šaligatvio pakraštyje.

Jis sunėrė rankas ir pakėlė antakius, užsispyręs ignoruoti ką tik įvykusią išgelbėjimo misiją bei laikytis savo nuomonės. Išgirdo šį dalyką iš brolio, bet vos žodžiai pasiekė vaikino ausis, jis žinojo tai esant tiesa. Tai taip logiška! Tai taip suknistai logiška! Ir taip akivaizdu, taip nesvarstytinai teisinga, kad tik tokia iš rėmų vis bėgiojanti nykštukė, kaip Šarlotė Lililton, galėjo paneigti šį faktą.

Vienintelė galimybė laimėti ginčą prieš moterį lygi naujo ginčo pradžiai.

- Krisai,- ji papurtė galvą, kratydama tamsius ilgus plaukus į šonus,- tu negali tiesiog paimti tokio riebaus fakto ir pritaikyti visiems…

- Aš taikau tik moterims. Nelogiška būtų sakyti, kad visų žmonių ginčų pabaiga tampa naujų ginčų pradžia.

- Puiku. Vis tiek negali daryti tokių išvadų apie visą moterišką giminę.

- Puiku,- jis ją pamėgdžiojo,- aš darau tokią išvadą apie visą mūsų namų moteriškąją giminę.

Jis padarė pauzę, laukdamas kokio komentaro savo žodžių pasirinkimams. Tarti „mūsų namų“ buvo keista. Maloniai keista. Ar Čarli pastebėjo, ką, tiksliai, Krisas pasakė?

- Ne,- Čarli vėl kartojo, tuo pačiu duodama atsakymą ir neištartam Kristoferio klausimui, vos sulaikydama juoką,- ką tu turi omeny, tai nefunkcionuojanti transkripcija tarp vyrų ir moterų. Kad ir tarp Danielės ir Jano. Vieni sako viena, kiti girdi kita ir atvirkščiai. O dėl to, kad jau jūs girdit naujus ginčus, tai, matyt, galima kaltinti karo instinktą vyrų makaulėse. Užsilikusi neišsivysčiusi evoliucijos dalis. Skauto garbės žodis, mačiau per „Animal Planet“.

Galbūt per „Animal Planet“ ji ir rado tokių ryškių spalvų savo vaizduotės džiunglėms užpildyti. Čarli prikando lūpą, kad vėl nenusijuoktų.

Jis prunkštelėjo, tuojau pat užginčydamas:

- Tu nori pasakyti, kad moteris yra pats taikiausias, sukalbamiausias padaras, o visa bėda vyruose, kurie ne taip supranta?

Ji kiek padvejojo, tada gūžtelėjo.

- Jops.

- Ir Danielės daiktų mėtymas Jano galvos pusėn yra tik nefunkcionuojanti transkripcija?

- Metaforiškai, taip,- ji vėl linktelėjo, šypsodamasi.

- Kitas pavyzdys. Labiau asmeniškas. Danielės idėja užrakinti visas namų vonias, kad neturėčiau kur praustis…

- Dieve, koks tu jautrus,- ji vėl kikeno, versdama Krisą siusti,- tai buvo seniai! Ir tai darė ne ji. Aš.

- Tu?- jis negalėjo patikėti savo ausimis.

Ji kelias sekundes patylėjo, tyrinėdama raudoną vaikino veidą, ir atsiprašančiai nusišypsojo. Jų eisena namo labai prailgo dėl šito ginčo, kuris nuolat reikalavo akių žvelgti į oponento veidą. Tačiau šaligatviai buvo pustuščiai, o visi praeiviai maloniai apsukdavo ratą, nenorėdami trikdyti poros, taip akivaizdžiai susidomėjusios tik vienas kitu.

- Tai įvyko netyčia.- ji tarė, sukdama už kampo, kur iš tolo jau buvo matyti jų namas. Kampinis eilėje kitų, paremtas didžiulio seno ąžuolo, su automobilių aikštele palei atvirą laiptinę.

Vaizdas buvo toks pažįstamas, matomas kiekvieną dieną, kiekvieną sykį, kad ir kokiu keliu begrįžtum, kad ji net nebeatkreipė dėmesio. Kojos žengė pačios žinodamos kelią.

- Kaip, po galais, tai galėjo įvykti netyčia?- taip pat nepastebėdamas, kad jau beveik atsidūrė namuose, jis pareikalavo atsakymo,- Paslydai ir netyčia kritai į vonios duris, netyčia laikydama atkištą raktą, netyčia pataikydama į spyną, netyčia jį pasukdama, netyčia ištraukdama ir netyčia užmiršdama?- jis užbaigė garsiu tonu ir pasekė į šoną pasisukusios Čarli akis.

Čarli vėl teko grumtis su noru juoktis. Kristoferio veidas, niekaip nelaimint diskusijos, buvo tiesiog neįkainojamas.

- Taigi,- ji tyliai klausė, nesąmoningai perbėgdama pirštais per jo alkūnę,- iš kur tu traukei visas šias nesąmones? Moterų psichologija vienas nulis vienas? Arba, leisk atspėsiu, Janas ir Rudis?

- Jie turi patirties gyvendami su moterimis. – šito ji negalėjo nuneigti.

- Nei velnio jie neturi. – ji vis dėl to nuneigė,- Janas vis dar elgiasi kaip susijaudinęs keturiolikametis, nežinantis kaip suprasti Dani. O Rudis vadina mus antgamtiškomis būtybėmis vien dėl to, kad mus kas mėnesį aplanko raudonoji armija. Ir nesigink, aš tai girdėjau ne sykį,- ji mostelėjo pirštu ore.

- Negaliu patikėti,- jis išsišiepė per prievartą ir papurtė galvą, apsukdamas savo pirkinių maišelio rankeną aplink delną ir nušokdamas tris laiptelius, vedančius į kiemą, vienu šuoliu.

- Kas?- Čarli šuoliavo po vieną, bandydama jį pasivyti ir ištraukti atsakymą.

- Su tavim ginčytis…- jis nebaigė minties, neapsispręsdamas, kurie žodžiai labiau tiktų. Neįmanoma, beviltiška, erzina, tas pats kas lėtai kraustytis iš proto, tas pats kas kalti vinį į riestainio skylę, tas pats, kas…

- Ką tai turėtų reikšti?- ji paklausė neslėpdama smalsumo.

- Nieko. Baigiam temą.

- Gerai,- atsidususi gūžtelėjo ir apsižvalgė po kiemą, kur tarp automobilių būrys vaikų žaidė slėpynes.

Krisas ištvėrė keturias sekundes tylos:

- Gerai!? Palauk suknistą sekundę. Nei velnio negerai.

- Tai mes tęsiam temą?

- Taip.- jis neketino nusileisti.- su tavimi ginčytis neįmanoma. Atsimeni tą pokalbį apie studijas?

- Mano ar tavo?- ji išpliurpė, nepagalvojusi. Jei būtų galėjusi, spirtų sau į uodegą. iš kur tas kvailumas? Kodėl neužraukti temos pokštu?

Kad tik ne mano, kad tik ne mano, kad tik ne mano… – beliko kartoti mintyse. Jos mokslai, arba, tiksliau, jų nebuvimas, nebuvo kai kas, ką verta aptarinėti.

Viena buvo valandų valandas klausytis, kaip visi kiti aptarinėja projektus, dėstytojus, įvykius universitete. Čarli tokiais atvejais apsimetinėdavo susidomėjusi ir laiminga. Kartais susirūpinusi, jei žinios blogos. Keistą pavydo bei pykčio sau mišinį ji užmaskuodavo šypsena bei išreikšdavo gūžtelėjimu. Tai buvo lengva… Palyginti.

Visai kas kita, kai kas konkrečiai klausia apie jos studijas. Danielė buvo ko gero labiausiai supažindinta su sudėtinga Šarlotės kaip studentės padėtimi. Bet netgi ji nežinojo, kiek tiksliai sykių Čarli yra pasidavusi kitų bei savo atžvilgiu. Šie slapti, nemalonūs faktai buvo tik jos reikalas. Ir apie nesėkmes pasakoti kažkam, kas įkūrė savo firmą būdamas keturiolikos, irgi nebuvo išeitis.

- Mano,- nepastebėjęs Čarli veide šmėstelėjusios panikos, Krisas tęsė,- tu numenkinai mano studijas kvailiausiais argumentais.

- Ak,- ji lengviau atsikvėpė,- tu kalbi apie rūdijančią istoriją ir nuobodžią politologiją…- ji tingiai šyptelėjo, pagaliau atsimindama.

- Aš kalbu apie tai, kad tu negali žinoti, mokslas įdomus, ar ne, jei jo nestudijavai…

- Aš pasitikiu tavimi,- ji garantavo, linksėdama,- jei po to kalei dar du bakalaurus, tai nebuvo kažkas lipnaus.

- Tai netiesa…

- Man negalima tavimi pasitikėti?

Kristoferis sustojo, mostelėdamas rankomis į šonus, absoliučiai sutrikęs dėl to, kad nenutuokė, kaip pokalbis gali išsirutulioti iki tokių absurdiškų teiginių.

- Būtent! Ką aš ir sakiau! Tik pajutai, kad pralaimi ir pradedi naują ginčą, apie pasitikėjimą…

Jis nespėjo pabaigti minties, kai Čarli užsimojo ir švystelėjo savo maišeliu. Čežantis ir sunkus jis skaudžiai trenkėsi į Kristoferio petį. Vaikinas buvo visiškai įsitikinęs, kad mostas turėjo siekti jo galvą.

Jis suspaudė lūpas, spoksodamas į Šarlotę kaltinančiomis akimis, kol ši, pasistiebusi ir sudėjusi rankas ant klubų, laikė jo žvilgsnį.

- Pabandyk pasišokti,- po kelių akimirkų tokios įtemptos kovos, Kristoferis pasiūlė,- gal tada pasieksi.

Ji ištiesė ranką, mojosi ir vėl trenkė maišeliu, tuo pat metu pašokdama į orą.

- Ei!- Krisas šūktelėjo, spėjęs atmušti smūgį kita ranka.

- Tu pasiūlei.

- Bet… Sarkazmas, Čarli…

- Neup. Tai, mano drauge, iš tikro yra nefunkcionuojanti transkripcija.

Rodyk draugams

  • Monthly

  • FRIENDS:

  • Meta

    • Subscribe to RSS feed
    • The latest comments to all posts in RSS
    • Subscribe to Atom feed
    • Powered by WordPress; state-of-the-art semantic personal publishing platform.
    • Firefox - Rediscover the web