BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas



According to Charlie

September 25th, 2010

Pasak Čarli: 14. Trapūs puodeliai ir gyvenimo meilės

Posted by Lali in Be temos

Jei senas elegantiškas namas galėtų kalbėti, jis nusistebėtų nuo kas sekundė besikeičiančių svečių. Berniukas, vyras, berniukas, vyras… Kiek girgždančios grindys ir suspaustos sienos, nuramstytos mediniais šedevrais, meninės bei materialinės vertės viršūnėlėmis kadaise buvo tikras iššūkis dviems berniukams. Augti, vadinasi lakstyti ir žaisti, stumdytis ir grumtis, slėptis ir laipioti buvo sunku namuose, kuriuose kiekvieną lygų paviršių puošė brangi skulptūra, rėmelis, indas ar, dar blogiau, visų trijų kombinacija.

Tiek motina, tiek tėvas, tiek pulkelis tarnų netoleruodavo nelaimingų atsitikimų, ir bandydavo jų išvengti grasinimais bei griežtomis bausmėmis. Su laiku Krisas bei Janas išmoko bijoti krištolinės peleninės kaip trigalvio drakono. Kas žino, kiek dienų katorgos savo kambaryje jiems tektų, jei toks daiktas būtų sugadintas bent vienu įbrėžimu.

Prisiminimai plūdo vienas po kito, retkarčiais paversdami vyrą berniuku, priversdami ištirpti iki to amžiaus, kada neteisingas judesys buvo fatališkas. Dabar, tarsi įaugus į kraują, nuojauta brolius vedė taip, kad nei drabužio klostė nekliudytų kokio staliuko krašto.

Jie abu susižvalgė, pereidami per mažąją svetainę, kurią slapta vadindavo brangiausių blizgučių muziejumi. Per laisvą plotą ties kambario centru, perėjo koja už kojos, vienas už kito. Vaikinams kiek palengvėjo, kai buvo nuspręsta arbatą gerti sode, kiek tolėliau nuo slogios namų atmosferos. Visi susėdo baltoje pavėsinėje, aplinkui apvalų staliuką, Šeron vienoje pusėje, o broliai kitoje.

Tarnaitės ėmė vežti ir kelti indą po indo, nukraudami stalą puodeliais, karštais arbatinukais ir lėkštėmis su naminiais sausainiais. Šeron nusimaukšlino nuo savo galvos skrybėlę ir įtaisė ją ant sėdynės šalimais. Abu sūnūs neturėjo nei menkiausio supratimo, kaip tobulai susukti plaukai, netgi nuspausti medžiagos, ištaršyti vėjo, vis dar laikėsi vietoje, iki paskutinės sruogelės, idealiai krisdami apie kaklą.

- Taigi,- moteris giliai įkvėpė ir vėl nužiūrėjo berniukus,- tikrai. Ne tu, Krisai, trenkei Janui? Ar ne? Prašau, pasakykit, kad ne tu…- ji nutilo, nerimastingai laukdama atsakymo.

Abu vaikinai susižvalgė, raukydamiesi nuo galvoje besisukančios tiesos. Janas jau žiojosi meluoti, kai Krisas ėmė ir prasitarė:

- O tu būtum mačiusi, ką jis padarė mano… Kelnėms…

- Och,- Šeron mostelėjo gležna ranka, tarsi keršydama orui palei nosį ir nusivylusi palingavo visu kūnu į šonus.- ar judu… Ar judu galite… Och,- ji griebė aukštą vandens stiklinę su skambančiais ledukais ir ėmė greitai gurkšnoti.

- Darbas progrese, mam. Darbas progrese,- Janas paskubėjo įsiterpti, kol ji nebaigė gerti ir nepuolė į paniką,- po to keturias valandas sėdėjome viename automobilyje…

- Skriejome į saulėtekį,- Krisas pridėjo, šyptelėdamas puse lūpų,- mes pratinamės vienas prie kito.

Šeron lėtai atplėšė stiklinę nuo lūpų, įtariai spoksodama į juos per savo blakstienas. Kaip jos tapo tokios ilgos, vaikinam taipogi buvo paslaptis.

- Keturios valandos neatstoja metų,- mama pastatė stiklinę ir išdidžiai iškėlusi smakrą, ėmė pilstyti arbatą.

- Ir, mama, - prieš tęsdamas, Krisas dėbtelėjo į brolį, perspėjamu žvilgsniu,- mes gyvename viename bute,- specialiai neminėjo konkrečios vietos, nenorėdamas užvesti kalbos. Jis nežinojo, kiek Šeron susipažinusi su Jano šunybėmis, bet geriau nerizikuoti,- kartu su jo iškrypėliais draugais,- pridėjo, nesusilaikęs.

- K.. Ką?- Šeron ėmė dairytis tai į vieną tai į kitą. Staiga ji taip mostelėjo rankomis, kad vos nekliudė vargšės tarnaitės, pilstančios arbatą į porceliano puodelius,- bet gi tai nuostabu! Bet kaip taip gali būti?

- Aš mainų programa atsikrausčiau į Braitoną,- jaunėlis gūžtelėjo pečiais.

- Tėčio idėja,- Janas pridėjo, du kart kilstelėdamas antakius.

Šeron West krūptelėjo, paminėjus Humbertą, bet tuojau pat išsitiesė, lyg styga, ir pernelyg persistengdama, abejingumo judesiu mostelėjo delnu tolyn.

- Na, ir jam kartais šauna į galvą neblogų minčių. Krisai, kiek laiko gyvensi Karalystėje? Iki pat Naujųjų? Galbūt mums pavyks švęsti Kalėdas visiems kartu! Močiutė būtų sužavėta svečiais.

- Nežinau, mama,- Kristoferis gūžtelėjo ir pirštu atsargiai pastūmė puodelį tolyn. Niekas dabar nedrįstų jam perti kailio, tačiau giliai įaugęs įprotis saugotis trapių brangių daiktų, vis dar jautėsi tarsi kartus skonis burnoje,- matai, nesu tikras, ar jie mane paliks gyvą tiek ilgai.

Janas prunkštelėjo, atsiremdamas į suolo atlošą ir ištiesdamas kojas po stalu.

- Ką?- mama vėl dairėsi tai į vieną tai į kitą,- Janai… Krisai, bet jie gi geri vaikai. Geri vaikai, ar ne?

- Dar nespėjau susipažinti su ta Jano draugų puse,- Krisas gūžtelėjo.

- Aš išspardysiu tau subinę,- Janas nusijuokė.

- Berniukai,- mama pabandė įsiterpti.

- Atsakyčiau tau tuo pačiu,- Krisas pažiūrėjo į brolį,- bet nemušu moterų.

- O kas čia?- Janas pakėlė antakius, pasukdamas veidą taip, kad mėlynė būtų atsukta į jaunėlio pusę.

- Berniukai,- Šeron jau ėmė nervintis.

- Aš nekaltas, kad tu snukiu daužaisi į mano kumštį. – Krisas išsišiepė.

- Touche,- Janas linktelėjo.

- Touche,- Krisas atsisuko į motiną,- mam, viskas gerai. Mes pakėlėme baltą taikos vėliavą.

- Ir užkasėm kirvius,- Janas pridėjo, kita ranka kimšdamas į burną keturis sausainius vienu kartu.

Šeron nepatikliai nužvelgė sūnus ir atsiduso, nusprendusi plaukti pasroviui. Jie abu buvo replikų meistrai, o ji jau seniai nustojo bandyti suvaldyti tuos lanksčiuosius liežuvius. Iš vienos pusės buvo dėl ko didžiuotis, bet iš kitos, tiek Janas, o ypač Krisas taip labai priminė Humbertą…. Ak, kaip ji nekentė to vyro,- moteris net sudrebėjo ir griebė puodelį, tik tam, kad turėtų kur dėti rankas.

- Aš labai džiaugiuosi, Kristoferi, kad būsi su mumis, toje pačioje žemėje. Ir Jano draugai, kai geriau juos pažinsi, tikri šaunuoliai. Ypač Čarli: tokie miela, rami, draugiška mergaitė. O Danielė, ak, Danielė… Kai ji netoliese, aš galiu nesijaudinti, kad Janas liks nepamaitintas ar neišlygintais drabužiais. Ji tvarką palaiko, neleidžia apskresti. O Endriu…,- moteris nejaukiai pasimuistė vietoje,- na, Endriu tiesiog keistas,- užbaigė, suraukdama antakius, ir priglausdama puodelį prie lūpų.

- Na, mama, gal tu gali man ką nors papasakoti apie tai, ką tie geri geri vaikai daro su tam tikru kūdik…

- KRISAS IŠSISKYRĖ SU SKARLET!- Janas užriko, pašokdamas suole, tuo pačiu spirdamas Krisui į blauzdą: ramybės ir atsipalaidavimo nei kvapo nelikę.

Mama pamirksėjo, nustebusi, tada perkėlė žvilgsnį nuo vyresnėlio atgal prie jaunėlio.

- Tai tiesa? Krisai, mielasis, kodėl tu man nieko nesakei?

- Nes,- sukandęs dantis jis aiškinosi,- mes tik ką prisėdome, nenorėjau pliurpti apie tai, kas dar nenuspręsta. Taip daro tik būsimos pandos.- užbaigė jau svajodamas, kaip nudažys ir antrą akį.

- Jis ir vėl grasina,- Janas atsirėmė į staliuką alkūnėmis ir delno judesiais iliustruodamas pasakojimą, toliau pylė žeminančias smulkmenas,- taigi, Krisas skambinėja tai panai tris šimtus kartų per dieną. Ir per šią kelionę, kada paliko telefoną namie, negalėjo nurimti. Nenustojo bambėti netgi kai lankėmės… Ekhem… Nacionaliniame muziejuje bei… Pašto ženklų parodoje… Ne tame esmė,- greitai išpylė, - tai jis dabar smardina mano namus dėl to. Neapsisprendžia, ar slėptis ar bėgti pas ją…

- Manau jau gana. Supratome ir be tavo vaizdingų komentarų,- dabar Krisas nukirto, piktai dėbtelėdamas.

- Ak, sūneli, man taip gaila,- mama aimanavo,- ar aš galiu ką nors padaryti? Kuo nors padėti?

Kristoferis pakėlė puodelį, stengdamasis pernelyg nespausti, ir vienu mauku ištuštino. Pastatęs atgal akimirkai sustingo, mat šis skambtelėjo gana garsiai. Įsitikinęs, kad niekas nesudužo, pakėlė akis ir ėmė mintyse melstis, jog Janas staiga stebuklingai apkurstų.

- Gali pakalbėti su jos mama… Jūs draugės, ar ne? Patampyti porą,- jis stabtelėjo, išgirdęs kosulį, labai jau primenantį į užslėptus žodžius: „kontrolės fanatikas“,- pa… patampyti porą virvučių,- užbaigė nenoriai.

- Sūneli, žinoma, mielasis, brangusis,- Šeron linkčiojo,- aš negaliu žiūrėti, kaip griūna tokia išpuoselėta ilgametė draugystė… Tu juk ją myli, ar ne?

Kristoferis pažiūrėjo mamai į akis, tada nenoriai pasisuko į jį spoksantį brolį ir tvirtai linktelėjo:

- Taip. Ji mano gyvenimo meilė.

- O po to mane vadina skystu lyg merga,- Janas burbtelėjo, griūdamas atgal į atlošą.

Rodyk draugams

  • Monthly

  • FRIENDS:

  • Meta

    • Subscribe to RSS feed
    • The latest comments to all posts in RSS
    • Subscribe to Atom feed
    • Powered by WordPress; state-of-the-art semantic personal publishing platform.
    • Firefox - Rediscover the web