BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas



According to Charlie

November 13th, 2010

Pasak Čarli: 22. šimtas penkiasdešimt keturi ir seksas ant kojų

Posted by Lali in Be temos

- Rudos ar juodos?- Čarli kilnojo nutįsusias pėdkelnes skirtingose rankose.

Dani garsiai atsiduso, čepsėdama ir raukydamasi nuo nemalonaus skonio burnoje.

- Nesakyk man, kad sugebėjau pramiegot….- ji suaimanavo, kilstelėdama rankas ir trenkdama į patalynę sau iš šonų.

- Neup. Pirma paskaita už dviejų valandų,- Čarli patikino, vis dar kilnodama pėdkelnes,- tai? Rudos ar juodos?

Susivokusi Danielė negalėjo patikėti savo akimis, todėl ji pasitikrino stalinį laikroduką du kart. Kartu paprastas, tai buvo vienas netikėčiausių dalykų, kuriuos ji matė. Penktadienio rytas, o tiksliau, penktadienio rytas po naktinės pamainos, o jos geriausia draugė atsikėlusi, atsibudusi ir netgi geros nuotaikos.

- Vau,- ji sumurmėjo, vėl nužiūrėdama Čarli nuo galvos iki kojų,- kas tau įgėlė? Juk dar vos prašvitę,- burbėdama ištempė kaklą ir apžiūrėjo draugės čiužinį.

Languotas apklotas dailiai patiestas, kelios pagalvės sukrautos į vieną bokštą, kurio viršūnėje sėdėjo pliušinis meškiukas. Tokios pat, žaislus primenančios šlepetės dailiai sustatytos palei čiužinio kraštą, atsuktos taip, kad snukučiai žiūrėtų vienas į kitą.

- Tu iš vis, miegojai?- šviesiaplaukė pasitikslino, įtarų žvilgsnį vėl atsukdama į draugę,- miegojai čia?

Šarlotės veide trūktelėjo lūpų kampučiai ir ji keistai išlenkė antakius, prieš prunkštelėdama:

- Tai žinoma. Kur dar? Tai va,- ji priglaudė pėdkelnes prie savo klostuoto kavos spalvos sijonuko,- galvojau rudas, tik mažiau denų, žinai, tinkamas permatomumas…

- Čarli, kelintą vakar grįžai?- Danielė nutraukė.

- Okei, juodos tada ir bus,- mesdama rudas per petį, ji dribo į krėslą ir ėmė raukti pėdkelnes, prieš kišdama vieną koją.

- Kai vengi mano klausimo, viskas atrodo dar įtartiniau,- Danielė išsišiepė, lipdama iš lovos. Vos pakeldama pėdas nuo kilimo, ji nuslinko iki lango ir ėmė krapštytis su sena rankena.- tu buvai su vaikinu, ar ne? Aš galiu tai užuosti,- vis dar nusisukusi pareiškė.

Sutrikusi Čarli paleido pėdkelnės kraštelius, pasuko galvą ir pauostė savo petį. Danielė tuo tarpu įveikė rankeną, plačiai atvėrė langą ir persivertė laukan. Ant palangės, iš kitos pusės, juodvi turėjo pastačiusios nedidelę plastikinę dėžę, kurią prilaikė keli sunkūs akmenys. Kai naktimis oras atvėsdavo, merginos naudodavo ją kaip nedidelį šaldytuvą. Tai labai praversdavo tokiomis progomis kaip ši: atsikėlus nori išskalauti burną kokiu nors gaiviu gėrimu, tačiau skirtis su lova tiesiog neįmanoma. Dani ištraukė nuo lietaus aprasojusią „Fantos“ skardinę ir apsisukusi pridarė langą.

Spragtelėjusi metalinę rankenėlę įsitaisė atgal į patalus. Ko kelių gerų, gaivinančių gurkšnių, ir intensyvaus spoksojimo į draugę, ji ėmė klausinėti toliau.

- Jei tai tik vaikinas, kodėl man nepapasakot?- vietoj atsakymo sulaukusi tik greito žvilgsnio per blakstienas, Dani pakėlė antakius,- ką, buvo taip ypatinga?

Čarli tyliai nusijuokė iš minties. Bet ji neketino leistis į smulkmenas, ar apskritai apie tai kalbėti: nenorėjo, kad Dani sužinotų apie problemas darbe. Geriausia tiesiog linksėti ir pritarti. Be žodžių, žinoma, nes su jais, paprastai, tik išsiduodama meluojant.

- Geeerai,- Dani pasiūbavo pirmyn atgal,- keičiant temą…- nusišypsojo, visiškai įsitikinusi, kad ankščiau ar vėliau gaus atsakymus,- ką tu veiki atsikėlusi dar prieš paskaitas? Ar turi eit į laidotuves ar ką?- ji kritiškai nužiūrėjo Šarlotės sijoną ir prie jo priderintą melsvų atspalvių bliuzelę. Didžiulė iškirptė, einanti nuo pečių kraštų iki pat liemenėlės viršaus tikrai nebuvo tinkama šiai progai,- ei. Palauk. Gal darbo pokalbį?- dabar jau ne juokaudama Danielė pasiteiravo.

- Tiesiog einu į miestą,- Čarli pašoko ant kojų ir patampė ploną medžiagą ties šlaunimis. Griebusi švarkelį nuo kėdės atlošo, užsimetė jį ir ištraukė ką tik išplautus, dar nuo džiovintuvo pasišiaušusius plaukus.

- Dabar pusė aštuonių!

- Mhm,- pasigirdo atsakymas. Traukdama lūpų dažus ir dailindama lūpas, Čarli tik palinksėjo.

- Bent taip galima paaiškint tavo keistumą. Milijonas metų, kaip nemačiau Šarlotės Lililton atsikėlusios ankščiau vidudienio. – Danielė pastatė skardinę ir pagriebusi pagalvę metė ją į draugę.

Čarli krūptelėjo, lūpdažiu nuvažiuodama per pusę veido. Atsisukusi išpūtė akis ir pamojavo delnu sau per skruostą, padailintą ilgu rožiniu pėdsaku.

- Taip tau ir reikia! Atsiranda kažkoks vaikinas, kuris sugeba tave išversti iš lovos taip anksti, ir man nepapasakoji?!

- A! O! Am,- Čarli pažiopčiojo, tada, Danielės pasipiktinimui, nusijuokė ir ėmė ieškoti servėtėlės,- nėra jokio vaikino, Dieve mano.

- Tada aš labai susirūpinsiu gyvenimu viename kambaryje…

- Ir aš netapau lesbiete!

- Visada yra koks nors vaikinas. Tai… Tai tavo genuose. Jau neatsimenu, kada buvo metas, kai neturėjai vieno… Ne, neatsimenu, kada buvo metas, kai neturėjai dviejų vienu metu!

- Dabar jau perdedi,- Šarlotė išžiopčiojo, valydamasi skruostą priešais veidrodį. – tavo žiniai, susitikinėjimas ir santykiai yra du skirtingi dalykai.

- Puiku. Tada pasakyk man, kas vyksta, arba aš tiesiog padarysiu išvadą, kad artėja pasaulio pabaiga,- Danielė užsimojo ir metė kitą pagalvę. Ji išsižiojo ir greitai delnu užsidengė burną, kai antroji pasiekė lygiai tą patį efektą,- oj. Aš maniau, dabar jau pasilenksi.

Šarlotė lėtai atsisuko, prisimerkė, sugriežė dantimis ir vėl nusisuko. Danielė teatrališkai atsiduso ir vėl pasiėmė Fantą į rankas. Baksnodama nagu į skardinę, ji smalsiai stebėjo, kaip draugė taisosi ir tvarkosi plaukus. Šiai ėmus iš spintos traukyti batų dėžutes, ji neištvėrė ir vėl prabilo.

- Ko ieškai?

- Sportinių batelių.

Dani pirštas sustingo, akys išsipūtė. Šarlotė Lililton niekada neavėjo sportinių batelių. Būdama metro penkiasdešimt keturių centimetrų, ji visada nešiodavo ką nors su kulniukais.

- Ta prasme… Sportinių?

- Jap,- atradusi ko reikia, Čarli vėl prisėdo ant kėdės.- aš einu į miestą. Pėdomis.

- Prie pėdkelnių? Ir tos iškirptės?

- Kaip manai, tokio ūgio, mano pėdos ne per didelės?- regis, rimtai susikaupusi ties šiuo klausimu, Čarli pasiteiravo.

- Tavo batų dydis toks pat kaip mano, o aš daug aukštesnė…- Dani nutilo likus pusei neišsakytos minties, kai jos akys užkliuvo už kambario durų.

Jos ne tik buvo pravertos: tarpduryje, atsirėmęs į staktą, stovėjo žmogus. Danielė neturėjo nei menkiausio supratimo, kada Kristoferis čia atsirado, ir kiek laiko jau klausosi pokalbio. Apsirengęs džinsais ir kostiuminiu švarku, atraitytomis rankovėmis, aptemptu megztuku po apačia, dar šlapiais po dušo plaukais. Dani akys kiek užtruko ties vaikino “V” formos gilia iškirpte, kur nuo kaklo kabėjo metalinis niekutis, tiesiog kviečiantis atkreipti dėmesį į krūtinę. Pirma merginai į galvą šovusi mintis buvo „seksas ant kojų“, tačiau prisiminusi, kas čia toks, ji išpurtė idėją galvos kratymu.

- Kokį velnią tu čia darai tokioje ankstybėje?- atsikrenkštusi paklausė. Pyktis jos balse, žinoma, buvo nukreiptas į faktą, kad Dievas nesąžiningai apdovanojo du brolius.

Kristoferis trumpam atplėšė akis nuo Šarlotės, kuri vis dar žaidė su batų raišteliais.

- Aš atėjau jos.

Šie trys žodžiai šviesiaplaukės mintyse nuskambėjo visiškai ne taip, kaip ji manė, kad turėtų nuskambėti. Tačiau mintis vystyti Danielė neturėjo laiko, nes koridoriuje už Kriso nugaros pasirodė Jano figūra. Susiraukęs, susivėlęs, tik su boksininko kelnaitėmis, jis svirduliavo merginų kambario link.

- Šiknakrušys,- jis sumurmėjo, pastumdamas brolį pečiu ir įvirsdamas į vidų. Nieko nelaukęs, nusliūkino iki lovos ir dribo šalia Danielės.

Dani atplėšė akis nuo Jano, greitai apsikeitė žvilgsniais su Čarli ir klausiamai pažiūrėjo į Krisą.

- Jis tikras žavumėlis rytais,- Kristoferis nusišypsojo, atsisukdamas į Šarlotę,- pasiruošusi?

- Pasiruošusi kur?- Dani cyptelėjo, delnais stumdama limpantį Janą tolyn.

- Aš aprodysiu Krisui miestą,- Čarli paaiškino, stodamasi ir griebdama rankinuką,- mėnuo čia, o jis dar nieko doro nematęs.

Krisas nekantriai patrypčiojo, tada užmetė ranką Čarli per pečius ir sverdamas žemyn, ėmė tempti lauk iš kambario.

- Nemanau, kad ką nors man doro ir parodysi, maže,- juokdamasis kitos rankos delnu, suspaustu į kumštį, ėmė trinti Čarli viršugalvį.

- Žinai, iš taip žemai man labai patogu trenkti tau į šeimos brangenybes!- juokdamasi, jau iš koridoriaus mergina klykė,- ką tik susišukavau!

- Ką tik susišukavau!- pamėgdžiojantis Kriso balsą pakeitė tolimas dundėjimas laiptais.

Danielė vos neiškrito iš lovos, versdamasi, kad galėtų kuo daugiau pamatyti. Draugams dingus, ji atsisuko į Janą ir klausiamai pakėlė antakius.

- Nieko nežinau,- Kristijanas sumurmėjo, trindamas skruostą į merginos šlaunį.- jis atėjo baisiai anksti, pažadino mane…

- Ko jis norėjo?

- Kvailo lygintuvo… Jis klausė kur kvailas lygintuvas, nes staiga prisireikė išsilyginti marškinius! Kurių asilas net nedėvėjo! Pakeitė trejais, kol apsisprendė… Vienu ar dviem žodžiais. Manau, jis žydras. Ilgiau puošiasi nei judvi su Čarli kartu sudėjus.

Danielė kandžiojo apatinę lūpą, susimąsčiusi žiūrėdama į sieną priešais. Jos galva lėtai pasisukiojo į šonus.

- Nėra dar gimusio žmogaus, kuris puošiasi ilgiau nei aš ir Čarli… Ir…Nemanau, kad jis gėjus, Janai. Tikrai nemanau.

Rodyk draugams

November 4th, 2010

Pasak Čarli: 21. Rytiniai pokalbiai ir juodos avys

Posted by Lali in Be temos

Auštantis rytas pagaliau užliūliavo namą. Kiekvienas padavėjos, grįžtančios iš darbo žingsnelis atrodė be galo triukšmingas miegančiųjų tyloje. Užrakinusi pagrindines duris ji ėmė dėlioti pėdas dar atsargiau. Medinės grindys buvo tikros išdavikės, girgždėdavo netgi paliestos plunksnos.

Šarlotė nesivargino nusirengti: padarys tai vonioje, iš kurios garsas prasimuša sunkiausiai. Įsliūkinusi į svetainę metė vienui vienintelį žvilgsnį stalo pusėn, kur apšviestas kompiuterio šviesos, susikaupęs sėdėjo Rudis. Nuo jo ausų karojo ausinukų laidai, bet kažkaip susigaudęs vaikinas vis tiek mostelėjo delnu.

Čarli šyptelėjo ir ėmė kopti laiptais. Mergina dirbo penkis, kartais šešis kart per savaitę: prie jos naktinių grįžimų namų gyventojai jau buvo pripratę. Tačiau tai buvo trečias sykis, kada Šarlotė parsiranda su saule, ir ji nenorėjo, kad šis kartas būtų lemtingas.

Tik ne šis kartas. Praeitus du sykius, kuriuos kiekvienas normalaus mąstymo žmogus būtų palaikęs atsitiktinumais, mergina parmindavo namo dviračiu. Ji būdavo perspėta iš anksto, kad teks dirbti ilgai. Tačiau šią naktį Šarlotę iš darbo parvežė pats savininkas. Ji galėjo tik įsivaizduoti, ką pasakytų Danielė, pasižyminti drakonės mamos charakteriu.

Per daug paranojiška, per daug globojanti, per daug įtari. Šarlotė uždarė vonios duris iš vidaus ir lengviau atsiduso. Ji nusimetė paltuką ir batelius, rankinuką išvertė ant drabužių krūvos. Pavargusiomis rankomis atsuko du čiaupus ir pasilenkusi apšlakstė veidą vandeniu. Kai vėl pakėlė galvą, veidrodyje ją pasitiko kaliausė juodais paakiais ir pernelyg išblyškusia oda. Vėjo sutaršytų plaukų kuokštuose kyšojo mažas rožinis kaspinėlis: vienintelė graži detalė visame peizaže.

Nusprendusi ignoruoti tai, ką mato, ji skubiai išsišveitė dantis ir ėmė kuistis nešvarių drabužių spintoje. Neradusi nieko nuosavo, pašniukštinėjo ir berniukų pusėje. Jos akys užkliuvo už rašalo spalvos medžiagos, puoštos auksinėmis gėlėmis.

Čarli ištraukė havajietiškus marškinius, tyliai sukikendama. Kažkas vis dėl to juos nešiojo, jei šie atsidūrė skalbinių lentynose. Paraginta vidinio velniūkščio, Šarlotė išsinėrė iš savų drabužių, ir, likusi tik su kelnaitėmis ir nėriniuota liemenėle, užsivilko havajietiškuosius. Jų rankovės styrojo į šonus susiformavusios į juokingus trikampėlius, smarkokai per didelės lieknoms rankoms. Apačia beveik siekė kelius, daugiau įkirpta ties šlaunų šonais.

Susirinkusi visus reikalingus daiktus, pati juokdamasi iš šio nedidelio pokšto, mergina tyliai išsliūkino iš vonios ir nušuoliavo koridoriumi. Ji stabtelėjo ties savo buvusio kambario durimis: šios buvo praviros. Šviesos ruožas, sklindantis nuo koridoriaus lempos, apšvietė gabalą kilimo ir dalį lovos. Toje lovoje, Šarlotei tik spėjus susekti daiktų kontūrus, gulėjęs žmogus staiga sujudėjo ir pakėlė galvą.

Vieno žvilgsnio Čarli pakako, kad suprastų, jog miegu kambaryje net nekvepia. Apsidairiusi ji priglaudė delną prie medžio ir pastūmė duris tiek, kad galėtų žengti vidun. Krisas vis dar laikė iškėlęs galvą, stebėjo įsibrovėlę keistomis, negyvomis akimis. Mergina sekundę netgi pagalvojo, kad Kristoferis miega atsimerkęs, bet kitą akimirką vaikinas garsiai atsiduso ir vėl krito į patalus.

Ji prikando lūpą, nuslinko delnu žemyn iki rankenos ir suėmė ją, ketindama uždaryti duris iš lauko pusės.

- Čarli,- Krisas tyliai sumurmėjo, sustabdydamas merginą.

Ji iškvėpė laikytą orą ir be garso suaimanavo. Pirmasis žvilgsnis buvo teisingas, o balsas tik paliudijo liūdesį. Šarlotė nenorėjo kvaršinti sau galvos kitų problemomis, šią naktį ji troško būti viena. Tačiau bendra nuotaika paskatino merginą grįžti ir uždaryti duris iš vidaus.

Šarlotė pėdino į Rudžio, Jano lovas šimtus kartų. Tam, kad kartu pažiūrėtų filmą, pavalgytų, paplepėtų ar paerzintų. Kelionė pas Kristoferį niekuo nesiskyrė, išskyrus, žinoma, faktą, kad ji eina ė savo senąją lovą.

Ryžtingai pakėlusi antklodę toje pusėje, kur vaikinas buvo palikęs daugiau laisvos vietos, ji smuktelėjo į patalus, ir išsitiesė taip, kad galva atsidurtų ant pagalvės. Iškišusi rankas laukan, smalsiai žvilgtelėjo į priekį. Jos pėdų išsikišimai buvo daug arčiau nei jo ir atrodė gana juokingai.

- Graži pižama,- vaikinas vėl suburbėjo, nei nepasukdamas galvos į naują lovos draugę.

Čarli atsiduso, pasimuistė ir įsispoksojo į lubas. Abu gulėdami plačiai atmerktomis akimis, jie kurį laiką klausėsi vienas kito šnopavimo – vienintelių garsų kambaryje.

- Aš pasiilgau savo lovos,- ji pranešė pašnibždomis, pirštais bėgdama per patalynę sau iš šonų.

- Šiandiena vonioje užtikau Janą ir Dani,- vaikinas atsakė, tingiai mirksėdamas.

- Mano bosas skiriasi,- Šarlotė išbėrė vos girdimu balsu.

- Ji buvo užšokusi ant jo.

- Jis nakvoja ant sofutės darbuotojų kambaryje.

- Jie bučiavosi.

- Vaikšto susiraukęs, susivėlęs, susiglamžęs. – kalbėdama ji pakėlė ranką ir ėmė ore paišyti nematomus ornamentus.

- Jie man priminė Skarlet. Aš pasiilgau…

- Jis atleidinėja žmones…

- .. Skarlet… Aš nežinau, kaip man be jos gyventi.

- Ant manęs išsilieja dažniau nei ant kitų.

- Jei ji man neatleis…

- Jei jis mane atleis…

Kristoferis garsiai įkvėpė ir prisipažino:

- Aš velniškai bijau.

- Aš labai labai bijau,- Čarli sukuždėjo tuo pat metu, nei negirdėdama, ką jis murma.

Jie abu nutilo, mintyse atsargiai vertindami vienas kito baimes. Šarlotė bandė save įtikinti, kad nėra kalta dėl Kristoferį ištikusios nelaimės: juk, jei Skarlet iš ties norėtų, galėtų paskambinti dar kartą ir išsiaiškinti, ar ne? Krisas kovojo prieš į kraują įaugusius stereotipus, bandydamas suvokti, suprasti, kaip paprasčiausias padavėjos darbas, už kurį moka grašius, gaunamas tikriausiai kiekvienoje iš tūkstančių kavinių, gali būti toks svarbus.

- Jei aš prarasiu šį darbą… Tai vienintelės mano pajamos. Nuo algos,- ji bedė pirštu į vieną šoną, tada į kitą,- iki algos.

- Negi tavo tėvai, ištikus bėdai, nesiųstų pinigų?- Kristoferis nepatikliai paklausė. Čarli juk visai dar vaikas, sunku patikėti, kad kas paleistų ją į pasaulį tokią mažą, basą ir paliktų be paramos.

- Patėvis, kartais,- ji gūžtelėjo, ir tada, tokiu tyliu tonu, kad Krisui reikėjo paslinkti galvą arčiau, jog išgirstų, pridėjo,- mama nesiunčia… Nuo pat tada, kai…

Tęsinio nebuvo, ir Kristoferis pagavo save situacijoje, kada reikia pasirinkti tarp graužiančio smalsumo ir taktiško atsitraukimo. Smalsumas nugalėjo:

- Nuo tada, kai..?

Iš Šarlotės gerklės pasigirdo keistas garsas: urzgimo ir inkštimo mišinys.

- Tarkim, dailė ir meno istorija – ne pirmas dalykas, kurį studijuoju. Metus pirmąjį ji… Supyko. – mergina vėl kalbėjo be galo tyliai,- ji visą gyvenimą pyksta… Jei ne dėl vieno, tai dėl kito… Juoda avis, juoda avis, aš juoda avis. – niūniuodama iškėlė rankas virš galvos ir ėmė mosikuoti kumščiais.

Prie jos tuojau pat prisidėjo dar du, daug stambesni, ir tvardomas baritonas ėmė dainuoti kartu:

- Juoda avis, juoda avis, aš juoda avis!

Jie pabaigė liūdnai juokdamiesi, vis dar nepaleisdami iš akių lubų. Šypsenos lėtai nuslopo, veidai pamažu ištįso.

- Mano brolis yra maniakas,- ji vėl prabilo po kurio laiko, net nebūdama tikra, ar Krisas nemiega,- jam apie dešimt metų. Mama vadina jį Dievo dovana, angeliuku. Mano mama labai religinga, beje. Ir vis tiek. Žinai, koks švelniausias vardas, kurį ji panaudojo, šaukdama mane?

- Mane, geriausiu atveju, šaukia čempionu. Netgi mama. Tai tiesiog keista. Brrr,- Kristoferis nusipurtė, trumpam užsimerkdamas.

- Kartlota. Tai ispaniška Šarlotė, žinoma. Tai va, mano brolis, kai nevaidina angeliuko, gaudo nekaltus katinukus ir juos raišioja! Kiek nekaltų žiurkių yra išskrodęs… Kartą paliko vieną mano kambaryje… Žinoma, mama rado. Ir mane, tada dvidešimtmetę…

- Tau dvidešimt??

- …apkaltino gyvūnų kankinimu ir nesveiku humoro jausmu. Jo, kurgi ne. Ir išsikeikė kaip nei viena dora tikinčioji nesikeiktų. Kai ji supyksta – pradeda keiktis ispaniškai. Mano, kad Dievas ispaniškai nesupranta.

- Maniškė griebia džino butelį.

- Apie tėvą jau net nekalbu!

- Aš apie tėvą nenoriu kalbėti,- Kristoferis papurtė galvą ir sekundei žvilgtelėjo į mergaitę šalimais.

Suraukusi kaktą, Čarli ėmė burbėti:

- Nei nepažįstu jo.

- Kartais man atrodo, kad nenorėčiau pažinoti jo…

- Jis girtuoklis ir… et. Girtuoklis.

- Jis toks tobulas, perfekcionistas, narcizas…

- Ir dar prasigėręs iki visiško girtumo…

- … egocentriškas, godus, manipuliatorius…,- kartą pažvelgęs, jis sukiojo ir sukiojo akis.

- Visiškas girtuoklis!

- …kaprizingas ir aš niekada negaliu jam įtikti. Vos tik įveikiu vieną užduotį, jis atrandą naują sritį, kurioje turiu išsikovoti kažkokią suknistą pagarbą tėvo aky…

- Aš buvau vienos nakties klaidelė.

Tai nutildė Kristoferį.Išgirdęs šiuos žodžius, tartus tokiu giliu, jausmingu balsu, vaikinas nesusilaikė ir ištiesė ranką link jos veido. Atsargiai priglaudęs pirštus, nubraukę plaukus nuo kaktos. Argi ne taip guodžiami vaikai? Glostant?

- Sunku tave vadinti padariniu,- jis garsiai nusišypsojo.

Šarlotė automatiškai griebė jo plaštaką ir numetė šalin.

- Tu gana nuostabi, Čarli.- jis pabaigė mintį, bandydamas ignoruoti nepasitenkinimą dėl jos veiksmo.

- Žinau! Aš esu nuostabi!

Vaikinui prireikė kelių sekundžių susivokti, kad jos balse negirdėti nei sarkazmas, nei ironija.

- Nelabai kukli, bet… Gana miela. – jis pridėjo.

Čarli staigiai pakreipė galvą į šoną. Šypsenai pražystant lūpose, ji tekštelėjo delnu Krisui per nosį ir ėmė stumti jo veidą tolyn, sukdama galvą. Kristoferis griebė tą ranką aukščiau alkūnės, timptelėjo aukštyn ir apvertė merginą per save. Risdamiesi jie nenustojo juoktis kol abu apsikeitė lovos pusėmis.

- Aš pasiilgau savo lovos!- Čarli šūktelėjo pilnu balsu, pakeldama galvą, ir taip, kaip buvo nusileidusi ant pilvo, mesdama ją atgal į pagalvę.

- Tiesiog pabandyk pagauti suknistą miegą,- nusisukdamas į sieną, vaikinas garsiai iškvėpė.

Šarlotė irgi pasuko galvą į kitą pusę, susirietė tarp patalų, užsitempė kuo daugiau paklodės savo pusėn. PO kelių sekundžių tylos, ji užsimerkė, nustodama muistytis, leisdama per naktį išvargintam kūnui atsipalaiduoti.

Minutės keitė viena kitą, o Kristoferis negalėjo nurimti. Jis jau pasigailėjo nusiuntęs Čarli miegot: juk neišsikalbėjo apie savo bėdas su Skarlet. Taip nesąžininga: Šarlotė turi dar visą istoriją išklausyti.

Vietoj to, kad ją žadintį, jis tyliai uždainavo:

- Juoda avis… Juoda avis…

Vaikinui atsakė tik tylus, trūkčiojantis knarkimas. Kažkodėl garsas priklijavo blausią šypseną jo veide visam likusiam bemiegiam rytui.

Rodyk draugams

November 3rd, 2010

Pasak Čarli: 20. Rudens rutinos ir keisti viršininkai

Posted by Lali in Be temos

Į Braitoną atėjo ruduo, per kelias dienas ištuštindamas bangų taršomus paplūdimius, paslėpdamas blausią saulę už tuntų plaukiančių pūkų debesų, blizgindamas gatves ir namus lietumi, košdamas juos vėjais. Rekordiniu greičiu centro kavinukės susirinko lauko kėdutes bei staliukus. Kas savaitę vykstantys požeminiai koncertai, spektakliai, ir kitokie renginiai iš ties pasislėpė rūsiuose ir barų glūdumose.

Pirmadienis, antradienis, trečiadienis priklausė mokslams. Tūkstančiai studentų kasdien pildė klases bei auditorijas. Milijonai naujų ir ne tokių naujų minčių kasdien palikdavo lūpas, pamažu stumiantis per sistemos suderintas vadovėlių programas.

Kristoferis ir Danielė visa galva nėrė į rutiną, praleisdami universitete rytą, pietus ir vakarą. Jie susiskirstė studijų grupėmis, susidarė tvarkaraščius, šturmavo bibliotekas. Knygų bokštai vis kilo ir kilo: iš pradžių tieks Dani, tiek Kriso kambariuose, ant palangių, ant stalų, fotelių ir grindų. Bet tada jie pradėjo plisti po namus ir tai jau tapo problema Kristijanui.

Radęs vadovėlį apie Artimųjų Rytų ekonomiką po savo užpakaliu ant svetainės sofos, jis pašoko keikdamasis iš visų jėgų.

- Nesveiki!- sušuko, kad būtų išgirstas ir metė knygą per visą kambarį. Skrydis buvo sėkmingas, išsklaidęs puslapius iš viršelio rėmų palei laiptų aikštelę.

Endriu Braunas nebuvo mokslo mėgėjas. Jis laikė save protingesniu už savo profesorių ir iš dalies buvo teisus. Sistemų laužymas, programų kūrimas, „power Point‘as“ buvo tarsi skaidrus tvenkinys ir Rudis jame jautėsi tarsi žuvis. Vadovėliai jo negąsdino. Vadovėliai jį juokino.

Jei viskas priklausytų nuo Rudžio, jis tą knygą, ant kurios vos nepaslydo nulipęs laiptais, būtų panaudojęs vietoj tualetinio popieriaus. Kiekvienas bent kiek mąstantis žmogus susivokia, kad informacija daug geriau konservuojasi kompiuterinėje atminties plokštėje!

Šarlotė dievino savo nešiojamąjį kompiuterį ir jo atminties plokštę. Ji galėjo praleisti valandų valandas naršydama internete, rydama romantines komedijas ir rankiodama gražiausių dainų žodžius. Užsidėjusi milžiniškas ausines, dydžių proporcijomis gąsdinančias kaip ir jos šlepetės, spragsėdama po klaviatūrą kaip tikras sprinteris, ji ieškodavo širdį glostančių minčių ir išrašydavo jas į sąsiuvinuką. Vėliau, atsakinėdama į dešimtis laiškų, atkeliavusių iš viso pasaulio, mergina panaudodavo vieną ar kitą frazę.

Vadovėliai jai nerūpėjo. Jei Čarli ir nebūtų paisiusi nuosavos taisyklės „nesigailėk to, ko nenorėjai daryti ir nepadarei“, knygos ją būtų tik erzinusios. Jos priminė apie universitetą, į kurį mergina užsukdavo labai retai. Jos priminė apie studijų grupę, nuo kurios slepiantis Čarli ištrynė visas anketas iš bet kokio socialinio, pažintinio ar šiaip plepesių puslapio internetinėje erdvėje.

Bet Šarlotė nesigailėjo savo poelgių. Dažniausiai bent jau stengdavosi nesigailėti.

„Karalių namuose“ atsiradus dar vienam, kitų pripažintam gyventojui, darbo dienų rutina beveik nepatiko. Labai ankstyvą rytą Kristoferis, Danielė ir Endriu puškuodavo į universitetą. Labai ankstyviems priešpiečiams Kristijanas išsiropšdavo iš lovos ir važiuodavo į bent kokią tą dieną dar vykstančią paskaitą. Labai ankstyvą popietę Šarlotė pagaliau palikdavo savo kambarį ir išsinerdavo iš pižamos.

Į pavakarę Kristijanas, Kristoferis ir Endriu grįždavo namo, palikę Danielę viename iš tūkstančio popaskaitinių užsiėmimų, kuriuose ji lankėsi. Rudis tuojau pat sėsdavo prie savo kompiuterio, neliesto lygiai keturiasdešimt minučių, kurias suryja kelionė namo. Kristijanas užsidarydavo virtuvėje, eksperimentuodamas su dar vienu patiekalu. Kartais, pritrūkus ingredientų, su keiksmų lavina pilančia burna, jis lėkdavo į parduotuvę.

Gurgiančiais pilvais ir keistomis, nelogiškomis šypsenomis veiduose, Šarlotė ir Kristoferis įsitaisydavo ant laiptų pakopų ir pasakodavo viską, ką nuveikė per dieną ar naktį. Dažnai jų rankose gulėdavo puodelis karštos kakavos ar dubuo su Jano keptais sausainiais.

Tada, lauke jau sutemus, nesulaukus vakarienės, Čarli kildavo iš vietos ir puošdavosi savo padavėjos uniforma. Iki pat autobuso stotelės ji keliaudavo pasipuošusi aukštakulniais bateliais, kuriuos darbo metu pakeis patogios guminės šlepetės. Kelionės iki Hario užeigos metu, ji skruostu ramstydavo viešojo transporto langus, svajingai skaičiuodama riedančius lietaus lašus ar pakelėje pasitaikiusius medžius.

Lygiai tuo pačiu metu Krisas sėdėdavo ant palangės savo kambaryje, skaičiuodamas lašus, riedančius stiklu, medžius, augančius kieme. Antruoju atveju rezultatai niekada nepasikeisdavo, tačiau vaikinui procesas padėjo galvoti. Ir tada, po ilgos valandos mąstymo, jis pagaliau pasiryždavo surinkti jos numerį ir palikti balso žinutę. Šioji beveik niekada neatitikdavo iš anksto surepetuotų žodžių, kadangi Kristoferis Vestas, sutrikęs, pasimetęs ir vienišas, dažnai spontaniškai imdavo keiktis ar grasinti, kosėti ar velti žodžius, tol, kol visagalis signalas ragelyje nepaskelbdavo dar vienos žeminančios sesijos pabaigos.

Emociškai išsekęs jis galų gale nusileisdavo į virtuvę, kad kartu su Rudžiu, broliu ir ką tik grįžusia Daniele valgiu užpildytų tuštumą viduje.

Savaitgalis buvo tas metas, kai gyvenimas nusidažydavo kitomis spalvomis. Jis buvo laukiamas ir išsvajotas, tačiau ateidavo tik po sunkių keturių darbo dienų.

Paskutinį ketvirtadienį, tiksliau penktadienį, kadangi laikrodžio rodyklės jau skelbė dvi valandas po vidurnakčio, Čarli skudurėliu trynė tuščius staliukus. Niūniuodama vieną savo mėgstamiausių dainų, Enrikės Iglesijo „Didvyrį“, ji greitai nužvelgė dar kelis likusius lankytojus.

Porelė kampe, su dar viena istorija, pasakojama kūno kalba, merginą nuvylė. Jiedu priminė Kristijaną ir Danielę, nesusivokdami savo poelgiuose, nežinodami ko nori ir negalėdami subręsti. Žinoma, Šarlotė laikė save teisia, visa šitai nuspręsdama vien iš šono.

Ir šviesiaplaukė mergina palei barą, šiauduku lėtai skrodžianti skaidrų skystį savo taurėje. Visą vakarą ji buvo viena, žinoma, savo trumpa juoda suknute viliodama vaikinus kaip bites, ir keliais žodžiais tuojau pat jų atsikratydama. Čarli permatė ją kiaurai. Tie nekalti žvilgsniai pro plaukų kaskadą, kitos baro pusės link… Įsitempianti nugara kiekvieną kartą kai Tomas, barmenas, eidavo pro šalį… Ak, ženklai...

Pasikišusi po smakru kiek įmanoma daugiau padėkliukų su prieskoniais, Šarlotė grįžo atgal prie baro ir sumetė juos ant paviršiaus. Greitai peršokusi per viršų, ji ėmė kraustyti buteliukus lauk iš lėkštučių, ir skudurėliu blizginti pigų skardinį jų paviršių.

Tomas prisėlino ir sustojo visai šalia, šveisdamas tą pačią stiklinaitę, kurią valė ir penkiolika minučių prieš tai, kai Čarli į jį žiūrėjo.

- Pss,- jis sukuždėjo kiek pasilenkdamas. Be kulniukų padavėja atrodė juokingai mažutė.

- Tu jai patinki,- mergina atsakė, pakeldama akis ir draugiškai nusišypsodama.

- Eik tu sau, su savo minčių skaitymais,- tomas papurtė blizgančią beplaukę galvą ir kvailai išsiviepė.

- Ką jau moku, tą jau moku.

- Bet ar tu tikra? Ir ką man dabar daryti? Mestelk kokią gudrią kabinimo frazę, ką? Po trijų valandų darbo aš nebegaliu galvoti.

- Tomai,- Čarli jam niukstelėjo,- liko dešimt minučių iki uždarymo, o ji vis dar čia. Manau, kad net jei pradėsi pokalbį pasakodamas, jog nešioji sauskelnes suaugusiems, ji ištirps vietoje. Susiimk! Nenuvilk mergaitės.

Barmenas nužvelgė Čarli nepasitikinčiomis akimis ir ėmė svarstyti paprasčiausią atsitraukimą.

- Ei,- Šarlotė tarė perspėjamu tonu,- čia viskas labai paprasta..

- Aha, tikrai,- netikėdamas Tomas palinksėjo.

- Tikrai,- ji užtikrino,- tu žiūri į ją. Ji žiūri į tave. Nereikia labai gerai pažinoti žmogaus, kartais tiesiog išvaizda užkabina. Žiūri, vadinasi patinka. Patinka tai dar ne meilė, Dieve, nepanikuok.

Barmenas atsirėmė alkūnėmis į barstalį, paslapčiomis žvilgčiodamas į šviesiaplaukę. Tada, su valiūkiška šypsena veide, jis tyliai paklausė kolegės:

- Kaip manai, ji pasirašytų vienos nakties nuotykiui?

Čarli aiktelėjo ir puolė Tomą skudurėliu, per kelias sekundes prajuokindama jį iki ašarų.

- Būk džentelmenas Tomai, kurio pavardės neatsimenu! – Čarli grasino, atkišusi pirštą,- kurk romantišką istoriją! Kurią ne gėda būtų anūkams pasakoti!

- Čarli,- Tomas pakėlė antakius,- rimtai?

Rudaplaukė vėl atsisuko į barą, akies kampučiu žvilgtelėjo į Tomo „išrinktąją“ ir garsiai atsiduso. Ženklai… Kad ir kaip bežiūrėsi, to lūpų kramtymo, suknelės timptelėjimo atveriant geresnį krūtinės vaizdą ir liemenėlės pasitaisymo pro akis nepraleisi.

- Taip. Ji pasirašytų vienos nakties nuotykiui. – ji turėjo pripažinti.

Čarli šyptelėjo, kai Tomas vos nesukaukė kaip vilkas iš animacinio filmuko, pamatęs gražią merginą. Jis jau buvo pakeliui užkalbinti šviesiaplaukės, kai pro užuolaidą išlindo Hario galva.

- Čarli?

- A?- padavėja atsisuko.

- Į mano kabinetą.

Buvo keista stovėti priešais šį stalą, nežinant ko laukti. Šį kartą ji lyg ir nieko nepadarė, bent jau kiek atsimena. Mintimis bėgdama per visą vakarą, ji laukė, kada bosas ištrauks nosį iš kelių popierių ir pagaliau teiksis pasakyti ko nori.

- Hari,- ji tyliai kreipėsi, pasilenkdama ir pabelsdama į medį jam po nosimi.

- Jau baigei su staliukais?- jis nuleido dokumentus ir pakėlė galvą.

Šarlotė sunkiai nurijo seilę. Paprastai ji žinodavo, kaip bendrauti su bosu. Mergina galėjo pasigirti puikiais darbiniais santykiais. Kartais, ir tikrai ne šį vakarą, ji vadindavo Harį savo draugu. Du metai tarnystės jo užeigoje leido Čarli sakyti ką nori, daryti beveik ką nori.

Atrodo šį vakarą bosas tikrai nusprendė elgtis bosiškai. Kaip ir visą šią savaitę jis atrodė rimtas ir susikaupęs, pernelyg susiraukęs, kad kas drįstų žengti į jo kelią. Padavėjos, barmenai, sandėlio darbuotojai vengė viršininko kaip maro, bijodami lyg iš niekur besipilančių šauksmų, kuriais ponas Harisonas dalindavo savo darbuotojus.

- Tik prieskoninės liko,- Čarli atsakė, siūbuodama ant kulnų. Ji jau svajojo apie namus, šiltus patalus, rytoj išaušančią išeiginę dieną.

Haris linktelėjo, spoksodamas į ją tuo keistu žvilgsniu, kurį Dani būtinai būtų pavadinusi iškrypėlišku. Čarli stengėsi nepastebėti. Juk be abejonės kaltas apšvietimas. O ir vėl susiglamžę marškiniai, ir vėl neskustas veidas taip pat, be abejonės , turėjo kokį paaiškinimą.

- Baigusi peržiūrėk alkoholio atsargas, skaičiai kažkokie įtartini atrodo. Būtų gerai, kad dar šį vakarą sumatuotum likusias servėtėlių dėžes, taip pat priemonės tualetams. Mus ką tik paliko Džeremis, kol nesuradau jam pamainos, kažkas turi atlikti jo darbą.

Čarli nurijo paniką ir atsargiai paklausė:

- Kodėl aš?

- Nes aš taip pasakiau.

- Bet čia ne mano darbas!

- Tavo, jei taip liepia viršininkas,- atsilošdamas kėdėje, Haris sunėrė rankas.

- Bet nei servėtėlių nei šikpopierio niekas neveš savaitgalį! Tai kodėl tą daryti reikia dabar!- ji bandė prisišaukti blaivų boso protą.

- Nes aš taip pasakiau!- Haris riktelėjo, priversdamas merginą krūptelėti.

Čarli sugriežė dantimis ir beviltiškai apsidairė aplinkui.

- Kokia problema, Šarlote?- vyriškis paklausė grėsmingai tyliu balsu.

- Aš tik… Už pusvalandžio išvažiuoja paskutinis autobusas,- ji mostelėjo į langą,- aš turėsiu pėdinti pėstute? Po šešių valandų darbo? Kodėl Tomas negali to padaryti, juk jis pradėjo tik vienuoliktą!

Haris perbraukė delnu sau per šiaudus primenančius plaukus ir giliai atsiduso.

- Tiesiog paklusk vieną sykį, gerai? Aš tave parvešiu namo. Vis tiek turiu likti ir tvarkytis su šiomis sąskaitomis,- vengdamas jos akių, mosavo palei stalą.

Haris demonstratyviai griebė vieną numestų popierių ir ėmė skaityti. Jis netruko ilgai: privalėjo pakelti akis į padavėją, mat ši nekrustelėjo iš vietos.

- Dar kas nors, Šarlote? Būtų gerai, kad pabaigtumėme iki ryto, nemanai? Tad bėk, duok rankelėms darbo.- jis nutilo, laukdamas atsakymo, bet Čarli nenustojo spoksojusi: baimė ir nerimas sustingę jos veide,- po galais, Lililton, gali krutėti? Arba sakyk, kas ne taip?

Šarlotė nurijo seilę ir papurtė galvą, stengdamasi atsikratyti paikų minčių.

- Eaam. Tik sąskaitos.. Ar jos netvarkomos mėnesio gale?- ji suvapėjo, eidama lauk pro duris.

Vos uždariusi jas, Čarli ėmė kuistis mažytėse juodos prijuostėlės kišenėse. Ji ištraukė mobilųjį telefoną, susirado Danielės numerį ir jau pasiruošė spausti skambinimo mygtuką. Paskutinę akimirką persigalvojusi, ji lėtai nuslinko sandėlio link.

—-

Atsakymas Simai: jop, ji viso proto. Jos durnystėms yra paaiškinimas.  Ateity lygiai tuo pačiu ir Krisas ją apkaltins, tai Čarli išpils kaip didelė. Be to, rimtoje situacijoje ir ji visai rimta. Aš jau kaip ir ruošiuosi rimtesnes situacijas aprašinėti.

Rodyk draugams

November 2nd, 2010

Pasak Čarli 19: anatominiai ženklai ir kitos staigmenos

Posted by Lali in Be temos

Danielė perkėlė per galvą ant vieno peties nešiojamą kuprinę ir numetė ant sofos. Pati sudribusi į minkštas pagalvėles, užsikėlė kojas ant staliuko ir įsitaisė patogiau. Šalimais, guli visa tona užduočių, kurias reikia atlikti artimiausiu metu. Savaitės pradžia universitete buvo labai sunki: regis prasidėjus rudeniui profesoriai nebeatleidžia vis dar nusiteikusiems atostogauti.

Buvo ketvirta popiet, o ji jau jautėsi išsunkta kaip citrina. Praeita bemiegė naktis irgi išeikvojo daugybę energijos. Danielė svajingai atsiduso prisiminusi, kaip po visko jie užmigo laikydamiesi rankomis. Buvo taip paprasta apsimetinėti, kad viskas gerai, viskas tikra.

Realybė susigrąžino merginą paleisdama ilgą automobilio signalą, sklindantį pro langus. Vėjas sklaidė dramblio kaulo užuolaidas, keldamas jas aukštai iki lubų. Stebint šį plevenimą akys pačios ėmė merktis: mergina jau svarstė galimybę eiti popietinio pogulio. Su šia mintimi iš virtuvės pusės išniro Šarlotė: vis dar su pižama, savo pliušinėmis šlepetėmis, susivėlusi, dubenėliu su dribsniais rankose.

Šlept šlept per kambarį, apėjo aplinkui ir atsisėdo šalimais, ant sofos. Taip pat sutelkusi dėmesį į užuolaidas, uoliai kilnojo šauktą su dribsniais link burnos.

- Taip, mes praleidome naktį kartu,- Danielė atsakė nei nepaklausta.

Čarli judesiai nepakito: šaukštas į dubenėlį, pasemti, link burnos, išsižioti, kramtyti, ryti.

- Aš buvau nusiteikusi griežtai prieš ir vis dar esu,- Danielė tęsė,- rimtai. Aš jo nekenčiu. Tas visas mūsų reikalas daugiau nesiplėtos ir aš nenoriu, kad plėtotųsi. Nekenčiu. Mes draugai.

Danielė labai lėtai, kruopščiai išlygino savo sijono klostes, laukdama kokio nors susidomėjimo iš Čarli pusės. Garsiai atsidususi pridėjo:

- Ir iš vis, kodėl iš karto kamantinėji?

Čarli pasuko akis Dani pusėn, klausiamai pakeldama vieną antakį. Jos žandikaulis vis dar krutėjo kramtant, lūpos tvirtai sučiauptos.

- Baik šitą temą, gerai? Ačiū,- šviesiaplaukė tarė, kone atsiguldama ant sofos.

Praėjo minutė tylos, kramsnojimas nutilo. Jį pakeitė visiškai ramus Šarlotės balsas.

- Tai tai, kad tu nemėgai Kriso, kai Janas skelbė jam karą, ir pakenti Krisą, kai Janas nusprendė su juo susitaikyti, yra tik sutapimas?

Dani pasuko galvą, kiek pražiodama burną. Ji pati apie tai nepagalvojo. Krisui atleisti buvo logiška ir paprasta, tačiau kodėl ji susiprato tik tada, kai taika įsivyravo tarp brolių? O Dieve, jei…

- Ne, Krisas nieko nesupato,- Čarli nuramino, tarsi skaitydama draugės mintis,- žinoma, jis užuodžia, kad kažkas čia vyksta. Tačiau tik aš,- stabtelėjo, suteikdama savo žodžiams svarbos,- ir tik aš suvokiu, kaip giliai tu įklimpusi.

Danielė staiga šoko į šoną, išplėšė dubenėlį draugei iš rankų ir pasilenkusi numetė jį ant staliuko. Šis kiek pasisukiojo, kol saugiai sustojo.

- Čarli…- ji pradėjo grasinančiu tonu.

- Ką?- Šarlotė pakėlė antakius,- turėtum džiaugtis, kad visi tokie akli.

- Tu juk niekam nepasakysi, ar ne?- Dani prisimerkė.

- Skauto..

- Čarli!

- Gerai gerai. Tylėjau ir tylėsiu. Ne tai, kad blogėjanti padėtis daro situaciją bent kiek įdomesnę. Ar šviežesnę. Ar… Vertą paskalų…

- Puiku,- Danielė, regis, atsipalaidavo. Nenuleisdama akių nuo draugės, ji vėl lėtai atsilošė.

Čarli pasilenkė imti dubenėlio. Jos ranka akimirkai sustingo, kai Dani iš gynybos perėjo į puolimą:

- O kaip tavo vakarykštė vakarienė po netikrų ašarų liūno? Spėjai?

- Spėjau,- rudaplaukė vėl kimšo dribsnius.

Tik paklaususi garsiai ji prisiminė vakarykštę dieną. Visos tos ašaros ir dramos turėjo vieną paskirtį. Šarlotė Lililton nekentė vienyti tai, kas jos manymu nepataisoma ir sugadinti. Tai turėjo kainuoti daug pastangų: stengtis dėl porelės, jokiais kriterijais neatitinkančios jos šventų įsitikinimų.

Galbūt draugystė turėjo įtakos šiam poelgiui. Galbūt Kristoferis: jiedu, regis, nei patys nepastebi, kad išvisų buto gyventojų, daugiausiai bendrauja tarpusavyje. Bet kokiu atveju, Čarli stengėsi dėl Jano ir jos. Pastangos vertos padėkos.

- Ačiū. Rimtai,- Dani pasislinko arčiau ir paguldė galvą draugei ant peties,- žinau, kad pyksti ant mūsų.

- Jūs kaip vaikai,- tamsiaplaukė murmėjo, kramtydama.

- Tai kaip tas pasimatymas?

- Tai nebuvo pasimatymas.

- Ne?- Danielė susiraukė.

- Nes vakarieniavau su Krisu.

- Ooo,- šviesiaplaukė tyliai nutęsė,- amm… Na, tarkim. Kiek keista. Brrr.

- Buvo pakenčiama,- Šarlotė gūžtelėjo: prisiminimas iš karto ištempė lūpas į šypseną.

- Ką jūs veikėt?

- Daugiausiai kalbėjom. Priešingai tavo manymui, nebuvo jokių nejaukių pauzių. Jis pakenčiamas. Nesvarbus: gali išdarinėti prieš jo akis ką tik nori. Tai tikriausiai geriausia Kristoferio Vesto savybė! Niekad nevalgiau su žmogumi, apart jūsų, nesirūpindama, ką apie mane pagalvos.

- Ir…?- nepaisant keistos situacijos, Danielė norėjo smulkmenų.

- Po to ėjome  namo. Pėstute. Jis mane parnešė ant kupros. Dėl tų tamsiai mėlynų batelių, atsimeni?

- Skamba kaip puikus, nusisekęs pasimatymas.

Šarlotė užvertė galvą ir garsiai nusikvatojo.

- Juk sakiau, tai ne pasimatymas!

- Kodėl?- Dani atsitiesė,- vakarienė, toks įdomus keliavimas namo…

- Nea,- Čarli kelias sekundes pakriuksėjo, juokdamasi,- Jėzau, Dani, ką tu kalbi? Juk tai – Krisas! Krisas, turintis merginą!

- Ankščiau tai tau netrukdė,- Dani prisimerkė, piktai išsiviepdama.

- Tai buvo tik kartą ir jis turėjo „six pack‘ą“. ((šeši žavūs pilvo raumenukai, jei yra nežinančių)). Jis buvo visiškai to vertas.

- Gerai!- Dani ėmė kone šokinėti vietoje, erzindama toliau,- bet jis gražus vaikinas, pripažink…

- Aha,- draugė vartė akis,- tik a – nėra ženklų. B – nėra tinkamų susipažinimo aplinkybių. C – jis yra Jano brolis. D – jis neatitinka nei vieno mano punkto! Na, ir, žinai, kaip toliau ten abėcėlėje,- šypsodamasi mosavo rankomis.

- Jis yra vyras,- Danielė palinko arčiau,- man to pakaktų.

Šarlotė nespėjo atsakyti, kai pasigirdo daromų durų trenksmas ir kojų trepsėjimas. Trys vyriški balsai ėmė artėti, kol jų savininkai nepasirodė kambaryje, kažkodėl labai patenkintais veidais. Stumdamiesi tarpusavyje, besijuokdami, puikios nuotaikos, ėmė kraičioti kas kur papuola: Janas viena koja ant stalo, Krisas į fotelį, Rudis palei lentynas.

- Ko jūs tokie apsipatenkinę?- Danielė paklausė, nužiūrėdama juos vieną po kito.

Krisas išsiviepęs purtė galvą. Jo kuprinė vienu dailiu mestelėjimu nukeliavo prie Danielės kuprinės. Rudis, vilkdamasis iš švarko pamojavo violetinės spalvos maišeliu, kurį laikė rankose.

- Janas,- jis bedė pirštu į draugą,- nukabino pardavėją!

Kristijanas, rekordiniu greičiu išraudo ir nusuko galvą, vengdamas žiūrėti į sofą.

- Tikrai?- Danielės balsas buvo kiek pakitęs, tačiau veidas rodėsi toks pat atsipalaidavęs,- ar ji karšta, Kristijanai?

- Ooo, patikėk manimi, ji karšta,- Rudis nerimo,- fjū!

- Tai buvo lažybos,- Krisas pridėjo, gana rimtu veidu,- Janas neturi jokios intencijos eiti su ja kur nors.- kalbant vaikino akys nukrypo į Šarlotę.

Žinoma, logiškiausia kokio nors pykčio ženklų ieškoti Danielėje. Tačiau Čarli… Čarli prieš akimirką buvo kaip spirgantis fejerverkas. Jei žvilgsniai galėtų žudyti, Kristijanas jau būtų negyvas. Su paskutiniais Kriso žodžiais Šarlotė kiek nurimo, tačiau vis dar nenustojo dėbčioti vyresnėlio Vesto pusėn.

- Ir ką jūs veikėte apsipirkinėdami kaip gėjų trijulė?- Dani timptelėjo smakrą į Rudžio maišelį.

- Man reikėjo naujo telefono,- Krisas atsakė,- savą pamečiau.

Šarlotės dribsniai ėmė kilti atgal iš skrandžio. Staiga sofa, ant kurios sėdėjo, pradėjo tarsi šildyti iš apačios: mergina prisiminė tenai, po pagalvėlėmis paslėptą ir pamirštą telefono aparatą.

- Bičas gali pirkti naują telefoną tiesiog taip,- Janas spragtelėjo pirštais,- platinininė banko kortelė gauta Kalėdoms nuo tėčio, Krisai?

- Ei. Nepradėkit,- Dani sudraudė,- Janai, apsiramink. Taikos paktas.

- Meilė ir palaima,- Čarli suburbėjo, muistydamasi.

- Aleliuja,- Rudis pridėjo,- panos. Kreipiam dėmesį į mane! Nusipirkau marškinius!

Merginų veidus nutvieskė šypsenos. Jos unisonu paragino pademonstruoti. Tarsi kas būtų nupūtęs rūpestį iš jų kaktų. Janas stebėjo Danielę, o Krisas spoksojo į Čarli: abu kas sekundę truputėlį laimingesni.

- Gavau tris už dviejų kainą,- Rudis gyrėsi, knaisiodamasis po maišelį.- tai geriausias sandėris, kokį tik galėjau padaryti!

Dani sugriebė Čarli ranką, kai Rudis ištraukė marškinius iš maišelio. Tai buvo paprastas vasarinis drabužis trumpomis rankovėmis, ryškiai mėlynos, rašalo spalvos, puoštas auksiniais lapų bei gėlių ornamentais.

Juodvi laikėsi susikibusios rankomis, sustingusiais veidais, kol Endriu, nenusimaudamas savo ištikimosios skrybėlaitės, tarsi akrobatas vilkosi iš savo megztuko ir nėrėsi į naująjį pirkinį. Tada, kai drabužis pagaliau sukrito palei susmukusius džinsus, merginos nebegalėjo iškęsti daugiau.

Danielės akys ėmė ašaroti iš juoko. Šarlotė vos neišpylė savo dribsnių dubenėlio: Krisas buvo greitesnis pašokti ir jį pagriebti. Viena juoko banga keitė kitą juoko bangą netgi tada kai iš Rudžio ausų, regis, turėjo pradėti šaudyti dūmais.

- Trys už suknistą vieno kainą!- jis bandė perrėkti per juoką,- jūs beširdės!

- Kaip manai,- Čarli krizeno,- Dani, jis juos pirko havajietiškų prekių parduotuvėje?

- Greičiau Helouvyno kostiumų kioske!- Dani net trepsėjo kojomis.

- Labai pigiai!- Endriu žengė arčiau, kaukdamas ant Šarlotės.

- Ei ei ei,- Krisas, taip ir neatsisėdęs po dribsnių gelbėjimo misijos, uždėjo ranką ant Rudžio peties,- ramiau. Klausyk,- pasilenkęs pagriebė maišelį ir įkišo vidun nosį. Po kelių sekundžių jis jau laikė rankoje tokio pat rašto marškinius. Skyrėsi tik spalva: antrieji buvo oranžiniai, o tretieji – ryškiai žali. Jaunėlio Vesto kakta ėmė raukytis, bet kas pradėta, to nutraukti negalima,- mes irgi šituos pasimatuosim,- staiga tarė, mesdamas oranžinius, jo manymu baisesnius, broliui.

Danielė ir Šarlotė susispietė į kamuoliuką, kikendamos. Jos stebėjo, kaip broliai dvejodami apžiūri marškinius iš visų pusių, laikydami toliau nuo savęs, tarsi kokį egzotinį, pavojingą daiktą.

- Vyriškas lojalumas,- Dani sukuždėjo draugei.

Rudis sunėrė rankas ir atsistojo į šoną, reikliu žvilgsniu ragindamas kitus vaikinus paskubėti.

- Trys už vieno kainą,- jis vis kartojo sau, bandydamas nusiraminti.

Janas sunkiai atsiduso ir atplėšė užpakalį nuo stalo. Jis vienu judesiu nusivilko savo džemperį per galvą, likdamas nuogas iki pusės. Vaizdas merginų nestebino: jis po namu taip vaikščiodavo gana dažnai.

Danielės akys ėmė slinkti liesu vaikino kūnu, neužtikdamos nei gramo riebalų ar raumenų, ir vis tiek žvilgėdamos iš malonumo. JI nusišypsojo žvilgsniu pasekusi ilgą plaukų taką nuo bambos žemyn. Mergina susivokė nusisukti tik gavusi niuksą iš draugės.

Juodvi vėl draugiškai sukikeno ir, kol vyresnėlis bandė išsiaiškinti, kuri Rudžio marškinių pusė turėtų būti priekyje, nukreipė dėmesį į jaunėlį.

Kristoferis bjaurėjosi drabužiu, laikomu rankoje. Bet dar vakar naktį jis sau davė pažadą atsipalaiduoti ir leistis į vėjavaikiškus nuotykius. Kuo kuo, o senu bambekliu bezdyla jis tikrai nenori pasirodyti.

Nenoriai nusivilkęs odinę striukę, numetė ją ant kuprinės. Tada ėmėsi savo marškinių, lėtai atseginėdamas sagutes, toks susikaupęs, kad nejuto sekančių akių.

Orą pripildė naujas juoko pliūpsnis, kai Janas taip pat pasipuošė pigiuoju pirkiniu, tačiau šaipėsi tik viena merginų.

Šarlotė buvo praradusi balsą ir žadą. Saga po sagos pildėsi didžiausias jos košmaras, o gal iškrypėliškiausia fantazija? Mergina negalėjo atplėšti akių, netgi suvokdama, kad atrodo taip pat kaip Danielė prieš kelias akimirkas: tarsi būtų ištroškusi vyro. O šitas vaikinas… Dieve, jis net nebuvo vaikinas, jis - Jano brolis!

Danielė pasekė draugės žvilgsnį ir tuojau pat nutilo pati. Juodvi sėdėjo sustingusios tol, kol Krisas neišsinėrė iš savo marškinių, likdamas pusplikis. Tą akimirką merginos garsiai įkvėpė pro nosį ir sustingo, laikydamos plaučius pilnus oro.

Palei Kristoferio krūtinę,  karojo nedidelis medalionas: jo sidabrinė grandinėlė sukosi ir krito į raktikaulių duobes aplink kaklą. Visas liemuo buvo išdalintas aiškiais iškilimais. Raumuo po raumens, nuo pat pečių iki diržo juostos. Ir tie šeši, tokie lemtingi, ilgiausiai užlaikę merginų akis.

Krisas jau buvo apsivilkęs Rudžio marškinius, o panelės vis dar sėdėjo be žado.

- Na?- nustebintas jų reakcijos, Kristoferis apsisuko aplinkui,- aš iš tiesų atrodau puikiai?- jis šyptelėjo, parodydamas baltus dantis.

Dani ir Čarli susižvalgė, pasidalindamos supratingais žvilgsniais. Kai žmonės pažįsta vienas kitą šitiek metų, tarp jų susidaro kažkoks ryšys, kartais pasižymintis telepatinėmis galiomis. Tada, staiga, jos pakilo iš vietos ir kone bėgte išlėkė iš svetainės, pakeliui stumdydamos viena kitą į priekį, palikdamos tris vaikinus visiškai sutrikusius.

- Aš sakau tau,- Rudis mostelėjo ranka į tą pusę, kur jos dingo,- jos- mergos! Jos kraujuoja! Kiekvieną mėnesį! Tarsi to keisto biologinio nukrypimo būtų maža. O mes dar tikimės, kad smegenys veiks kaip visų normalių žmonių!

***

Danielė užtrenkė savo kambario duris ir su patenkinta šypsena veide lėtai apsisuko. Ji ėmė sukti ratus tarsi maitvanagis aplink mėsą, artėdama prie Čarli lėtais, grėsmingais žingsniais. Šarlotė, sugriuvusi ant savo čiužinuko, jau iš anksto purtė galvą.

Dani ėmė linksėti, vis plačiau šypsodamasi.

- Na, o kaip tai už ženklą? Gal kiek anatominis, bet… Ženklas!

Čarli pirštais pademonstravo, kaip siuvasi burną.

- Six pakas!- Dani šūktelėjo!- jis iš tiesų jį turi! Krisas vertas dėmesio!

Šarlotė paišė ore kryžiukus ir vėl purtė galvą. Ją stebėdama, Danielė atsisėdo ant lovos ir sukryžiavo kojas. Čarli gali neigti kiek tik nori, bet Krisas daugiau nei tinkamas susitikinėjimams. O gal ir daugiau? Kas ten žino, gal nukrypus nuo to nudildyto kelią, ji ras laimę?

- Kodėl tu juokiesi, Šarlote?- Dani pasiteiravo po kelių akimirkų, kai Čarli dar ėmė ir kriuksėti, paslėpusi akis po delnu.

- Aš tik pabandžiau rimtai apsvarstyti šią galimybę,- ji kikeno, lenkdamasi į šoną, griebdama nuo dėžių kalno pliušinį meškiuką ir prispausdama jį prie savęs.

- Jei tu jo nenori, aš pasiimsiu,- Danielė pagrasino.

Šarlotė visiškai išsitiesė, išskėsdama kojas į šonus.

- Imk,- ji atsakė tvirtu balsu. Tada, vėl pagalvojusi apie Kristoferį Vestą kaip apie kandidatą, garsiai suprunkštė,- visiškas absurdas!

Rodyk draugams

November 2nd, 2010

Pasak Čarli 18: skauto garbės žodis

Posted by Lali in Be temos

- ….taigi jo veidas įgauną tokį švelnų žalsvą atspalvį ir visur ant odos atsiranda tarsi keisti plėmai… Net nežinau kaip paaiškint. Ta prasme, kiekvienas nervinasi savaip, aš suprantu, netgi, iš visos geros širdies,- Čarli prisidėjo ranką prie krūtinės,- praleidžiu pro akis.

- Ir su tokiu tipeliu tu susitikinėji?- Kristoferis nepaigailėjo savo balsui pašaipios gaidelės, stengdamasis išstumti iš atminties visus tuos kartus, kai pats, nervindamasis, imdavo prakaituoti tiek, kad upeliai tekėdavo. Šarlotei to nebūtina žinoti. Pasijuokime iš jos nevykėlio vaikino.- ar tokie santykiai iš vis turi ateitį?

Jis kilstelėjo antakius, visa povyza rodydamas atsipalaidavimą ir pasitikėjimą savimi. Atsilošęs patogiai apvaliame krėsle metaliniais ranktūriais, visiškai nekreipdamas dėmesio į savo manieras: o juk bet kokiu kitu atveju būtų įsitempęs kaip styga. Galbūt šitas restoranas ir buvo prašmatnus, tačiau kompanionė tikrai nereikalavo ypatingų gero elgesio pastangų.

Regis, ir pati Šarlotė leido sau atsipalaiduoti. Kiek susikūprinusia nugara, pasidėjusi alkūnes ant stalo, įnikusį į lengvą pokalbį. Jos juokas, pasigirstantis gana dažnai, buvo garsesnis ir skardesnis nei kitų, pasižymintis tuo „paršelio sindromu“. Kai Čarli kriuksi, Krisas negali susilaikyti nenusikvatojęs pats.

- Ką turi omeny?- ji paklausė, griebdama nedidelę saujelę riešutų iš stiklinio dubenėlio, ir mesdama juos sau į burną.

- Jis tavo vaikinas,- Krisas patikslino,- jeigu taip kalbi apie jį… Svetimiems, tai ar labai tvirti jūsų santykiai?

Šarlotė išsilenkė į priekį, užsidengdama delnu burną, laikydama juoką.

- Jis ne mano vaikinas,- pagaliau sukramčiusi tiek, kad galėtų lankstyti liežuvį, tarė,- jei jis būtų mano vaikinas, turėčiau tokių tūkstančius.

- Taip, kurgi ne,- Kristoferis garsiai šyptelėjo, dairydamasis po daugybę lėkštučių, bandydamas nuspręsti, ką įsimesti į burną. Jis jautė poreikį kažką kramtyti.

- Gerai, šimtus,- Šarlotės akys apsuko ratuką akiduobėse.

- Aha, žinoma.- vaikinas pritariamai linksėjo.

- Dešimtis.

- Greičiau vienetus…

- Ne,- jai purtant galvą į šonus, iš plaukų išsileido kelios sruogos ir ėmė spyruokliuoti palei ausis. – dešimtis.

Jos tonas, rimta veido išraiška, velniukai tamsiose akyse, privertė nedidelę krevetę užstrigti vaikino gerklėje.

- Tu kalbi visiškai suknistai rimtai?- grubiai servėtėle valydamas smakrą, paklausė. Akies kampučiu vaikinas pastebėjo jų pusėn atsisukant galvas, ir papurtė saviškę.

- Todėl aš nevadinu jų vaikinais. Be to, toks egzempliorius,- Čarli pirštais parodė kabutes,- turi atitikti kai kuriuos reikalavimus. Šiandieninis neatitiko nei vieno. Nieko keisto, kad pamiršau jo vardą,- merginos antakiai išsilenkė, jai raukiant nosį,- lažinuosi, pamatęs kainas meniu, gavo psichinę traumą ar kažką tokio. – ji pakėlė taurę balto vyno ir sriūbtelėjo didelį gurkšnį. Jausdama į save įsmeigtą žvilgsnį, pastatė atgal ir paklausė,- kas? Ar aš tave trikdau, Kristoferi Vestai?

Jis sulenkė ir pakėlė rankas, pasiduodamas.

- Jei iki šiol maniau nesuprantąs moterų, tai dabar… Čarli,- staiga keisdamas temą, kiek pasilenkė į priekį,- kol mes čia, ir aš moku iš visa šitai, nuo ko paprastam bevardžiui atsirastų psichinė trauma… Gali pasakyti, kas ten vyksta tarp Danielės ir mano brolio?

- Tu dėl jo jaudiniesi,- Čarli veidas nušvito,- aaaauuu. Tai taip miela.

- Ar bandai išsisukti nuo klausimo?- pasiremdamas į stalą, išsilenkė virš daugybės lėkštučių.

- Visai ne,- Čarli išpūtė akis ir atsiplėšė nuo kėdės atlošo,- ne.

- Kas „ne“?

- Ne, aš negaliu pasakyti kas ten vyksta tarp Danielės ir tavo brolio. – stuktelėjo alkūne į staliuko paviršių, ir tingiai įstatė smakrą į ištiestą tos rankos delną.

- Prašau,- Krisas išpūtė apatinę lūpą, spoksodamas, kaip jam atrodė, šuniuko žvilgsniu.

Šarlotės galva nusviro žemyn, juokas vėl suskambo ore. Vaikinas palinko prie pat stalo paviršiaus, kad iš apačios pažvelgtų į jos veidą, dengiamą palei šoną krentančių sruogų.

- Ar tu vis dar ten?

- Ne,- ji sukikeno, kiek pasukdama galvą. Dabar jų veidai beveik glaudėsi, skruostai kaito nuo nepatogios padėties.

Jis galėjo nužvelgti kiekvieną bruoželį iš arti, bet vis tiek apsistojo ties akimis.

- Tu esi graži, Čarli,- sumurmėjo, nei pats nepagalvojęs.

- Žinau,- ji tyliai atsakė, užsimerkdama ir atsimerkdama: pailgintos blakstienos plėvesavo tarsi vėduoklės.

- Ir labai vaikiška,- jis šyptelėjo, patenkintas, kad mergina nepasišaipė iš tokio kvailo komentaro. Komplimente nebuvo flirto ar užslėptos užuominos – Krisas tiesiog tarė tai, kas sukosi galvoje.- kai verki, visiems tirpsta širdys. Jei nebūčiau matęs, ką išdarinėjai su tais vaistukais akims…

- Žinai,- jos šypsena prislopo, dantukai akimirkai pagavo apatinę lūpą,- nei vienas iš jų manimi nepatikėjo. Nei akimirkai.

- Bet jie…

- Jie apsimetė, kad patikėjo,- mergina nutraukė ir papūtė vieną sruogelę, krentančią prie lūpų. Ši tuojau pat grįžo į vietą.

Kristoferis akimirką apsvarstė šią galimybę, tada, tarsi susivokęs, išpūtė akis.

- Jie norėjo susitaikyti!

- Tai gana apgailėtina, nemanai?- merginos balsas visiškai neatitiko žodžių. Švelnumas, liūdesys jame, tylus tonas informavo Kristoferį apie kažkokią nutylėtą istoriją. Tik jis nebuvo tikras, kad Čarli ims ir išpasakos. Ji neatrodė labai kalbi, paklausta apie draugės paslaptis. Priešingai bet kokiems asmeniniams Kristoferio racionalumo dėsniams, jis pajuto kažką panašaus į pavydą.

Tyliai atsidusęs vaikinas patenkino Šarlotę tik pakeltos rankos atsakymu. Pirštais nubraukęs sruogą jai nuo skruosto, užkišo už ausies. Tik kostelėjimas kažkur iš toliau privertė juodu pašokti ir atsisėsti. Šarlotė greitai pasimuistė kėdėje ir delnu pasitrynė smakrą, nesuprasdama, kaip, po galais, jie galėjo taip išsėdėti ir nejusti skausmo ankščiau.

- Elkitės gražiai,- pro dantis iššnypštė padavėjas, sutrukdęs pokalbį, ir, palikęs neprašytą sąskaitą kaip ženklą dingti, greitai nuskriejo tolyn.

Prie aplinkinių staliukų sėdėję restorano svečiai ėmė nusisukinėti, bet pasipiktinimo komentarai netilo. Krisas suprato juos, nesuprato savęs. Ir dar, žinoma, keli svečiai, išleidę cypimo garsus, kokius skleidžia moterys, žiūrėdamos į mažą šunytį.

- Jie visi čia išprotėję,- vaikinas burbtelėjo, abiem delnais braukdamas per savo plaukus. – nori ko nors dar? Valgyti?

Jis pats neįprastus skrandžio spazmus laikė aiškių aiškiausiu alkiu, kurį tuojau pat reikia numalšinti.

- Ne, ačiū,- Čarli demonstratyviai atstūmė vieną lėkštučių, gulėjusių jos staliuko gale.

- Ir aš ne,- Krisas garsiai iškvėpė per nosį,- nori traukti į kelią?

Mergina tarsi praklausė atsakymo, sėdėdama vietoje su keista išraiška veide. Tada jos lūpų kampučiai pakilo ir galva vos vos linktelėjo.

- Tik nubėgsiu į nykštukų kambarėlį,- pašokusi ant kojų išdūmė greičiau, nei Krisas galėjo atsakyti.

Likęs vienas jis apdovanojo publiką dar vienu spektakliu: pliaukštelėjo delnu sau per skruostą.

- Suknistas mielumas,- sumurmėjo po nosimi ir atsidarė odinį aplanką su sąskaita.

***

Jie abu tą vakarą išgėrė po porą taurių vyno, tad automobilį teko palikti restorano aikštelėje. Paskutinės vasaros dienos buvo gana šiltus, dangus vis dar šviesus, tad, Šarlotės nuomone, taksi kviestis nebuvo jokio reikalo. Kristoferis visiškai pasitenkino pasivaikščiojimu, išskyrus devyniasdešimt procentų laiko, kada nerimavo dėl Čarli.

- Prašau, apsiauk batus,- jis urzgė, nuėjus visą kilometrą namų link.

- Pabandyk tu pavaikščioti su keturių colių ((10cm)) kulniukais. Na? Aš tau metu iššūkį.

- Užsičiaupk. Sėsk.

- Sėstis kur?- ji apsisuko aplinkui save, suknelės sijonas suplevėsavo ore.

Tuščioje gatvėje nebuvo absoliučiai nieko, išskyrus nedidelį barjerą, tačiau Šarlotė labai nenorėjo susitepti. Bateliai karojo pakabinti už dirželių jai ant pirštų, tyliai siūbavo ore. Pakėlusi veidą į viršų, mat be kulnų mergina vos siekė Kriso pečius, ji nusijuokė.

Kristoferis nusikeikė sau po nosimi, griebė Čarli už paltuko atlapų ir sustingo, nežinodamas, ką toliau daryti. Galų gale suskleidė juos taip, kad vėjas neprasibrautų ir apsisuko. Negalėdamas patikėti tuo, ką daro, atsitūpė ir atkišo nugarą.

- Čia. Sėskis čia.

- Ooo!- vaikino ausis pasiekė cypimas ir su niekuo nesumaišomas delnų plojimas.

Jis nusipurtė, pajutęs Čarli užpakalį sau ant nugaros.

- Ne šitaip!

- Oj,- Šarlotė žengė atpusta,- atleisk, nesupratau.

Žinoma, ji suprato. Nesusilaikydama nepasišaipius, pabandė dar keletą neįprastų pozų. Galų gale, kai Kristoferis jau ėmė prarasti kantrybę, mergina apžergė jo liemenį ir tvirtai įsikibo į kaklą.

Krisas tuojau pat atsistojo, nekreipdamas dėmesio į nedidelį aiktelėjimą sau už nugaros.

- Kristau, kaip aukštai,- Čarli prisispaudė arčiau.

Kristoferis ėmė dideliais žingsniais keliauti į priekį, negalėdamas atitraukti minčių nuo savo pirštų, smingančių į švelnią lygią merginos šlaunų odą. Nejaukiai pasimuistęs jis mestelėjo ją į orą ir vėl sugavo.

- Už tai, kad tempiu tokį svorį, man reikės poros atsakymų,- jis suburbėjo, pakankamai tyliai, kad atrodytų nepatenkintas, ir pakankamai garsiai, kad Čarli išgirstų.

- Svorį?

- Taip. Velniškai sunku.

Jis melavo, žinoma. Šarlotė buvo tokia lengva, kad akimirką Kristoferis buvo susirūpinęs, ar su gravitacija viskas gerai.

- Ir, visą vakarą šnekėjom tik apie tavo dešimtis “ne-vaikinų”. Aš noriu rimtų atsakymų.

Jo piktas tonas vėl buvo suvaidintas. Vakaras jam neprailgo nei kiek. Priešingai, visi tie plepalai, tokie nesvarbūs, leido atsipalaiduoti, išjungti nuolat įtemptas smegenis. Štai ko jis pabėgo į Angliją – kad išsilaisvintų nuo savo gyvenimo.

- Kokių rimtų atsakymų?- Čarli pasidėjo galvą ant vaikino peties.

- Tas triukas su ašaromis… Jūs dažnai taip išsidirbinėjate? Atrodo, keturi suaugę žmonės…

- Kodėl tavo balse visada, VISADA tokia kaltinanti gaidelė?

- Aš tik klausiu…

- Vieną savaitgalį papokštavom…

- Gyvenu čia jau tris savaites!

- Taip, ir visą tą laiką mes tave ignoravom. Jėzau, Kristoferi,- ji garsiai atsiduso, patabaluodama ore kojomis,- leisk mums linksmintis! Linksminkis pats! Nelaimės ateina, pamatysi, net jų nelaukiant ir neieškant. Tada iš tikro paliūdėsim. O kolkas geriau netikros ašaros, nei tikros?

Tai privertė Kristoferį nutilti ilgam. Jis nešė merginą tylėdamas kelis kvartalus, iš jos, kaip ir važiuojant į priekį, sulaukdamas tik trumpų kelio nuorodų. Jis bijojo, kad Šarlotė gali pykti dėl šito išsišokimo. Kažkodėl šita atmosfera priminė tą dieną, kai pats vos neišvarė jos į gatvę.

Jis nesididžiavo šiuo poelgiu.

- Čarli,- po kiek laiko kreipėsi, nebegalėdamas ištverti tylos.

- Ausys stačios,- atsklido atsakymas, leidęs Kristoferiui atsipalaiduoti.

- Papasakok ką nors apie save.

- Ką pavyzdžiui?- ji pasitikslino, šonu guldydama galvą ant vaikino sprando.

Per jo galvą perbėgo keli variantai, tokie kaip „kodėl tu tokia suknistai lengva“, „kodėl tu tokia suknistai miela“ arba „ar tau tikrai daugiau nei aštuoniolika?“. Mintis, kad jis visą vakarą girdė nepilnametę nebuvo pati maloniausia.

- Papasakok apie savo šeimą,- apsistojo ties nekaltu, bet kartu informatyviu klausimu.

- Na, mudvi su Daniele susipažinome prieš septyniolika metų…

- Aš prašiau apie.. Septyniolika?- jis net stabtelėjo, beviltiškai sukdamas galvą, kad pamatytų jso veidą.- Septyniolika. Vau. Gerai. Tai įspūdinga. Tai daugiau, nei mudu su Janu esame bendravę.

- Na,- Čarli susijuokė, savo kvėpavimu piestu statydama plaukus ant Kriso pakaušio.- nesakiau, kad mes tiek kartu buvome. Po penkerių metų pažinties ji persikraustė į kaimą. Per visą vidurinės laikotarpį matėmės tik vasaromis.

- Ir tai vis tiek daugiau, nei mes su Janu esame bendravę,- jis burbėjo. – tęsk. – po sekundės pridėjo,- prašau.

- Okei. Tada ji įstojo į Braitoną ir aš nusprendžiau pasukti ten pat.

- Kaip tai. Dėl jos?

- Mes ne lezbietės.

- AŠ taip nesakiau!- Kristoferis vos neišmetė Čarli iš rankų. Išgirdęs jos juoką, pats ėmė zysti,- tau kad tik paerzinti, ar ne?

Šarlotė atleido vieną rankų ir pašiaušė plaukus ant Kriso galvos. Patenkinusi jį tik šiuo atsiprašymu, tęsė:

- Taip, ji stojo čia, tai ir aš nusprendžiau.

- Suviliojo dailė?- Krisas, savo pykčiui, vos nesuaimanavo iš pasitenkinimo, kai jos pirštukai kedeno gaurus. Jis išsiilgęs Skarlet…

- Och, tikrai ne,- Čarli pavartė akis,- tiesiog ji čia stojo.. Ar aš tai kartoju trečią sykį?

- Tu stojai dėl to, kad ji čia stojo,- Krisas negalėjo patikėti.- tik dėl to?

- Na, taip!

- Niekur neradai geresnės motyvacijos?

- Na.. Ne!

- Užsikišk!

- Okei.

- Ne, ne ta prasme…

- Suk į kairę.

- Suku. Bet argi…

Jis užsikirto, priblokštas atsakymo. Tai buvo pats nerūpestingiausias būdas pasirinkti ateitį. Pagal draugus? Dieve šventas, Kristoferis neturėjo nei vieno, dėl kurio keistų kokius nors įpročius, o čia – mokymosi įstaiga?

- Kaip judvi susipažinote?- jis pasiteiravo.

Galbūt Dani išgelbėjo Šarlotės gyvybę, ar kažkas tokio. Tik tai viską paaiškintų.

- Mudvi buvome kaimynės.

Krisas laukė tęsinio, o nesulaukęs ėmė tikslintis:

- Gyvenot tame pačiame name?

Šarlotė padarė pauzė prieš išmurmėdama tylų „taip“. Ji užsimerkė ir priglaudė kaktą prie jo peties. Mintyse sukosi malda: „tik neklausk apie tėvus, tik neklausk apie tėvus, tik neklausk apie…“

- Papasakok apie savo tėvus,- Kristoferis paprašė. Kažkodėl jis prisiminė Skarlet.

Skarlet tėvas dirbo Didžiosios Britanijos ambasadoje Danijoje. Motina buvo garsi verslininkė, dar iš savo šeimos paveldėjusi prestižinių viešbučių tinklą. Lyginti savo merginą su vaikiščiu ant nugaros buvo keista, bet jis negalėjo susilaikyti.

Tik po šios minties Krisas susivokė, kad Čarli vis dar tyli. Susiraukęs, pykdamas, kad negali matyti jos veido, jis pasiteiravo.

- Ar paklausiau kažko labai netinka…

- Nene,- ji nutraukė,- kas čia gali būt netinkamo? Paprasta. Mano mama turi nedidelius svečių namus.

Penkių žvaigždučių viešbučiai priešais svečių namus. Krisas išsiviepė: jam tikrai reikėtų baigti lyginti.

- Patėvis dirba tenai direktoriumi,- ji užbaigė.

- Chmm. Nepyk, kad paklausiu. Tėvas?

- Nematyti radare.

- Broliai, seserys?

- Brolis. Dvylika metų, rakštis subinėje. Nekenčiu vaikų.

- Tai tau tikriausiai nelabai mėgsti tą kūdikį, vis pasirodantį namuose…

- Oj ne! Sausainį myliu. Nekenčiu vaikų, kurie moka kalbėti ir naudoja tai visokioms manipuliacijoms.

Kai Kristoferis baigė klausinėti apie šeimą, jis ėmėsi darbo temos. Šiai baigiant išsekti jau buvo visiškai sutemę ir jiedu pagaliau pasiekė pažįstamą kiemą. Nuleidęs Čarli ant žemės jis išsitiesė rąžydamasis.

- Tai nesigaili, kad gavai pasimatymą su manimi vietoj to kvailio?

Dar vienas dalykas,- Krisas pasižymėjo mintyse,- nustoti nekęsti nepažįstamų žmonių be jokios aiškios priežasties.

- Jeigu Jano ir Dani nerasime namie,- Šarlotė parodė pirštu į viršų,- buvo visiškai verta.

Jie pasistumdė, nesutilpdami praeiti pro duris, ir ėmė kopti laiptais aukštyn.

- Tai čia užuomina…- Krisas šnopuodamas kalbėjo,- kad tarp Dani ir Jano kažkas tikrai vyksta… Juk ta taisyklė..

- Kokia taisyklė?- Čarli pažvelgė per petį.

- Namų taisyklė numeris vienas. „Jokių fizinių santykių namų teritorijoje.

- A. Na…- sukdama į kitą aukštą ji vėl kikeno,- aš nieko apie juos nežinau. Skauto garbės žodis.

Rodyk draugams

  • Monthly

  • FRIENDS:

  • Meta

    • Subscribe to RSS feed
    • The latest comments to all posts in RSS
    • Subscribe to Atom feed
    • Powered by WordPress; state-of-the-art semantic personal publishing platform.
    • Firefox - Rediscover the web