BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas



According to Charlie

January 6th, 2011

Pasak Čarli: 29. Prancūzų dailė ir farmacijos aktualijos

Posted by Lali in Be temos

Šarlotė pasitvarkė išsidraikiusią plaukų sruogą, stebėdama savo atvaizdą didžiulės lentynos stikle, už kurio sustatyti buvo demonstruojami naujausi Universiteto futbolo komandos trofėjai. Jei jau visi žiūri, tai galima atrodyti tinkamai, ar ne? Tarkim, tinkamai karštai, kad išverstų iš kojų…

Ji jau įsivaizdavo kokį paprastą, bet kartu nepaprastą vaikiną, kuris yra gražus, bet to nežino, geras, bet reiklus, galbūt blogas berniukas minkšta širdimi ir bent šešių pėdų ūgio. Ir jis pamato ją, Čarli, paslaptingą gražuolę vidury pergrūsto universiteto fojė. Ji specialiai paėjo palei automatines lauko duris, tad šioms atsidarant jau vėsus rudens vėjas kedeno plaukus, sudarydamas nepakartojamą įspūdį.

Ir tas gražus, bet to nežinantis, geras, bet reiklus, blogas minkšta širdimi šešių pėdų princas susidurs su jos žvilgsniu (kaip tik vėjas kedens plaukus) ir laikas sustos… Viskas aplinkui susilies į nereikšmingą nieką, palikdami juodu vienintelius pasaulyje. Ir ji staiga dings minioje, kaip paslaptinga sirena, kokia yra, su žinančia, stulbinančia šypsena veide… Nes,- Čarli buvo nuoširdi su savimi,- po vakarykščių nuotykių ji nepasiruošus ilgalaikiams (ilgai ir laimingai) santykiams. Niekada nepasirodys čia vėl (na, nebent kitais metais), leisdama jam slankioti ir slankioti tuo pačiu koridoriumi… Svajoti, naiviai tikėtis, kad ją suras.

Cha!

Taigi, jei kartais taip atsitiktų, Čarli buvo pasiruošusi atrodyti visu gražumu. Pirmas ir vienintelis įspūdis – juk labai svarbu. O tikimybė visai didelė, kai du, trys šimtai akių stebėjo ją, stovinčią pačiame viduryje, lyg akmuo upėje, aplink kurį plaukia studentų minios.

Ji išdidžiai pasitvarkė nedidelį rankinuką, papuoštą kaspinu, kad šis nekristų nuo peties. Pro merginos akis nepraslydo, kad didžioji studentų dalis laiko spalvotus aplankus, tuntus knygų, šūsnis popierių ir nešiojamų kompiuterių dėklus. Iš pirmo žvilgsnio jie atrodė užimti savo reikalais: plepėjo grupelėmis, stumdėsi skubėdami į kitas paskaitas, skandinosi vadovėlių puslapiuose (pastarasis, pasak Čarli, buvo labai antisocialus gestas). Bet ji žinojo, kad žmonės užuodžia.

Kaip šunys baimę, taip studentai svetimą, niekuo dėtą dailų rudaplaukį ateivį vidury mokymosi įstaigos.

Ji užvertė galvą aukštyn ir giliai įkvėpusi lėtai iškvėpė. Leisdama triukšmui nurimti, prisimindama, kad paskalos neturi jokios reikšmės, ji kiek atsipalaidavo. Pasak Čarli, žmonėms apkalbinėjimas buvo instinktas. Kaip kūdikiui čiulpimas ar rijimas. Ji gali arba jaudintis dėl to, gadinti sau nervus, arba ne.

Antrasis variantas atrodė daug paprastesnis, tad Šarlotė nusiramino ir plačiai nusišypsojo eilute keliaujantiems trims dailiems vaikinukams. Tik kai šie buvo dingę kitame koridoriuje, ji susivokė padariusi klaidą. Reikėjo stabdyti, reikėjo kalbinti, o ypač tada, kai turi tikrų tikriausią priežastį! Jai gi reikia pagalbos!

Čia Šarlotė atvyko sutvarkyti reikalo, ir reikalą sutvarkys. Ji specialiai kėlėsi anksti, specialiai plušėjo ties „akademiniu“ makiažu – vos matomu, subtiliu, tinkančiu dienai. Ir specialiai parinktas prastas blakstienų tušas, jei kartais reiktų paleisti ašaras: tegul jos būna ryškios ir dramatiškos ,tekančios per skruostus su dažais. Ji buvo nusiteikusi ryžtingai.

Merginos kraujas vis dar užvirdavo iš pykčio, prisiminus šeštadieninį susitikimą. Nesvarbu, kad Rendis liko Danielei, ar kad po to ją užgriuvo visa virtinė didesnių rūpesčių. Gėda, patirta prie klubo, dėl negaliojančio studento pažymėjimo, kad ir nedidelė, bet svarbi. O kas, jei situacija pasikartos?

Nes šiandieniniai vaikinai – asilai neraliuoti. Jie nesusiprotėja užmokėti už vakarienę ar įėjimą į klubą: Čarli susitaikys. Nenoriai, bet susitaikys. Bet ji ir pati neturi tiek pinigų pasimatymams, o studento pažymėjimas garantavo nemokamą įėjimą į daugelį klubų bei barų.

Šarlotė turėjo nuojautą, kad jos pažymėjimas neatnaujintas dėl to, kad mergina nebuvo dar nei vienoje paskaitoje ir jos, kaip studentės, likimas, kabėjo ant plono plauko. Kaip Čarli visiškai nerūpėjo jos akademiniai reikalai, ją tiesiog erzino faktas, kad visokios buitinės aplinkybės verčia grįžti į šią vietą.

Kas žinojo, kad tuos pažymėjimus reikia keisti kiekvienais metais? Ir dabar, ji net nebuvo tikra, kad yra oficiali studentė šitoje velnio skylėje. Ir, nors faktas nepasikeis, Čarli nervinosi prieš sužinant atsakymą. Kol nenutuoki, tol gerai, tol gali turėti vilties. Merginai nerūpėjo studijos, bet ji nenorėjo ir likti be tokio statuso.

Būtų… Nemalonu,- Čarli, nusprendė, droviai apsidarydama.

Lemtinga žinia buvo baisi, bet tegul perkūnas Čarli nutrenkia, jei ji leis tokiam biurokratiniam nesusipratimui sugadinti dar kokį pasimatymą.

Ji puikiai žinojo, kad dalykas, tiek vieta patinka tokiu atveju, jei ten žmogui sekasi. Na, mokslai Šarlotei nesisekė. Ne tai, kad ji labai dėl to jaudintųsi.

Sunkiai atsidususi mergina lėtai žengė tarp žmonių administracinio sparno link. Ar normalu studentui nežinoti, kur jo mokymosi įstaigoje toks randasi? Taip. Tikriausiai. Gal. Fuck. Kur tie mieli vaikinukai taip greitai pabėgo?Nors taip geriau. Jokių „ilgai ir laimingai“artimiausias tris savaites.Na, gerai, dvi savaites.Vieną su puse.

Priešpiečių pertraukai baigiantis ir miniai sklaidantis į kitas paskaitais , Čarli priėjo prie būrelio merginų ir pabeldė į vienos petį pirštu, norėdama pasiklausti kelio. Kai šioji pažiūrėjo per petį, Šarlotė tyliai nusikeikė ir iš anksto atsiprašančiais nusišypsojo.

- Lililton?- užkliudytoji atsisuko visu kūnu ir piktai nusišypsojo,- na na na,- ji kiek pasuko galvą į savo drauges,- žiūrėkite, ką vėjai atnešė. Nemandagu vėluoti į paskaitas dvejais mėnesiais.

Čarli apsilaižė lūpas ir gūžtelėjo petukais:

- La..bas, Kriste…

- Aš Anė! Mudvi lankėme vieną vidurinę, po galais!

Ne tik tai,- Šarlotė sunkiai atsiduso. Kodėl vienintelė atsibiladojusi iš to pačio užkampio, tos pačios mokyklos tos pačios klasės turi būti mergina, kurios vaikiną kažkada Čarli išvedė iš kelio? Dabar šioji tikrai nebus objektyvi ar draugiškai nusiteikusi.

Be to, yra ir kita problema. Ji žinojo, kaip tokie dalykai veikia. Miestai kaip Ystbournas, kur Šarlotė mokėsi ir gyveno, buvo nedideli. Šitoji Kristi-Anė, be abejo, pasakoja apie savo buvusią klasiokę, kuri nelanko paskaitų ir praleidinėja projektus. Pasakoja mamai, kaimynei, kam netingi. Tokia žmonių prigimtis: kalbėti.

O kalbos sklinda, be abejonės pasieks ir jos mamą. Tiesiog puikumėlis. Dviejų valandų trukmės paskaitos „skype‘je“ pailgės dar penkiolika minučių.

- Jei ji nei kursiokų vardų nebeprisimena…- kažkuri Anės draugių pavartė akis.

Šarlotė trumpai žvilgtelėjo į ją, tada vėl atsisuko į Anę.

- Kaip laikaisi?- pabandė paklausti draugiškai, bet balsas pats neklausė. Kai kurie žmonės tiesiog neverti, kad jiems švaistyti aktorinį talentą.

- Tu buvai pačioje pirmoje paskaitoje. Kokio velnio?

- Aš…

- Profesorius paskirstė grupes!

Šarlotė ėmė irzti. Kam ji klausia, jei tuojau pat pertraukia? Ir kur, po galais, tasai princas? Visas šias kursiokes būtų pats laikas pradanginti į tą nereikšmingą nieką nesvarbiame likusiame pasaulyje.

- Žinau… aš…- ji kiek užsikirto, nežinodama, ar dar vargintis, ar nusispjauti. Bet kai į ją žiūri ir reikalauja atsakymo… Mergina prisidėjo delną prie skrandžio, kur kažkas nemaloniai dilgčiojo. Ar gali būti? Ar tai gali būti… sąžinė? Ne, tai neįmanoma!

- Šarlote, mes laukėme tavo projekto dalies tris dienas,- kita panelė, sunerdama rankas, žengė į priekį,- tu nei paskambinai, nei parašei, kad tiesiog viską mesi!

- Gaila, grupių negalima patiems pasirinkt,- Anė išspjovė.

- Žinau,…- Čarli bandė įsiterpti, nervindamasi. Taip, tai sąžinė,- panos, klausykit, aš per… persiprašau.

Atsiprašau, kad pasirinkau vieną studijų kursą, atsiprašau, kad vėluoju su projektais, atsiprašau, kad turėjau nuotykį su tavo vaikinu ir atsiprašau, kad tavo ausys tokios didelės ir niekas tavęs nemyli,- ji pabaigė mintyse, bandydama užgožti tą nelemtą kaltę.

Tik to betrūko, kad ji ir mikčioti pradėtų. Šarlotė giliai įkvėpė, bandydama save nuraminti.

- Klausyk, tu nemokša,- Anė grėsmingai sušnypštė,- eik pas profesorių ir pasakyk, kad meti jo kursą. Gal tau ir nerūpi mūsų pažymys, bet mums jis svarbus!

Čarli suinkštė, maldaujamai sudėdama rankas:

- Aš… Negaliu to padaryti,- ji skubiai tarė,- atsiprašau! Visa padėtis su studijomis kiek įtempta, tad jei dabar padaryčiau ką nors tokio…

- Tai po velnių, lankyk paskaitas!- kita suriko per visą koridorių.

Kelios žmonių grupelės ėmė atsisukinėti, ir, nervingai dairydamasi, Šarlotė pamatė tarp jų pažįstamą veidą. Ji akimirkai susidūrė su Kriso žvilgsniu, panirdama į tą melancholišką nuotaiką, kurią sukėlė tarp jų tvyranti įtampa. Jis visada turi atsidurti netinkamoje vietoje netinkamu laiku. Visada, kai gyvenimas spardo jai užpakalį.

Suraukusi antakius, prisivertė atplėšti akis ir grįžo prie savo problemų. Štai kodėl ji nemėgo rodytis universitete. Čia gyvena sąžinė.

- Aš… bandau…?- ji pasiteisino, užbaigdama klausiamu tonu.

- Viskas,- Anė, išsitiesė ir aukštai iškėlė smakrą,- mes pačios su juo pasikalbėsim. Jis turės padaryti išimtį!

Ji išsižiojo prašyti, ginčytis, teisintis, bet po nedidelės pauzės vėl užsičiaupė. Kokia prasmė?- pagalvojo, lėtai liūdnai nusišypsodama. Ji bandė. Neišėjo. Vaitaitai, didelio čia daikto. Galbūt taip tik geriau. Turės šiek tiek mažiau sąžinės graužaties jei viską mes dabar. Ankščiau, ar vėliau, ar ne? Tai kodėl gi ne ankščiau?

- Ane,- kita mergina kažką tyliai pasakė savo draugei ir žengė į priekį, tiesdama Čarli storą aplanką,- reikalingas referatas apie Prancūzų renesansą. Mums uždavė iki kitos savaitės. Padaryk už visas ir viskas atleista. Galėsime pamiršti… Šitą nesusipratimą ir dirbti kartu toliau, vardan geresnių pažymių, neerzindami profesoriaus.

Aplanko kraštas bakstelėjo Čarli į kaklą, ir ji neturėjo kitos išeities, kaip paimti į rankas. Žinoma, merginos dar negali skaityti minčių ir nežinojo, kad ji jau apsisprendė.

- Tiesą pasakius,- vartydama aplanką tarp rankų,- aš nusprendžiau, kad vis dėl to…

- Ai,pataupyk, Lililton,- Anė drėbė, užsimesdama kuprinę ant peties,- tavo balsas mane migdo. Kitas!- juokdamasi ji apsisuko, ir kartu su draugėmis patraukė tolyn, palikdami visą apšalusią Šarlotę vieną.

Per akimirką temperatūra aplinkui tarsi nukrito dešimtimi laipsnių. Ji sustingo, ausyse aidant tiems patiems žodžiams, besimaišant Anės ir kitam, vyriškam balsui. Mergina staiga šoktelėjo į priekį ir truktelėjo duris, vedančias į laiptų aikštelę: jai reikia iš čia dingti. Jei incidentas su bosu, kvailas apsiverkimas prie Kriso, princo nepasirodymas ir baimė šiandiena eiti į darbą nebuvo pakankamos priežastys sukirsti dėžei šokoladinių ledų, tai šito tikrai užteko.

Ji apsidairė, bandydama susigaudyti, kur atsidūrusi. Atsarginiai laiptai. Čia nerasi nei išėjimo, nei kelio į administracinį pastatą, bent jau nebuvo žmonių, ko šią akimirką jai ir reikėjo.

Lipdama žemyn, ji netaisyklingai pastatė aukštakulniu bateliu apautą koją ir suklupo. Spėjusi įsikibti į turėklą, mergina tik trinktelėjo keliu į pakopos atbrailą. Toje vietoje iš karto įsižiebė skausmas, ir sėsdamasi ant laipto Čarli prisiminė parke susižeidusi kaip tik šią koją. Jau pradėjusios trauktis žaizdelės vėl plyšo, ir pasidengė tamsiai raudonais kraujo taškeliais.

Šarlotei negalėjo rūpėti mažiau.

Velniop koją. Anės žodžiai sukosi ir sukosi galvoje.

- Bloody hell,- ji sumurmėjo, košdama plaukus pirštais. Kad nematytų išplaukiančio prisiminimo, mergina užsimerkė, tačiau tai nepadėjo. Jis buvo toks tikroviškas, toks ryškus, tarsi įvykęs vakar.

~~~Ji vėl stovėjo didžiulėje, tuščioje scenos aikštelėje. Galingi žibintai švietė į veidą, ir ji su skausmu suvokė, kad kiekviena emocija, kurią išreikš, bus tarsi ant lėkštutės patiekta tūkstančiams, galbūt milijonams akių. Tūkstančiai potencialių princų, šimtai besityčiojančių bendramokslių akių.

Kaip ji gali? Kaip ji čia atsidūrė? Suknista viltis kažką pakeisti - štai kas ją atvedė.

Bet būtent, čia, būtent šiomis aplinkybėmis maišyti vieną kartą gyvenime pasitaikančią galimybę kartu su asmeninėmis tragedijomis? To jau per daug… Bet kurią akimirką ji sprogs, ir visi šie žmonės tai matys. Minia plos, tikriausiai, nes tai, visgi, šou biznis. Jiems tai bus pramoga.

Čarli sukaupė visas jėgas, bandydama susiimti. Ji čia dėl JŲ. Ji žinojo, kad bus sunku, bet ji nėra viena. Jis čia, ir kartu jie nuvers kalnus. Argi ne taip jis sakė? Jis čia, jisjatiki, ir Čarli pati savimi tiki. Ji gali priversti jį didžiuotis ir privers. Scenos baimė tada dar nebuvo kažkas, ką Šarlotė pažinotų. Čia jos vieta, ir pirmą kartą ji įrodys tai ir jam.

Tos mintys, sugrūstos į vienui vieną nerimastingą jausmą, staiga nutrūko, kai nekantrią tylą pertraukė mieguistas juokas. Čarli dar nespėjo nei pakelti mikrofono, kurį spaudė prakaituojančiame delne, prie lūpų, o tingus vyriškas balsas jau garsiai nusišaipė:

- Tavo balsas mane migdo. Kitas!

Minia garsiai nusijuokė, švilpdama, šėldama, kaip priklauso nesubrendėliams šešiolikamečiams, besidžiaugiantiems proga praleisti pamokas ir pasijuokti iš bendramokslių. O Čarli tik stovėjo kaip įkasta, laukdama, kol atsibus iš šio blogo sapno. Geriau ji jau stovėtų nuoga.

Kitas, moteriškas balsas, kažką žaismingai pasakė pirmajam teisėjui ir kreipėsi į ją:

- Širdele, nekreipk dėmesio. Mes laukiame, kada tik tu būsi pasiruošusi.

Ji kalbėjo užtikrintai, draugiškai, drąsinančiai. Kiekvienas kitas dalyvis būtų atsipalaidavęs, tęsęs.

Tik Šarlotė vis dar virškino pirmojo teisėjo žodžius. Ji negalėjo jo matyti, apakinta rampos šviesos, bet buvo beveik įsitikinusi, kad jis jos nemato taip pat. Galbūt jis iš tikro miega. Galbūt jis – girtas. Galbūt šie abu dalykai vienu metu. O kaip kitaip paaiškinti visa tai?

Čarli jau girdėjo dar vieną - motinos balsą, kalantį: „o argi aš tavęs neperspėjau?“. Jos net nėra šitoje salėje, kaip žodžiai pateko į galvą?

- Širdele, tęsk,- moteris iš teisėjų stalo ragino, jau kiek nekantriai, nudažydamas švelnų kreipinį veidmainišku tonu.

Šarlotė sučiaupė iki tol kvailai atvėpusią apatinę lūpą ir nelinksmai šyptelėjo. Ji pakėlė mikrofoną prie veido, ir garsiai iškvėpdama tarė:

- Labai jums ačiū už šansą.

Juk padėkoti yra tik teisinga. Tada, susirinkdama išdidumo šukeles, lėtai nuleido mikrofoną ant grindų. Šis garsiai cyptelėjo, priversdamas salę nustoti juoktis nemaloniai suaimanuoti. Nekreipdama dėmesio į garsius švilpesius ir pasipiktinimo šūksnius, ji sutelkė jėgas į žingsnius ir išėjo.

Visam laikui.~~~

Ji krūptelėjo, kažkur už nugaros trinktelėjus durims. Iš laiptų švarumo ir tylos buvo galima spręsti, kad čia tikrai reta lankytojų. Tačiau žingsniai pasigirdo, artėjantys jos link, ir aukšta vyriška figūra išniro iš už nugaros. Ji pakėlė akis ir stipriai suspaudė lūpas, išvydusi niūrų Kristoferio veidą. Kilstelėjusi smakrą, sulenkė sveiką koją ir pasirėmė į šią alkūne. Per daug išdidi, kad prabiltų pirmoji.

Jis sugriežė dantimis, nežinodamas, ką daryti ar sakyti. Atsekė ją matęs visą sceną iš toli, plėšydamasis tarp smalsumo (pirmą kartą išvydo Šarlotę Universite) ir nerimo. Jos veidas buvo išbalęs, akys paraudusios. Pažįstamas nemalonus skausmas ėmė sukti lizdą vaikino skrandyje, prisiminus vakarykštę naktį.

Jokių šansų ir toliau plūstis pykčiais: šie jausmai niekaip nebesusitelkė jo galvoje. Dabar tereikėjo kažkaip sugrąžinti ir ją į seną gerą kelią, pirma, aišku, informavus, kad tokie melai ir nesusipratimai bus netoleruotini tolimesniame šalių bendravime.

Su brangiais marškiniais, žemai sukištais į nutrintus džinsus, nerūpestingai susivėlusiais plaukais, odiniu kompiuterio dėklu po pažastimi, vaikinas pasilenkė ir pakėlė nuo laiptų aplanką, kurį Čarli gavo iš kursiokių.

Šarlotė tuojau pat išplėšė aplanką iš jo pirštų ir, akies kampučiu stebėdama, kaip jis lėtai sėdasi ant pakopos šalimais, ėmė bandyti įgrūsti šį į rankinuką.

- Aš galiu paimt…

- Ne, ačiū,- ji nukirto Kristoferio pasiūlymą, lankstydama popierius per pusę ir dar per pusę. Netelpa. Na, gerai, dar per pusę.

Jo akys nukeliavo nuo juokingai nepraktiško rankinuko merginos keliu žemyn, kur po klostuoto sijono kraštu išlindusi nubrozdinta oda.

- Tu kraujuoji,- raukydamasis informavo. Vaikinas pasilenkė artyn, kai Šarlotė ėmė laisva ranka tempti sijoną dar žemiau,- ir turi mėlynę ant rankos,- suburbėjo sau po nosimi, pastebėjęs ir antrą sužeidimą. Jo pirštai siekė neįtikėtinai smulkaus merginos riešo, tačiau Čarli staiga atsitraukė, griežtai nutraukdama:

- Man viskas gerai.

Jai viskas buvo gerai. Beveik gerai. Na kur tas princas, kurį reikia palikti? Kodėl čia randasi visokie neprašyti?

- Ar dezinfekavai?- jis teiravosi, gaudydamas žvilgsnį, nekreipdamas nei menkiausio dėmesio į merginos žodžius.

- Taip.

- Kuo?

- Kvepalais.

Krisas prunkštelėjo:

- Ar turi pleistrų?

- Ne.- Šarloė jau kumščiu grūdo referato informaciją į rankinę.

- Reikia. Skauda?

- Ne! Išgėriau vaistų! Man viskas gerai, gerai? Atstok.

Krisas ištiesė ranką ir spėjo pagriebti vargšą rankinuką už šono. Ėmė tempti savęs link, bet Čarli nenorėjo atiduoti. Jie pradėjo grumtis, toliau vykstant tardymui.

- Kokių vaistų?

- „Tamiflu“*! Pa…,- trūktelėjimas į savo pusę,-..dė,- trūktelėjimas į jo pusę,-..jo!

Vaikinas paleido rankinuką ir šis, su inercija išsprūdo iš Šarlotės rankų ir lanku nuskriejo virš laiptų turėklo. Dar ore grūstas aplankas pokštelėjo lauk ir dešimtys lapų išsisklaidė lauk.

Jie abu stebėjo, kaip popieriai lėtai leidžiasi ant žemesnių laiptų, sūpuodamiesi į šonus, kaip oro laiveliai.

Jo balsas privertė Šarlotę atplėšti mintis nuo rezgamos keiksmų lavinos.

- Maniau, jei jau galiu tau atleisti, tu tikrai galėtum atleisti man.

Teiginys buvo visiškai nesusijęs su šiandienine drama ar vakarykštėmis atsitiktinėmis ašaromis. Jų pyktis slėgė abu, daugiau, nei nors vienas būtų galėjęs prisipažinti. Ir jis neketino atsiprašyti, kaip Šarlotė neketino kartoti savo atsiprašymo. Užsispyrę, abu nustebinti Kriso pasakymo, tyrinėjo staiga suplazdenusią viltį, kad galbūt, neprarandant išdidumo, ir pavyks susitaikyti.

Ji pasisuko šonu, šį kartą į Kristoferio pusę, ir vartydama akis į šonus, burbtelėjo:

- Trauki namo?

Tiesiog nebebuvo jėgų kovoti dėl studento pažymėjimo, ar trūnyti šitoje klaikioje vietoje. Ji norėjo grįžti, mustangas būtų labai patogu. Tačiau prašytis irgi gėda: geriau laidyti užuominas.

Krisas prisiminė, kad ketino būti pavėžėtas vieno kurso draugų, po to, kai jie išgers alaus netoli esančioje biliardinėje. Bet šis, žinoma, supras.

- Mano automobilis vis dar sugedęs.- informavo ir skubiai pridėjo,- bet bandysiu perlaužti viešojo transporto sistemą.

Čarli nesusilaikiusi šyptelėjo. Kristoferis Vestas ir autobusai? Tai ji turi pamatyti.

Su lengviau atsipūtusia širdimi ji pakilo ir ėmė leistis laiptais. Tylėdami, vis dar „susipykę“, jie surinko visus lapus ir Šarlotė juos paslėpė po savo švarkeliu. Krisui nebūtina matyti, kaip ji velniop pasiunčia pirmąją ir ko gero vienintelę akademinę užduotį, gautą iš Universiteto.

- Ir užsuksim į vaistinę,- jis burbėjo, atidarydamas merginai duris.

- Bet reikės persėsti per du autobusus!- ji skundėsi.

- Užsikišk, Čarli,- suimdamas delnu per liemenį, kone išstūmė pro automatines duris.

Jiems leidžiantis kiemo laiptais automobilių aikštelėje nutilo riaumojantis motociklas. Nuo jo nulipo aukštas šešių pėdų su viršumi, vaikinas modelio veidu. Jo raiškios akys iš karto užkliuvo už vienintelių kieme judančių žmonių, žvilgsnis tuojau pat apsistojo ties gražute panele Kriso rankose.

Vaikinas nustatė flirtuojančią šypsenėlę, kuri išnyko vos porai žengus pėsčiųjų taku, vedančiu artimiausios autobusų stotelės link. Nei vienas iš jų nepastebėjo motociklininko ir šis nusivylęs papurtė galvą. Ir kodėl visos gražutės jau užimtos?- mintis sukosi einant pro duris vidun, ir akimirksniu išnyko, pastebėjus kitą tinkamos išvaizdos panelę.

Tuo tarpu Kristoferis su Šarlote trypčiojo žmonių pilnoje stotelėje. Jis paslapčiomis žvilgčiojo žemyn, į savo kompanionę, svarstydamas, ar dar budinti jau kaip ir užglaistytą temą. Be to, jos susinervinimas Universiteto koridoriuje pažadino nepaaiškinamą norą sužinoti, kokie tų merginų vardai ir jas sumedžioti. Kad ir ką jos sakė, tai Šarlotės veidą iškreipė keisčiausia mina. Daug rimčiau ir baisiau atrodančią nei pliūpsniai vakarykščių ašarų.

Didžiulis autobusas sustojo ir jie įsigrūdo vis dar nesikalbėdami, vis dar apsimetinėdami, kad netyčia patraukė viena kryptimi. Žmonės užpildė sėdimas vietas, bet Kristoferiui pavyko nugvelbti vieną. Tarp čiauškančių studentų jis pasigavo savo draugę už liemens ir nebyliai prisitraukė artyn, sėsdamas ir sodindamas ant kelių.

Šarlotė vaizdavosi sėdinti ant paprastos sėdynės: užsikėlė koją ant kojos (sužeistą aukščiau), išsitraukė aplanką ir ėmė vartyti.

Kristoferis neatsiliko. Lengvas jos svoris netrukdė jam judėti. Vis dar prilaikydamas viena ranka, kad Čarli kartais nenuvirstų, jis išsitraukė telefoną , išsiuntė greitą, nesmulkmenišką atsiprašymą savo kurso draugui ir įsijungė mobilųjį internetą. „Tamiflu“ gal ir girdėti vaistai, tačiau žodis „flu“ **kaip pavadinimo dalis, sufleravo apie visiškai kitą paskirtį. Jam norėjosi išsiaiškinti tinkamiausius dar prieš pasiekiant vaistinę.

Po kelių stotelių ji jau smalsiai žvilgčiojo į Kriso telefono ekraną, o Vestas netyčia vis panagrinėjo atverstą aplanką ant merginos kelių. Svetima informacija buvo kur kas įdomesnė, net jei jos turinys buvo susijęs su Prancūzų daile ar farmacijos aktualijomis.

——–

* tabletės gripo simptomams gydyti

**iš anglų kalbos - gripas

Rodyk draugams

  • Monthly

  • FRIENDS:

  • Meta

    • Subscribe to RSS feed
    • The latest comments to all posts in RSS
    • Subscribe to Atom feed
    • Powered by WordPress; state-of-the-art semantic personal publishing platform.
    • Firefox - Rediscover the web