BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas



According to Charlie

December 31st, 2010

Pasak Čarli: 28. Šimtaprocentinė meilė bei planuotos ir neplanuotos ašaros

Posted by Lali in Be temos

Šarlotė Lililton turėjo savus pavadinimus savaitės dienoms. Ji retai kada jais naudojosi, tačiau jie egzistavo. Sukurti, patirti, pakartoti, aptarti, pamiršti, ir, šį rytą, vėl prisiminti. Labai nesismulkindama ji dienas vadino: šūdadienis, šūdadienis, šūdadienis, šūdadienis, penktadienis, šeštadienis, sekmadienis.

Šiandiena buvo pirmasis šūdadienis iš keturių ir dar neatsikėlusi Čarli jau troško, kad jis pasibaigtų. Skaitmeninis laikrodis telefono ekrane rodė pirmą popiet. Po dar kelių minučių snaudulio – trečią popiet. Ir po trumpo pasivartymo bandant pagauti sučiupti bepasprunkantį sapną už uodegos – ketvirta popiet.

Laikas bėgo, o ji vis labiau urzgė, suvokdama, kad šiandiena nenuveikė absoliučiai nieko naudingo. Vos prasimerkus buvo matyti klaikiai sujauktas kambarys, o ir planai nuvykti į universitetą žlugo: administracija, su kuria Šarlotė turėjo reikalų, dirbo tik iki pietų.

Jos dantys buvo sulipę, akys vis dar mieguistos, o visi šonai nugulėti nuo pernelyg didelio vartymosi oro pripūstame čiužinyje. Išsiritusi lauk ir dunkstelėjusi į kietas grindis, ji garsiai suaimanavo ir šiaip ne taip pakilo ant keturių. Nuropojo iki didžiulės lovos, užsiropštė į viršų ir ėmė lįsti į patalus šalia saldžiai miegančio žmogaus.

Ji nesistengė sulaikyti garsų, sklindančių judant, ar patildyti savo judesių: atvirkščiai. Įsilipusi dar pašokinėjo, judindama visą čiužinį ir pasispardė šaltomis kojomis į Dani šoną. Kai šviesiaplaukė neparodė jokio noro prabusti nuo „atsitiktinių“ garsų, Čarli žnybė jai į petį, ir staigiai apsivertė, apsimetinėdama mieganti.

- Auč,- Danielė suinkštė,- fuck. Kas tave apsėdo?

- Šūdadienis vėl,- Čarli burbtelėjo, mirksėdama ir maigydama pagalvės kamputį kumštyje,- ir jau šūdadienio popietė.

Išgirdusi, kaip Dani pasikelia ir atsiremia alkūnėmis, ji vėl atsisuko. Dabar pro Šarlotės akis nepraslydo tokios smulkmenos kaip išeiginiai drabužiai, su kuriais draugė miegojo, nenuvalytas, per visą veidą išsitepliojęs makiažas ir kreivai plaukuose karanti medžiaginė rožė-segtukas.

Ir smegenims užfiksavus visas šias detales, bei po truputį Danielės veide pražystančią „atsiminimų“ šypseną, šūdadienis staiga tapo visai pakenčiamu pirmadieniu. Čarli pašoko lovoje, vienu judesiu išvaikydama mieguistumą ir išpūtusi akis, ėmė kamantinėti draugužę:

- Kas? Kada grįžai? Kas buvo? Ar jis gerai bučiuojas? ODIEVEMANO, jūs juk ne…

Dani prunkštelėjo ir papurtė galvą, žvaliai iššokdama iš lovos ir sukikendama nuo minties, kad pramiegojo paskaitas.

- Daniele!- Čarli ropojo iš paskos, aukštai kilnodama rankas per patalus ir kūliai virsdama iš lovos,- duok man smulkmenų!

Ir vėl Dani paslaptingai nusišypsojo, rausdama ties tušu išteptais skruostais, nežinodama nuo ko pradėti ir kaip reaguoti į visą praeitą naktį. Jos seniai buvo susitarusios niekada nesidalinti vaikinais. Tačiau šis sykis… Galbūt šis vienintelis sykis, kada Šarlotė skambina ir siūlosi perleisti savo partnerį, kartu pasėdėti bare ir tiesiog paplepėti, buvo tiesiog…

Normalus. Normalus pasimatymas su tikrai geros širdies vaikinu, kuris nežiūri į tavo krūtinę devyniasdešimt procentų laiko ir neužbaigia vakaro su tingiais žodžiais: mažyte, atsipalaiduok, nesilaužyk, gerai praleidome laiką, paduosiu tave į teismą, psiche, ar bu-bu-bu-buvo ma-ma-malonu su-su-susipažinti.

Dani akimirką pasijuto kalta, kad mintyse šaiposi iš mikčiojimo, kai jos geriausia draugė turi būtent šitą problemą. Tad, norėdama atpirkti garsiai neištartas mintis, ji vis dėl to garsiai atsiduso ir išpylė visas smulkmenas.

Čarli klausėsi laidydama tokius garsus kaip „aaaaawww“ ir „oooowwww“, spindinčiomis akimis ir plačia šypsena. Ir Dani pasakojo savo įspūdžius, kiek garsėliau, kad šie žodžiai galbūt pasiektų kitų namų gyventojų ausis.

- Ir aš gavau iš jo ilgiausią žinutę beklausiant, ar saugiai grįžau namo, kai pats mane ir parlydėjo!- rodydama savo telefoną, Dani spygavo,- Čarli! Tu nusimanai ženkluose! Ar gero galima tikėtis, kai vaikinas rūpinasi, kad saugiai grįžtum?- žinodama atsakymą, bet vis tiek dievindama tai girdėti, ji teiravosi.

- Garantuotai,- Šarlotė pavirtino, skanuodama žinutę dar tris kart.- šimtaprocentinė meilė.

- O ar geras ženklas, kai jis tampa visas tamsus ir rūstus ir griežtas vien dėl to, kad kažkas atsitiktinai stumtelėjo mane pečiu?- pasiteiravo prisimindama ne tik Rendį, bet ir kitą visai neaiškių intencijų vaikiną.

- Taip!- Čarli cyptelėjo, pašokdama vietoje,- bet jis neliko visą vakarą tamsus rūstus ir griežtas? Ar ne? Tai būtų keista.

- Nenene,- Danielė papurtė rankas, prisimerkdama ir palinkdama arčiau draugės,- o ar geras ženklas,- dabar jau neslėpdama velniokiško tono balse, teiravosi,- kai vaikinas pereina per karus su draugais ar giminėmis dėl vieno jau atšalusio žuvies kepsnelio, kad tik paliktų jį tau?

Šarlotė susiraukė, įtemptai mąstydama:

- Ten buvo draugų ir giminių?- kada jie spėjo atvykti,- kur jūs valgėte žuvį? Bet… Spėju taip,- ji kiek atsileido, bandydama įsivaizduoti ir su kiekviena sekunde vis labiau kvailai šiepdamasi,- aaaawwww, tai taip miela! Smulkmenos – štai kame slypi esmė.

- Tikrai,- Dani nustebusi išsitiesė ir dar kartą nužvelgė draugę. Ne. Naivi ir visiškai nesusigaudanti, apie ką ėjo kalba. Paskutinis argumentas su pasimatymu visiškai nesusijęs. Tai juk akmuo į Kriso daržą… Gal iš tikro tarp jų nieko nėra, bet kai Čarli akivaizdžiai neranda sau ramybės dėl paprasto barnio ir kai Kristoferis trankosi į sienas lyg pasiutusi pabaisa vien dėl to, kad susipyko su ja…

Danielė nusprendė, kad ji per daug skystėja ir mato nebūtus dalykus. Nėra jokio šanso, kad Šarlotei iš tikro patiktų Kristoferis. Ji nesusitikinėja su tokiais žmonėmis, ji nesielgia taip… natūraliai prie galimų kandidatų į Leonardo Di Caprio vietą.

Be to, iš vis, ar svarbu, palieka jis maistą ar ne? Kai jis toks įdomus pašnekovas, pagaliau turintis savo nuomonę ir gerbiantis oponentą? Galbūt Rendis ir neatrodė toks patrauklus kai Danielė pirmą kartą jį pamatė antrų rankų parduotuvėje, tačiau dabar… Super konkurencija Janui.

- Čarli, Čarli,- ji staiga ėmė kuždėti, žvilgčiodama į duris ir įsivaizduodama prie jų, iš kitos pusės, ausis prilipinusius vaikinus,- bet tu papasakosi apie tai prie bernų, a? Na, taip žinai, kaip tu moki.Su visokiomis savo prognozėmis.

Šarlotė gailiai šyptelėjo ir atsiduso.

- Nori paspirgint Janui padus?

- Čššš,- Danielė ėmė tildyti,- Jėzau. Na, žinai…

Rudaplaukė linktelėjo ir užtikrinančiai nusišypsojo.

- Žinoma. Gali manimi pasitikėti.

***

Šūdadienis vėl virto šūdadieniu po šito „rytinio“ pokalbio. Janas reagavo visai ne taip kaip Danielė ar Šarlotė būtų tikėjusios. Jis ėmė klausinėti ir laidyti juokelius, akivaizdžiai taikydamas pasakyti, kad Dani ką tik su kažkuo praleido naktį. Šviesiaplaukė nebūtų taip rimtai reagavusi į tokią buką išvadą, jei kas nors kitas tartų žodžius.

Bet Danielės gera nuotaika subliuško per pusvalandį ir įskaudinta iki širdies gelmių, šiek tiek kaltindama save, ji užsidarė kambaryje ir neišėjo visą vakarą.

Šarlotė liko tarp dviejų niūrių vaikinų, vis smalsaudama, kur trečias, ir sulaikydama save prieš pat klausimui paliekant lūpas. Nėra prasmės klausinėti apie Kristoferį, kai jis toks pasipūtęs ir įsižeidęs. Čarli nenorėjo sau gadinti ūpo ar prisiminti padarytas klaidas.

Taigi ji praleido likusias valandas iki darbo kuisdamasi tarp skalbinių, atsakinėdama į laiškus, siūdama suplyšusius marškinėlius ir šaltame vandenyje vilgydama adata pradurtą kraujuojantį pirštą.

Nenoriai susirinkusi uniformą iš džiovyklės, įsimetė patogius batus, užsivilko savo naują, antrų rankų parduotuvėje įsigytą prancūziško tipo paltuką, ir išėjo į rūkanotą lauką. Autobusas jos vos neužliūliavo atgal į miegą, tačiau pilnutėlė užkandinė po paskaitų dienos užkrimsti susirinkusių, ir projektus čia darančių studentų neleido pailsti ar nuobodžiauti.

Jau po valandos Čarli buvo visiškai nuvaryta nuo kojų ir slėpėsi virtuvėje, su šalto vandens stikline. Draugiški, užuojautos žvilgsniai iš bendradarbių jos ūpo nepakėlė, netgi tada, kai vyriausias virėjas nuo padėklo, specialiai jai, nugvelbė mažą saldų keksiuką.

„Pas Harį“ virtuvės komanda nebuvo labai profesionali. Jie specializavosi mėsainių ir sūrainių gaminime, bulvyčių čirškinime ir sausų salotų vartyme: nieko ypatingesnio. Skirtingai nuo gėrimų, pusiau baro, pusiau užkandinės valgių meniu buvo skurdus ir labai panašus į greito maisto restorano pasiūlą. Niekas iš čia dirbusių patys nevalgė pagaminto maisto.

Čarli net nebuvo tikra, ar kai kurie šių draugiškų, dainuoti kartu mėgstančių žmonių turi leidimus dirbti. Haris pasižymėjo labai lanksčiomis taisyklėmis savo samdiniams. Karina plušėjo, nors turėjo būti motinystės atostogose. Tomas gaudavo tik du trečdalius savo uždirbtos algos. Nauja padavėja iš dieninės pamainos taip pat užsiėmė tualetų valymu bei šiukšlių nešimu. Na, o pati Čarli… Ji beveik negalėjo skųstis. Vienintelė skriauda, kurią patyrė, tai uždirbti už dainavimą pinigai, visi iki cento keliaujantys į boso kišenę.

Dainavimas nebuvo prievolė ar darbas ar pareiga… Šarlotė negalėjo šiam užsiėmimui parinkti nei vieno neigiamą reikšmę turinčio žodžio. Tai buvo dovana. Galimybė atsistoti ant tos mažytės jaukios scenos su visa kas antrą penktadienį samdoma grupe ir atlikinėti mėgstamiausias dainas garsiai plojantiems žmonėms buvo pati geriausia darbo aplinkybė, kurią Šarlotė galėjo sugalvoti.

- Ei, Čarli,- Railis, vienas sandėlio berniukų, užgriuvo ant metalinio stalo šalimais ir, kramtydama morką, nusišypsojo plačia kreivų dantų šypsena.

Šarlotė pakėlė akis nuo basos pėdos, kurią įnirtingai trynė, bandydama atsikratyti skausmo ir automatiškai šyptelėjo vaikinui.

- Kaip sekas?- ji paklausė, iš tiesų nenorėdama žinoti.

- Man tik buvo įdomu…- jis nužvelgė ją nuo galvos iki kojų,- tiksliau, mums visiems buvo įdomu…

Čarli žvilgtelėjo į virtuvę, kur į ją susmeigę akis trys vyrėjai staiga nuleido galvas ir puolė rūpintis savo reikalais.

-… tu atrodai baisiai keistai šiandiena. Kažkokia niūri,- jis tarė, atsargiu tonu, kiek prigesindamas šypseną.

Šarlotė sulaikė keiksmą ir pavartė akis.

- Iš kur jūs visa tai traukiate? Aš puikios nuotaikos.

- Ammm,- jis pasikasė sprandą laisva ranka ir pamojavo pusiau nukąsta morka,- tikrai? Matai, visiškai suprantama, jei jau girdėjai naujieną,- eidamas aplinkui ir sėsdamasis ant kėdės greta, pasakė. Jo akys nei trumpam nenuslydo nuo dailutės juodos bliuskutės, kurią Šarlotė pasirinko vietoj įprastų darbinių marškinėlių.

Dėl gana netaktiškų žvilgsnių Čarli niekada nesiskundė. Railis buvo gėjus iki kaulų smegenų, ir viskas, ką jis galvodama, stebeilydamas į merginos iškirptę tai ir buvo merginos iškirpte.

- Kokią naujieną?- pasiteiravo, ragindama plepį, ir jau nujausdama, kad tai, ką sužinos, jai nepatiks.

- O šūdas. Tu rimtai negirdėjai?

JI giliai įkvėpė ir papurtė galvą, vis labiau trokšdama kažkam trenkti.

- Ryt mes varom į priemiestį, atsimeni, tą sandėlį, kurį Haris turi.

- Jah, žinau,- ji linktelėjo. Kartą bosas minėjo ten laikantis visą įrangą, jei kartais kas sugestų ir jo nebūtų šalimais.

- Kraustysime dar vieną kampinį.

- Kampinį?- Šarlotė garsiau tarė, išsitiesdama,- kampinį foteliuką.

Vaikinas gūžtelėjo ir linktelėjo, leisdamas jai toliau daryti išvadas.

- Bet mes neturim vietos dar vienam kampiniam! Jėzau, nei paprasto dviviečio staliuko neįterptumėm į salę – viskas užgrūsta!

Railis liūdnai atsidusi ir nedrąsiai uždėjo ranką ant Šarlotės delno:

- Jis rado kampą. Kampiniui.

Jos galva nustojo ūžti, pagaliau iššifravus žinutę. Akimirką tiesiog sėdėdama, visiškai priblokšta, ji staiga pašoko ir puolė pro virtuvės duris. Išgriuvusi į garsų pilną koridorių, vis dar basa, puolė į kitą pusę. Su kiekvienu žingsniu jos pyktis vis labiau augo, užgniauždamas baimę, ir pribėgusi reikiamas duris, mergina garsiai kelis kart trinktelėjo kumščiu į medį.

Jai iš nugaros išlindo Tomas, perbalęs ir išsigandęs, griebė už rankos ir ėmė tįsti tolyn:

- Neik pas jį!- šnypšdamas pro dantis prašė. Jo akys lakstė tai prie pikto Čarli veido, tokio reto reiškinio, tai prie durų, už kurių, visiems žinoma, slypėjo pats SIAUBAS.

- Paleisk!- ji truktelėjo ranką ir vėl atsisuko į pirmutinį tikslą.

Šarlotė buvo pernelyg pikta, pernelyg įtūžusi, kad galėtų blaiviai galvoti. Ji negalėjo patikėti savo ausimis, šita žinia buvo absurdiška! Haris negalėjo užstatyti scenos! Tai geriausia visos šitos landynės vieta! Tai vienintelė gera visos šitos landynės vieta!

Ką, jie turės gyventi su kvaila radijo stotimi, leidžiama per nusususias kolonėles i tolimų kampų? Jokių gyvų garsų, jokių grupių, minios išskanduotų pasirodymų, karaoke vakarų? Kas liks iš šitos skylės be normalios muzikos?

Dar vienas staliukas? Cha! Dar pažiūrėsim.

Kažkas kažką tarė iš kitos durų pusės ir, nebūdama tikra ar tai leidimas, ar draudimas užeiti, Šarlotė įsiveržė vidun.

Jos bosas sėdėjo prie stalo, visiškai užsivertęs popierių kalnais, susivėlęs, nesiskutęs ir įniršusia mina veide. Jis pakėlė galvą, pasiruošęs rėkauti, ir stabtelėjo, supratęs, kas jo svečias.

- Uždaryk duris,- tarė, numesdamas popieriaus lapą ant kitų krūvos. – žinau, dėl ko atėjai.

Jos ryžtas kiek nei kiek nusilpo, tačiau strategija automatiškai pasikeitė. Sunerdama rankas, kad prilaikytų save, kiek pamindžiukavo ir užtrenkė nugara duris.

- Prašau, negi nėra kitos išeities?- Čarli gailiai paklausė, žiūrėdama į jį maldaujančiomis akimis. Merginai prireikė daug jėgų, kad neišvadintų viršininko nukvakusiu bepročiu. Ji žinojo geriau, nei prieštarauti bosams, tad pasinaudojo vieną geriausių savo taktikų: meilumą-graudumą-jautrumą. Dėdama į balsą kuo daugiau jausmo, ji žengė žingsnelį į priekį su naujais žodžiais,- prašu, Hari, labai prašau. Negi taip blogai?

Jis garsiai atsiduso ir pasitrynė perštinčias akis pirštais. Kiek nejaukiai jausdamasis dėl tokios gailios maldos, nusuko akis.

- Niekas man neaiškins, kaip turiu tvarkyti savo biznį,- tarė. Jo žmona jam aiškindavo. Pastoviai, tarsi išmanytų viską pasaulyje. Užknisdavo iki tokio lygio, kad Haris norėdavo kaukti. Jie neleis to daryti dar ir savo pavaldiniams.

Šarlotė sukando dantis ir užmerkė akis, užgniauždama kvapą. Pro jos blakstienas prasprūdo keli ašarų lašeliai, ir mergina susivokė verkianti ne visai vaidybos sumetimais. Tai įvyko daug greičiau, nei įprasta. Tarsi ašaros jau būtų besikaupusios, tik laukusios progos, kada galės pasirodyti. Bet ji neketino ištižti, tik ne dėl tokių priežasčių.

- Tu negali man čia dabar verkti!- nežinodamas, kaip į tai reaguoti, Haris pradėjo rėkti. Jis pakilo iš kėdės ir ėmė eiti artyn. Čarli automatiškai žengė atbula.

- Viskas, ko prašau, tai dar pagalvoti!

- Aš jau apsisprendžiau,- jis burbtelėjo.

- Bet yra daugybė priežasčių, dėl kurių…

- Man nerūpi!- jis žinojo, kad persūdo, bet neketino nusileisti.

Šarlotės ašaros privertė vyriškį vėl atsitraukti, ir raudamas delnu plaukus, jis ėmė leistis į kompromisą.

- Čarli,- kreipėsi švelniau,- dabar sunkūs laikai. Aš norėjau su tavimi tai aptarti,- pamelavo. Kokio velnio jam aiškintis su padavėja? Tik dėl to, kad tai būtent ji….- klausyk, padėk šiandien virtuvėje, a? Tau nereikia eiti tenai. Po to aš tave parvešiu namo ir pakeliui viską paaiškinsiu.

Jos ašaros jai pačiai tapo kažkokios karčios. Paleidusi rankas mergina kuris laikas paspoksojo į viršininką, nežinodama, ką naudingiausia dabar būtų sakyti, kaip geriausia jį paveikti. Sutrikusi, ir nenorėdama dar labiau sugadinti savo reikalų, ji palingavo galva ir tyliai išėjo.

Šarlotė nenorėjo būti vežama viršininko. Kiekvieną kartą kai jis taip keistai elgėsi, ji prisimindavo visas tas nepagrįstas baimes ir bendradarbių komentarus. Haris buvo teigiamas, daugeliu atveju: kai nesivėlė į skyrybas ir nesielgė kaip beširdis subingalvis. Bet Šarlotė didžiavosi tuo, kad gali pastebėti chemiją tarp žmonių, patikimumą, santykių užuomazgas.

Ir tai, kokią nuojautą sukėlė Džeimso Harisono elgesys, jai visiškai nepatiko.

Kai atėjo valanda pagaliau persirengti ir palikti užeigą, dauguma darbuotojų jau buvo dingę. Valytojai braukė šepečiais tarp staliukų, niūniuodami ir dalindamiesi paskalomis. Tomas vis dar sukiojosi už baro, smalsiu, baugščiu žvilgsniu ieškodamas tai Čarli, tai viršininko akių. Susėdę virtuvėje virėjai paslapčiomis kalė po taurelę, keikdami tą nelemtą šūdadienį.

Haris garsiai pašaukė Šarlotę, susirinkusią daiktus ir tyliai lūkuriuojančią palei paradines duris. Jis išėjo užsimetęs tik sulopytą švarką ant nešvarių marškinių ir suglamžytų džinsų, kuriuos dėvėjo jau dienų dienas. Nekreipdamas dėmesio į žvilgsnius, parėmė Čarli delnu už nugaros ir ėmė vesti pro duris.

Jos skruostai degė: visų akys tiesiog gręžė skyles nugaroje. Mergina sukandusi dantis sekė iki seno purvino sunkvežimiuko ir nenoriai įšoko į keleivo vietą. Susierzinusi ji tylėjo visą kelią ir apsimetinėjo, kad labai domisi pakėlės stulpais. Mergina stengėsi save įtikinti, kad stikle atsispindintis Haris neatsisukinėja kas kelias suknistas minutes. Tai turi būti tik jos įsišėlusios vaizduotės vaisius.

Čarli jau nebenorėjo išlaikyti scenos. Ne. Ji norėjo išlaikyti sceną. Ji tik nebenorėjo dėl to kovoti šiandien. Nuojauta kuo toliau tuo labiau kalėsi į galvą ir ji netgi garsiai atsiduso iš palengvėjimo, išvydusi namų siluetą.

Haris įsuko į kiemą ir užgesino variklį, priversdamas Šarlotę iš naujo įsitempti.

Ji jau patyliukais siekė durų rankenėlės, kai vyriškis tarė:

- Man nepatinka kai tu verki.

Mergina nieko neatsakė. Ji tik pasižymėjo mintyse daugiau niekada nenaudoti nei tikrų nei dirbtinių ašarų jo akivaizdoje. Kažkas pasikeitė, kažkas atmosferoje nebebuvo taip, kaip ankščiau. Ir ji pagavo save svajojančią apie praeities dienas, kada viršininkas buvo nuolat besišypsantis vyrukas, su kuriuo galėjai erzintis kaip su tikru draugu.

- Ir nepatinka, kai man aiškina,- jis pakartojo prieš tai naudotus žodžius.

Šarlotė atsiduso ir pasuko galvą jo pusėn, nežinodama, ką turėtų sakyti. Haris žiūrėjo į ją, ir, pagavęs žvilgsnį, silpnai nusišypsojo.

- Žinau, tai atrodo keista….

Tu neturi nei menkiausio supratimo,- ji pagalvojo mintyse,- iškrypėliškai, nepaaiškinamai, neracionaliai keista.

-… bet aš noriu, kad tu mane suprastum,- jis pasakė ir kiek pasislinko artyn,- Šarlote, aš laikau mus draugais. Ir tu supranti, ką aš noriu pasakyti.

Ji papurtė galvą. Ne, ji nesupranta. Ji nenori suprasti. Jis – SENAS! Jis- viršininkas! Jis – HARIS!. Ne, nenene!

- Aš noriu išsaugoti sceną,- jis staiga tarė, prisišaukdamas Čarli atgal iš trumpo nelogiško panikos priepuolio.- dėl tavęs,- kalbėjo, žiūrėdamas tiesiai į akis,- manau, galėtumėm ką nors sutarti… Ir tu turi mane suprasti, man sunku. Man tikrai velniškai sunku su visais tais reikalais, su….

Ji vėl kiek susigėdo: kiek gi galima galvoti apie save? Be abejonės, čia nieko nevyksta, niekas prie jos nekimba. Jam tik sunku dėl skyrybų. Streso metu žmonės kraustosi iš protų. Kad ir Krisas, jis visada elgiasi kaip paskutinis kvailys, kai tik susinervina dėl Skarlet… Viskas suprantama!

- Jūs – pats geriausias viršininkas,- ji pagaliau atrado savo balsą, nubrėždama ribą ir paguosdama jį riebiu melu.

Haris garsiai šyptelėjo, bet toji šypsenėlė nepalietė jo akių. Šarlotė staiga labai užsimanė, kad lempelė, nuo lubų apšviečianti visą kabiną, imtų ir susprogtų velniop.

- Man reikia eiti,- ji skubiai tarė ir sustingo, kai vyriškas delnas uždengė jos pirštus.

Šis prisilietimas nebuvo toks, kaip Railio. Šarlotės nugara nuėjo šiurpuliukai, pačiu nemaloniausiu jausmu, ir odą išpylė šaltas prakaitas.

Ir jis vėl išsižiojo, sukeldamas naują panikos priepuolį merginos galvoje. Ji pabandė ištraukti ranką, tačiau pirštai, pajutę pasipriešinimą, suspaudė dar labiau.

- Čarli, tu man labai brangi, ne tik kaip darbuotoja,- vyriškis išbėrė, jausdamas, kad jo laikas senka, spausdamas Šarlotės ranką taip stipriai, kad iš jos plaštakos dingo kraujas, oda pabąlo,- žinai, tai, tiesa? Juk mudu suprantame vienas kitą.- tai sakydamas palinko priekin.

ODIEVEODIEVEODIEVEŠŪDASŠŪDASŠŪDAS,- mintys lėkė jos mintyse, kai jo iškvėptas oras palietė jos veidą. Merginos ranka vis dar buvo įkalinta, kai plati vyriška letena apglėbė per pečius ir ėmė traukti artyn. Hario lūpos perbėgo merginos skruostu, tik dėl to, kad ji spėjo pasukti galvą į šoną.

Jis palaikė visiškai sustingusią Šarlotę savo glėbyje kelias sekundes, desperatiškai traiškydamas, leisdamas sau seniai svajotą dalyką: pauostyti jos plaukus. Po laiko, kuris į vaškinę figūrą pavirtusiai Šarlotei pasirodė tarsi metų metai, ji atsitraukė, su šypsena veide.

- Iki rytojaus?- tarė, su keista viltimi balse.

Čarli sugebėjo tik linktelėti ir iššoko iš automobilio, kiek susvyruodama nuo netikėtai didelio aukščio, kurį reikėjo įveikti apmirusioms kojoms. Ji užtrenkė dureles ir sustingusi stovėjo, kol sunkvežimiukas neišvairavo lauk iš aikštelės. Įsitikinusi, kad jis toli, vis dar aptirpusiomis pėdomis apsisuko ir  vėl sustojo.

Ji negali tokia grįžti namo. Ji negali… O Dieve. Ar tai ką tik įvyko? Ar tai dažnai vykdavo? Kiek laiko ji buvo akla? Kiek kartų jis ją vežė? Kiek toli įsibėgėjęs šitas košmaras? Koks šūdinas šitas šūdadienis be gali būti?

Čarli pakėlė akis ir amtelėjo, išvydusi tolėliau stovintį juodą mustangą. Automobilis gal ir nebūtų nustebinęs, čia jų pilną, tačiau ant blizgančio kapoto pasirėmęs stovėjo jo šeimininkas ir žiūrėjo tiesiai į merginos pusę. Žinoma, jis viską matė: juk sunkvežimiuke buvo įjungta šviesa.

Nuostabu. Būtinai jis turėjo ramstyti savo automobilį vidury juodos nakties ir viską matyti. Ką jis čia veikia?  Tas mustangas net nevažiuoja, nereikia jo saugoti, nepabėgs.

Čarli  nervingai nusijuokė, kiek padvejojo ir nenoromis patraukė Kriso pusėn, sunkiai vilkdama kojas, pasiruošusi sulaukti dar vienos neapykantos dozės. Tai geriau, nei rodytis tokioj būsenoj Danielei: aiškinti tai, ko pati Šarlotė nesuprato.

Bet net pasiekus mustangą, vaikinas vis dar tylėjo, nors ir nenuleido akių. Ji apsisuko ir atsirėmė šalimais, numesdama rankinę po kojomis, nuleisdama galvą, dėkinga, kad jis nekalba.

Šarlotės vis dar nepaliko visai šviežias nemalonus jausmas ir ji nežinojo, ką turėtų daryti. Sudrebėjusi iš šalčio garsiai, giliai įkvėpė, tačiau gumuliukas iš gerklės nedingo.

Šalimais jos sučežėjo medžiaga ir netrukus Kristoferis nuleido sunkią šiltą odinę striukę ant jos pečių. Čarli nepakėlė galvos, bet išgirdo jo klausimą, tartą lediniu balsu.

- Ką visa tai, po galais, reiškė?

Vadinasi, jai nesivaideno. Vadinasi, čia nėra koks paikas vaizduotės kūrinys, gimęs iš nelogiškų Danielės komentarų apie viršininką. Tai iš tikro įvyko. Yra liudininkų.

Šarlotė negalėjo jam atsakyti, ji pati nežinojo. Viena vertus, jokių fizinių įrodymų nebuvo, jokie konkretūs žodžiai neištarti. Nėra dėl ko skųstis, argumentų trūksta. Niekas neįvyko.

Niekas neįvyko? Ant jos riešo ryškėja mėlynė!

Kita vertus, ji jautėsi taip klaikiai, tokia įsitempusi ir išsigandusi, kaip niekad gyvenime. Ir gūždamasi į šiltą striukę, nenorėdama grįžti namo, trokšdama prasmegti skradžiai žemės, skęsdama gėdoje, mergina įsmeigė akis žemyn, į juodą blizgančią medžiagą. Ant jos nusileido lašelis ir Čarli išpūtė akis.

Kas čia vyksta? Jis nesurežisavo to. Ji neplanavo verkti!

- Čarli,- Kristoferis pasisuko šonu, pasilenkė ir pabandė tamsoje įžiūrėti keistai atrodantį jos veidą.

Šarlotė garsiai sukūkčiojo ir metėsi į priekį, sunaikindama tuos kelis juos skyrusius centimetrus. Jos drebančios rankos apsivijo Kriso liemenį, o skruostas prisiglaudė prie jo krūtinės. Ašaros vilgė marškinius, vis labiau ir labiau. Ji negalėjo nurimti, atvirkščiai, kuo daugiau glaudėsi, tuo daugiau verkė.

Kristoferis skubiai pasilenkė dar labiau, kad jai būt patogiau, vos sulaikydamas staiga plykstelėjusį niršulį, skirtą bet kam, kas ją pravirkdė.

Kažkas jo viduje sudužo, kažkas susispaudė į vieną nemalonų kietą kamuolį toje vietoje, kur paprastai yra skrandis. Jis buvo matęs ašarų: motina verkdavo daugybę metų po skyrybų, Skarlet nubraukdavo drėgnus skruostus sužinojusi kokią bjauresnę žinią. Tačiau niekada, niekada jo taip nepaveikė kitas žmogus, besiglaudžiantis šalia tarsi išsigandęs kačiukas, kažką labai skaudaus darantis širdžiai. Ji dreba, dėl Dievo meilės.

Jis ant jos tebepyksta,- Krisas bandė įtikinti save. Tačiau tuo pat metu jo rankos dvejojo, nežinodamos, kaip efektyviau apkabinti, kuri nugaros zona, paveikta spaudimo, suteiktų didesnę ramybę, didesnę paguodą. Pasimetęs jis tiesiog suspaudė ją kuo tvirčiau ir laukė, rodos, amžinybę, tyliai kentėdamas, kad negali padaryti nieko daugiau. Laukė, kol Čarli  liejo visas racionalumu nepagrįstas ašaras.

***

Keista, bet išsiverkti – padėjo. Šarlotė visiškai sugadino Kristoferio marškinius, bet kartu su ašaromis ji išliejo tonas svorio, slėgusio širdį. Visa situacija su Hariu - taip, likęs vienas labai nemalonus incidentas, bet bent jau dabar ji gali žiūrėti į viską blaiviai.

Ir niekas niekada nesužinos, kaip labai ištižusi Čarli buvo po to įvykio. Niekas nesuuos, kaip ji susinervino. Krisas niekam nesakys, - ji tikėjosi iš visos širdies. Mergina stengėsi visą šią dilemą išspręsti geriausiu įmanomu būdu – apsimesti, kad to niekada nebuvo.

Po valandos stovėjimo lauke apsikabinus, jie abu lėtai atsiplėšė vienas nuo kito ir koja kojon nuėjo namo. Pakeliui neapsikeisdami nei žodžiu, prisimindami savo nuosavą barnį ir išdidžiai numarindami bet kokį norą paklausti: kodėl tu verkei ar kodėl tu mane guodei.

Taigi, Kristoferis ir Šarlotė grįžo į „nekalbėjimo“ statusą. Namai vis dar buvo tamsūs ir liūdni, kai broliai Vestai nelindo iš savo kambario nei vakarienei. Dani plūdosi ties kiekvienu žingsniu, nepaleisdama iš rankų telefono ir vis laukdama Rendžio skambučio. Rudis užsiėmęs kažkokiu kompiuteriniu projektu, kuris, lyg tyčia, ėjosi nesklandžiai.

Šarlotė anksti pakilo į kambarį, prikimšusi pilvą ramunėlių arbata ir valerijonu. Vėl įsikišusi ausines į ausis, susirangė šiltuose pataluose į minkštą kamuoliuką, išliejo dar kelias užsilikusias ašaras ir leidosi nešama į palaimingą, ramią miego būseną. Ji buvo tokia išsekusi, miegojo taip kietai, kad negirdėjo, nei kaip grįžta Dani nei kaip kelis kart tą naktį durys atsidaro, galva kyšteli vidun patikrinti, ar dar kam nors nereikia marškinių kūno skysčiams sugerti.

————

Look who got a glimse of NOT-so-happy-calm-sunshine-Charlie…

Oki, labai gali būti, kad čia paskutiniausias įrašas šiais metais… Taigi taigi taigis, gerai paūžkit! Linkiu atšvęsti kaip už tėvynę! Tik saugiai, saugiai, bet smagiai!

Peace out!

Rodyk draugams

December 27th, 2010

Pasak Čarli: 27. pasak Jano ir iš žmonių besityčiojantis laikas

Posted by Lali in Be temos

Kristijanas turėjo pagalvoti. Jis nedažnai leisdavosi į svarstymus apie kitas merginas nei Danielė ir kitus vaikinus nei… Na, apskritai, visus kitus vaikinus nei jis pats.

Kažkaip, kažkodėl, šita situacija jį nervino. Atmosfera namuose buvo įtempta ir niekaip nėjo pirštu nurodyti, kas dėl to kaltas. Tarsi temperatūra būtų nukritusi dešimtimi laipsnių ir visi vaikščiojo paniurę lyg debesys. Danielė su juo nebendravo, tik laidė keistus, iškalbingus žvilgsnius, kurių jis nei velnio nesuprato.

Aišku tik tiek. Jis turi kažką padaryti, kad tai pakeistų, ir tas kažkas susiję su Kristoferiu.

Šį rytą per visus namus nuskambėjęs ginčas nustebino nebent savo dalyviais. Namiškiai bardavosi pastoviai, dėl vieno ar kito reikalo, tačiau Kristoferis ir Šarlotė… Jie buvo neišskiriami ir kokčiai taikūs. Balsai, sklindantys iš Dani kambario, Rudžio siūlymu, galėjo priklausyti ir į žemę nusileidusiems androidams, bet Janas nebuvo nusiteikęs juokauti.

Jis bandė pasikalbėti su Krisu, bet tai buvo neįmanoma. Šaltesnis nei bet kada, kandus it širšė, jis tik keikėsi ir svaidėsi įžeidimais. Vargšės vaikino kambario durys trankėsi ir trankėsi, o automobiliui teko dar daugiau atkentėti… Viskas, ką iš keiksmų lavinos Janas suprato, tai tai, kad juodžius yra sukleręs rudžių gabalas, nepritaikytas sumautiems Britanijos keliams ir supi*tiems Britanijos orams, todėl gendantis kas antra suknista diena, ir būtent šį sušiktą rytą.

Labai informatyvu.

Janas tikėjosi, kad pykčiai nurims po kelių valandų, tačiau niekas nepasitaisė. Krisas vis dar gąsdino savo nuotaika, o Čarli… Su Čarli padėtis buvo dar blogesnė.

Įpykdyti Šarlotę Lililton buvo be galo sunku, bet jei pavykdavo… Šiuo atveju, labai panašiu, ji buvo įskaudinta. Na, bent jau visus kitus kartus per tuos kelis metus, kai juodu pažįstami, ji užsidarydavo kambaryje ir nekreipdavo dėmesį į jokią gyvą būtybę aplinkui, kai būdavo įskaudinta.

Faktas Janą pykdė, kad kažkas skaudina Čarli. Šarlotė buvo jų namų mažoji, pati šviesiausia, pati jautriausia, pati pačiausia, pati labiausiai nukvakusi ir nuskriejusi nuo realybės. Tikrąsias jos keisto elgesio priežastis žinojo tik vienetai žmonių ir Janas buvo vienas jų. Ir ji buvo atsargi. Atsargi, kad nepasakytų ne tam ko nereikia, ar neparodytų tikrojo savo veido.

Kol šypsena ir juokas visada buvo nuoširdūs, skausmas ir pyktis slėpdavosi po įvairiausiomis kaukėmis. Janas visų šių smulkmenų nežinojo, kol vieną kartą Dani jo nepasisodino, ir nepapasakojo, kaip kartais geriau atsikabinti nuo panų, kai joms mėnesinės, ar šiaip, emociniai protrūkiai.

Taigi, dabar jis žinojo, kad Čarli kibinti negalima. Aukščiausias pavojus. Raudonasis vienišo žmogaus kaukės signalas.

Bet brolio nervai jį erzino, ir jis vis tiek nuėjo pas Šarlotę.

Pokalbis išėjo puikus, jei puikiu galima vadinti gautus vienskiemenius atsakymus, daugybę žudančių žvilgsnių ir absoliučiai netinkamus rezultatus. Čarli, vienintelė galinti prieiti prie Kriso, nei nesvarstė tokios galimybės. Ji plaukiojo po kambarį, savo kvepalų debesėlyje, prisipuošusi kaip į metų vakarėlį o ne į pasivaikščiojimą po parką. Aukštai iškėlusi galvą, klausydama savo mėgstamiausios ausis bukinančios muzikos ir apsimetinėdama, kad neturi nei menkiausio rūpestėlio pasaulyje.

Ji visada buvo tokia: atsaini laimėms ir nelaimėms ir jautri patiems netikėčiausiems dalykams. Janas prisiminė, pirmą kartą ją išvydęs kelyje, visą drebančią, blizgančiomis nuo ašarų šunelio akimis. Tada ji savo kvailu Fiatu (kuriam teisių neturėjo), atsitrenkė į jo Hondos užpakalį. Jis buvo užsiutęs, dar likęs ir kaltas dėl incidento, bet pamatęs jos veidą…. Ašaras. Tada Janas Čarli dar nepažinojo. Tada jis patikėjo.

Tas mažytis skirtumas tarp nuoširdaus ir suvaidinto verksmo, yra išskirtas štai tokių keisčiausių spektaklių, kaip apsimetinėjimas, jog viskas gerai, kai niekas nėra gerai. Su laiku šių vaidinimų apmažėjo, jie visi susidraugavo, sužinojo vienas apie kitą slapčiausių dalykų, susivienijo ir pamilo. Su laiku ji nustojo kvailioti, leisdama saviems pamatyti save.

Tik ne šiandiena, kai ji vėl vaizduoja laimingą vaikščiodama su paraudusiomis nuo ašarų akimis.

Tokia melagė. Janas purtė galvą, prisimindamas kvailą pasiteisinimą, puikiai limpantį Šarlotei.

- Kodėl tai turi būti mano problema?- ji klausė įžūliai, automatiškai gynybą versdama į puolimą,- jis svaičioja, tai tegul ir svaičioja. Aš turiu pasimatymą,- pabrėžė paskutinį žodį, tarsi visi ir taip nežinotų pasimatymų svarbos Šarlotei.- aš turiu galvoti pozityviai o jis skleidžia blogą energiją,- svaidydama daiktus kalbėjo.

Ir kuo toliau Janas tikino, pasitelkdamas Kriso būsenos apsakymą kaip argumentus, tuo nerangiau ji lakstė po kambarį, mėtydama daiktus į rankinę ir klupdama per patalų bei drabužių kalnus.

- Man nerūpi!

- Čarli, mudu abu žinome, kad rūpi,- jis ėmė blefuoti, visiškai nenutuokdamas, kas dedasi merginos galvoje. Bet, pasak Dani…

- Man nerūpi!- ji pakartojo, žaibuojančiomis akimis stebeilydama į įsibrovėlį,- aš neleisiu jo surūgusiai minai gadinti man puikios popietės ir puikios nuotaikos. Aišku? Nėra jis toks svarbus. Tavo brolis, tu ir taisyk.

Ir ji išlėkė lauk, keturiomis valandomis per anksti, pikta kaip furija, palikdama Janą stebėtis, ką iš tos „geros nuotaikos“ dar galima gadinti.

Žinoma, Danielė nebuvo patenkinta jo pokalbio rezultatais. Žinoma, ji užsiraukė ir neleido nei prisiliesti, kai Janas norėjo tik “pasiglamžyti”, kad nuramintų nervus. Bet argi jis lieka kaltas? Argi ne geriausia draugė turėtų tvarkyti tokius reikalus?

Taigi tą vienišą, ironiškai saulėtą popietę Kristijanas įdėjo daugybę pastangų, kad suvoktų Čarli elgesį ar Kriso nuotaikas. Viskas, ką jis suprato, tai tai, kad Šarlotė yra Šarlotė, o Kristoferis… O vargeli. Kristoferis rimtai įklimpęs, jei jau taip ima viską į širdį.

Bent jau jis atrodo susiknisęs, kai yra susiknisęs, ne taip, kaip kiti.

***

Apšvietimas buvo tiesiog tobulas. Ji grožėjusi saulės spinduliais, auksu dažančiais vis dar žaliuojančią parko pievelę, po kurią vaikščiojo porelės: daugiausiai vaikinai su vaikinais. Iš pradžių Čarli buvo šoke, kai vos atvažiavus į Braitoną, kiekviename žingsnyje sutiko netradicinės orientacijos žmogų. Bet šitas miestas buvo toks: garsus dėl nuo stereotipinio kelio nukrypusių.

Nieko ypač ypatingo – ji neteisė. Vaikinas šalimais, kita vertus, atrodė, jautėsi, labai nepatogiai. Ką tik atvykęs iš nedidelio kaimelio rytuose, vis dar nepripratęs prie kai kurių gyvenimo stilių.

Bet, jis buvo gražus, Rendis, ir labai malonus. Džentelmeniško, kiek senamadiško, šilto būdo, puikiai reaguojantis į Čarli pokštus ir palaikantis pokalbį.

Studijavo istoriją ir politiką, kaip ir Krisas, kažkada, tad Čarli tuojau pat nutraukė šią temą. Kaip ir pokalbį apie buvusius santykius, mat Rendis tik ką išsiskyrė su savo ilgamete mergina, visai kaip ir….

Šarlotė negalėjo atsikratyti nuojautos, kad gauna tai ką mato: jokių apsimetinėjimų, jokių paradų. Švelnus drovumas raudoniu skruostuose, užsiminus apie lytinius santykius ir kontrastingos ugnelės akyse bei šypsenėlėje, sakančios, kad jis irgi nėra šventuolis.

Griežtas įsitikinimas dėl mokslų svarbos ir ambicingas kopimas karjeros laiptais įvairiose studentiškose bendruomenėse Šarlotei priminė Danielę. Dar daugiau, prabilus apie šeimą, jo veidas tiesiog nušvito pasipylė daugybė pasakojimų apie broliukus ir seseris, juokingų istorijų ir pasididžiavimo vertų faktų apie jų pasiekimus. Visai kaip Danielė!

Šeima buvo kažkas švento Rendžio akyse, Šarlotė suprato tai akimirksniu. Ji klausėsi pastačiusi ausis, mėgaudamasi galimybe džiuginti kažką išsikalbėjimu. Po kurio laiko mergina net ėmė šypsotis, atsakydama į jo šypseną bei šiltą saulėtą vakarą.

Nėra taip blogai, kaip ji manė, kad bus, pasimatymo pradžioje. O juk visi ženklai rodė priešingai: dangus pusvalandžiui apsitraukė rausvais debesimis, jų pasivažinėjimas riedučiais baigėsi nubrozdintu Čarli keliu, o vėjas pūtė kaip tik ne į tinkamą pusę, plakdamas plaukus jai prie veido.

Dabar viskas kaip ir gerai, tačiau Čarli negali nustoti stebėtis, kodėl neprisitaiko prie vaidmens, kodėl taip pat nepostringauja apie šeimynines vertybes ir nemeluoja išsitiesusi apie savo gerus atsiminimus, kaip būtų dariusi bet kurį kitą sykį.

Ji praranda įgūdžius ir šis pasimatymas kuo toliau tuo labiau rieda „draugiško susitikimo“ statuso link. Romantikos nelikę, ji nenori sužinoti, kokio skonio jo lūpos, o ir jis, kuo toliau, tuo labiau žiūri į Čarli kaip į ką tik sutiktą draugužę.

Jos nuogąstavimus patvirtino ir sekančios kelios minutės. Sėdėdami ant suoliuko, laižydami ledus, už kuriuos sumokėjo Rendis, jie kaip tik dalinosi įspūdžiais iš naujos komedijos, kurią dabar leidžia kino teatrai, kai vaikinas mostelėjo savo ledais Šarlotės kelio pusėn ir paklausė:

- Ar labai skauda?

Ji pažvelgė į savo kelį, prie kurio priglaustas tvarstis buvo nusidažęs tamsiai raudona spalva. Kraujas jau išdžiuvo, dar labiau nebegadino jos rausvos spalvos nepataisomai suplėšytų pėdkelnių.

- Išgyvensiu.

Ir tada tai įvyko. Visiškas „draugiško susitikimo“ statuso karūnavimas. Rendis palinko arčiau, ledus perimdamas į kitą ranką, ir delnu pavėlė jai plaukus. Kaip šuniui. Kaip darydavo Krisas, kuris irgi, beje, buvo draugas. Eks draugas,- Šarlotė pažymėjo mintyse, nebūdama tikra, ar labiau pyksta dėl neaiškaus Rendžio dalyko ar dėl neaiškaus Kristoferio dalyko.

- Drąsi mergaitė,- Rendis pagyrė, pakartodamas judesį.

Geras šuo,- Čarli išvertė mintyse ir sunkiai atsiduso. Kada ji sugebėjo taip atsilikti savo srityje? Ji nėra gera mergaitė. Ji – bloga mergaitė. Ne, iš viso. Ji – bloga moteris.

Blogos moterys daro kaip ji, o ji daro, kaip blogos moterys daro. Apsisprendžia sakyti tiesą ir vis tiek užbaigia meluodamos kaip už tėvynę.

Kaip atsitiko ir su Kristoferiu,- Čarli prisiminė. Ji tikrai norėjo būti nuoširdi, tikrai pradėjo kalbėti teisybę, pasakodama apie nušvilptą telefoną ir smalsumo paskatintą pokalbį… Tačiau kas jai užėjo vėliau? Šiam melui net nėra aiškios priežasties: sakyti, kad juodvi su Skarlet susipyko neaišku dėl ko…

O Krisoferis, žinoma, net nesiteikė išsiaiškinti smulkmenų. Šiknius.

Ji piktai atsikando ledų, suvokdama jog siunta dėl savo pačios klaidų. Nereikėjo juo pasitikėti, nereikėjo norėti jo pasitikėjimo, nereikėjo bandyti elgtis teisingai ir nereikėjo meluoti be priežasties.

Tiesa buvo toji, kad Skarlet visiškai nepyko. Tiesą sakant, jos balse, atsiliepus Šarlotei, po kurio laiko skambtelėjo palengvėjimas. Ir ji labai ramiai, labai taikiai paprašė Čarli perduoti Kristoferiui, kad tiesiog leistų reikalams plaukti sava vaga, pasiduotų ir nebekankintų savęs beprasmėmis balso žinutėmis. Kas, Čarli galvoje, vėl išsivertė į „eitų velniop, negaištų nei savo, nei jos laiko ir susitaikytų su faktu, jog viskas baigta“.

Čarli negalėjo pasakyti Kristoferiui to, ar ne? Jei jis supyko taip dėl paprasčiausios nuomonės apie nenuvykusius santykius, kurią išreiškė trečias, visiškai nepriklausomas žmogus, tai kas būtų…

Šarlotė sučiaupė lūpas ir garsiai iškvėpė per nosį. Ji gal ir blogas žmogus, meluodama, neraudonuodama, bet, ko gero, padarytų tą patį ir dar sykį.

- Šarlote?- Rendis tuojau pat pajuto, kad ji nebesiklauso jo pasakojimo apie kriauklių skulptūros parodą, kurią atidarė jo virtuozė trylikametė sesuo.

Čarli pamirksėjo, ir atsisuko, atsiprašančiai nusišypsodama, bet nesugebėdama rodyti dantų ilgiau ne i kelias sekundes. Ji pažvelgė į Rendį kitomis akimis, įvertindama iš naujo.

Jis buvo geras laimikis. Ilgai vienas neliks. Nėra šansų, kad žaistų holivudišką romantiką kartu su ja. Nėra šansų, kad sužinotų, jog po ta tyla ir linkčiojimais, ką ji darė viso pasimatymo metu, Čarli slėpė tragiškas šeimos problemas ir tiesiog absurdišką akademinį fiasko.

- Nori išgerti alaus kokiame bare?- Rendis paklausė, sutrikdytas jos tylos,- gal…

Šarlotė nusišypsojo ir papurtė galvą, įduodama savo ledus į jo laisvą ranką. Tada atsidarė rankinę ir ėmė ieškoti mobilaus telefono. Buvo sunku apskritai ką nors rasti, mat čia, be kremų, lūpų dažų ir kitų moteriškų gyvybiškos svarbos priemonių voliojosi fenas bei dvi sulūžusios pakabos – nežiūrint įmesti daiktai.

Galų gale ji rado telefoną ir pakilo nuo suolo.

- Aš tik trumpam paskambinsiu ir galėsime važiuoti,- ji nuramino vaikiną ir priglaudė ragelį prie ausies.

***

Shit. Shit shit shit shit,- vienas žodis sukosi Kriso galvoje, jam bukai spoksant į tamsias lubas. Sutemos apgaubė kambarį ir Kristoferis nesivargino įjungti šviesos. Durų rakinti taip pat nereikėjo: po trijų Jano ir vieno Danielės nesėkmingo bandymo ateiti ir kuisti jam protą, niekas nebesiveržė vidun. Tad jis liko su savo mintimis, gulėti ant lovos tokį laiko tarpą, kuris pasirodė lyg metai, nors buvo lėtos lėtos valandos. Tarsi laikas tyčiotųsi iš žmogaus.

Laikrodžiui tiksint pyktis blėso ir jį keitė baimė. Šioji nebuvo susijusi su Skarlet, kad ir kaip keista bebūtų. Skarlet nyko lyg tolimas prisiminimas su kiekviena vienatvės minute. Jis visiškai nustojo jaudintis dėl šių santykių vos suformavęs teoriją, kad viena diena šen, viena diena ten – nieko nekeičia.

Kita vertus, kiekviena sekundė kraustė vaikiną iš proto, kai durų apačioje esantis tarpas niekaip nenušvisdavo šviesa, kažkam einant koridoriumi. Jis  žvilgčiojo ir žvilgčiojo į tą juodą ruožą, bet vienintelis kartas, kai kažkas žingsniavo už durų, buvo Danielės išėjimas lauk. Šviesiaplaukė išsinešdino prieš kelias valandas, sulaukusi skambučio, kurio melodija atitiko Enrikės Iglesio dainą.

Čarli.

Shit.

Jis gal ir buvo nusprendęs nepasitikėti jokia maže ilga landžia nosimi, bet tai nereiškė, kad prarado sveiką protą. Kiek laiko trunka pirmi pasimatymai? Argi “google” neturėtų turėti tokius atsakymus? Čarli nebuvo jau valandų valandas: nei šviesa po durimis rodėsi, nei balsus apačioje papildė dar vienas moteriškas.

Ir kokių velnių jai kviestis Danielę? Kada draugė kviečiasi draugę į pasimatymą? Jo galva prisipildė blogiausių minčių, žiauriausių scenarijų ir baimė ėmė grumtis su verdančiu pykčiu.

Ji galėtų bent paskambinti, pasakyti, kad vėlinsis. Kur jau tau, tokia smulki būtybė, klaidžiojanti šaltomis pavojingomis miesto gatvėmis tik su geriausia drauge, kuri, Kriso manymu, moka loti, bet ne kąsti.

Kodėl ji negalėjo pasirodyti per visą dieną? Koridorius kambarius skyrė tik penkių žingsnių atstumu. Netgi Dani nusilipo nuo savo pjedestalo ir tai padarė. Kodėl ji negalėjo? Jis būtų nusileidęs, po geros paskaitos apie žmonių privatumą, žinoma. Ir būtų pasiūlęs pavėžėti, o po to - pasiimti. Ir viso šio nerimo net nereiktų kentėti.

Bet neeee, Čarli nesirodė visą suknistą dieną. Tarsi ji pyktų ant jo. Tarsi ji turėtų teisę… Kokia absurdiška mintis. Krisas nurašė ją vos sugalvojęs.

Ji lėtai mirktelėjo, sudrėkindamas jau graužti pradėjusias akis ir vėl pasuko galvą į priekį, pažvelgė į lubas. Giliai įkvėpė ir iškvėpė, ramindamas įsitempusius raumenis. Keistas nemalonus jausmas skrandyje atgrasė vaikiną nuo maisto ar bet kokios veiklos. Jis nekentė šitos situacijos. Jis nekentė fakto, kad dabar negali normaliai komunikuoti, išsiaiškinti padėties, užgesinti nerimą…Jei bandytų, pasirodytų kaip visiškas idiotas.

Taigi jis gulėjo išdidus ir vienišas, neleisdamas išsekimui prilipinti vokus prie akių. Susikaupęs, įsitempęs, retkarčiais pakeisdamas kūno poziciją, vis žvilgčiojo ir žvilgčiojo į ruožą po durimis. Jo pyktis kunkuliavo kraujyje, tarsi nuodai temdydami mintis, tačiau nei sykio jis nepasvarstė galimybės nusispjauti ir eiti miegoti.

Poreikis įsitikinti, kad ji grįš sveika, buvo toks pat stiprus kaip ir visi kiti neigiami jausmai, tamsiomis spalvomis dažę šį sekmadienį. Po kurio laiko pasidarė sunkiau: nerimas augo, galva vis labiau ūžė. Ir kai Kristoferis jau buvo apsisprendęs pasiųsti velniop išdidumą ir paskambinti jai…

Durų apačia nušvito šviesa iš koridoriaus pusės. Pasigirdo žingsniai. Vieno žmogaus…

bet Kristoferis iš karto atpažino Šarlotę ir palengvėjimas užplūdo kūną, leisdamas atsipalaiduoti. Jis laukė ir stebėjo, kaip šviesa įsijungdavo dar kelis kartus: einant į vonią, einant iš vonios - dvigubas palengvėjimas, trigubas palengvėjimas.

Keistai viliojanti mintis, kad, galbūt, ji pasibels ir kyštelės galvą vidun, šmėstelėjo Kristoferio galvoje, bet jis tuojau pat ją nuvijo. Jie buvo susipykę, jie nesutarė ir nesutars. Belieka kažkaip tvarkytis su tuo faktu. O kas dėl visos šios nakties panikos,- jis svarstė, pamažu leisdamasis į miegus,- tai tik paprastas žmogiškas rūpestis kitu žmogumi.

Kristoferis Vestas užmigo nei nepagalvojęs apie kitą merginą, nemokančią kąsti ir nepasiekusią namų iki pat ketvirtos valandos ryto.

Rodyk draugams

December 15th, 2010

Pasak Čarli: 26. 2 Dalis. Sekundės, minutės, valandos.

Posted by Lali in Be temos

Dieve, koks likimas kartais gali būti žiaurus. Ji ėmė svajoti, kad staiga čiužinys atsivertų ir prarytų savo bedugnėje. Arba iš veidrodžio išlįstų Fredžio Kriugerio apdegusi ranka ir pabaisa nusitemptų ją į savo kruviną pasaulį, kaip per „Košmarą Elmo gatvėje“. Arba senas geras smigimas skradžiai į žemę irgi tiktų.

Šarlotė nusimetė antklodę nuo savęs, ir kartu su seilėmis pabandė nuryti paniką, trukdančią kvėpuoti. Ji pakilo, kiek svyruodama, ir priėjo lėtais, mažyčiais žingsneliais. Prie pat Kristoferio, jam iš šono, nepakeldama akių aukščiau grindų. Kelias sekundes stebeilijo batų dėžutę, o tada basa koja nuspyrė ten, kur ir jai vieta: tamsiame spintos kampe.

Ji pakėlė galvą, delnu braukdama sulipusius plaukus atgalios ir suspaudė lūpas, susidūrusi su Kristoferio žvilgsniu.

- Aš…- jis pasisuko į merginą visu kūnu, kaip aukštas bokštas, žvilgsniu prikaldamas vietoje,- ieškojau šito ilgiausią laiką,- kiek kilstelėjo telefoną, kad tikrai pabrėžtų, apie ką kalbama.

Šarlotė paklusniai žvilgtelėjo į rodomą daiktą ir vėl pakėlė akis. Kol ji, kaupdama drąsą, rėmėsi delnais sau į klubus, nubraukti plaukai vėl krito į išsigandusias akis.

- Žinau,- tarė nuo miego prikimusiu balsu,- aš padėjau ieškoti.

- Aš spėju,- jo balsas buvo grėsmingai ramus,- kaip kokį pokštą šitai iškrėtė Danielė,- tarė, nagrinėdamas kalte šviečiantį Šarlotės veidą. Jo skrandis ir visa liemens sritis įsitempė, kūnas automatiškai atsakė į kambaryje kaip rūkas nusėdusią įtampos pilną atmosferą.

Čarli akys žybtelėjo nauja liepsna: automatiškai ji pasiruošė kovai, tik išgirdusi, kad kažkas puola geriausią draugę. Jokiu būdu ji čia nevels Dani.

Po kurio laiko, kuris pasirodė kaip sekundės ar minutės, bet ne valandos, (ji tiek neištemptų), žvilgsnių kovos, Šarlotė papurtė galvą.

- Atsiprašau. Tai aš.

- Tu krėtei pokštą?- jis paklausė, perkeldamas svorį ant kitos kojos, dar labiau palinkdamas artyn. Nuostaba prasimušė pro pyktį: Kristoferis jau žinojo, kad kalta ji, bet tikrai nesitikėjo, kad aplinkybės bus tokios žiaurios. Tai nebūdinga Šarlotei. Čarli būdinga susipainioti skalbinių virvėje, sudeginti kiaušinius juos verdant ir pridaryti ką nors, ką po to reiktų slėpti batų dėžutėje po visu tuo mėšlu. Bet ji nėra žiauri. Ne, Čarli nėra žiauri, jis netikėjo tuo.

Čarli vėl pabandė nuryti gerklėje susidariusį kietą gumuliuką, tačiau nesėkmingai. Kokia ji kvaiša, kad pasiliko šį telefoną.

Ji greitai apsvarstė savo išeitis. Galėtų išdidžiai išplaukti laukan, netarusi nei žodžio. Galėtų apkaltinti vaikiną kuičiantis ne savo daiktuose. Galėtų apsiverkti.

Galėtų ignoruoti, pulti, manipuliuoti.

Bet ji pasirinko ko gero blogiausią iš išeičių, norėdama prisibelsti prie jo sveiko proto. Ji pasirinko tiesą.

- Aš jį paslėpiau nemokėdama surasti skambučių įrašų. Cha,- nelinksmai susijuokė, bandydama kiek praretinti niūrią atmosferą,- mokėjau uždėti skambučio toną, bet įrašai…

Kristoferio akys prisimerkė, delnas spaudė telefoną, o sunkiai dirbančios smegenys bandė suvokti, ką, po galais, ji čia šneka.

- Aš kaip ir radau tavo te… Telefoną,- ji giliai įkvėpė, nudelbė akis, stengdamasi išvengti sekančio nervų išraiškos lygio – mikčiojimo,- ir, prisipažinsiu, norėjau pašniukštinėti. Nes aš susileidžiu užuodusi dramą.

Ji žvilgtelėjo į Kristoferį pro blakstienas, mintimis maldaudama, kad šis ką nors pasakytų, kad prasitartų, kaip labai supykęs yra. Ji nenorėjo su juo bartis, bet Skarlet buvo silpnoji vaikino dalis, apie kurią ramiu tonu nepašnekėsi.

Kristoferis tylėjo. Šiai istorijai vis dar trūko esminių detalių,- priminė sau, stengdamasis nepasiduoti akinantiems, jau išdėstytiems faktams. Prieš susprogstant būtų gerai sužinoti, kokio gylio šita šūdduobė yra.

- Ir aš su juo pažaidžiau. Ir priėmiau skambutį,- ji padarė pauzę, žinodama ir bijodama to, kaip sekantys žodžiai paveiks Kristoferį. – iš Skarlet.

Kietai suspaustas Kristoferio žandikaulis staiga atsileido, ir suraukta kakta išsitiesino, jam nusistebint. Sekundei jo pyktį nudelbė viltis, bet viltį tuojau pat sutriuškino Šarlotės apatinė lūpa, žiauriai traiškoma tarp merginos dantų.

Jis iškvėpė sulaikytą kvapą, ir pajutęs silpnumą kojose, greitai atbulomis nužingsniavo iki lovos. Atsisėdęs dar akrtą pakėlė akis ir dar kartą įsitikino, kad Čarli išraiška nežada nieko gero.

- Aš juočiuosi kiek kalta, bet kalta nesu,- ji tarė, žengdama arčiau, keikdama save už jo akyse įžvelgtą skausmą.

Kristoferio žvilgsnis pasikeitė, jo veide vėl įsižiebė pyktis, kai šiai konkrečiai katastrofai atsirado šioks toks kaltininkas.

- Ką tu padarei?- jis sušnypštė, plėšydamasis tarp skausmo ir rankas į kumščius raitančio niršulio.

Čarli užsidengė burną delnu, pažvelgdama į šoną ir sudrebėdama iš vidaus. Ji buvo mačiusi Kristoferį piktą, labai piktą ir sprogstančiai piktą, bet niekada, niekada šie tamsūs jausmai nebuvo nukreipti į .

Ir, nors įpratusi svetimus bei jų juokingas rūstybes ignoruoti, Šarlotė Lililton staiga pasijuto šlykščiai. Ji nenorėjo patekti į šitą kryžminę ugnį tarp Kristoferio ir Skarlet. Po galais, ji norėjo, kad karas iš viso baigtųsi. Kad Krisas nebejaustų skausmo, kad užmirštų. Ji norėjo pakelti akis, nusišypsoti ir gauti šypseną atgal. Ji norėjo, kad vakar būtų šiandien.

- Tu.. Tu net ne.. nežinai.. Ne…- ji nurijo seiles, dabar jau radusi pavadinimą tam gumuliukui gerklėje. Ašarų gumuliukas.- Neži,.. žinai, ką mes kalbėjome.

Žinoma, jis žinojo. Jei ne žodis į žodį, tai bent jau pokalbio nuojautą. Krisas skaitė tai iš Čarli veido kaip iš atverstos knygos, nes jis ją pažinojo, ir velniškai gerai. Nereikia informacijos apie kvailas melodramines taisykles, tėvus, batų dydį ar religiją. Nereikia amžiaus ar kovos, slypinčios po kiekvienu sielos randu aprašymo.

- Manau, kad nutuokiu, jei jau nesulaukiau daugiau nei žodelio iš savo merginos,- jis sudėjo visą savo skausmą ir pyktį į balsą, atsistodamas. Žinoma, Kristoferis kentėjo dėl paties fakto. Tarsi kas nuo gyjančios žaizdos būtų staigiai nuplėšęs pleistrą,- ką tu padarei? Ką tu jai pasakei? Kodėl ji nepaskambino vėl? Kodėl nieko nesakei man? Vietoj to slėpei telefoną, kaip koks suknistas darželinukas. Ar tau tai žaidimas? Ar tu nesuvoki, kad tai suknistas mano gyvenimas?

Šarlotės rankos nusviro jai palei šonus, iš nevilties, kad tenka būti kaltuoju. Ji net liūdnai šyptelėjo, vis dar kovodama su ašaromis, suvokdama, kad pagaliau, pagaliau įvyksta taip ilgai lauktas sprogimas. Kristoferis Vestas apgaudinėjo save jau ilgą laiką. O dabar kaltino vieną neaiškų telefoninį pokalbį dėl keturių metų draugystės griūties ir mylimosios šaltumo. Kaip dar kvailiau gyvenimas gali pasisukti? Čarli turėjo atsiliepti į vienintelį skambutį, Krisas turėjo rasti tą kvailą telefoną?

- Tau viskas tik pokštas, ar ne?- jis staiga tarė, ne taip interpretavęs merginos šypsnį. Raudonu raiščiu, dengiančiu akis, išsiviepė ir metė telefoną ant lovos,- nejauti absoliučiai jokių ribų tarp pokšto ir realybės. Paviršutiniška…

- Ei, prisižiūrėk, neatsuk kaltės prieš mane,- ji staiga tarė, nespėdama susigaudyti, kaip greitai pokalbis ritasi velniop į absurdo lankas. – tu įskaudintas, aš suprantu. Manei, kad ji neatsiliepia, nes negali, o ne todėl, kad nenori. Bet tiesa ta, kad…

- Tik jau nereikia mūsų nagrinėti, kaip kokio sumauto eksperimento!- jis riktelėjo.- tu manęs nepažįsti.

Čarli išsižiojo, įsižeidusi, šokiruota labiau, nei tada, kai Kristoferis ją vadino paviršutiniška. Vis dėl to toji savybė buvo kaip tik taikinys, į kurį mergina taikėsi. Bet, kad ji jo nepažįsta…

- Galbūt tu neišsiblaivei,- ji sunėrė rankas suspausdama lūpas ir praverdama jas tik būtiniausiems žodžiams,- aš dar ir kaip tave pažįstu.

- Nei velnio.. Ką maneisi daryti?- apsisukdamas aplinkui save, Kristoferis žingsniavo kambaryje tarsi liūtas narve. Jis kone rėkė ant Šarlotės, visiškai nesijaudindamas, kad visi namai girdi,- slėpti šitą pokalbį tol, kol apie tai nepapasakos man Skarlet?

- Ak, manau tai sunkiai tikėtina, atsižvelgiant į faktą, kad ji nenori su tavim turėti nieko bendra!

Tik ištarusi tai, Čarli susivokė pilstanti kurą į ugnį, bet nespėjo nei atsiprašyti, kai Kristoferis atsisuko, degdamas pykčiu, žvilgsniais laidydamas durklus.

- Klausyk,- ji pabandė įterpti šiek tiek sveikos logikos,- aš pabuvau kalė, nes ji pabuvo kalė. Mes susipykome. Kodėl jūs nesikalbate – kitas reikalas. Aš dėl nieko nekalta, o jei ir padariau kokios žalos, tai labai atsiprašau. Jaučiuosi baisiai,- išbėrusi giliai įkvėpė ir užbaigė žodžiais, kurių jokiu būdu nebūtų tarusi, jei ne pasirinkta nuoširdumo taktika. Velniop. Kas bus, tas,- bet manau, kad tai tik į gera.

Ji stovėjo išdidi ir užsispyrusi, pasiryžusi laikytis savo nuomonės iki galo. Kristoferis į šitai neatsakė nieko. Šaltas, pilnas paniekos, ji praėjo pro šalį, išėjo į koridorių ir trinktelėjo kambario durimis. Šarlotė krūptelėjo nuo garso, atpleido sunertas rankas ir susmuko palei spintą.

Neimk į širdį. Neimk į širdį,- kartojo mintyse lyg užkeikimą. Tačiau ilgai stabdytos ašaros vis tiek paliko akis, nuriedėdamos skruostais. Ji sėdėjo taip tol, kol nesusiėmė ir nenustūė nusivylimo bei dar kažkokio, nepažįstamo skausmingo jausmo tolyn į širdį. Nusisausinusi akis ant grindų besivoliojančia bliuskute, pakilo ant kojų, nuslinko iki čiužinio, pagriebė ausinuką ir užkimšo ausis muzika.

Ji pasislėpė po antklode, suspaudė garso reguliavimo mygtuką iki maksimumo ir leido sau užsimiršti. Šiandiena dar laukia pasimatymas su Rudolfu. Tai daug malonesnė tema mintims.

´´´´´´´´´´´´´´´´´´´

Kaip jau tikriausiai ėjo suprasti, šitam kompiutery nemoku nustatyti kalbų. Jis atsisako taisyti gramatikos klaidas.

Jap. Atsiprašau dėl to. Bėda tame, kad kaip jau gyriausi po I heart Lillian skyriumi, mano kompiuteris, išgyvenes kelis širdies smūgius, išleido paskutinį kvapą. Į dausas jis nusinešė ir visus juodraščius Ir aš skolinuosi šitą iš gero draugo ir rašau spontaniškus, pagal turinį planuotus, bet nekoreguotus skyrius. Tikiuosi, ši taktika suveiks.

Kas dėl šito gabaliuko… Yeah. Žinau. Kristoferis yra dramos karalienė, bet jam reikėjo sykį pratrūkti. Rašydama vis miniu ir miniu tuos skausmus ir neviltis, noriu viso niūrumo atsikratyti. Be to, cukraus pudra apibarstytiems draugams reikia nors kartą susipykti?

No worries, jie susitaikys jau kitame, arba dar kitame (jei vėl kartais įnikčiau į detales, nenoriu jūsų kankinti tonomis tekstų), skyriuje. Nes kaip Čarli susileidžia užuodusi dramą, taip aš susileidžiu rašydama visas tas mielas smulkmenas… Ženklus, kurių pagrindinė herojė išskirtinai nepastebi. Jie dar pasipyks. Ateity. Dėl savo santykių.

Tikiuosi, patiko, rimts. Nes niekaip negaliu nustoti didžiuotis šios nakties darbu… Ach.

Rodyk draugams

December 15th, 2010

Pasak Čarli: 26. 1 Dalis. Sekundės, minutės, valandos.

Posted by Lali in Be temos

Šios pagirios buvo tiek geresnės už pirmąsias, kad Kristoferis tenorėjo prakalti kumščiu sieną, nušauti saulę ir išjungti ausis. Dar, galbūt, išpurenti grindis, nes šios buvo per kietos miegojimui. Prisiplojęs pilvu ir kairiu skruostu prie medinių plokščių, vaikinas džiaugėsi bent jau tuo, kad gali prisidengti minkšta pūkine antklode, kuria dalinosi su šalia ant čiužinio miegančiu žmogumi.

Ir visus norus, netgi pačius karščiausius, kaip susitikimas su dantų šepetuku, nugalėjo tas vienintelis. Užmiršti vakarykštį vakarą. Net radęs žuvį savo kelnėse, tegu Janas kur koją nusilaužia, radęs Kristoferis nejautė tiek gėdos. Tai, kad Čarli miega išsižiojusi ir vis knarkteli, kaip užstrigęs kapučino aparatas, kiek palengvino jo dalią ir pakeitė nuomonę dėl tylaus pasitraukimo iš kambario.

Tačiau vis tiek. Koks apgailėtinas jis vakar jautėsi, kad krėtė tokius pokštus? Šarlotė jį paguldė į lovą vieną sykį. Po sekundžių, minučių, gal valandų, jis atsikėlė ir nusekė ją iki vonios. Ačiū Dievui už nepermatomas dušo užuolaidas.

Muilinais plaukais ir įsisupusi į storą chalatą, ji nuvedė Krisą į lovą dar sykį. Bet Kristoferis nepasidavė. Kelias sekundes, minutes, ar valandas, koks velnias žino, jis prasivartė tarp šaltų patalų ir vėl pakilo iš lovos, ieškoti savo geriausios draugės. Bent jau taip ją vadino, įsikibdamas į alkūnę ir nepaleisdamas, kol Šarlotė bandė užsisegti naktinius marškinius naudodama tik vieną ranką.

Trečią kartą mergina vedė Kristoferį į jo kambarį, neracionaliai kantri ir kaip visada išsišiepusi iki ausų. Po galais, ji net pakudeno jo padus, kamšydama antklode kojas.

Prisiminęs šią vakaro dalį, Krisas kilstelėjo galvą ir stuktelėjo kakta į grindis. Koks jis susimovęs. Fucked up iki pat ausų. Nėra šansų, kad Šarlotė neprimins šių smulkmenų jam vėliau: ji nepraleidžia progos paerzinti. Reikia džiaugtis, kad bent jau vėl neprašė būti išlaižomas.

O taip, dar prisimink Skarlet. Tarsi šis rytas ir taip nebūtų auksinis.

Su pusiau aimana, pusiau urzgimu jis prisiminė atsekęs Čarli iki jos kambario ketvirtą kartą. Ir tada „patogiai“ įsitaisęs ant grindų, šalia čiužinio.. Gerai, kad šis buvo vienvietis ir Kristoferis nesugalvojo ropštis vidun.

Ir jie dar kurį laiką pagulėjo, spoksodami vienas į kitą kaip tikri kvailiai: šita vakaro vieta ne tokia ir suknista. Jie pasikalbėjo apie sijonų blizgesius ir rytinius vieversius, apie Kalėdas ir Kalėdų senelio elnius.Visiškai nekalta, bet labai maloni diskusija, užliūliavusi Kristoferį per sekundes, minutes, valandas. Velnias težino.

Jis įsirėmė delnais į grindis ir pasikėlė: kūnas atrodė baisia sunkus, o rankų raumenis skaudžiai gėlė. Vaikinas užgniaužė dar vieną besiveržiantį urzgimą, kad kartais nepažadintų Čarli, ir atsisėdo ant sulenktų savo kojų. Pasirėmęs viena ranka į kelį, kitą pakėlė iki ūžiančios galvos ir įvėlė pirštus į savo plaukus.

Staiga prisiminęs Danielę, pakėlė panikuojančias akis ir apžvelgė kambarį. Šviesiaplaukės lova buvo tuščia: nereikėjo būti genijum, kad suprastum, kur ji praleido naktį. Ir Kristoferio skrandį sudrebino naujas pykinimo priepuolis, niekuo nesusijęs su pagiriomis. Ar tas nevykėlis jo brolelis galėtų bent kelias dienas netrinti druskos į žaizdą?

Stop. Kaip jis gali pykti pamatęs besimyluojančią porelę? Argi tai iš viso įmanoma, atsižvelgiant į faktą, kad regis visas pasaulis aplink kukuojasi ir myluojasi.

Jis jautėsi toks apgailėtinas ir toks piktas ant savęs, už pirmąjį jausmą, kad norėjo kaukti iš nevilties. Vėl. Ir tik ramiai miegančios Čarli vaizdas kiek apramino įsitempusius nervus, taip derančius prie streikuojančio skrandžio.

Jis norėjo jai atsidėkoti už vakarykštį. Pusryčiai į lovą… E, tiksliau, į čiužinį, turėtų tikti. Taigi jis atsistojo dėkingas smegeninei, kad rado tinkamą užsiėmimą, be geriausiai apmąstymams tinkančios vietos – dušo, ir pernelyg mažai galvojimo reikalaujančio skutimosi.

Bet prieš pajudėdamas iš kambario, prieš kankindamas savo žele primenančias kojas, Kristoferis Vestas staiga sumąstė apsidairyti. Vietos jis bijojo kaip drakono irštvos (drakonu teisėtai vadinant Danielę), kada dar pasitaikys tokia proga?

Kambaryje dominavo rožinės, balsvos ir gelsvos spalvos. Beveik trečdalį ploto užemė didžiulė baltomis antklodėmis užversta lova ir senovinis rašomasis stalas, nudažytas tokia pat spalva. Dešinė pusė nuo durų, priešais lovą ir langą buvo paversta į ilgą, per visą sieną einančią spintą, į kurią, pačiame gale, priešais Čarli čiužinį, netgi galėjai užeiti, kaip į atskirą patalpą. Sugrūsti, ant pakabų pakabinti drabužiai, virstantys lauk, buvo kaip Barbės rojus: kyšojo nėrinukai, šilkai ir atlasai, suspausti tarp blizgučių bei plunksnų.

Atskiroji patalpa buvo kaip nedidelis sandėliukas, su ilgu veidrodžiu ir minkštu foteliuku palei jį. Kitos sienos buvo paverstos į ilgas lentynas, nukrautas batais ir kartoninėmis dėžutėmis. Netgi šios apklijuotos rausvu popieriumi.

Toliau nuo sandėliuko, lygiagrečiai Čarli čiužiniui siena buvo užremta knygų lentynomis ir nedideliu kosmetiniu staliuku, ant kurio stovėjo dar vienas milžiniškas veidrodis. Jo kraštai nukabinėti fotografijomis: daugiausiai Danielė su, kaip iš panašumo galima spręsti, šeimos nariais.

Kristoferis apsisuko trimis šimtais šešiasdešimčia laipsnių, žvilgtelėjo į Šarlotę ir vėl pakėlė akis į drabužių spintą, nebūdamas tikras, ar šitie kalnai nesivaideno pirmąjį kartą. Pats stovėdamas tik su pižaminėmis kelnėmis, žengė artyn ir ištiesė ranką link kabančio mėlyno, blizgučiais išsiūvinėto sijono. Dienos šviesoje jis atrodė dar ryškesnis ir Krisas garsiai šyptelėjo, prisiminęs vakarykštę, sekundes, minutes ar valandas trukusią diskusiją apie drabužių mirgėjimą.

Ir tada vaikino žvilgsnis užkliuvo už kito matyto drabužio. Taip ir nenusileidusi ranka skubiai griebtelėjo smaragdo spalvos medžiagos gabalėlį ir ištraukė visą sijoną, priklausiusį suknelei, kurią Čarli dėvėjo tą vakarą, kai jie vakarieniavo restorane.

Jis kilstelėjo sijoną prie veido ir nevalingai patrynė švelnią medžiagą sau į nosį. Tada giliai giliai įkvėpė ir lėtai iškvėpė, kiek nuleisdamas iki lūpų. Vaikinas nuleido drabužį išgirdęs garsų knarktelėjimą ir automatiškai aapsisuko. Deja, medžiagą dar spaudė tarp pirštų ir ši, patempta darant judesį su garsiu pakabos trinktelėjimu išsprūdo lauk iš suspaustos drabužių krūvos. Dar kelios pakabos, kurių laikomi drabužiai buvo susipainioję tarpusavyje raišteliais ir petnešėlėmis, taip pat iššoko lauk, virsdamos ant grindų.

Kristoferis paleido suknelę, tarsi medžiaga staiga būtų nudeginusi odą ir išsigandęs pažvelgė į šarlotę. Vaikinas stovėjo sulaikęs kvapą, kol kažką sumurmėjusi mergina apsivertė ant kito šono ir dar labiau susirietė, priglausdama kelius sau prie nosies.

- Fuck,- jis sumurmėjo, jausdamasis nei daugiau nei mažiau kaip iškrypėlis.

Pasilenkęs ėmė rankiot idrabužisu ir kabinti juos atgal ant medžiaginėmis juostomis apvyniotų pakabų: išskirtinai atsargiai elgdamasis su žaliaja suknele. Pasirodo, užduotis buvo sunkesnė nei teoriškai suplanuota: įgrūsti visa tai atgal tarp pūkų ir šilkų. Ir poo kelių nesėkmingų bandymų naudojant fizinę jėgą, dar daugiau pakabų nukrito nuo kabyklos.

Jis ėmė visiškai prarasti kantrybę: stengdamasis kuo skubiau pašalinti savo ištvirkėliškumo įrodymus ir tuo pačiu nepažadinti Šarlotės. Jis jau įsivaizdavo Janą, anūkams pasakojantį istorijas apie dėdę Krisą kuris mėgo žaisti suknelėmis ir krapštinėtis su kad ir kaip šitos surauktos medžiagos atkarpos vadinosi.

Pasidavęs įsprausti drabužius atgal į vietą, jis nusprendė pasinaudoti chaosu, kuriuo buvo virtusi spinta ir iki pat žemės karančiomis klostėmis. Tad atsiklaupęs ėmė grūsti drabužius į apačią, kur ir taip voliojosi šalikėliai ir kitokie raiščiai.

Tik sukišęs viską iki pat sienos, Kristoferis prisiminė, kad ten nukeliavo ir Šarlotės žalioji suknelė. Eilinį kartą keiktelėjęs pro sukąstus dantis, jis įkišo ranką atgal ir sugraibė švelnią medžiagą. Ėmė traukti lauk, bet ši vis dar buvo suvelta su pakaba. Pakabos kablys už kažko užstrigo ir Kristoferis kiek per didele jėga truktelėjo jį lauk. Staiga pasigirdo duslus dunkstelėjimas ir gana garsus (kaip uraganas), plastmasinių dėklų čiuožimas grindimis.

Vestas pakėlė galvą, pasitikrino, ar Čarli vis dar miega, ir suraukęs antakius ėmė slinkti pabirusius kompaktinių diskų dėklus į vieną krūvą. Jis ištraukė ir pakabos užkabintą batų dėžutę, iš kurios, matyt, jie ir apvirto, ir smalsiai žvilgtelėjo vidun.

Daugybė kompaktinių plokštelių, vieno vienintelio atlikėjo ir Kristoferis, pakėlęs vieną jų, apvertė, kad paskaitytų pavadinimą.

Anthony Rodes, “Geriausiai hitai”

Susidomėjęs, ji perskaitė ir kitų pavadinimus.

Anthony Rodes, “Roko priepuolis”.

Anthony Rodes, “Deganti kekšė”.

Anthony Rodes, “Griūnantis stogas”.

Atrodė keista, kad kažkas būtų taip apsėstas to Vardenio Pavardenio. Tuo labiau, kad vyriškis, pavaizduotas ant viršelio, atrodė tikrai ne šių merginų skonio muzikos atlikėjas. Krisas nusprendė, kad jo smegenys negali vienu metu valdyti silpnų galūnių judesių, gailėtis savo šeimininko ir spręsti tokių mįslių. Jis ėmė dėliot diskus į dėžutę, glausdamas prie sienelės, lėtai, atsargiai, ir, kas svarbiausia, tyliai. Tik sugraibęs kitą, nei kiek dėklo neprimenantį daiktą, jis sustingo vietoje.

Po visu tuo šlamštu, vadinamu muzika, gulėjo juodas tamsus, blizgantis telefonas. Visas jo plotas, liečiamasis ekranas, miegantis atspindėjo nustebusį Kristoferio veidą. Vaikinas apvertė jį rankose, kelis kartus, visiškai įsitikindamas, kad išsikraustė iš proto.

Ką jo senasis telefonas veikia po Barbės spinta?

Jis spoksojo į savo telefoną kurį laiką, iš sekundžių virtusį minutėmis, galbūt valandomis, o gal visa amžinybe. Kai pagaliau pajudėjo, pajutęs žvilgsnį, įsmeigtą sau į nugarą, baltu veidu pakilo ir apsisuko.

Čarli sėdėjo čiužinyje, vis dar susivėlusi, vis dar išsižiojusi. Tačiau jos dar neseniai ramiai užmerktos akys dabar spindėjo panika, o krūtinė sunkiai kilnojosi, žvilgčiojant tai į Kristoferio veidą, tai į batų dėžutę ant grindų.

————

O siaubas, jokio dialogo, kas dabar bus! Vien iš dialogo sudaryta kita šio skyriaus dalis ;D

Žinau, aš lendu vis giliau giliau į detales, smulkmenas, bet nieko negaliu padaryti. Paskaičiau knygą ir užsinorėjau pamėgdžioti. Kaip labai užknisančiai gavosi?

Rodyk draugams

December 14th, 2010

Pasak Čarli: 25. Rudolfas ir žuvies kepsneliai

Posted by Lali in Be temos

Kristoferis niekada nėra dalyvavęs tokiose iškilmėse. Žinoma, ankščiau jis pietaudavo su draugais, bet tokia proga buvo pasirenkamas restoranas ir vakariniai rūbai, o ne įtartinai atrodantys, dar neiškepti žuvies kepsneliais ir pusiau pusnuogė Danielė.

Bet kokiu atveju, jis džiaugėsi. Atmosfera bute buvo tiesiog kerinti, tokia jauki, kokios seniai vaikinas nėra jautęs. Ir pirmą kartą gyvenime Kristoferis Vestas supavydėjo savo broliui bepročių kambariokų. Galbūt kaltas nuolat pumpuojantis vynas, bet paprastai į kandžių nedraugiškų šunsnukių vaidmenis įsijautę Danielė, Rudis ir Janas šiandien elgėsi gana… Pakenčiamai.

Rudis netgi pasiūlė Krisui įkelti savo norimą muziką, į bendrą grojaraštį, kuris buvo leidžiamas per galingą namų sistemą. Janas, švilpaudamas, sukosi virtuvėje, ir po kelių valandų keistieji kepsneliai pakvipo taip, kad Kristoferis ėmė varvinti seilę.

Jiedu su Daniele stebėjo vyresnėlį Vestą iš kitos stalo pusės, pasirėmę alkūnėmis į stalviršį, vyno taurėmis rankose. Krisas negalėjo, tiesiog negalėjo atsistebėti. Kas būtų pagalvojęs, kad Janas… Dieve, Janas, vaikinas kuris negali papasakoti aukštesnio nei septintoko brandos lygio istorijos, yra slaptas kulinaras? Žinoma, Kristoferis dar neragavo, bet jo skrandis jau nekantriai gurgė, matant kepsnelius čirškant keptuvėje.

Derančia prijuoste pasipuošusi Danielė jau kiek svyravo į šonus: apvilkti plonu ilgu megztuku klubai vis atsitrenkdavo į Krisą. Jis stengėsi nepastebėti blondinės esančios šalia ir jos be galo ilgų, tik pėdkelnėmis apvilktų kojų. Net aklam buvo aišku, kas čia vyksta: blizgančios rusvos jos akys buvo tiesiog prilipusios prie virtuvės kulinaro.

Stebint šiuodu, Kristoferis pasijuto kiek vienišas. Ir, sekundei kitai, paveiktas alkoholio, prisiminė Skarlet. Kodėl jie nedarydavo maisto kartu? Visad kas nors greita: vegetariška pica arba siuntinukai iš įvairių šalių virtuvių užkandinių. Tai buvo brangus gyvenimo būdas, tačiau šitaip jie valdė. Jie buvo klasiški, bet kartu modernūs, ambicingi, bet kartu lojalūs ir labai labai tiko vienas kitam. Jie buvo kieti, jie buvo populiarūs, jie buvo naujoji karta, ta pora, kuri tiktų į etalonus.

Krisas nenorėtų žinoti, ką Skarlet mano apie gyvenimą… Penkiese. Jie turėjo atskirą būstą: nuosavą, moderniai įrengtą palėpę Kopenhagos centre, už kurios nuomą pasikeisdami mokėjo tai merginos, tai jo tėvas.

Iš nostalgiškų, kartu piktų minčių apie normalų gyvenimą, vaikiną pažadino garsus riebalų spragtelėjimas keptuvėje. Jis pakėlė akis, ir iš karto apvertė jas aukštyn, išvydęs kaip staiga kitoje pusėje atsidūrusi Dani žiojasi priešais Janą, o šis, su gabalėliu gaminamo maisto ant lopetėlės, duoda jai ragauti. Ji ilgokai pakramtė ir gūžtelėjo pečiais, netalentingai apsimetinėdama, kad valgis jos nesužavėjo, bet „virėjas to nepastebėjo“. Kristijano akys, šokančios iš akiduobių, buvo įsmigusios į labai jau įtartinai atsitiktinai atvėpusią šviesiaplaukės iškirptę.

Ir jei Krisas pats nebūtų užtikęs brolio su savo letenomis ant tų krūtų, pamanytų, kad Janas šį vaizdą mato pirmą kartą.

Krisas šyptelėjo, mintyse pasižymėjęs papasakoti apie tai Šarlotei, kai tik ši grįš iš susitikimo su tuo pigaus raudonumo atspalvio plaukų savininku.

Janas pasilenkė ir dantimis sučiupo apatinę, papūstą Dani lūpą. PO kelių sekundžių jie jau bučiavosi, lėtai, aistringai ir Kristoferio šypsena išnyko.

Jis nurijo karčią piliulę ir greitu žingsniu išėjo iš virtuvės.

Svetainėje išvydęs su ištempiamu stalu besigrumiantį Rudį ir stabtelėjo šiam į pagalbą. Per kelias sekundes vaikinai ištiesė pietų stalą ir sunešiojo kėdes: Kristoferis pasirūpino paimti ir penktą, jei kartais per stebuklą Šarlotė grįžtų namo ankščiau.

- Ačiū, žmogau,- stumdamas ant pakaušio nusmukusią skrybėlę atgal ant viršugalvio, Rudis šyptelėjo.

- Be problemų,- Krisas burbtelėjo, pasuko laiptų link.

- Ei, o kam penkta kėdė?- Endriu šūktelėjo iš paskos.

- Čarli!- jis atsakė, nei neatsisukdamas.

- Jos nėra!

- Gal ji greitai grįš?

Rudis prunkštelėjo ir jau pusiau į antrą aukštą užlipusiam Krisui, atsakė:

- Iš pasimatymo? Tu jos visai nepažįsti žmogau.

Krisas išsiviepė, susikišo rankas į kišenes ir niūrus kaip debesis užbėgo likusiais laiptais.

Griebęs duris, trenkė už savo nugaros ir sustingo, klausydamas, kaip virpa nuo smūgio medis. Akis atplėšęs nuo kilimo, jau kiek ramiau nuėjo prie lovos ir atsigulė taip, kad nuo kelių kojos remtųsi į žemę. Telefonas rankose atsirado per kelias sekundes. Dar trumpiau truko rasti Skarlet greitųjų numerių sąrašuose, tačiau prieš paspaudžiant skambučio mygtuką, jis laukė ištisas dvi minutes.

Fuck it. Užsimerks. Galbūt taip atrodys mažiau apgailėtina.

Nykščiu vis dėl to spustelėjęs mygtuką, žibantį ekrane, pridėjo telefoną prie ausies. Trys signalai, ir tada automatinis balsas, liepiantis palikti žinutę. Ilgas pyptelėjimas.

Krisas pradėjo atodūsiu, nors tai nebuvo valingas veiksmas. Ir štai tada tai įvyko. Tiksliau, nieko neįvyko. Jis buvo toks sumautai pavargęs nuo ilgesio ir nežinojimo, kur jie yra, kaip pora, kad neberado tinkamos temos pradėti velnias žino kelintai žinutei. O keiksmažodžiais užpildyti tas duotas sekundes atrodė paika.

Taigi Krisas net nesivargino. Jis padėjo ragelį, pirmą kartą iš daugelio ankščiau, nei pasibaigė įrašymui skirtas laikas. Atitraukęs telefoną nuo ausies vėl peržvelgė ekraną. Pirštai ėmė slankioti ties programomis, įrašytomis aparate. Jis praleis vakarienę, velniop viską, nėra ūpo stebėti, kaip seilėjasi tiedu blondinai. Krisas jau buvo bejungiąs „Gyvačiukę“, kai staiga pasigirdo netikėta melodija ir ekrane ėmė žybsėti Čarli vardas.

Jis žvelgė į savo telefoną tarsi šis tik ką būtų pavirtęs į “transformerį”, kai muzikinį intarpą papildė moteriškas vyriškio balsas ir su niekuo nesumaišomas Enrikė Iglesias pradėjo dainuoti kažką… Ispanų kalba.

- Kas per velnias,- jis suniurnėjo, tada susivokė ir greitai atsiliepė,- tu sveika gyva?

- Jap, labas!- ji šūktelėjo, sugebėdama pakeisti balso toną kelis kartus tokiame trumpame sakinyje. Taip panašu į Čarli.

- Ką tu padarei mano telefonui?- jis paklausė, tuo pačiu metu įdėdamas daug pastangų suvokti, kas per triukšmai sklinda iš kito laido galo. Žmonių šurmulys, muzika, kažkokios kalbos…

Šarlotė patylėjo, įveikdama trumpą panikos priepuolį, kurį sukėlė atsiminimas apie velionį telefoną. Tada, suvokusi, lengviau atsikvėpė.

- Čarli?- Kristoferis atsisėdo lovoje, suraukdamas antakius,- tau ten viskas gerai?

- Amm. Taip taip, tik akimirką.. Palauk, išeisiu toliau,- garsiai alsuodama kurį reikalą nekalbėjo. Puiki pauzė Krisui atsistoti ir imti vaikščioti po kambarį pirmyn atgal, be jokios priežasties. Taigi jis taip ir padarė.- aš čia! Tik pakeičiau melodiją ties savo vardu, kad atitiktų mane! Klausyk, jūs jau pavakarieniavot? Nes jei taip, tai užsukčiau sau pagriebti kokią buritą…

- Nene.. O ką? Tu grįžti?

- Taip, čia buvo nedidelė problemėlė,- jos tonas pakito, Krisas iš karto įsitempė.

- Su tuo tipeliu? Ar jis prie tavęs kibo? Man atvažiuoti pasiimti?

- Taip, jis prie manęs kibo,- dabar Krisas beveik įsivaizdavo jos šypseną,- tokia pasimatymų prasmė. Problema kitur. Jis davė pinigų taksi, taigi dėl vežimo nesijaudink.

- Tai tau viskas gerai,- pasitikrinti dar kartą tikrai nepakenks.

- Taip! Pasistenk nugvelbti ir man gabaliuką, gerai?

- Gerai,- jis nusišypsojo,- lauksim.

- Turiu bėgti, matau taksi. Čiau!

- Čarli?- jis dar šūktelėjo, bet pokalbis nutrūko. Vėl sunkiai atsidusęs, nuleido ragelį ir tyliai užbaigė,- būk atsargi.

***

Lėkštės ištuštėjo akimirksniu. Žinoma, su trimis vaikinais prie stalo, valgio pritrūko, tad visi pradėjo ilgesingai stebėti lėkšte uždengtą dubenėlį, kurį Kristoferis laikė prie savęs ir akylai prižiūrėjo. Pora nesėkmingų bandymų ir Rudis su Janu įsitikino, kaip rimtai Krisas ima šią užduotį.

- Šarlotei,- jis nukirsdavo lediniu balsu. Toks tonas, įveikusius keturis butelius vyno tik juokino. Kristoferis juokėsi ir pats, bet dubenėlis vis tiek buvo nepasiekiamas.

Vakarienė buvo kaip linksmas interviu. Senbuvių trijulė oficialiai paskelbė norintys Kristoferį apžiūrėti iš arčiau, įvertinti jį kaip žmogų. Pačiam vaikinui tai skambėjo kaip banalus šūdo malimas, bet po irzulio kaukė jis buvo laimingas.

Po galais, jis negalėjo atsididžiuoti savimi. Išgyventi šitiek laiko, kad prasikaltum iki šitų kietakakčių? Jei pats nepatyrė savo kailiu, tai tik ir girdėdavo universitete.

Kaip tu gali tenai gyventi?

Ar jei tave priima į kompaniją?

Kada pas jus artimiausias vakarėlis?

Nebijai, kad kalė Danielė tave iškastruos miegantį?

Jis vartydavo akis į kiekvieną šių klausimų, kartais pasiųsdavo vieną, kitą smalsuolį ten, kur saulė neužšviečia. Bet iš tikro klausimai apie Jano draugelius buvo geriau nei klausimai apie garsenybę tėvą. Taip Kristoferis rinkosi šiokią tokią informaciją, kuri galbūt pravers ateityje: automatinis verslininko instinktas.

Žinoma, jam nereikėjo tokių draugų. Žinoma ne. Galbūt. Nors, ne.- jis negalėjo apsispręsti. Vis tiek velniškai geras jausmas juos turėti.

Galų gale, argi tai svarbu? Šarlotė Lililton buvo puikiausias pavyzdys, kaip visiškai, absoliučiai kitoks žmogus gali būti puiki asmenybė kartu praleisti laiką. Prie vieneto pridėjus dar tris taisyklė, o jei tiksliau, suknistas stebuklas, nesikeičia?

Pauzės buvo užpildytos muzika ir jei ne Šarlotės nebūvimas, Krisas būtų galėjęs taip sėdėti ištisas valandas. Bet laikas bėgo, dangus už langų temo, o viena po kitos tuštinamos vyno taurės taip ir neįtikino vaikino, kad vienas taksi pasivažinėjimas trunka valandą. Jis žinojo, kad buvo linkęs į paranoją, gal kiek į depresiją, bet ne skeptiškas požiūris šį kartą vertė nerimauti. O kas, jei tas keistos plaukų spalvos tipelis pasirodė iš kalėjimo paveiktas žudikas prievartautojas,- jis pažvelgė į savo taurę ir išmaukdamas likusį skystį, tęsė protingas mintis,- vaikystėje matęs savo tėvų skerdynes ir dabar laisvalaikiu vaikščiojantis po kaimus su kirvuku per permestu petį? Per petį, ant kurio ištatuiruota deganti kaukolė? O tos liepsnos juodos?

Jie gi susipažino tik šį rytą. Dievas mato, tame karo lauke gali lankytis maniakai. Galbūt tarp padėvėtų drabužių ieškojo slidininko kaukės arba diržo su kaukole, derančia prie tatuiruotės.

Jis atsidusęs pasakojo ausis pastačiusiam Endriu apie savo nedidelės kompanijos internetinius puslapius, bet negalėjo atsikratyti minties, kad visi jie čia prisisiurbę kaip reikiant, jei jau nesijaudina dėl užtrukusio vaiko.

Galų gale jie tiesiog paliko Krisą raukytis vieną ir atsisukę vienas į kitą ėmė čiauškėti apie kažkokius tai kūdikius ir tikimybes, kad šie vėl pasiliks namuose. Jam tikrai būtų buvę įdomu, ypač kai mažius, matytas čia vos atvykus, buvo vienas didžiausių klaustukų, tačiau vaikinas buvo susirūpinęs.

Jis jau ruošėsi stotis ir siekti telefono, kai koridoriuje pasigirdo žingsniai. Štai ji išniro, sveika, gyva, viename kūne, sukeldama sėdėjusių prie stalo ovacijas ir Kriso rūstybę. Kas daro taip: pažada grįžti ir užtrunka visą amžinybę?

- Sveikos brangiosios ir pigieji,- ji nusimetė batelius praktiškai bet kur ir dribo į laisvą kėdę priešais Kristoferį. Sugavusi jo žvilgsnį šyptelėjo ir beveik be garso tarė,- labas.

Tas žodis, įskaitytas tik iš blizgančių rožinių lūpų, sugebėjo ištrinti visą Kristoferio pyktį.

- Labas,- jis atsakė taip pat tyliai, neatitraukdamas akių. Ji atrodė gražiai. Rimtokai, bet gražiai. Velvetinis švarkelis su rankovėmis iki alkūnių ir gundanti, tokios pat pilkos spalvos bliuskutė po apačia.

Ir dar ryškus, tiesiog iš blizgučių susiūtas mėlynas mini sijonėlis, kuris, nors ir jau ir pasislėpęs po stalu, kaip akinanti fotoaparato blykstė dar švytavo vaikino regėjime.

Visiems pasisveikinus ir Rudžiui greitai apipasakojus vakaro įvykius, nutraukiant kas pusę žodžio, Krisui vėl pavyko pagauti Čarli žvilgsnį.

- Viskas gerai?- tada jis paklausė, be balso, tik judindamas lūpas.

- Taip,- ji atsakė ir atsisuko į kitus.

- Kaip viskas praėjo?

- Kas ten toks praėjo?- Danielė ėmė klausinėti, kikendama. Po stalu Janas kuteno jos basą pėdą.

- Jo vardas – Rendis,- Šarlotė ėmė pasakoti, nusivilkinėdama švarkelį.

- Rendis,- Endriu susiraukė.

- Rendis,- tarė Janas, ir ėmė ėmė kartoti,- Rendis, Rendis, Rendis,- pats sau, tarsi būtų paminėtas koks pažįstamas ir reiktų atsiminti, kaip jis atrodo.

- Rendis,- Danielė taip pat tarė vardą, tarsi ragaudama.

- Kaip Santa Klauso elnias, Rendis?- Endriu pasitikslino.

- Ten buvo Rudolfas,- Krisas tyliai burbtelėjo.

- Rendis.. Rendis… Skamba neblogai,- Dani gūžtelėjo,- nelabai ekstravagantiška, tačiau…

- Vien iš vardo, ar jis bent atitinka tavo reikalavimus?- Janas teiravosi.

Pro prie akies priglaustoje taurėje teliuškuojantį skystį aplinką stebintis Krisas pasidavė. Bandyti suprasti, apie kokius reikalavimus jie kalba… Bet kodėl Čarli į jį nežiūri? Tai iš viso, sąžininga?

- Žinau, žinau, neatitinka,- Čarli apsigynė, iškeldama smulkius delniukus į viršų,- beeeet,- ji nužvelgė visus, tarsi ginantis advokatas prisiekusiuosius,- jis paprastas vaikinas.

- Vadinasi, nurašytas,- Endriu šūktelėjo.

- Ne…- ji atsiduso, su šypsena, ir ilgesingai peržvelgė stalą.

Kristoferis apvertė savo lėkštę, staiga besistodamas ir tiesdamas dubenėlį su saugotu maistu. Grįžęs į savo vietą ir sutvarkęs nuslinkusią staltiesę, pakėlė akis. Čarli žiūrėjo į jį. Yey! Tai yra, toks vyriškas, jūreiviškas yey! Ji žiūrėjo ir vėl nebyliai tarė:

- Ačiū.

Jis nusišypsojo ir atsakė:

- Prašom.

Jis kalbėjo garsiai, primiršęs pamėgdžioti, tačiau balsas buvo užgožtas kitų, diskutuojančių apie vardo „Rendis“ reikšmę.

- Aš tau sakau, pavadinčiau taip nebent šunį,- Janas aiškino, su aitra balse, tarsi dalyvautų rimčiausioje pasaulio diskusijoje.

- Kas per velnias, biče?- Rudis piktinosi,- Rendžiu? Tu ką, suknistas David Hasselhoff’as? Vadink Buču, arba Žudiku, arba…

- Jet’u Li,- Čarli pasiūlė, pilna burna maisto.

- Geras pasirinkimas,- Danielė linktelėjo,- dar tiktų Steven Seagal’as.

- Ne,- Čarli nusijuokė, nurijusi kąsnį ir tuo pačiu pirštu tarsi vėduokle pamojavo į šonus. Jos akys nukrypo Kriso link ir šypsena praplatėjo dar labiau, tarsi prisiminus kažkokį asmeninį pokštą,- tik ne Stevenu Seagal’u.

Kristoferis nežinojo, apie ką eina kalba, bet sulaukęs žvilgsnio (Yey!), nusišypsojo atgal.

Šarlotė vėl trumpam nustojo klausytis draugų, prisimerkė ir nebyliai paklausė:

- Tu girtas?

Krisas lėtai pastatė taurę ant stalo ir atsakė:

- Ne.

- Ahaaaa,- ji nutęsė, vis dar primerkusi akis, linksėdama galva.

- Mano klasėje buvo Rendis!- Janas sušuko,- tikras liurbis.

- Tai kas atsitiko? Ar jūs nėjote į klubą? Ne?

Šarlotės veidas akimirksniu apniko, ir jos lūpos piktai išsiviepė:

- Mūsų neįleido. Problemos su mano pažymėjimu.

- Per jauna,- Krisas garsiai tarė, iš karto išspręsdamas uždavinį.

Galbūt todėl, kad jis tylėjo nuo pat tada, kada Čarli grįžo, trys galvos ir pati Šarlotė ir taip žiūrėjusi vaikino pusėn, įsistebeilijo į jį. Po akimirkos tylos jie pratrūko juoku, palikdami Krisą už borto dar sykį. Jaunėlis Vestas vėl siekė taurės.

Niekas nesiaiškino amžiaus teorijos toliau, Danielė smalsiai, moteriškai klausinėjo smulkmenų.

Apie ką jie šnekėjo? Kaip išsiskyrė?

- Jis užmokėjo už taksi?- Dani perklausė, išpūsdama akis,- per pirmą pasimatymą, kuris net neįvyko? Aaaawwww….

Jis užmokėjo už taksi,- Kristoferis tyliai kartojo žodžius, vaipydamasis. Netyčia tai pamatęs brolis ėmė šnypšti, vos sulaikydamas juoką.

- … taigi, ryt mes keliaujame į parką, galbūt pasivažinėsime riedučiais tame manieže… Kol jo neuždarė rudens sezonui.

- Awwwwww…..- Dani aimanavo, Rudis vartė akis, Krisas vaipėsi, o Janas juokėsi.

- Kaip jis atrodė? Kaip kvepėjo?

Čarli įsitaisė patogiau, žuvies gabaliuku valydama paskutinius padažo likusius lėkštėje.

- Paprastos kelnės, marškiniai, petnešos…

- Petnešos?! Awwwwww,- Dani atsiduso, greitai žvilgtelėdama į Janą.

Čarli suspaudė lūpas, kad nesijuoktų iš labai jau nevykusio bandymo sukelti pavydą vyresnėliui Vestui.

- Jodaaaaaikčiukėlis per mažas, neužpildo per didelių kelnių,- pasigirdo dar viena alkoholio patręšta teorija.

Kristoferis suvokė ištaręs tai garsiai, kai visų galvos vėl atsisuko į jo pusę. Vienintelis Janas atsakė juoku, ir jis nejaukiai pasimuistė kėdėje.

Kodėl Čarli žiūri į jį? Jėzau. Negi nėra į ką daugiau spoksoti?

Ji lėtai pakilo iš vietos, atslinkdama kėdę, ir ėmė eiti aplink stalą. Kriso akys kiek išsipūtė, jam sekant merginos judesius. Su kiekvienu žingsniu jis ėmė vis labiau šiepėsi.

- Nori pažaisti?- jis paklausė, blizgindamas akis į jos sijoną.

- Tau laikas į lovą, bičiuli,- ji atsargiai atėmė taurę iš Kriso rankos ir pakėlė suglebusią ranką, testuodama. Jis vėl pakėlė akis iki jos akių ir tingiai pakilo. Čarli iš karto įsitempė, pasiruošusi suvaldyti nestabilų kūną, vet vaikinas galėjo paeiti pats. Žinoma, surakinto delno jis vis dar reikalavo, ir žingsniuodamas kiek lipo Šarlotei ant kulnų, bet įveikė reikiamą atstumą be nukritimo ar suklupimo. Jis didžiavosi savimi. Ir, iš to kaip draugiškai vedlė Čarli vis spustelėdavo pirštus, nusprendė kad ir mergina didžiuojasi juo.

- Man patinka tavo sijonas.

- Ačiū, man jis irgi patinka.

-Blllllizgantis.

- Aha, aha.

//////////////////

Susipažinkite su Rendžiu galerijoje, pats paskutinis veidukas: http://acctocharlie.blogas.lt/galerija-janas-dani-rudis-visi-kiti: . Jis pabus istorijoje dar kurį laiką. Sufleris: ne kaip Čarli vaikinas.

Aš negaliu atsikratyti nuojautos, kad istorijai trūksta normalių žmonių xDDDDD

P.S. Grįžusi iš darbo (apie 9-11h vakaro), inmesiu Lilę.

Rodyk draugams

December 9th, 2010

Pasak Čarli: 24. Antrų rankų turgus ir neaiški draugų sąvoka

Posted by Lali in Be temos

- Aistra, drąsa, kraujo troškimas ir jos plėšiasi prie grobio su tokia jėga ir gracija, kad kelia šiurpuliukus patinams stebintiems iš šono,- Janas tarė, neatitraukdamas akių nuo chaoso priešais.

- Proceso metu nejaučiamos jokios ribos, nėra jokių įstatymų, tik pirmykštis džiunglių principas – kas stipresnis, greitesnis, žiauresnis, tas taps išdidžiu grobio savininku…- Rudis tęsė.

- Nėra taip blogai,- Kristoferio komentaras privertė kitus du, sustojusius į eilutę palei sieną, pasukti galvas jo pusėn. Vaikinas nejaukiai pasimuistė ir mostelėjo ranka į artimiausią stendą, kur dvi merginos pardavinėjo įvairius papuošalus. Visos pirkėjos, koks tuzinas jų, tiesa, stumdėsi, norėdamos prieiti, tačiau bent jau nesidraskė.

Sutikdamas, o tiksliau, prisiplakdamas keliauti kartu į antrų rankų išparduotuvę Kristoferis tikėjosi rasta kažką nematyto. Na žinoma, o kaip gi kitaip, juk tai pirmasis jo kartas. Ir kai prekės neįtikėtinai pigios, tiesiog atiduodamos nemokamai, o vienintelė kliūtis lieka dar šimtas rankų, norinčių to paties, grūstis didžiulėje salėje tikrai susidaro. Bet… Juk viskas dar civilizuota, ar ne?

- Tu naivus, žmogau,- vaikinas jam iš dešinės, besiklausęs komentarų, pasakė,- pažiūrėk toliau, kur drabužių kabyklos…

Visos vyriškosios klienčių pusės nekantriai laukė šalia durų, tikėdamos, kad mielosios neras nieko tinkamo jiems ir nerti į minią „matuotis“ neprireiks. Be to, jei kartais padėtis taptų nekontroliuojama, juk geriausia būti arčiausiai išėjimo, taip?

Kristoferis pasekė savo kaimyno nurodyta kryptimi ir susiraukė, stebėdamas, kaip pro siaurus praėjimus tarp stendų braunasi būrys moterų. Viena griebteli skudurą, kita griebteli to paties skuduro kitą kraštą ir štai, jau virš ir taip garsaus gaudesio pasigirsta barnis. Trečia bėga susigriebusi prie krūtinės gerą gniutulą drabužių. Pastumta pargriūva, išmeta viską iš rankų ir štai ketvirta jau džiaugiasi radusi kažką vertingo, tiesiog ant žemės. Ir jos susipeša, įsiliedamos į bendrą paveikslą tiesiog puikiai.

- Kur mūsų mergaitės?- skrosdamas minią žvilgsniu jis kiek palenkė galvą Jano pusėn.

Kristijanas nustebęs pažvelgė į brolį, bet vis dėl to nekomentavo žodžių „mūsų“. Jis nurodė pirštu tolyn, į dešiniausią salės pusę, kur buvo daugiau vyriški drabužiai. Dauguma turgaus klienčių pirmiausia lėkdavo prie labiau sau tinkančių prekių, tačiau Danielė su Šarlotė jau naršė tarp švarkelių visiems trims.

Akimis susiradęs savo merginas, Kristoferis iš karto ėmė naršyti sienas ir langus, tikrindamas kaip būtų greičiausia palikti patalpą iš jų taško.

Čarli atrodė keistai. Po galais, gal jam paranoja, bet ji iš ties, nuo pat vakar vakaro, kada grįžo iš ekskursijos kartu su juo, atrodė… Tyli. Štai Danielė, mesdama dar vieną kaklaraištį sau per ranką, kita gestikuliavo kažką kalbėdama, o Čarli tik tvirtai sučiaupusi lūpas kilnojo vyriškus kareiviškus batus, laikydama šiuos pirštų galais už batų raištelio.

Peraugusi, stambi moteriškė bandė prasibrauti pro šalį ir kliudė Šarlotė šonu. Kristoferis pasijuto taip, tarsi pats būtų gavęs smūgį, kai mergina vos nenukrito ir susiraukė iš skausmo. Po galais,- jis nusprendė,- dar kas nors panašaus ir aš tempsiu ją lauk.

Stebėdamas Čarli, Krisas ne iš karto pamatė, kad Danielė spokso į jį. Sugavęs šviesiaplaukės žvilgsnį vaikinas priėmė kažkokį keistą signalą ir nejaukiai nusuko akis. Kai vėl jas pakėlė, Dani lankstė pirštą, rodydama prieiti.

Krisas skubiai žengė į priekį, bet jį sulaikė Jano ranka, atremta į krūtinę.

- Ką, nematei, kiek pirštų rodė? Brol, lik saugioje zonoje, aš kviečiamas į karo lauką.

Šį kartą Kristijano metaforos Krisą tik suerzino. Kiek pyktelėjęs jis žiūrėjo, kaip vyresnėlis šokinėjo vietoje, tarsi apšilti bandantis boksininkas, o Rudis masažuoja jam pečius.

- Laikykis!- skrybėliuočius palydėjo šūksniu Kristijaną ir atsidusęs sustojo laukti savo eilės.

***

- Nah, žalia – ne tavo spalva,- Danielė atitraukė kaklaraištį nuo Jano veido ir atsitraukė atbulomis, kad galėtų geriau jį apžiūrėti. Atsitrenkusi į kitą pirkėją, ji atsisuko keiktelėjo ir nudelbė vargšę lediniu žvilgsniu.

Janas tuo tarpu braukė delnais per odinį švarką, kurį matavosi.

- Noriu šito, noriu noriu noriu… Aš atrodau kaip tikras blogas berniukas!

- Tu atrodai kaip klounas, Dani pakomentavo,- grįžęs siųsk čia savo brolį, jis bent jau turi pečius.

- Ei!- Janas įsikibo į švarko atlapus kumščiais, nenorėdamas paleisti,- jis ir taip turi švarkų. Čarli,- atsisukęs ieškojo pritarimo kitur,- juk man tinka, ar ne?

Išsiblaškiusi Čarli pakėlė galvą ir nusišypsojo.

- Žinoma. Kodėl gi ne.

- Kodėl gi ne?- Danielė riktelėjo,- Šarlotė šį rytą nėra objektyvus liudininkas…

- Tu taip sakai tik dėl to, kad ji man pritarė,- Janas išsiviepė.

- Ne, aš taip sakau dėl to, kad ji elgiasi kaip pamaišiusi viskį su aspirinu. Nusimauk švarką ir nyk!

- Kalė,- jis sumurmėjo, apsisukęs, vilkdamasis švarką nuo savo lieso kūno.

- Ką tu pasakei?- Danielė klyktelėjo, griebė iš Čarli rankų kareivišką batą ir metė jau nulekiančio Jano pusėn,- asilas!

Sunkiai alsuodama ji atsisuko ir sutiko nustebusį Šarlotės žvilgsnį.

- Jūs, žmonės, tiesiog turite problemų,- ji lėtai papurtė galvą.

- Ne, tai jis turi problemų. „Negaus visą savaitę“ problemų.- Danielė piktai sulankstė švarką ir dėbtelėjo išėjimo pusėn.- prisiekiu, kartais tiesiog negaliu suvokti, kaip vis dar į jį žiūriu, kodėl vis dar jo trokštu. Jis yra visiškas nebrendyla ir kartais tikrai, tikrai tamsiai piktas!

Ji mestelėjo švarką kažkokiai raudonplaukei nykštukei į rankas, vos pamačiusi, kad žiūri drabužio pusėn. Patenkinta mažė nusisuko ir atkišo rūbą aukštam vaikinui tokio paties atspalvio plaukais. Susiglaudę jie ėmėsi apžiūrinėti drabužį.

Šarlotės dėmesį raudonplaukis vaikinas pagavo kartą, antrą, ir trečią sykį, tačiau ji buvo per daug išsiblaškiusi, paskendusi savo mintyse, kad susikauptų ties susipažinimu.

- ….ir jis iš karto užmigo! Ta prasme, kas taip daro? Matyt, jam reikia geros geros pamokos, kad žinotų, ką praranda…

- Man nepatinka Skarlet,- Šarlotė staiga tarė, žaisdama su kita batų pora.

- Ką?- Dani nustebusi atsisuko. Šį rytą išpešti iš Čarli bent žodį buvo labai sunku, ir štai, ji nutraukia su tokiu keistu pareiškimu.

- Ką?- tamsiaplaukė pakėlė galvą.

- Tu ką tik sakei, kad tau nepatinka Skarlet.- Danielė priminė.

- O. Amm,- Čarli susijuokė, nusukdama akis,- Na, taip.

- Kas ta Skarlet? Kokia nors kalė iš universiteto?

Šarlotė nusistebėjo, kokia užmarši Danielė. Ji apie Skarlet žinojo tiek ir tiek, o juk paprastai geriausios draugės ausis pasiekia ta pati informacija.

- Aš tau nepasakojau?- vis dėl to pasitikslino.

- Ne,- Dani papurtė galvą.

- Kriso eks.

- O! Taip, girdėjau, girdėjau apie tai. – tik tada šviesiaplaukei atsakymas pagaliau nusėdo į smegenis,- palauk… Tau nepatinka Kristoferio mergina?

- Buvusi.

- Buvusi mergina? Juk jiedu dar draugau…

- Buvusi,- Čarli dar kartą pakartojo, griežčiau.

- Bet tikrai, juk jis sako, kad jiedu dar draugauja…

- Buvusi! Jis nieko nesupranta,- Šarlotė kilstelėjo smakrą ir nevalingai žvilgtelėjo durų pusėn,- jis net nežino, kas yra normalūs santykiai. Turėjo jie ten kažkokius, iš išskaičiavimo…

- Ir tave tai jaudina dėl ko…?- Dani provokavo, apsimetinėdama, kad apžiūrinėja jau patikrintas pakabas, bet stebėdama draugę akies kampučiu.

- Manęs tai nejaudina,- ji gūžtelėjo,- tik norėjau patikslinti. Kad žinotum.

- Bet tu sakei, kad ji tau nepatinka. Kodėl?

- Man reikia patarimo.

- Klausau?

Judviejų dėmesį trumpam pavogė berėkaujančios moteriškės kitame salės gale, bet Danielė tuojau sustatė viską į vietas:

- Klausau, klausau. Kokio?

- Na… – Čarli neturėjo kur dėti akių, o tuo labiau rankų, todėl ėmėsi raišioti kaklaraiščius,- jis iš kažkur ištraukė, kad mes draugai.

- Aha,- Dani šyptelėjo. Po galais, ji jau buvo pradėjusi pavydėti: Šarltoė su Krisu praleisdavo daugiau laiko nei su ja pačia.

- Ir jis vis skundžiasi, inkščia, kaip šunytis. Ką manau, šiuo reikalu, ar viskas bus gerai, ką turėčiau daryti…- ji ėmė keisti balsą, tyčiodamasi.

- Pasakyk, kad viskas susitvarkys, kai jis grįš į Daniją ir nusimesk nuo savo pečių,- Danielė problemos nematė.

Šarlotė kiek patylėjo, kandžiodama savo skruostą iš vidaus.

- Taip…?- Dani ragino.

- Iš to visko supratau… Nesveika jie pora, Dani. Jis nėrėsi iš kailio, kad jai įtiktų…

- Tau patiktų, jei tą patį dėl tavęs darytų.

- Tai ne tas pats!

- Okei,- Danielė pavartė akis ir nutylėjo, supratusi, kad užkliudė jautrią temą,- vis tiek gali jam skiesti tą patį. Net jei nemanai. Čaarli, tai vadinama melu, esi girdėjusi?

- Tiek to,- Šarlotė sumurmėjo, prarasdama bet kokį ūpą apsipirkinėti, ir atsiremdama į sieną.

Dvi moteriškės, lėkusios pro šalį, užkliuvo už Čarli ir skaudžiai primynė šiai koją. Nekreipdama dėmesio į iš skausmo iškreiptą draugės veidą, Dani nusprendė kalti geležį, kol ši dar karšta:

- Čar, ar tau patinka Kristoferis?

Šarlotė pakėlė galvą: skausmą pakeitė visiška, nesuvaidinta nuostaba, ir Danielė sunkiai atsiduso, gavusi atsakymą.

- Ne. Tada nesuprantu,- ji suburbėjo sau.

- Aš tik jaudinuosi dėl jo!- Šarlotės balsas skambėjo daug aukščiau nei įprasta,- kaip dėl draugo!

- Aš maniau, kad jis tave laiko drauge, ne tu jį…- Dani nutilo, kai Čarli atsiplėšė nuo sienos, praėjo pro ją ir nupėdino tolyn.

Dani stebėjo, kaip Čarli prieina prie jaunos mergaitės ir dailaus raudonplaukio vaikino. Jos veidas buvo tiesiog idealiai nulieta pokerio kaukė, kartu su tobulai ištreniruota, saulės šviesumo šypsena. Šarlotė ėmė patarinėti, kaip vaikinukui užsirišti kaklaraištį, nes šis, regis, turėjo dėl to problemų.

Danielės akys atsiplėšė nuo į darbą puolusios draugės, perbėgo per visą salę ir sustojo ties Kristoferiu. Šis, atsiskyręs nuo saugios vyrų salelės, pusiaukelėje jų link, sustingęs taip pat stebėjo Čarli. Staiga jo veidas persimainė, kūnas apsisuko šimtu aštuoniasdešimčia laipsnių, ir jis grįžo pas Janą su Rudžiu.

Danielė liko spoksoti atvira burna, skaitydama iš tolo šviečiančią jo nuotaiką, ir tuo pačiu ausimis gaudydama koketuojantį Čarli juoką.

——

Oki, vakaras kiek paankstėjo, maniau spėsiu tik grįžus iš darbo, tačiau… tadram!

Rodyk draugams

December 9th, 2010

Pasak Čarli: 23. Taisytini dalykai, apie kuriuos dar nesužinojo Janas ir asmeninės taisyklės

Posted by Lali in Be temos

- Šaaalta,- Čarli suinkštė, ištęsdama žodį, priglausdama delnus prie ausų.

Krisas ištraukė nosį iš popierinio maišelio su greito maisto užkandinės emblema, ir vis dar dorodamas keisto skonio sūrainį, pakilo iš vietos. Buvo sunku, ant užpakalinės sėdynės jie susispaudę vis dėl to dviese, vienas priešais kitą. Jam teko atplėšti nugarą nuo durelių, į kurias buvo atsirėmęs, nuleisti sulenktas kojas žemyn ir pasistiebti per priekines sėdynes, šildymo skydelio link. Atsukęs iki galo, jis grįžo į jau nusėdėtą vietą, net dar neatsilenkė. Ištiesęs rankas užgožė delnais Šarlotės delnus ir nusišypsojo sukta šypsenėle.

- Nesuveiks taip greitai,- ji irgi šyptelėjo, mėgaudamasi vaikino švarko, kurį nugvelbė, minkštumu.- Tau tarp dantų mėsos gabaliukas.

- Nesuveiks taip gudriai,- jis pamėgdžiojo Šarlotę,- tu tik pavydi.

- Aš nemėgstu sūrainių, ne mėsos apskritai!- ji šūktelėjo, leisdama erzintis, ir atstūmė jo rankas, numesdama šonan. Kiek perdėtai užrietusi nosį, pasiėmė savo maišelį ir ėmė pirštais gnaibyti keptas bulvytes,- be to, ne aš iš mūsų penkerius metus buvau vegetarė…

Krisas lėtai atsilošė, tik įsitikinęs, kad ji nebūtų rimtai įsižeidusi dėl tokio menkniekio. Po Skarlet užsispyrusio tylėjimo ir Danielės bučinio su Endriu, jis žinojo, kad moterų nelogiškumui nėra ribų.

- Aš nebuvau vegetaras, valgiau mėsą,- pataisė, kiek paniurdamas.

- Tik kai nematydavo tavo ilgametė draugužė,- ji pridėjo, pakėlusi akis,- Krisai, pyk, nepyk, tai apgailėtina!

- Na…- jis nusuko akis. Velnias, tai iš ties buvo apgailėtina. Galbūt, jei pakankamai ilgai stebeilys lietų, plakantį automobilio langus, Šarlotė susiprotės taktiškai pakeisti temą.

Dangus prakiuro netikėtai, jiems ir dar miniai žmonių, tą rytą susirinkusių miesto aikštėje paklausyti gyvų gitaros garsų. Gatvės muzikantai užkariavo Kriso ir Čarli dėmesį beveik valandai, atėmę visą norą toliau minkyti pėdas trypiant įžymiaisiais miesto vietas. Juk tam ir yra internetas, ar ne?

Be to, ir Kristoferis nesakė šito Šarlotei, jis jau dalyvavo ture po miestą, kartu su savo studijų grupe. Jis nebuvo tikras, kaip sugebėjo pamiršti šitą faktą.

Taigi jie lėkė šuoliais link automobilio, bandydami aplenkti vis labiau besiniaukiantį dangų. Iki pat aikštelės prie jūros kranto, kur buvo pradėję ekskursiją ir palikę mustangą, jie juokėsi be sustojimo: panikuojančių ir bandančių visą elektroninę įrangą laiku sudėti į dėklus muzikantų vaizdas atrodė labai humoristiškai.

Susėdę į automobilį, apsukę ratą iki greito maisto užkandinės ir pasiėmę daugybę maišelių pro vairuotojo langelį, jie grįžo į tą pačią, jau ištuštėjusią aikštelę ir įsitaisė ant galinės sėdynės.

- Ar ji bent žinojo, kad tu apsimetinėji, ar visiškai aklai tikėjo, jog seki šiuo pavyzdžiu?- žinoma, Šarlotė temos neužbaigė.

Kristoferis trinktelėjo galva į stiklą ir vėl pasuko akis, bandydamas išgąsdinti merginą žvilgsniu. Nustatyti tinkamą miną lengva nebuvo, mat vien žiūrint į Čarli, bandančią atidaryti padažo maišelį pro visai kitą galvą, veidan ropštėsi šypsena.

- Skarlet žinojo, kad aš valgau mėsą,- jis kantriai, lėtai aiškino,- tik, grynai iš pagarbos idėjai, nedariau to prie jos akių. Be to, tavęs paklausius, galima pamanyti, kad tai – blogas dalykas.

- Keistis dėl meilės niekada nėra blogas dalykas,- Šarlotė užtikrino, rimtu tonu.

Jis garsiai šyptelėjo:

- Aš kalbėjau apie vegetarizmą.

- Bet tu paragauk šitų vištienos kepsnelių!- ji išpūtė akis ir aprodė smakru į ant savo kelių gulinčią dėžutę.

Kristoferis tuojau pat pasilenkė paklusti: viskas tinka, kas keičia temą.

- Neliesk!- Čarli cyptelėjo, priversdama vaikiną krūptelėti.

- Bet tu sakei…

- Tai retorinis pasiūlymas,- ji pavartė akis.

- Iš viso, yra toks dalykas, kaip retorinis pasiūlymas?

Dabar draskydama padažo maišelį su priekiniais dantimis, ji tik pakraipė galvą: neaišku, ar kaip sutikimo, ar kaip prieštaravimo ženklą. Vietoj norimų kepsnelių Kristoferis išplėšė iš jos burnos padažą ir apvertęs pakuotę tinkama puse, atplėšė vienu lengvu piršto judesiu.

- Kitą sykį bandyk ten, kur nupieštos mažos žirklutės,- patenkintas savimi vėl atsilošė sėdynėje.

- Akk… Tu…- Susigėdusi, ji prisimerkė ir pažiopčiojo, ieškodama tinkamo atkirčio. Užstrigus merginos žandai nusidažė pykčio iššauktu raudoniu: vaizdas, privertęs Krisą juoktis labiau, nei lakstantys muzikantai.- Tu… Tu negausi mano kepsnelių!

- Viskas gerai,- Krisotferis gūžtelėjo ir pamojo ranka į automobilio grindis, kur laidėsi pilnų maišiukų krūvos,- manau, tikrai kuriam nors komplekte bus dar viena dėžutė.

Priežastis, dėl kurios „patiekalų“ čia buvo tiek, kad užtektų trims dienoms, buvo didysis Sąrašas. Šarlotė tik prieš keletą dienų sužinojo apie Kristoferio dietą. Pasirodo, vargšelis, gyvenime yra valgęs greitą maistą vos kelis kartus. Čarli juokėsi kol patikėjo, o tada susirūpino fakto paviešinimu. Janas su Rudžiu persekiotų Krisą dėl šios priežasties dienų dienas, jei ne savaites (jaunėlis Vestas pasižymėjo daugybe savybių, iš kurių galima išsukti pokštą ar patyčią.).

Taigi jie su Kristoferiu nusprendė pamodifikuoti „Giltinės sąrašą“ į „Taisytini dalykai, apie kuriuos dar nesužinojo Janas“ sąrašą. Kolkas didžioji dalis punktų buvo greitieji užkandžiai, parduodami tokiose įstaigose kaip McDonald‘s ar Burger King. Jiedu ėmėsi užduoties iš peties: Čarli neturėjo ką veikti laisvalaikiu, o Krisui tiesiog patiko ristis po nerūpestingumo pievas.

Šarlotė greitai prisiminė neišsakytus klausimus apie Skarlet, ir, jos malonumui, grįžimas prie šios temos tuojau pat nubraukė šypseną iš Kriso veido.

Merginai nelabai rūpėjo, kad Vestas kenčia, murkdosi niūriose mintyse kiekvieną dieną. Ji domėjosi šia istorija, kaip ir kiekviena kita romantine pasaka, išskyrus, žinoma, laikotarpį, kai gėda ir kaltė dėl prakeikto skambučio vertė pačią vengti temos. Tas laikotarpis truko kiek daugiau nei vieną parą.

- Tai kaip gi judu išsiskyrėte?- ji pasiteiravo, valydama pirštus nuo padažo į jo švarką.

- Aš tikrai nenoriu apie tai kalbė…

- Ar ji tave metė?- jos kojų pirštai ėmė lankstytis, įtemptai laukiant atsakymo. Čarli turėjo priminti sau iškvėpti.

Krisas atsiduso ir vėl apsidairė. Ši jauki aplinka staiga ėmė slėgti. Už langų dangus buvo tamsus, nors dar tik popietė. Lietaus lašai, vanojantys langus, atskyrė juodu nuo viso pasaulio, palikdami apšviestus tik blausios automobilio lubų lemputės šviesos.

- Ji manęs nemetė,- Krisas galų gale nusprendė atsakyti. Po kelių bendravimo savaičių, jis manė šiek tiek pažįstąs Šarlotę Lililton. Ir jei pasakytų, kad ši užsispyrusi kaip asilas, tikrai nemeluotų. – aš tiesiog… Išvažiavau…

- Palauk,- ji bakstelėjo bulvyte orą, Kriso link,- tai kaip skambėjo jūsų paskutinis pokalbis?

- Na…. Aš pasakiau, kad išvažiuosiu…

- Ir po to nebendravote?- ji vėl nutraukė, pasibaisėjusiu tonu,- kaip tai įmanoma?

- Sumautas lėktuvas išskrido sekantį rytą, tai kaip gi kitaip!- staiga praradęs apetitą, leido dežutei nuslysti ant grindų, ir įnėrė pirštus sau į plaukus.

Kurį laiką tvyrojo tyla, nepaisant ošiančio lietaus. Čarli žvilgsnis niekaip nepaliko Kriso veido, o šis jau nusistebėjo, kaip ilgai mergina gali spoksoti nemirksėjusi.

- Tu…- ji nelinksmai šyptelėjo, paneigdama mintį, kurią netrukus išsakys,- tu juk tikrai negalėjai pranešti savo merginai, su kuria draugavai keturis suknistus metus, ir su kuria žadėjai susižadėti… Kad išvažiuoji PUSMEČIUI,- riktelėjo,- dieną prieš išskrisdamas! Negalėjai! Tai būtų… Tai… Tai būtų… Jėzau, Marija,- ji užsimerkė, giliai įkvėpė per nosį, ir išliejo savo pyktį sutraiškydama bulvytę kumštyje.

Kristoferis ištiesė kojas, nuleisdamas jas ant maišelių, ir apsvarstė savo galimybes. Jis galėtų pasakyti tiesą ir pabandyti priversti Čarli suprasti. Bet ji moteris, šansų mažai.

Jis galėtų pameluoti ir… Ne, jis nenori prarasti vienintelio savo draugo Britanijoje, pasitikėjimo.

- Šarlote,- kilstelėjęs basą koją, didžiuoju pirštu bakstelėjo jai į šoną. Merginai atmerkus pykčiu žaižaruojančias akis, jis tęsė,- Skarlet reagavo tikrai kvailai. Aš nesitikėjau, kad bus taip, bet numaniau, kad gali kilti pykčių… Mes turėjome daug planų kartu ir viskas griuvo,- jis padarė pauzę, užfiksuodamas skaudų bakstelėjimą širdyje,- taigi atidėjau šią informaciją kuo vėlesniam laikui. Kad nesipyktume iš anksto, kad galėtume dar taikiai pagyventi. Kad ji būtų rami ir laiminga, kol yra toks šansas.

Ji klausėsi tylėdama, vis laukdama to paaiškinimo. Tačiau žodžiai byrėjo, o prasmės Šarlotė juose taip ir nerado.

- Dieve mano,- ji suinkštė, net nebeturėdama jėgų pykti,- tu - idiotas.

Krsitoferis, laukęs atsakymo visas įsitempęs, sugriežė dantimis ir vėl nusuko veidą į priekinį langą. Du plušantys valytuvai slinko per stiklą greitai, tačiau jiems vos spėjus atlikti savo darbą, lietus tuojau vėl atakavo, neleisdamas vaizdui išryškėti nei sekundei.

- Ne, rimtai,- Čarli neketino nusileisti,- ar tu turi bent žalią supratimą, kaip veikia moters galva?

- Tiesą sakant, ne,- jis suniurnėjo.

- Matosi. Ne veltui ji tave paliko!

Krisas staigiai atsuko veidą: skausmas akyse buvo akivaizdus.

Čarli sunėrė rankas, ir žiūrėdama tiesiai į akis, rimtai paklausė:

- Ar tu norėtum, jog tau meluočiau?

Jai atsakė tik lietus. Šarlotė paklausė, garsiau, kiek pakimusiu iš jaudulio balsu:

- Kristoferi. Ar tu nori, kad meluočiau?

- Ne,- jis tarė, nuleisdamas akis,- bet tavo nuomonė nebūtinai yra tiesa.

Jis spoksojo tenai, į savo kelėnus, užsispyręs, dar kelias minutes, kol Šarlotė tylėjo.

- Kartais mes pridarome tokių kvailų dalykų,- vėl kiek pykdama, ji tarstelėjo,- va tokių. Šitas, be abejo, tikriausiai viršija visus.

- Nepadedi…

- Atleisk. Gerai, užsičiaupsiu,- ji nudelbė akis ir susikaupė ties maistu.

Po kurio laiko Kristoferis pats prabilo, tęsdamas temą:

- Čarli, tu žinai gana daug apie mane… Skarlet…

- Jops,- ji suniurnėjo, paguldydama galvą ant šone esančio atlošo. Ji pakėlė ranką, ir, tarsi žaisdama, išjungė lemputę lubose.

Prietema neleido jai ignoruoti įtempto Kristoferio žvilgsnio.

- Kaip manai,- jo balsas buvo vos garsesnis už lietų,- viskas dar susitvarkys, taip?

Šarlotė skubiai išstūmė mintis apie telefoninį pokalbį iš abejojančios galvos ir ėmėsi žvejoti argumentų. Jai nebuvo sunku, ji turėjo talentą matyti ženklus net ten, kur jie geriausiai pasislėpę.

- Jūs gi gyvenote kartu, taip?

- Taip,- padvejojęs jis linktelėjo.

Čarli susiraukė, žaisdama su bulvyte:

- Tu nežinai, ar judu gyvenote kartu?

- Žinau,- skubiai atsakė,- kartu. Tris metus.

- Va. Ir galvojai apie piršlybas?- žodį ji vos apvertė. Čarli nežinojo koks tas, savimi pasitikintis verslininkas, taisykles išradinėjantis, Janą piktinantis, Jano tėtį verčiantis didžiuotis Kristoferis. Bet šiam brandos trūkumas buvo tikrai didelis. Labai didelis, atsižvelgiant į pačio žingsnio rimtumą.

- Sužadėtuves.- Krisas pataisė.

- Koks skirtu…- ir ji nutilo, atradusi skirtumą. Jis nenorėjo vesti, jis norėjo pririšti ant trumpos virvutės. – spėju, tai skamba daug logiškiau,- sumurmėjo sau, nusibraukdama plaukus už ausų.

Kiek patylėjusi Čarli nusipurtė ir atsiduso. Štai, ji vėl daro tai, ką turėtų daryti tik labai išskirtiniais atvejais. Leidžia kitų problemoms sugadinti nuosavą nuotaiką. Taip nesąžininga, jai turėtų nerūpėti…

Ar bent jau nerūpėti tiek, kad paveiktų. Kas čia vyksta? Sulaužyta pagrindinė taisyklė! Čarli gaišo laiką kaltei, VISĄ SUKNISTĄ DIENĄ, o dabar, ir vėl, gadina sau nervus kažkokia labai jau sausa ir nevykusia meilės istorija.

Tokias, sumuštas buities ir vyriško nesupratimo, Šarlotė iš karto išmesdavo į šiukšlių dėžę, prieš tai uždėjusi štampą „Beviltiška“.

- Ir nuo to sykio jūs nekalbėjote….- ji tyliai ištarė, vengdama Kriso žvilgsnio.

Ir čia Šarlotė susidūrė su ta pačia dilema. Ji galėtų pasakyti tiesą, prisiimti pasekmes ir neišvengiamai sulaužyti pirmą taisyklę. Arba, galėtų pameluoti ir… Bet ne, ji nenorėtų prarasti Kristoferio pasitikėjimo. Jis buvo draugas, po galais, ne tik draugo brolis.

Nepaisant fakto, kad nežinojo apie ją plius minus nieko.

Ji tylėjo. Tylėjo taip ilgai, kad Krisotoferis neapsikentęs vėl įjungė šviesą. Tik tada ji vėl pakėlė akis, paskęsdama jo žvilgsnyje.

Ant liežuvio galo sukosi žodžiai, kad viskas bus gerai ir negadintų vaikinas jai ūpo. Tačiau Čarli neprisivertė jų ištarti, taigi laikė burną užčiauptą. Kristoferis jos nebespaudė, tik, vis dar nenuleisdamas akių, pakėlė ranką ir vėl išjungė šviesą. Jo ranka nusileido ant Šarlotės kelio, mat ji sėdėjo sulenktomis kojomis, užsidengusi jo švarku.

Šypsenos šešėliams visiškai nykstant iš veido, Šarlotė lėtai pakėlė savo delną ir uždengė juo Kristoferio plaštaką. Švelniai spustelėjusi, sunkiai atsiduso.

Kol jis negalėjo nustoti gailėtis savęs, Šarlotė negalėjo nustoti stebėtis.

Miela Pirmoji taisykle, tu buvai tvirta, griežta ir naudinga. Net gi su Jano, Dani bei Rudžio išimtimi, visada visada pasiteisindavai.

„Imti iš žmonių tik tai, kas teigiama. Mesti juos ir nueiti neatsisukant, kai tik jie sumano pasidalinti savo problemomis.“

Bet dabar….Ilsėkis ramybėje.

Kristoferis Vestas nei nesuvokė, kiek daug sulaukė iš Čarli tą popietę.

Rodyk draugams

  • Monthly

  • FRIENDS:

  • Meta

    • Subscribe to RSS feed
    • The latest comments to all posts in RSS
    • Subscribe to Atom feed
    • Powered by WordPress; state-of-the-art semantic personal publishing platform.
    • Firefox - Rediscover the web