BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas



According to Charlie

October 29th, 2010

Pasak Čarli: 17. Kaltė ir kiti keisti jausmai

Posted by Lali in Be temos

- Taigi, tai pagrindinės taisyklės… Lyg ir suprantama?- Danielė paklausė, dribdama į krėslą svetainėje, ir stebėdama, kaip Krisas ant fotelio nuleidžia skalbinių krepšį.

Ji užsikėlė vieną koją, pasikišo ją po savimi ir šiltai nusišypsojo vaikinui. Kažkaip, kažkodėl, jai buvo gera bendrauti su normaliu, racionaliu žmogumi. Jis paklausė apie namų taisykles, labai nustebindamas merginą, ir iš karto užsidirbdamas gerą pundą taškų.

- Kaip ir visuose nuomojamuose namuose, tikriausiai,- ji gūžtelėjo, atsisėsdamas šalia skalbinių ir atlošdamas galvą.

- Tikriausiai?- Danielė kilstelėjo antakius. – tu nelabai esi gyvenęs kitų namuose? Kur gyvenai… Ammm,- ji droviai nusijuokė,- Janas sakė, kad iki šiol gyvenai Transilvanijoje… Spėju, tai netiesa.

Krisas garsiai šyptelėjo.

- Danija.

- Ach, taip,- Danielė linktelėjo,- tai kur gyvenai tenai?

- Mudu su mano mergina turėjome nuosavą butą.

- Vau,- Dani išpūtė akis,- gana rimti santykiai?

- Spėju,- jis atsakė keistu balsu.

- Kur dabar ji?

Kristoferis nurijo seilę ir vėl pakėlė galvą:

- Amm… Sakei, kad tai pagrindinės namų taisyklės. Kokios likusios?

Mergina nusuko akis į šalimais prie darbo stalo miegantį Rudį, kad nereikėtų atsiprašinėti. Akivaizdu, kažkas tarp Kriso ir jo merginos yra negerai, Dani nenorėjo draskyti žaizdos…

Be to, kokia pora nesimatytų ištisas savaites?

- Tai dėl pašto. Mes visi keliamės anksti, ir kiekvienas stengiamės pagriebti korespondenciją. Būtų gerai, kad tu prisidėtum… Kuo ankščiau, tuo geriau!

- Kodėl?- Krisas sutrikęs perklausė.

- Tai dėl Čarli,- Danielė sumurmėjo.

- Dėl Čarli?

Tai, kaip staiga persimainė ir atgijo Kristoferio balsas, privertė Danielę vėl atsisukti.

- Taip…Am, sakykime taip: ji keliasi vėlai, tad mums iki to laiko reikia ištuštinti dėžutę.

- Aš vis tiek nesuprantu. Ką, ji valgo laiškus? Kodėl ji keliasi vėlai? – jis palinko į priekį,- jai nereikia į universitetą? Jai paskaitos vėlai?

Danielė žioptelėjo, nustebinta tokios klausimų lavinos, ir nežinodama, kaip iš jų išsisukti.

- Tai… Sudėtinga… Čarli – sudėtinga.

- Man ji atrodo labai paprasta,- Krisas nenusileido.

- Tu jos nepažįsti,- Dani ėmė irzti. Kol jis vėl nepaprieštaravo, ji tęsė,- Čarli išsiblaškiusi. Ji priklauso tokiam susirašinėjimo klubui, nuolat gauna laiškų. Kai taip nutinka, visi kiti, buvę krūvelėje, nuo reklamų iki svarbių sąskaitų, gali… Tiesiog atsidurti šiukšliadėžėje,- mergina mostelėjo rankomis,- Šarlotė išsiblaškiusi,- pakartojo.

Kristoferis nieko neatsakė. Susimąstęs jis tik lėtai linktelėjo ir vėl atsirėmė į sofos atlošą.

- Daugiau taisyklių?

- Jokių romanų namų teritorijoje,- Danielė greitai išrėžė.

- O. Aš turiu merginą…

- Na, jei nuspręsi turėt antrą,- užsikirsdama ji pasimuistė fotelyje,- namų teritorijoje negalima turėti jokių… Santykių. Gyveni ne vienas – gerbk kitus.

- Žinoma,- vaikinas linktelėjo,- atrodo gana paprasta.

Jis nutylėjo kažkokį labai svarbų faktą, bet Danielei užteko ir žvilgsnio, kad tai suprastų.

- Tai ne tavo reikalas,- ji greitai pasakė.

- Kas ne mano reikalas?

- Aš ir Janas.- ji apsižvalgė, tada kiek tyliau pridūrė,- kad ir ką jis pasakojo apie mane, per jūsų trumpą kelionę, žinok, kas lazda turi du…

- Jis apie tave nepasakojo,- Kristoferis pabandė nuraminti, su užtikrinančia šypsena veide.

- Ką?- Danielė šūktelėjo, išpūsdama akis,- jis apie mane nesakė nieko?!

- Am…

- Tu nori pasakyti, kad nei žodelio?!

- Na…

- Baik vapėti! Man reikia atsakymų, staigiai!

- Ji kalbėjo apie visus,- Krisas įsiterpė, tiesdamas delną į priekį,- tikrai, daug pasakojo…

- Ak apie visus!- kiekvienas jo atsakymas, rodėsi, dar labiau siutino merginą.

- Na, jis kalbėjo apie Casa del Reyes…

- Casa del Reyes? Jis taip mus pavadino? Koks kvailas pavadinimas!

- Ne, tai sakė Čarli ir.. Rudis.

Dani sunėrė rankas, rausdama.

- A,- ji atsakė, tada tyliai sumurmėjo,– aš tik… Tai ne kvailas pavadinimas.

- Tiesą sakant, maniau, kad tarp tavęs ir Rudžio kažkas vyksta…- Krisas nutęsė, nesusilaikydamas. Ją erzinti buvo rizikinga, bet suknistai linksma.

- A? Iš kur tai ištraukei?

- Vakar mačiau jus… Palauk, namų taisyklės to nedraudžia?

Danielė, rodėsi, buvo raudonesnė už buroką. Ji apžvelgė kambarį, vengdama Kristoferio veido, tada staigiai pakeitė temą.

- Kaip tu sugalvojai paklausti manęs apie namų taisykles? A? Juk ne pats.

Kristoferis staiga nustojo šypsotis kaip velnias, jo veidas atsileido, tarsi prisimenant kažką labai šilto. Užsigalvojęs, jis tyliai atsakė, su tokiu švelniu tonu balse, kad Danielė netgi primiršo ką tik įvykusį gėdingą pokalbį.

- Vienas labai protingas žmogus…

Tai, kaip jis tarė sakinį, sužadino merginos smalsumą. Ji jau žiojosi klausti apie tai, kai į svetainę įsiveržė Čarli.

Visa perbalusi, susivėlusi, murmėdama sau po nosimi, spausdama kažką sterblėje, ji nulėkė tiesiai Rudžio link.

- Kokia aš kvaiša, kokia aš kvaiša, kokia kvailė, jis mane užmuš… – jos lūpos bėrė,- Būūūtinai turėjai sudirbti reikalus, ar ne? Čarli, tau visur reikia kišti nosį, o dabar… Tau nebereikia balso žinučių, tik pokalbių registrą ištrinti…. Atsiprašau, storas, judam,- mergina prasispraudė pro Kriso kojas, bandydama praeiti,- Rudi?- pribėgusi ėmė tampyti šį už plaukų.

Dani pažvelgė į Krisą, kuris stebėjo Čarli, ir vėl į draugę. Ji nusišypsojo ir kreipėsi:

- Šar…

- A!- dar nespėjus ištarti viso vardo, Čarli jau pašoko apsisukdama. Jos rankos iš karto dingo už nugaros, akys paniškai lakstė nuo Kriso prie Dani,- kaip jūs ma…ma…mane išgąasdinot! Ką jūs čia veikiat?! Ko.. Ko..Ko-šūdas-dėl neprasinešėt, kad esat?!

- Tu pro mane prasibrovei,- Krisas nusijuokė.

Danielė pakėlė antakius,užfiksavusi tą patį švelnumą jo balse. Dabar ji jau nežinojo, kuris iš šių dviejų elgiasi keisčiau.

- Ir tai tavo pasi.. Pasi.. teisinimas?

Dani vėl ėmė skanuoti Čarli, negalėdama praleisti pro ausis nervingo mikčiojimo.

- Čar, ką tu laikai už nugaros?- ji mostelėjo ranka.

- K..Kur?- Šarlotės veidas dar kartą pakeitė spalvą, nusidažydamas keistu pilkšvumu.

- Už nugaros,- Krisas pakartojo Danielės žodžius, dabar jau pats žiūrėdamas Čarli į pilvą.

- Aš sakyčiau, „la…labas rytas“ būtų malo..nesni žodžiai tik atsikėlus, ar ne?!- rudaplaukė klyktelėjo, priversdama miegantį Rudį krūptelėti.

- ŠARLOTE!!!- piktai rėkė Janas, bildėdamas laiptais žemyn.

Vaikinas sustojo ties anga į svetainę, susivokęs, kad sulaukė papildomo dėmesio.

- Ką,- Čarli atkirto, kiek nuleisdama galvą, už nugaros grūzdama telefoną sau už kelnaičių.

- Amm,- Janas garsiai gurktelėjo,- nieko, aš tik taip rėkiau,- suvapėjo, nenorėdamas sakyti tikrųjų priežasčių prie Danielės.

Dabar jie spoksojo vienas į kitą, svaidydamiesi žaibais iš akių.

- Tai ką tu ten kiši sau už…- pasigirdo murmėjimas iš pusiau prasimerkusio Rudžio lūpų. Jis gulėjo už Šarlotės nugaros, matydamas, ką ji daro, per daug mieguistas, kad susivoktų nutylėti.

Čarli, žinoma, negalėjo leisti Endriu pabaigti sakinio. Tad ji perrėkė draugą, šaudama kito link:

- Janai, man nusibodo, kad tu ant manęs rėki ir rėki! Kai pats prašei padėti!

Janas atplėšė akis nuo Danielės ir tuojau pat atšaukė.

- Kai kas, ką tikras draugas padarytų!

Kristoferis, iki tol tik sukiojęs galvą, bandydamas susivokti, kas, po galais, čia dedasi, dabar atsistojo ir žengė tarp Jano ir Čarli.

- Ei,- jis piktokai dėbtelėjo į brolį,- šiek tiek pričiaupk savo gargalynę. Tikriausiai tave girdėjo ir Čilėje.

Šis pareiškimas savo neįprastumu prasprūdo pro panikuojančios Šarlotės ir nenuovokos Kristijano ausis, tačiau Danielė vėl susidomėjo. Krisas pats nelabai suprato, kodėl įsikišo į šį aiškiai šeimyninį barnį. Tiesiog vaizdas, kai suaugęs vyras rėkia ant… vaiko, atrodė toks neteisingas. JI buvo mažutė, dėl Dievo meilės, ir tokia smulki. Negi negalima elgtis kiek švelniau?

Tyla truko ilgokai. Ją pertraukė Endriu, atsiplėšdamas nuo stalo ir krapštydamas pirštais akis:

- Ar man tik taip atrodo, ar jūs keistėjate ne dienomis bet valandomis? Kas čia vyksta?

- Ne…nežinau,- Čarli išmikčiojo,- Krisai?- ji tyliau paklausė, žvelgdama į aukštą vaikiną priešais.

- Nežinau,- jis sutrikęs apsižvalgė ir apsistojo ties broliu,- Janai?

- Ką aš… Velnias, Rudi?

- Aš ką tik atsibudau, idiote. Daniele?

- Nežinau,- šviesiaplaukė atsistojo, ir, sunėrusi rankas, ėmė žingsniuoti iš kambario.- man nerūpi.

- Man nerūpi taip pat!- Janas sušuko jai pavymui.

Kristoferis nulydėjo Dani akimis ir vėl pažvelgė į brolį, kuris niūrus spoksojo į ką tik užsidariusias duris.

- Čarli, kas čia vyksta?- paklausė tyliai.

Ji tik gūžtelėjo pečiais. Netardama nei žodžio paėjo atbulomis, sustojo prie sienos ir pažvelgė į Janą, po to į Krisą. Buvo girdėti, kaip Danielė žaidžia su puodais. Šarlotė puikiai įsivaizdavo jos rimtą, pavargusį veidelį, kuris ašarojo kiaurą naktį. Dabar lygiai taip pat atrodė ir Kristijanas… Tiesą sakant, jis stovėjo toks liūdnas, kad Šarlotė netgi ėmė gailėtis ryte pratrūkusi.

Štai ką atneša nesusipratimai ir klaidos. Štai kas būna, kai nesilaikai tam tikrų taisyklių.

O dabar, merginos sąžinė grauš ją ne tik dėl šių dviejų jai brangių žmogeliukų.

Šarlotė prisiminė savo trumpą telefoninį pokalbį. Tik keli klausimai, keli komentarai, ir Skarlet, mergina kitame laido gale, pratrūko neapsakytu pykčiu. Danielė atrodė kaip nekaltas viščiukas prieš tą vanagą, o juk Čarli girdėjo tik balsą. Dabar ji gyvens žinodama, kad pablogino kažkieno santykius.

Tai buvo šlykštu, bjauru, nepakeliama. Šarlotė galėjo sau atleisti bet ką, prisimindama, kad nėra absoliučiai jokios prasmės kankintis dėl to, kas jau padaryti, tik ne tai… Vienintelis dalykas, kurio mergina negalėjo leisti sužlugdyti, suskilo per jos kaltę.

Ak, jei sąžinė turėtų išjungimo mygtuką. Žmonės juk ne šaškės, jie būna ne tik juodi ar balti… Jie gali ne tik trauktis ar kirsti, tai kodėl ji jaučiasi tokia bloga, nusikaltusi? Tai, kas Šarlotei šventa, buvo sugadinta pačios Šarlotės.

Dabar ji stovėjo pasiruošusi apsiverkti. Per kelias sekundes Janas išdundėjo taip pat, palikęs Šarlotę dar labiau susikrimtusią. JI garsiai atsiduso ir nuleido galvą, nesuvokdama, kaip ašaros dar neliečia akių. Juk toks bjaurus jausmas suko lizdą kažkur skrandyje.

Ji susivokė šąlanti tik kai priešais nosį išvydo ilgas storas pėdkelnes. Keldama akis mergina pažvelgė į Kristoferį, kuris šias laikė, o tada į skalbinių krepšį. Čarli buvo užmiršusi, kad be Rudžio, dar ir šis likęs kambaryje. Su prisiminimu į atmintį išplaukė ir prie užpakalio spaudžiamas telefonas.

Šarlotė paėmė į rankas pėdkelnes ir mostelėjo smakru Krisui apsisukti. Po boksininko apatiniais ji turėjo tikras kelnaites, papuoštas ančiukais. Jų rodyti nebuvo gėda, tačiau telefono formos išsikišimas ties klubu galėjo sukelti papildomų klausimų.

Kristoferis paklusniai nusisuko, kasydamasis sprandą ir nežinodamas, ką tiksliai, reikia pasakyti. Jam baisiai nesisekė gydyti liūdesio, tuo labiau merginose. Kai Skarlet liūdėdavo, ji leisdavo Krisui priglausti galvą sau prie pilvo ir murmėti visokias mielas nesąmones. Bet Čarli buvo ne Skarlet, ir apskritai, Kriso akyse, ji nebuvo mergina.

Tačiau jei jis ko nemokėjo labiau, nei naikinti neracionalų moterų liūdesį, tai naikinti neracionalų vaikų liūdesį. Gal jai pasiūlyti ledų?

- Nori ledų?- vaikinas paklausė, net nespėjęs apsvarstyti savo minties.

Šarlotė kaip tik buvo pakišusi telefoną po sofos pagalvėlėmis. Ji atsitiesė ir apėjo aplink jį, jau su pėdkelnėmis. Lėtai papurčiusi galvą keistai žiūrėjo tiesiai jam į veidą. Jei Krisas nežinotų kitaip, būtų prisiekęs, kad matė jos veide kaltę.

- Galbūt…. Kakavos?

- Och….- ji nuleido akis ir šniurkštelėjo nosimi.

- Ei… Tik neverk.. – vaikinas pajuto, kaip panika ima viršų,- prašau,- mosuodamas rankomis palei jos galvą galų gale nuleido delną ant viršugalvio.

- Aš baisus žmogus,- ji liūdnai atsiduso.

- Ne… Ne, aš tikras, kad tu puikus žmogus,- Krisas iš karto ėmė veikti. Virš jos nuleistos galvos jis greitai žvalgėsi po kambarį.

- Šūdas…

- Ne, aš tikras, kad ne šūdas.

- Tu net nežinai, kas nutiko…

- Nežinau, bet manau, ne šūdas. Negali būti, gal nebent koks šūdelis,- pagaliau radęs, ko ieškojo, nepaleisdamas jos viršugalvio, pasilenkė ir pagriebė vieną rankšluosčių iš krepšio. Jis priglaudė medžiagą prie Čarli veido, prispausdamas taip, kad nei kaktos, nei smakro nebuvo matyti.

Lengviau atsipūtęs laikė taip tol, kol ploni merginos pirštai neapglėbė jo riešo ir lėtai nenuleido rankos su rankšluosčiu.

- Ką, konkrečiai, tu čia darei?- ji pasiteiravo, dabar vėl žvelgdama į jo akis.

Krisas pažiopčiojo, žvilgtelėdamas tai į jos veidą tai į medžiagą savo rankoje.

- Amm… Maniau, tu verki… Ir aš maniau…

- Tai miela,- Čarli nedrąsiai nusišypsojo ir linktelėjo.

- O. Ačiū,- Krisas giliai įkvėpė pro nosį, melsdamasis, kad neparaustų.

- Ir kvaila,- ji pridėjo, spragtelėdama pirštais,- bet man šovė viena mintis į galvą. Tik reikia kažkaip įsigyti kiek skystesnės širdies,- ji murmėjo, apsisukdama ir dairydamasi.

- Ne, aš tikras, kad tu turi širdį…- Kristoferis atsiliepė, bandydamas pasekti jos žvilgsnį,- ko mes ieškom?

- Mes ieškome… Šūdas, aš pavėluosiu į pasimatymą,- jos akys užkliuvo už sieninio laikrodžio.

Greitai pasvarsčiusi, kad taisyti sąžinę yra daug svarbiau, nei pasimatymas, ji prisižadėjo sau atsilyginti per antrąjį. Informacijos ieškojimo misija, santykių žlugdymo misija, kitų santykių taisymo misija ir du pasimatymai per vieną dieną – tai nėra neįgyvendinama. Žingsnis po žingsnio,- Čarli sau priminė.

- Man reikės tavo pagalbos.

- Jei pažadi daugiau neverkti…- Krisas linktelėjo.

- Ti pažadėti kaip tik ir negaliu,- ji atsisuko su keista išraiška veide, kuri, ateityje Kristoferis sužinos, reiškė planų kūrimą.

Su lęšių, vaistų ir šiokio tokio aktorinio talento pagalba Šarlotė Lililton tą sekmadienį praleido ašarų liūne. Ji sėdėjo vonioje, apsikrovusi šokoladukais ir panaudotomis servetėlėmis, sriūbaudama kaip melodramos aktorė. Danielė ir Kristijanas negalėjo likti abejingi šiam vaizdui: išsigandę jie šokinėjo aplinkui kaip nepatyrę tėvai apie nesveikuojantį vaiką. Kristoferis iš tolo stebėjo, kaip šie stengiasi įtikti savo draugei, išsiaiškinti, kas jai yra, paguosti. Ir nors vaikinui ta visa vaidyba atrodė labai jau akivaizdi, ji nekliuvo į akis kitiems.

Dani ir Janas tikriausiai nei patys nepastebėjo kaip pradėjo kalbėtis. Nešdami sriubas, bandydami pagalvėlėmis paversti vonios kambarį, iš kurio verksnė atsisakė lįsti, jaukiu kampeliu, jungdami filmą apie nemigą kažkokiame mieste, jie veikė kaip komanda. Per grupinį apsikabinimą Krisas netgi pastebėjo Janą trinant nosimi į Danielės plaukus, kas, nors nesanitariška ir šlykštu, kažkuria prasme buvo visai miela.

Nors ašaros ir buvo netikros, Kristoferis, stebėdamas vaizdą po vonios duris, negalėjo suvokti, kokia gležna ir liūdna atrodo Čarli. Ji tikrai liūdėjo, jis tai jautė. Kažkas buvo ne taip, kažkas ją graužė ir tai graužė jį.

Trys jie išsiskyrė tik į pavakarę, kada Šarlotė pasiskelbė einanti į savo antrąjį pasimatymą. Kristoferis negalėjo prisiversti susivokti, ką tokia mažė veiktų pasimatymuose, bet dėl to pernelyg nesijaudino. Stebėdamas, kaip merginos skubiai ruošiasi, jis prisėdo šalia brolio svetainėje ir netgi pagriebė alaus. Prisimindamas praeitą sykį, jo negėrė, tačiau monotoniškai kilnojo prie lūpų. Vis tiek vyresnėlis nebūtų pastebėjęs šio broliško akto apgaulės: jis tyliai sekė vis pro šalį pralekiančią Dani. Kai ši atlėkė visa uždususi, su suktuku rankose, jis pašoko iš vietos ir paklausė, kuo galėtų padėti.

Danielės akys nukrypo į Kristoferį ir šis lėtai nuleido alaus butelį.

- Gali ją nuvežti?- Dani paklausė,- Čar šiandiena labai negera, nenoriu, kad ji dar ir šį šansą praleistų.

- Aš… Gėriau,- Krisas lėtai ištarė, bandydamas suprasti šito prašymo potekstę. Viskas šiuose namuose turėjo dvigubą prasmę, o gal jis tiesiog sirgo paranoja.

Be to, kažkoks velniukas į ausį kuždėjo, kad jai jis atsakys Danielei, Šarlotė turės ateiti ir prašyti pati. Galėtų jau pasirodyti, po galais: visą vakarą tik puošiasi ruošiasi ir nesiteikia bendrauti.

Žinoma, jei jis ją vežtų, gautų pabendrauti. Tačiau kažkodėl Kristoferis nebuvo labai patenkintas viso to pasimatymo idėja. Kodėl jie negali toliau spoksoti filmų susispietę po klozetu?

- Labai prašau. Ji prašė manęs tavęs paprašyti,- Dani ištarė, tvirtesniu balsu, tarsi skaitydama vaikino mintis.

Krisas pastebėjo Janą spustelint Dani ranką ir linktelėjo. Staiga jis susivokė, kodėl Čarli siuntinėja Danielę. Kaip ir su taisyklėmis, šiuo reikalu jis užsidirbs taškų Dani akyse.

- Maža raganiūkštė,- murmtelėjo stodamasis.

Maža raganiūkštė, tarsi pašaukta, nubildėjo laiptais žemyn. Blizgančia, smaragdo spalvos suknele iki kelių, plačiu plonu šaliu aplink kaklą, vilkdamasi paltuką. Jos plaukai buvo sukelti į viršų, tik kelios garbanos krito palei ausis ir kirpčiukai lindo į tamsiai išdažytas akis. Storos lūpos buvo paryškintos lūpdažiu.

Kristoferis nežinojo kurią jos kūno, veido vietą apžiūrėti pirmiau. Spoksoti nebuvo mandagu, tačiau ilgi sukti sidabriniai auskarai lyg neonu šviečiančios rodyklės nurodė apnuogintą kaklą.

Velnias. Šitas vaikas atrodo labai jau ne vaikiškai.

- Aš pasiruošusi. Važiuojam važiuojam, vėluojam, važiuojam.- Čarli griebė Krisą už rankos ir ėmė tempti lauk.

Visą kelią iki restorano Kristoferis neatplėšė akių nuo vaizdo priešais. Jis puikiai juto šalia sėdinčią moterį, tačiau nedrįso žvilgtelėti jos pusėn: bijojo padaryti avariją. Ir taip, eksperimentuodamas plaučius pildė kvepalų persisunkusiu oru.

Nepaaiškinamas keistas jausmas, pasireiškęs įtampa pilvo srityje ir keistu gumulu gerklėje nepaliko vaikino visos kelionės metu. Ačiū Dievui, Čarli buvo susimąsčiusi ir jo nekalbino, neskaitant trumpų sausų komentarų nurodant kelią, bet Krisas vis susivokdavo, kad yra paslapčia stebimas.

Variklis užgeso perpildytoje automobilių aikštelėje ir saloną užpildė sunki tyla. Jie abu giliai įkvėpė, tada pasisuko vienas į kitą. Prietemoje jos akys vėl atrodė juodos, tačiau ta kaltės mina, perbėgusi per šį dailų ir, Kriso manymu, smarkiai perdažytą veidą, buvo pastebėta ir užfiksuota.

- Aš taip vėluoju,- Čarli prabilo tyliai, negalėdama užmiršti šiandieninio triuko su telefonu,- atsiprašau,- be balso ištarė.

- Žinoma,- vaikinas staiga atsitraukė kiek toliau, bet nenutraukė akių kontakto,- gero… susitikimo.

Krisui atrodė, kad jis pirmiau nusilauš liežuvį, nei ištars žodį „pasimatymas“. Ir tas keistas jausmas sekundė po sekundės vis labiau panašėjo į pyktį.

- Okei,- Čarli nutraukė žvilgsnių dvikovą, nusisegė diržą ir atidarė dureles. Ji žengė į nakties šaltį, trumpam stabtelėjo ir suinkštė.

Priminusi sau galvoti tik apie nuosavus interesus, jausti mažiau kaltės, ji užtrenkė dureles ir nužingsniavo į restoraną. Pro plačius langus, kuriuose atsispindėjo zujančios salės vidus, neprasišvietė joks žibintas, tad mergina nustebo: kodėl jis dar nevažiuoja?

Negalėdama atsikratyti keistų minčių, ji prisivertė atidžiau apsidairyti savo pasimatymo partnerio.

- Panele?- priėjęs registratorius užkalbino.

- Aš susitarusi,- išsiblaškiusi ji toliau sukiojosi. Akys vis krypo ir krypo į langą: Čarli turėjo sulaikyti savo ranką, kad nepliaukštelėtų per žandą.

- Panele, jūsų vardas?

- Ne mano, jo vardu užsakytas staliukas,- pagaliau susitelkusi ties vyriškiu, apdovanojo jį drovia dirbtine šypsena.

- Jo vardas?- patikėjęs šis atsakė tuo pačiu.

Šarlotės veidas tarsi sustingo. Ji išsižiojo kalbėti, bet vėl nutilo.

- Aš neatsimenu,- sumurmėjo po kurio laiko,- ot šūd…

- Panele,- registratorius įsiterpė,- manau, jums reiktų….

- Ne, ne, man tiesiog iššoko iš galvos. Bet mes buvome susitarę… Aštuntai!- džiaugdamasi, kad sugebėjo atkurti bent šią detalę, Šarlotė greitai išbėrė,- jums tereikia rasti jį. Super gražus, akinanti šypsena, blondinas, arba brunetas, neatsimenu, kuris buvo pirmam, kuris antram pasimatymui…

Registratorius švelniai priglaudė delną prie jos nugaros ir ėmė vesti tolyn:

- Panele. Dabar pusė dešimtos.

- Aš…

- Ar čia yra bėdų?

Čarli pakėlė galvą, apsisukdama, ir nustebusi pažvelgė į Kristoferį:

- Tu likai?- ji nusišypsojo, šį kartą nuoširdžiai.

- Tik norėjau įsitikinti, kad viskas gerai,- nusukdamas akis jis pažvelgė pro langus, savo naujos, persekiotojo maniako manijos liudininkus. Iš vidaus jie atrodė kiek kitaip.

- Aš pavėlavau, jis išėjo.- Čarli paaiškino abiems vyrams.- aš tikrai nesuprantu, kaip tai nutiko… Paprastai gaudausi savo pasimatymuose… Net jei turiu tris per vieną dieną, aš visada visada susiorganizuoju taip, kad būtų…

Registratorius nekantriai trypčiojo, kol Šarlotė atsiprašinėjo.

- Och,- Kristoferis pavartė akis, ištraukė piniginę iš striukės ir papildė vyriškio kišenę keliais banknotais,- suraskit mums staliuką… Regis, tik valgymo būdu užkišiu šitą burną.

———

Atsiprašau už klaidas… Išaus diena, ištaisysiu

Rodyk draugams

October 29th, 2010

Pasak Čarli: 16. Vienam niekas, o kitam silpnybė

Posted by Lali in Be temos

Juokdamasis jis įėjo į savo naująjį kambarį ir pamažėle aprimo. Švintantis dangus pro langą nudažė miegamąjį visai kitokiomis spalvomis, nei Krisas atsiminė iš tų trumpų akimirkų, kai čia svečiavosi būdamas blaivaus proto. Lova, pagrindinis baldas, ant kurios užmestas tik niūrus čiužinys, komodos su pravirais tuščiais stalčiais ir balti išblukusių dažų kvadratai ant sienų, kur, matyt, ilgą laiką kabėjo plakatai. Čia buvo šalta ir tai neturėjo nieko bendro su temperatūra.

Uždarydamas duris Kristoferis tarsi įžengė į vienišą, liūdną salą, ir besikeičianti aplinka tiksliai atspindėjo besimainančią vaikino nuotaiką. Kai minčių neužėmė mįslingas brolio elgesys, tai draugiški, tai nedraugiški Endriu žvilgsniai, ar pavojus gyvybei, prisiminus Danielę, galima buvo susikaupti ties savomis problemomis.

Perėjęs per medinėmis lentelėmis klotas grindis, vaikinas griuvo ant lovos ir kelis kart pašokinėjo, bandydamas įsitaisyti patogiau. Jis išsitraukė savo telefoną, nuolatinį priminimą apie rūpesčius, ir peržvelgė elektroninį paštą. Atsakė tik į kelis laiškus iš daugybės: susijusius su darbu. Tėčio žinučių vengė kaip maro, o žinios iš Skarlet žvejojo net užgniaužęs kvapą.

Žvejyba buvo nesėkminga.

Kad jis bent žinotų, kur dabar randasi Skarlet. Nuskristų kokį savaitgalį, su kuponu apsipirkti Christian Dior vienoje rankoje ir sava širdimi – kitoje. Bet ši buvo dingusi, prapuolusi kažkur kelionėje po Europą, į kurią, Krisas buvo įsitikinęs, leidosi tik tam, kad atkeršytų jam.

Nepaisant to, sulūžęs ir apgailėtinas koks jautėsi, jis neketino leistis į pykčius. Vis dėl to, dėl šio laikino, labai trumpo išsiskyrimo kaltas jis. Reikia turėti vilties, kad Skarlet greit atgaus sveiką racionalų protą, kurį Kristoferis taip myli, ir susivoks, kur jos vieta, kur patogiausia, išmintingiausia būti.

Krisas surinko merginos numerį, išmoktą atmintinai, ir priglaudė telefoną prie ausies. Akys jau merkėsi, nuovargis darė savo, bet jis atrado jėgų palikti dar vienam balso pranešimui.

- Skarlet,- prabilo užkimusiu balsu, kai tik elektroninė operatorė paskelbė apie žinutės pradžią ir nuskambėjo tas jau įgrisęs pyptelėjimas,- atsiprašau, kad neprasinešiau apie save šias kelias dienas,- nuoširdžiai pasakė. Kristoferis buvo įsitikinęs, kad palikdamas šiuos pėdsakus elgiasi be galo romantiškai, neleidžia apie save pamiršti,- aš tavęs pasiilgau. Žinai, po truputį… Na, įsitaisau. Man regis, su Janu viskas bus gerai, ir jo kambariokai, kiek nukvakę, bet pakenčiami,- trumpam nutilo,- papasakosiu plačiau, kai paskambinsi… Bet…. Tik norėjau pasakyti… Aš vis dar dalyvauju,- tyli, rimties pilna pauzė,- aš vis dar dalyvauju mūsų santykiuose. Vis dar čia. Tad, jei norėsi prasinešti, pagaliau atsileisi, žinai, kur mane….

Signalas nutraukė jo iš širdies lietą kalbą, kai balso žinutei pasibaigė skirtas laikas pasibaigė.

- … rasti, -Krisas ištarė paskutinį žodį ir nusivylęs atitraukė telefoną nuo ausies.

Mama buvo teisi. Jam reikia kovoti, dėl to, ko nori. Atsiguldamas ant šono Kristoferis mintyse sau pasižadėjo sugrįžti į vėžias, atgauti vyriškumą ir pagaliau imtis kokios nors naudingos veiklos.

***

Danielė Deivis nebuvo verkšlenanti nevykėlė. Ji niekada nesustodavo tam, kad pultų į paniką. Ji visada rasdavo išeitį ar bent jau kitą kelią. Ji nežinojo žodžio „pralaimėjimas“, mat keitė jį į „alternatyva“. Danielė Deivis neleido emocijoms užgožti tai, kas jai svarbu. Visa šeima didžiavosi savo mergaite, besimokančia dideliame mieste, besiekiančia karjeros, lipančia laiptais aukštyn ir pamažu tampančia efektyvia, teisinga, pavyzdinga visuomenės dalimi.

Netgi jei tėvų tikslai nebuvo didžiausiu Dani prioritetu, ji jų nenuvylė. Žingsnis po žingsnio, teisingu taku, nekrypstant į šoną, ji brendo iki to, kas yra dabar. Tikriausiai būtų buvę lengviau, jei būtų tekę bręsti tik už save. Dar trys kambario draugai, geriausi draugai, gal ir buvo tai, ko kitas pavydėtų, bet taip pat reikalavo daugybės dėmesio.

Dani jau nebespėjo susigaudyti, kaip greitai Šarlotė mesdavo ką pradėjusi. Ji ne visada galėjo susigaudyti Endriu minčių raizgalynėje, jam be ilgo mąstymo pasirenkant „Starcraft“, (vienas Dievas težino, kas tai), vietoj paprasto, tradicinio susitikimo su kita gyva, priešingos lyties būtybe. O po to netyčia ėmė ir užtiko jį vonioje, bandantį išpildyti visus normalius dvidešimt dvejų metų vyro poreikius priešais vasaros kalendorių.

Danielė net negalėjo ramiai svarstyti apie Kristijaną. Nevykėlis moksle. Nevykėlis darbe, tiksliau, šio ieškojime. Nevykėlis finansuose, santykiuose, šeimoje. Tiesa, jis buvo kiek vykęs lovoje, tačiau ar tai gali būti svarbu? Na, svarbu tiek, kad užmirštum visa kita?

Dani pyko pati ant savęs, kad negali pamiršti tokio nevykėlio. Tai netgi nebuvo logiška, bet kuo ilgiau jie gyveno kartu, tuo daugiau paslėptos dramos tarp jų virė. Kartais merginai netgi atrodydavo, kad ji viską tiesiog išsigalvoja. Įtampa grynai fiziologinė: Janui niekada nieko daugiau nereikės.

Danielė Deivis nebuvo verkšlenanti nevykėlė, bet kažkodėl, taip svarstant tik kokį milijardinį kartą metuose, ji norėjo verkti.

Mergina atsisėdo lovoje, kurioje plačiai atmerkusi akis gulėjo jau kelias valandas ir sunkiai atsiduso. Ji pažvelgė į šoną. Kitame kambario gale, tarp dėžių su visa nedidele savo gyvenimo manta, ant plono čiužinio susirietusi saldžiai miegojo jos geriausia draugė. Jos veidas buvo taikus, ramus, lūpos kiek prasižiojusios. Praknarkusi visą naktį, paryčiais Čarli virto į tylų angeliuką, apsiverčiantį nuo šono ant šono neįtikėtinai mažą skaičių sykių: tik kas kelias minutes.

Danielė aiškiausiai prisiminė tą naktį, kai pirmą kartą miegojo su Čarli. Jos netgi nebuvo kalbėjusios tada: Šarlotė buvo per liūdna kalbėti, o Dani nuoširdžiai manė, kad šioji net nesupranta angliškai.

Tai buvo šalčiausia žiema, kokią tik patyrė Ysbourno miestas. Kai jai buvo penkeri, Danielė su tėvais ir broliais buvo ką tik persikraustę, sekdami galimybes, kurias atvėrė naujas tėvo darbas statybų bendrovėje. Jo kompanija netgi suteikė Deivisams butą: padoriame rajone, gražiame name, su gerais kaimynais.

Visa tai turėjo tik vieną minusą ir tas minusas gyveno viršutiniame namo aukšte. Tai vienui vienintelė šeima: ispanakalbė moteris su Dani amžiaus vaiku ir retkarčiais pasirodančiu, išgerti mėgstančiu vyru. Prie nuolatos pro sienas prasiskverbiančių barnių jie negalėjo priprasti. Tad vieną tamsią naktį, kada kaimynų pykčiai išsivystė į daiktų trankymą ir per visus tuos balsus pasigirdo graudus verksmas, Danielės tėtis nebegalėjo ištverti ir turėjo įsikišti.

Tą vakarą jis į namus parsivedė nakvoti mergaitę ilgais rudais plaukais ir raudona nuo verksmo nosimi. Dani gavo jai paskolinti savo kojines ir pižamą, mat mažutė, kurią mama liepė vadinti Karlota, buvo beveik nuoga. Taip pat Danielė gavo pasidalinti ir viena lova, dėl ko visiškai neprieštaravo. Juk gyventi tik su kvailais berniokais buvo nuobodu, o šita mergaitė galėjo būti puikiu žaidimų objektu.

Danielė negalėjo atsistebėti, kaip gyvenimas jas suvedė. Pirmą kartą joms miegant kartu, Dani guodė verkiančią Čarli. Šią naktį, po beveik septyniolikos metų, buvo atvirkščiai.

Pasak šios nakties Čarli, negalima įsileisti bjaurasties į širdį. Dani turėtų pasiimti malonumą iš šios draugystės su Janu ir nesigręžioti maldaujant daugiau.Pasak Čarli, viena meilė išgydo kitą, o geresnis būtinai ateis. Žingsnis po žingsnio einant pirmyn, pasirodant žmonėse, mylint save ir didžiuojantis tuo, kas esi, gyvenimas pats atves naujų progų.

- O, kad būtų taip paprasta…- vis dar kiek paraudusia nosimi Dani sukuždėjo sau po nosimi ir nuėjo prie Šarlotės.

Apklojusi ją iki pat kaklo tylutėliai susiruošė eiti iš kambario.

***

Duslus „tuk tuk“ privertė Dani pakelti galvą. Ji buvo ištiesusi rankas į priekį, lankstė vyriškas kelnes virš jau išskalbtų skalbinių krepšio, bet vis dar nesitikėjo, kad kas jau bus atsibudęs. Žinoma, viską paaiškino faktas, jog tai naujokas nesilaiko šių namų dėsnių.

Jis stovėjo tarpduryje, šviežiai nusiskutęs, nusiprausęs ir su atsargia šypsena veide.

- Galiu kuo nors padėti?- paklausė ramiu balsu.

Danielės akys prisimerkė, įtariant kokią nors klastą ir neatsakydama į klausimą, ji uždavė kitą:

- Kodėl norėtum tai padaryti?

- Na,- Krisas žengė į plačią drėgną patalpą, kurią namo komitetas iš rūsio pavertė į skalbyklą, ir mostelėjo krepšio link,- ten mano kelnės, kurias lankstai.

Pirmiausia Dani norėjo jas sviesti tolyn lyg nuodingą šliužą. Tada, prisiminusi ankstėliau ryte sau duotą pažadą, kiek grubiais judesiais, perlenkė jas per pusę ir numetė ant rankšluosčių.

- Turėjau susiprasti, kad nei Janas nei Rudis velveto nemėgsta,- ji burbtelėjo ir pastūmė užraitytas marškinių rankoves aukščiau savo alkūnių,- ankstyvas?- ji pridūrė, kai vaikinas tyliai prisiartinęs ėmėsi kitų drabužių. Dieve, tai buvo keista ir nejauku. Apie ką jai reikia su juo kalbėtis? Ar ji turėtų atsiprašyti?

- Dabar jau po dvylikos.

***

- Dabar jau po dvylikos!- Čarli sušuko, trenkdama pagalve per Jano galvą.

Vaikinas nenorėjo keltis ar bendrauti su kuo nors. Jis buvo pavargęs nuo kalbų ir dramų. Šarlotė, įgriuvusi į kambarį taip staiga, ir mirtinai jį išgąsdinusi įšokdama į lovą, nebuvo pats maloniausias svečias.

- Aš noriu miegoti!- Janas griebė tą pagalvę ir užsidengė galvą,- eik šalin! Atsiknisk!- sušuko iš ten prislopintu balsu.

- Jau po dvylikos. Janai,- ji pėda krutino jo nuogą petį,- Jaaaanai.

- KO?!- numetęs pagalvę šalin, vaikinas pakėlė suveltą galvą,- ko tu apskritai galėtum norėti tokioje ankstybėje?!

- Šokoladinio fondiu, bet abejoju, ar tokioj padėty gali man jo paruošti. – mergina pasilenkė, atidengdama paklodę, ir kyštelėdama ten nosį. Vėl ištraukusi galvą, pašaipiai paklausė,- ką? Jokio rytinio pasirodymo? Nesapnavai šlapių sapnų?

- Čarli, kartais aš noriu tave užmušti,- Janas užsitraukė paklodę iki pažastų, piktai dėbčiodamas.

Skruostais sparčiai plintantis raudonis privertė Čarli sukikenti. Ji suspaudė lūpas, vis negalėdama nustoti šypsotis, ir pasukiojo galvą į šonus:

- Ji turi visišką teisę pykti, žinai?

Kristijanas nejaukiai pasimuistė, timptelėjo kaklą aukštyn, kad patikrintų, ar durys uždarytos, ir tik tada atsakė.

- Suknista beprotė. Isterikė. Man visiškai nusispjaut, ką ji mano.

- Tai…- Šarlotė angelišku balseliu nutęsė, lyg tarp kitko pirštu vedžiodama po vienos iš daugelio pagalvių suglamžyto užvalkalo ornamentą,- ką ketini daryti, kad ji tau atleistų?

Janas iškvėpė didžiulį gurkšnį oro ir suaimanavo:

- Turi man padėti! Pusę nakties prasivarčiau, nesugalvodamas! Tai taip sunku! Jūs toookios sudėtingos.- jis įsižiūrėjo į patenkinta Šarlotės veido išraišką,- tu mėgaujiesi, ar ne? Tu esi šėtonas.

- Puiku,- Šarlotė išlipo iš lovos,- tai bus puikus paaiškinimas tam, kad nei velnio neketinu tau padėti.

- Palauk, ką?- Janas irgi ėmė lipti lauk: paklodė tvirtai prispausta plonų rankų prie lieso liemens,- neišeik! Juk nori man padėti ar ne?- jis paklausė, nekęsdamas savęs už beviltiškumą nuosavame balse. Kai Šarlotė sustojo prie durų ir lėtai apsisuko, Janas pasitikslino,- juk todėl mane pažadinai?

Mergina prikando lūpą, leisdama sau nužvelgti Janą ilgu tyrinėjančiu žvilgsniu. Stovėdama tik su trumpais vyriškais šortais ir aptemtais marškinėliais ant petnešėlių, ji dar kiek pakankino vaikiną, o tada labai ramiu, žodžių neatitinkančiu balsu pasakė:

- JI yra velniškai gudri. Ir karšta kaip nuodėmė, tavo žodžiai. Ir ji tai žino. Atsiras protingesnių, atsiras įdomesnių, Janai, savo esybe kartelės pernelyg aukštai neužkeli. Ir vienas jų nenusibos Danielei taip greitai, kaip kiti, kada net nespėji pajusti pavydo. Vienam pavyks, o tu liksi kvailio vietoje. Dabar, tu kaip ir mano draugas, netgi kai elgiesi kaip paskutinis smirdantis asilas, apsišikęs iki ausų. Aš nenoriu matyti tavęs besigailinčio dėl praeities.

Jis stovėjo sustingęs, bijodamas ką nors prasitarti, kad tik Čarli neimtų labiau smulkinti temos. Blogai jau ir taip kaip yra, o jeigu šį nedidelį nesvarbų incidentą dar pradės sieti su visais santykiais tarp jo ir Dani… Ne, jis nenori aiškintis. Jam gerai taip, kaip yra: kol reikalai paprasti ir aiškūs. Tik kartais, tokiais kaip dabar, Šarlotė, kuri turėtų būti trečias ir labai objektyvus asmuo, pakalba taip, kad vaikino nugara nubėga šalčio pagaugai…

Jis neįsivaizduoja Danielės su kitu. Jis stengiasi net nematyti, neskaičiuoti galybės pasimatymų, į kuriuos Dani eina. Kolkas šita taktika pasiteisino: jo Danielė vis dar tik… Jo.

- Tu nieko nepasakysi?- Čarli kilstelėjo antakius.- aš tau duodu raktą į išeitį iš problemos, jei kartais norėtum išsinerti iš pižamos su automobiliukais, užsiauginti kiaušus ir …

- Nesikišk,- Janas metė, ir tą pačią akimirką pasigailėjo. Tas gynybos instinktas gali išduoti, kad jam iš tiesų rūpi…

- Ou. Štai kaip,- Čarli nusišypsojo, gana šaltokai. – o ką tik prašei pagalbos…

- Šarlote, vienintelė problema tai ta, kurią sukuri tu. Viską komplikuoji. Mes negyvename melodramoje, kurioje gyveni tu, neprimesk mums savo psichoanalitinių teorijų. Atsimeni? Vidinės namų taisyklės? Kitiems gali knisti protą, mums ne?

Jis nenorėjo taip kalbėti, tik nematant, kaip keičiasi Čarli veidas. Mergina linktelėjo ir suburbėjusi: po to nesakyk, kad neperspėjau, vėl apsisuko. Kristijanas negalėjo taip jos paleisti: jam užteko pykčių ir su viena namų gyventoja.

- Šarlote…- jis suinkštė, tiksliai nežinodamas, ką pasakyti. Kokį velnią jis turėtų padaryti? – kam tu mane perspėji vis…

- Na, aš maniau, kad dvidešimt devintas kartas nemeluoja,- ji piktai atrėžė, pasukdama galvą vaikino pusėn.

- Mes tik draugai, aš prašiau pagalbos mums susitaikyti kaip draugams! Negi taip sunku padėti?

- Nežinau, kas blogiau, kaip tu bandai apgauti mane… Mane,- ji bakstelėjo pirštu sau į kaktą,- ar kaip apgaudinėji save.

Ji nelaukė atsakymo, išėjo pro duris ignoruodama kad ir kokią kalbą Janas bus dar paruošęs.

- Kvailė, kvailė, kvailė,- murmėjo sau, grįždama į kambarį. Įžengusi į miegamąjį prisiminė, kad čia nebegyvena, ir jau buvo apsisukusi eiti, kai smalsumas staiga pasireiškė.

Sienos čia atrodė tiesiog niūriai, be visų plakatų, kuriuos Šarlotė nukabino. Naujasis šeimininkas daiktų turėjo nedaug: šie buvo išstumdyti dideliais tarpais po tuščių baldų paviršius, akivaizdžiai norint užpildyti erdves. Lova jau buvo tuščia ir pataisyta, tad, Čarli susiprato, kad Krisas jau bus atsikėlęs. Ji lėtai žengė artyn, akimis sekdama ant pagalvės paliktą telefoną.

Keista. Visą savaitę jie su Rudžiu skaičiavo įeinančius skambučius ir vis pypsinčias žinutes. Toks užimtas žmogus kaip Kristoferis Vestas tikrai nedaug nuveikė atvykęs čia, į Braitoną. Taip, jie savaitėmis ignoravo Jano brolį, bet nereiškia, kad jo nematė. Ir visi pastebėjo, kaip lengvai vaikinas numeta ragelį, neklausęs trina balso pranešimus…

Čarli perbraukė pirštu per ekraną, palikdama ilgą pėdsaką ir susiraukusi ėmė svarstyti, kodėl Jano pasakojimų Krisas taip skiriasi nuo tikrojo. Galbūt kažkas atsitiko… Stresas keičia žmones, tai visiems žinoma tiesa. Tik toks kvailys kaip Kristijanas galėjo praleisti šį faktą. Ir nors Šarlotė nelaikė Kriso problemų kažkuo, dėl ko turėtų vargintis ir galvoti, ji negalėjo nugalėti smalsumo.

Tai nebuvo vienas tų nepaaiškinamų susidomėjimų žmonėmis, kurie taip dažnai pasitaiko gyvenime. Šarlotė puikiai žinojo kvapą, kurį užuodžia, ir tas kvapas vadinosi „Nepavykę romantiški santykiai“. Tai buvo jos teritorija. Merginos širdis suspurdėdavo stipriau kiekvieną kartą žvelgiant į ką nors panašaus iš arti.

Ir dabar, kai šalimais tik jau seniai aprūdijusi, į jokią pusę nesivystanti, tik nemalonias emocijas kelianti Danielės ir Kristijano istorija nusirito į dar gilesnį absurdo liūną, kažkas šviežio ir naujo gali būti kaip tik.

Kaži, įmanoma paklausyti balso žinučių, kurias išsiuntė pats Krisas? Šarlotė pažvelgė per petį ir dar pakrutino telefoną. Rudis turėtų žinoti atsakymą. Šarlotė pagriebė Kristoferio telefoną ir pasikišo po marškinėliais. Tylutėliai išslinkusi iš koridoriaus ėmė sliūkinti pirmo aukšto link. Endriu tikriausiai užmigo prie kompiuterio svetainėje…

Velnias, kodėl ji nesugalvojo to padaryti dar ankščiau, kai Krisas nebuvo grįžęs?- ji keikėsi mintyse, dairydamasi už kampo, kad nesusidurtų su telefono savininku. Ji vos neklyktelėjo, kai aparatas, priglaustas prie odos, ėmė skambėti.

Šarlotė prisiglaudė prie sienos, bandydama sugrabalioti šį rankose ir išjungti. Telefonas nutilo penkioms sekundėms, ir, merginai net nespėjus iškvėpti palengvėjimo kvapo, vėl užgiedojo. Ji keiktelėjo, šoko į koridoriaus prietemą, spustelėjo mygtuką, bandydama jį išjungti ir tyla vėl apgaubė patalpą. Tik šį kartą iš ragelio pasigirdo tolimas balsas, lydimas šniokščiančių alsavimo garsų.

- Krisai?- Čarli išgirdo, dar net nespėjusi iš tikro išjungti pokalbio,- Krisai, čia Skarlet…

- Ou, šūdas šūdėliausias,- Čarli sumurmėjo, užsimerkdama. Skarlet. Skarlet buvo žmogus, į kurį Kristoferis kreipėsi tą dieną, kai Šarlotė nugirdo jį paliekant patetišką, apgailėtiną, bet tuo pačiu saldžiai romantišką balso pranešimą. Merginai nereikėjo ilgai svarstyti, kad suvoktų, kas čia tokia.

Ji trumpai apsvarstė galimybę tiesiog neatsiliepti. Taip būtų geriausia Kristoferiui, Skarlet ir jų santykiams.

Tačiau Šarlotė Lililton nesijaudino dėl to, kas geriausia kitiems, jei tie kiti nesivadino Janais, Danielėmis, Rudžiais ar mamomis. Čarli nebuvo pasiaukojimo, taktiškumo ar paprasčiausio mandagumo gerbėja. Kristoferio santykiai buvo daug svarbesni merginai, nei pats Kristoferis, kaip būtų svarbesnė bet kokia meilės istorija. Jai buvo įdomu, o žmogus kitame ryšio gale galėjo atsakyti į visus klausimus.

Tad Čarli priglaudė telefoną prie ausies, labiau prisiglaudė prie sienos ir su šypsena balse atsiliepė:

- Labuks.

Rodyk draugams

October 5th, 2010

Pasak Čarli: 15. Piko metas en Casa del Reyes ir kakavos misijos

Posted by Lali in Be temos

Danielė įlėkė į virtuvę ir piktai numetė maišelį su maistu. Šnopuodama per nosį taip, kad šviesi sruoga, išsitaršiusi iš plaukų, kilnojosi nuo iškvepiamo oro, ji įsispoksojo į prie stalo abejingai sėdintį vaikiną. Nenuleisdama akių, ji atsisėdo ant kėdės ir nusimetė batelius: nesirūpino, į kurį kampą jie nukris. Neapsikeitę nei žodeliu abu prabuvo kone dvi minutes, kol mergina neištvėrė ir nesviedė kandaus komentaro:

- Tai ne koks keistas padaras, gali šakute ir nebadyti.

Rudis nustojo lietęs ant stalo gulintį platų, jutiklinio ekrano telefoną ir pakėlė akis, tiesa, ne aukščiau nei kartoninės maisto dėžutės. Viena jų nuo smūgio buvo nuvirtusi ant šono, ir saldžiarūgščiu padažu apipilti ryžiai bei mėsos gabaliukai pasipylę ant keramikinio stalviršio.

- Aš net neklausiu,- Endriu ištiesė ranką ir ta pačia šakute pasmeigė vieną gabaliuką.

- Neklausi ko?- mergina nustojo pirštais barbenti į stalviršį.

- Kokio velnio tu trečią nakties leki į visą parą dirbantį italų kioską, kuriame dirba vieni indai, pirkti kinų maisto. Tai tarsi pats žemiausias desperatiškumo lygio rūsio rūsys.

- Jau nusišneki. Lygio rūsio rūsys?

- Aš gal ir nesu kalbėsiškai išprusęs,- jis įsidėjo mėsą į burną ir jau kramtydamas užbaigė,- tačiau mintį pagavai. Atsipalaiduok truputį, Dani.- jis trumpam nutilo, nurydamas kąsnį,- Šita mėsa paruošta kaip armėnų restorane,- susiraukė, čepsėdamas liežuviu jau po tuščią burną.

Danielė sunkiai atsiduso, stipriai užmerkė akis ir nuleido galvą ant stalo, bandydama nusiraminti.

- Negana to, kad tiedu prapuolė kaip į vandenį, jau visa savaitė…

- Keturios dienos.- patikslino, grūsdamas į burną dar mėsos.

- Savaitė, keturios, ar bėra skirtumas? Tai dar ir Čarli man nori infarktą įvaryti. Argi ji šeštadieniais dirba taip ilgai? Kiek atsimenu, šeštadieniais jos pamaina baigiasi pirmą. Dabar trys. Jau atleisk man už nerimą. Norėčiau ir aš būti tokia, kuri prisipildo ir apsipatenkina šunų maistu.

- Dani, tu vėl dramatižuoji. Veštai abu šuaugę,- kalbėjo pilna burna,- o Šarli tikriaušiai špontaniškame pašimatyme.

- Bet ji nelieka pasimatymuose kiaurą naktį!- ji pakėlė galvą, bandydama kuo įtikinamiau išaiškinti savo nerimo priežastis,- nei spontiškuose nei „čarliškuose“.

Mergina pašoko ant kojų, nerasdama kantrybės ramiai išsėdėti ilgiau nei penkias minutes.

- Kur tu eini?- Endriu paklausė, pilna burna maisto.

- Man reik judėti. Nes imsiu kviesti policiją.

Rudis suaimanavo ir taip pat nuslinko nuo aukštos kėdės, sekdamas iš paskos pro duris.

- Nepaleišiu aš gi tavęš šitaip!

- Man nieko neatsitiks,- Dani burbtelėjo, stabtelėdama svetainėje.

Nakties tylą sutrukdė automobilio burzgimas, kurį buvo lengva girdėti pro atvirus langus.

- Aš ne dėl tavęs bijau, o dėl kokio nekalto praeivio, kuriam nepasisektų sutikti gatvėje…- Rudis irgi nutilo, kai jo ausis pasiekė tas pats garsas.- uodų priskris,- sukuždėjo, timptelėdamas Dani už rankovės,

- Užsikišk,- Danielė garsiai sukuždėjo. Ji ėmė tyliai sliūkinti per kambarį, apeidama baldus, kurie tamsoje atrodė kaip juodi kampuoti šešėliai.

- Ar tu ketini juos išgąsdinti?- Rudis sekė iš paskos, dėliodamas kojas šonu, tarsi koks ninzė.

- Na ša,- Dani metė per petį.

- Išgąsdinti per langą?

Danielė pasiekė plačią žemą palangė ir, nesilenkdama į priekį, tiesiog ištempė smakrą, kad matytų, kas darosi kieme. Ji staiga atsitraukė ir atsisuko į Rudį su pikta šypsena veide.

- Nežinau, kas čia, ar kambario tamsa kalta, ar bemiegė naktis, bet tavo akys atrodo demoniškai.

- Tai jie,- ji uždėjo rankas Rudžiui ant pečių,- išgąsdinsim. Keršysim.

- Manau, tas maistas, kurį parnešei – pakankama bausmė..ai!- jis cyptelėjo, kai Danielė griebė už plaukų ir nutempė Rudį koridoriaus link.

***

Janas pasuko raktelį, išjungė variklį ir pavargęs atsiduso. Pirštais pasitrynęs akis, atsilošė į sėdynę, ėmė svarstyti, ar nepraleidus tų penkių aukštų ir tiesiog nenakvojus čia, automobilyje. Juk salonas dar įšilęs nuo ilgos kelionės, o ir Krisas patogiai įsitaisęs ant galinės sėdynės, rodos, nei nenorėtų krutėti.

Jis kiek pasuko galvą, priglausdamas kaktą prie šoninio stiklo, pažvelgdamas aukštyn. Jų languose nedegė šviesa, ir tai normaliam žmogui būtų suprantama: juk prieš minutę mustango prietaisų skydelyje įmūrytas radijo grotuvas rodė, kad jau po keturių.

- Jėzau Kristau, juk sekmadienio rytas,- Janas burbtelėjo.

Tokie neįprasti reiškiniai, kaip tamsa languose, galėjo kalbėti tik du dalykus. Arba Šarlotė privertė Dani ir Rudį žiūrėti “Nemigą Sietle”, ir visi, savaime aišku, užmigo ne savo noru (kaip ironiška, atsižvelgiant į filmo pavadinimą), arba merginos kur nors mieste. Mat, daugiau namie mėgstantis naktinėti Endriu, įdomiausia, ką veikdavo, tai sėdėdavo apšviestas tik savo kompiuterio monitoriaus šviesos, įsijautęs į kokios programos kūrimą, ar naujausią žaidimą, ar internetinį pokerį…. Danielė jį vandindavo elektroniniu vampyru, ir geresnės pravardės šiam reiškiniui niekas dar neišrado. Jau vien Rudžio paakių vaizdas, kai nuo blakstienų krenta tie ilgi šešėliai, kliudydami dažniausiai melsvą šviesą…

Janas papurtė galvą ir atidarė automobilio dureles, įleisdamas žvarbų paryčių orą. Jis išlipo laukan ir ištiesė rankas į viršų, mankštindamas maudžiančius raumenis. Buvo velniškai šalta, reikėjo judėti namo. Vaikinas atidarė ir galines dureles ir tuojau pat pasitraukė į šalį, kai lauk iškrito iki tol buvusios sulankstytos brolio kojos.

- Suknistas Maiklas Džordanas,- sumurmėjo.

Jis staigiai pakėlė akis, tolėliau alėjoje pastebėjęs judesį. Palikęs dureles atviras, pajudėjo žmogaus link. Janui nereikėjo šviesos, kad atpažinti eiseną, net tada, kai Čarli krypavo į šonus, lyg girta. Atžingsniuodamas priekyje jis mostelėjo rankomis į šonus ir išsišiepė.

- Žiū! Čar, nevėloka tamstai grįžti?

- Janai?- Šarlotė stabtelėjo, užsidengdama megztuko rankove burną.

- Sveikas, vyre!- Janas griebė merginą už liemens, ir ėmė sukti aplinkui save.- tu iš darbo?! Maniau, būsit kur nors su Daniele…

- Sveika, moterie,- Čarli sumurmėjo, nereaguodama į tolesnius klausimus. Jos galva nusviro ant vaikino peties, o žiovulys niekaip nepaleido lūpų.

- Ei ei ei!- Janas paleido ją iš rankų ir ėmė tempti, apsikabinęs per pečius,- aš pats nesu tikras, kad užlipsiu. Nešti žmonių negaliu!- jie stabtelėjo ties laiptinės durimis ir Janas atsisuko į mašinų aikštelę,- ei, Krisai!- pašaukė ir garsiai sušvilpė,- ne šilčiausia naktis miegot po atviru dangumi!

Pro automobilio langus buvo matyti judantis siluetas, po kelių sekundžių pasigirdo garsus trinktelėjimas ir riebus keiksmas.

- Neištaškei smegenų?- Janas juokėsi, laikydamas kone miegančią merginą.

Krisas išlindo visas susivėlęs, delnu trindamas viršugalvį, ir ėmė trankyti dureles. Tada, vos pakeldamas kojas, prisiartino prie tų dviejų. Primerktomis akimis pasilenkė žemyn, įsižiūrėjo į Čarli veidą ir linktelėjo.

- Šarlotė,- sumurmėjo, prisiminęs vardą.

- Vaikšto miegodama,- Janas atsitraukė nuo merginos ir palaikė ją už pečių, tol, kol įsitikino, kad ši pajėgi eiti pati.- penki aukštai, Čarli. Pajėgi?- paklausė.

- Mhm,- ji palinksėjo, neatsimerkdama.

Ir trise jie pajudėjo, taip lėtai ir sunkiai, lyg koptų į nesibaigiantį kalną. Janas lipo laiptais pirmas, jį sekė Čarli ir Krisas. Pakopa po pakopos, vis lėčiau ir lėčiau, kol, ketvirto aukšto laiptuose, Šarlotė nesusvyravo ir neėmė kristi atbulomis.

- Ei!- Kriso miegai išsilakstė tą akimirką, kai smegenys užfiksavo ant galvos krentantį objektą. Jis sučiupo Čarli už liemens ir automatiškai pakėlė ant rankų, kad ši nenuvirstų žemyn.

- Oj, persiprašau,- ji sumurmėjo, įsikuisdama patogiau.

Krisas pakėlė galvą, akimis maldaudamas pagalbos iš brolio, kuris stebėjo vaizdą pusiau atsisukęs.

- Ei!

- Tik keli laiptai, brol,- Janas pasakė, su atsiprašančia šypsena veide.

- Ji tavo draugė, tu ir nešk!

Janas stabtelėjo, pasvarstydamas, ir sunkiai atsiduso:

- Na, duok..

- Nene,- Krisas staiga persigalvojo, pats nesuprasdamas savęs,- aš gavau pamiegoti,- greitai pridėjo.,

- Tik keli laiptai,- Janas išsišiepė, kopdamas toliau,- Ir atsargiau, ne bulvių maišas, po velnių.

Ne bulvių maišas giliai įkvėpė per burną, oru kliudydamas kažką savo gerklėje, ir išleisdamas patį tikriausią, garsiausią knarkimo garsą. Kristoferis dar pažiūrėjo žemyn, kad įsitikintų, ar tikrai neša smulkią mergaitę. Ji beveik nesvėrė nieko, tikriausiai mažiau nei penkiasdešimt kilogramų, bet knarkė garsiau nei stambiausi vyrai. Keista, iškrypėliška ir, susukta prasme, labai miela,- Krisas pagalvojo, įveikdamas paskutinius laiptus.

Janas sustojo prie durų ir įkišęs raktą atsargiai pasuko. Tada stumtelėjo rankeną ir pasitraukė į šalį, praleisdamas Krisą pirmą. Šis pasisuko šonu, kad Čarli nekliudytų šoninės staktos ir žengė į šiltą koridorių.Viduje degė šviesa, kelias daugiau nei aiškus, bet Kristoferis sustojo ant slenksčio, kaip įkastas ir susiraukė, bandydamas suvokti, ką mato.

Prie įėjimo į svetainę, atremtas prie sienos Endriu, o jį užgriuvusi Danielė. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad jie bučiuojasi: bent jau apatinės veido dalys intensyviai trynėsi viena į kitą. Kas buvo neįprasta, tai tai, kad Rudis atrodė taip, lyg valgytų svogūną: išsiviepęs, inkščiantis.

Kristoferis giliai įkvėpė per nosį ir pasisuko taip, kad brolis galėtų įeiti taip pat.

- Manau, šitai skirta tau,- suburbėjo, nežinodamas ar juoktis, ar tiesiog praleisti pro akis. Kelios savaitės čia, o jis jau prisižiūrėjo tokių vaikiškų spektaklių, kad ilgam atsimins.

Jano veido išraiška, žinoma, buvo neįkainojama, ir Krisas kiek pasigailėjo, kad rankos užimtos: būtinai įamžintų. Danielė atsiplėšė nuo Rudžio, žengė artyn Jano ir, piktdžiugiškomis akimis, sustojo priešais. Ji nesakė nieko, matyt, laikydamasi taisyklės, kad vienas vaizdas išraiškingesnis už tūkstantį žodžių. Pakėlė ranką, trenkė Janui į sprandą ir apsisukusi iškulniavo iš koridoriaus.

- Dani!- Janas suaimanavo, lėkdamas iš paskos. Einant po Rudį, jis spėjo numesti vieną nuodingą žvilgsnį, o tada dingo už kampo. Marginos basų kojų ir jo batų šlepsėjimas atsiliepė kiekvieno laiptelio pakopoje, kol nuslopo kartu su aiškiai besiginčijančiais balsais.- Dani palauk!

- Užsikišk, tu savanaudi asile!

Durų trenksmas.

- Daniele, po velnių, ar tu gali valdy..

Trenksmas.

- Ir ką tu sau galvoji! Aš suprantu, kai žaidžiama sunkų pasiekti, bet šito… Šito jau per daug! Nenoriu tavęs…

Trinkt.

- Jei teiktumeisi užsikišti bent sekundę, gal galė…,- trink,- aaaa! Tu man sutrenkei nos…- trinkt,- FUCK! Tu bjauri….- trinkt trinkt trinkt,- Dani, mieloji, maldauju, atleis..,- trinkt.- bet kokio velnio tu kiši į mūsų reikalus Rudį?!

- Pasikark aukštielninkas!

- Daniele, &^($%,- trenksmas, ir balsai nuslopo kažkur antrame buto aukšte.

Kriso akys nusileido nuo lubų link Rudžio. Koridoriuje įsivyravo tyla, tik Čarli garsiai šnopavo, grūsdama Kriso marškinėlių kraštą sau į burną ir tampydama siūlus tarp dantų.

- Kažkas tiek negerai su šitais namais,- Vestas pakomentavo, koja užtrenkdamas pagrindines duris,- labai daugeliu prasmių…

- Neteisk manęs, žmogau,- Rudis ištiesė rankas į priekį,- trumpam nutilęs, nusišypsojo ir žengė arčiau,- Čarli, kur tu taip užtrukai?

- Ji miega…

Rudis garsiai nusijuokė:

- Ne, ji nemiega.

- Ne, aš nemiegu,- pasigirdo visiškai skaidrus Čarli balselis.

Krisas nuleido akis ir įsispoksojo į jos šypsenėlę, jausdamasis kaip paskutinis kvailys.

Šarlotė patabalavo kojomis ore ir pirštu pakuteno vaikino pasmakrę:

- Ačiū už pavėžėjimą.

- Negaliu tuo patikėti, kalės vaika..

- OP,- jam dar nebaigus sakinio, pati iššoko ant rankų ir ėmė autis batelius,- galvojau, gal Kari atneš šiąnakt sausainuką,- atsakė vis dar krizenančiam Rudžiui,- ilgokai jos laukiau, bet nesulaukiau.

- Paryčiai!- Krisas vis dar baisėjosi apgautas,- ar jūs bent kada nustojate elgtis kaip beždžionės! Vaikų darželis!

Šarlotė ir Endriu jau buvo tarpdury. Apsikeitę šypsenomis vienu metu atsisuko į Krisą ir paaiškino:

- Sveikas atvykęs į Casa del Reyes*!

Su šiais žodžiais jiedu nužingsniavo į virtuvę, tačiau Krisas neatsiliko. Jam jau buvo mirtinai įgrisę likti kažkur rato išorėje, nesusipratusiam ir išjuoktam. Atsisėdęs ant kėdės užsispyręs bandė vaizduoti, kad jo nejaudina kiekvieną kartą būti apsuktam.

- Nori kakavos?- Čarli pasiūlė, nerdamasi iš storo megztuko. Regis, ji pasidavė ištraukusi tik vieną ranką iš rankovės.

- Manęs klausi?- Krisas pasitikslino.

- Žinoma,- Rudis ir mergina atsakė vienu metu.

- Noriu,- linkt.- Toks šaltas rytas, nepakenktų….

- Antra lentyna iš dešinės, padaryk ir man,- ji nurodė pirštu.

- Labai juokinga,- vaikinas burbtelėjo, tyrinėdamas mėsą ir ryžius ant stalo. Ištiesė ranką, kad paimti vieną gabaliuką.

- Ir man vieną puodelį,- Endriu užsisakė.

Pasistatęs nešiojamąjį kompiuterį ant spintelės, jis kažką tyrinėjo ekrane, neatitraukdamas akių.

- Jūs niekad nepavargstat?- Krisas perklausė,- Ir.. em.. Rud…Endriu?

- A?- šis suktelėjo galvą, tačiau žvilgsnis vis dar neatsiplėšė nuo monitoriaus.

- Tu… Em.. Bučiavaisi su Daniele? Nori pasidalinti?

- Nekreipk dėmesio,- Rudis greitai atkirto,- aš gėjus.

- Tu gėjus.- Krisas prunkštelėjo.

- Jis ne gėjus.- Čarli atsakė, pati apsiėmusi kakavos misijos.

- Aš gėjus!

- Visa tavo kompiuterio internetinė istorija gali būti kaip įrodymas, kad ne. Ten tikriausiai ilgiausias sąrašas pornografinių puslapių, o tuose puslapiuose - merginos.

- Ar jau reiktų susirūpinti, kad žinai mano internetinę istoriją?

- Tai būtų tiesiog nervų ir laiko švaistymas. Kokio velnio jaudintis dėl to, ko nepakeisi?- ji nusijuokė ir atsisuko į Krisą,- Rudis, pas mus, tik bando išvengti nuostabių, staigmenų kupinų…

- …dažniausiai kraujo praliejimu besibaigiančių….- Rudis vėl įsiterpė.

- …aklų pasimatymų,- Čarli tęsė,- kuriuos mes su Daniele jam..

- …primetat per prievartą…

- …maloningai suorganizuojame,- ji apėjo aplink stalą su trim puodukais rankose ir atsisėdo šalia Kriso,- tavo odekolonas – fantastiškas,- radikaliai keisdama temą pagyrė,- paskolink broliui. Jei toks kvapas keturias dienas nesiprausus….

- Ačiū. Vakar prausiausi. Kam ketvirtas puodukas?,- Krisas paklausė, pagaliau baigdamas tyrinėti mėsos gabaliuką ir atsargiai įkeldamas jį į burną.

Po kelių sekundžių ėmė žiaukčioti ir paniškai dairytis. Išsprogusiomis akimis pastebėjo pirmą pasitaikiusį indą ant stalo: vieną puodukų, ir išspjovė mėsą ten.

- Tam ketvirtas puodukas,- Čarli balsas atsklido iš po storo drabužio, kai ji iš naujo bandė įveikti megztinį.- susitaikėt su broliu?

- Kaip pažiūrėsi,- vis dar raukydamasis atsakė.

- Kur buvot?- įkišdama dešinę ranką į kairės rankovę, klausinėjo.

- Kambden Taune. ((Neformalų rajonas Londone))

- Parvežėt žolės?- šį kartą Rudis paklausė.

- Nnneee,- Kristoferis nutęsė, vėl raukdamasis,- turėjome?

Jie visi trys pakėlė galvas (Šarlotė su megztiniu ant veido), kai kažkur antram aukšte dar keturis kart iš eilės trinktelėjo durys.

- Aš įstrigau!- Čarli suinkštė, susigrąžindama vaikinų dėmesį.

- Ech. Leisk, padėsiu,- Krisas pasisiūlė tik todėl, kad sėdėjo šalia, o tas Endriu, rodos, negalėjo atsiplėšti nuo savo kompiuterio.

Čarli pakėlė rankas aukštyn ir Kristoferis atsargiai nuvilko megztuką per galvą, bandydamas prisiminti, kada paskutinį kartą teko padėti negalinčiam savimi pasirūpinti vaikui.

- Ačiū,- ji išsišiepė išsilaisvinusi.

Kristoferis irgi atsakė šypsena, bet tik dėl to, kad piestu pasistoję įsielektrinę plaukai atrodė labai juokingai.

- Tu atrodai pavargusi,- vaikinas tyliai ištarė, balsas net nepasiekė Rudžio ausų.

- Aš ir esu truputį pavargusi,- Čarli palinksėjo.

Jie kurį laiką tiesiog paspoksojo vienas į kitą, vangiai šypsodamiesi. Tada, vienu metu atsisuko į stalą, apglėbė delnais tuščius puodelius ir ėmė klausyti, kaip monotoniškai gurguliuoja vanduo virdulyje. Aukštyn šovė garų kamuoliai, nuklodami lengva rasa spintelių virš virdulio stiklus.

Čarli žvilgtelėjo į savo stalo kaimyną pro akies kamputį. Pakramčiusi lūpą, pakėlė visą galvą ir išpoškino:

- Jei nori, galiu duoti patarimą, kaip geriau čia įsikurti.

Krisas lėtai atsisuko, visu kūnu, pasiremdamas alkūnėmis į kelius, žiūrėdamas tiesiai į akis, parodydamas, kad atidžiai klauso.

- Tau reikia užkariauti Danielę,- Šarlotei dar nebaigus sakinio, jaunėlis Westas jau purtė galvą,- na bent jau išklausyk, juk negaila?

- Gerai,- kiek patylėjęs Kristoferis iškvėpė: mergaitės maldaujančios akys, kad ir teatrališkai išlenktais į viršų antakiais, buvo pernelyg viltingos, kad nuvilti.

- Puiku!- maldaujančio šuns žvilgsnis išnyko kaip nebuvęs,- supranti, - ji tęsė,- Danielė užaugo didelėje šeimoje. Trys broliai ir viena sesuo, kuri primena vaikiną…

- Dabar tarnauja Irake,- Rudis patikslino.

- Labai kieta mergina. Bet kokiu atveju… Ji išmoko viską pasiekti tik rėkimu ir mušimusi. Disciplina jų namuose buvo aukščiausias prioritetas. Jei nori užkariauti Danielę, turi parodyti iniciatyvą susipažįstant su namų taisyklėmis.

- Tik tiek?- Krisas paklausė, nesulaukęs tęsinio.

- Taip, tik tiek,- Šarlotė linktelėjo ir nuėjo prie virdulio. Ištraukus iš kištuku, suvaikščiojo aplink stalą ir supilstė į puodelius.

- Negaliu patikėti, kad jūs apskritai turite taisykles,- Kristoferis pasišaipė, sekdamas ją akimis,- ačiū,- padėkojo už paruoštą kakavą.

Pakėlusi galvą nuo jo puodelio, Čarli tik šyptelėjo, linktelėjo, ir nuėjo toliau.

- Niekas nesakė, kad jų laikomės,- pasigirdo Rudžio komentaras.

- Aš keliauju į savo naująjį kambarį. Beje,- imdama savo puodelį ir nedidelį padėkliuką, pasuko durų link,- Krisai. Išsikrausčiau iš tavo kambario, gali laisvai keltis.

- Taip greitai?- Kristoferis ją sustabdė jau tarpduryje.

Sutrikusi Čarli patrepsėjo vietoje ir gūžtelėjo:

- Maniau, tu skubi atsikelti…

- Ne, aš turėjau omeny.. Taip greitai eini miegoti?

- Och,- supratusi kilstelėjo smakrą aukštyn,- taip. Turėjau aštuonių valandų pamainą. Be to, man reikia grožio miego prieš pasimatymus.

- Pasimatymus?- kartodamas lyg papūga, niekaip neleido jai išeiti.

- Aha. Ryt. Vienas ketvirtą, o kitas aštuntą valandą. Labos!

Nespėjus Kristoferiui daugiau nieko paklausti, Šarlotė išnyko už durų. Krisas lėtai pasisuko kėdėje, atsisukdamas į vis dar į  kompiuterį įnikusį Rudį ir garsiai, demonstratyviai atsiduso.

- Aš visiškai jos nepagaunu,- burbtelėjo.

Endriu užtrenkė kompiuterio viršų, atsisėdo prie stalo ir pasislinko savo puoduką artyn. Nusprendęs nepagerbti šito komentaro atsakymu, griebė šakutę, praskleidė ryžius be kartonines dėžutes, ir bedęs įrankiu į čia besislėpusį telefoną, paslinko Kriso link.

- Čia tavo, reikia suprasti. Krisai. Kriisai,- ėmė ūkti kaip vaiduoklis, bet Kristoferis Vestas buvo užsiėmęs erdvės priešais nosį nagrinėjimu ir labai jau neįprastų minčių analizavimu.

———

*Casa del Reyes - Karalių namai.

En Casa del Reyes - karalių namuose.

Išvertus iš ispanų kalbos ^^. Ispanų istorijoje bus daug, mat Čarli šeima iš Lotynų Amerikos.

Rodyk draugams

  • Monthly

  • FRIENDS:

  • Meta

    • Subscribe to RSS feed
    • The latest comments to all posts in RSS
    • Subscribe to Atom feed
    • Powered by WordPress; state-of-the-art semantic personal publishing platform.
    • Firefox - Rediscover the web