BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas



According to Charlie

August 20th, 2010

Pasak Čarli: 13. Sugedę kiborgai ir jų jūrų ešeriai

Posted by Lali in Be temos

Juodas mustangas garsiai riaumodamas skriejo tuščiu keliu tarp žalių kalvų ir kiek retesnių miškelių. Diena buvo šilta, graži, saulėta, tad jie važiavo atsidarę visus langus. Vėjas kartas nuo karto įpūsdavo vartomos žolės bei trąšų smarvę, bet Kristoferis jau buvo įpratęs. Pasidėjęs alkūnę ant lango rėmo, vairuodamas viena ranka, jis kartais žvilgtelėdavo į šalimais įsitaisiusį brolį.

Jano drabužiai buvo purvini iki paskutinio siūlo, persismilkę cigaretės dūmais. Ir dabar, susmukęs sėdynėje, užsikėlęs kojas prie priekinio stiklo, jis traukė dar vieną cigaretę. Jau kiek per ilgi plaukai susitaršę skraidė jam aplink prakaituotą kaktą. Kartais, vėjui švilptelėjus stipriau, šviesios sruogos kliudydavo žalsvai melsvą lankelį po kaire akimi, einantį beveik iki smilkinio.

Krisas paslėpė šypsenėlę nusisukdamas ir akimis pasitikdamas dar vieną kalvą, nubarstytą baltomis besiganančių avių figūrėlėmis. Jo ant rėmo besiilsinti ranka automatiškai išsitiesė, išlįsdama laukan, prieš vėją, o pavargusi galva atsilošė į sėdynę. Žvelgdamas į kelią pro primerktas blakstienas, Kristoferis lėtai mosavo plaštaka, į muzikos, einančios iš radijo imtuvo, taktą.

Don’t bring flowers after I’m dead….- vyriškas balsas dainavo. - Don’t bring flowers after I’m dead. Save your givings for the living instead…

- Ką?- Janas staiga prabilo, sprigtu numesdamas cigaretės likutį laukan ir atsisukdamas,- jokių pudros pertraukėlių, prieš pasirodant jai akyse?

Krisas išsiviepė, stipriau paspausdamas akceleratoriaus pedalą.

- Tau jos labiau reikia, nemanai?

- Eeeeet,- Janas lengvai atsipūtė,- ji pripratusi. Be to, tu irgi smirdi…

Krisas puikiai žinojo ir pats neesąs geriausios būklės. Tačiau išvaizda šiuo atveju neturėjo nieko bendra su savijauta. Galbūt tos kelios naktys įsivaizduojant, kad pasaulyje nėra laiko nei pareigų, iš tikro padėjo jam susiderinti stygas? Na, bent jau apie Skarlet jis negalvojo, būdamas prisirūkęs žolės (pirmą kartą). Kristoferis, vėl žvilgtelėjęs į savimi patenkinto Jano išraišką, puikiai suprato, kad jie galvoja apie tą patį. Bet, ko vyresnėlis nežino, tai tai, kad Krisas leidžia jam užskaityti šį laiką kaip kokią asmeninę pergalę.

Iš tikro, tai jis tiesiog nebegalėjo pakęsti savęs nei sekunde daugiau. O, galbūt, sąžinės ir sveiko proto: su jais bent kelioms valandoms verkiant reikėjo išsiskirti. Taip, jis vis dar jautėsi, kaip iškrypėlis, įsiveržęs į mažvaikių, tikinčių Kalėdų Seniais pasaulį, ir grūmojantis pirštu su moralais ant liežuvio galo. Tačiau šį kartą Janas bent pamatė, kad jiedu, nepaisant skirtingo brandos lygio, yra iš vienos planetos ir gali bendrauti.

Paika, kaip jie nusirito iki tokio lygio. Tėvas ir motina, prieš Krisą ir Janą, išbandė ilgiausią sąrašą galimybių, kaip įskaudinti vienas kitą. O jiedu, rodos ir protingesni, nei tie seniai, ir galintys pasimokyti iš svetimų klaidų, nusekė tomis pačiomis pėdomis.

Jie buvo įpratę juoktis iš tėvukų ginčių, tyčiotis, vienytis ir kartu teisti. Krisas nebeatsiminė, kada senių ginčai tapo jų ginčais. Tačiau dabar… Buvo keista susimušti dėl visiškai neprasmingos priežasties. Žinoma, dėl mėlynių ir kitų nuotykių, kuriuos broliai Vestai patyrė per šias dienas, galima kaltinti didžiulį kiekį alkoholio ir kitokių kvaišalų.

Krisas pagalvojo, kad taip galėtų ir išgyventi. Visiškai patenkintas tokiais santykiais su broliu, kaip ir susitaikęs su mainų programos studijomis, gavęs kambarį ir nuosavą lovą… Viskas pakenčiama, ar ne?

Na, tėvas tai jau tikrai su tuo nesutiktų. Bet tėvo čia nėra, ar ne? Ir Skarlet nebūtų sužavėta. Bet kalės čia nei kvapo taip pat nėra, ar ne? Be to, ji dėl visko kalta. Tai jiedu kaip ir atsilyginę, ar ne?

Kad ir kokį klausimą Kristoferis beužduodavo savo galvoje, atsakymas būdavo vienas ir tas pats: taip, Krisai. Tu gali atsigulti kryžiumi vidury kelio ir neribojamą daugybę laiko tiesiog ganyti akimis plaukiančius debesis. Patvirtinta.

- Tu turi nustoti galvoti,- Krisą į žemę sugrąžino brolio balsas. Pasukęs akis, jis tik dabar susiprotėjo buvęs stebimas.

- Aš gi vakar…

- Ne, rimtai, brol, tu raminkis, šiek tiek be alkoholio,- pabrėždamas paskutinę dalį Janas ištarė,- aš nerimauju. Tu kaip kažkoks durnas kiborgas, kurio vienas laidelis nutrūkęs ir visos smegenys staiga eina šaibom.

- Aš bent jau turiu smegenis. - Krisas automatiškai atkirto. Po kelių dainos akordų pridėjo,- na, bent prieš tris dienas turėjau…

Jo lūpos susispaudė į vieną tiesią liniją, ir jis atkakliai žiūrėjo tik į kelią, bet Janas pastebėjo.
Pastebėjo tiksliai akimirką, kai Kriso skruostas trūktelėjo. Ir kai lūpų kampučiai vos pakilo aukštyn. Kristijanas ėmė kvatoti, supratęs, kad brolis pats vos sulaiko juoką.

- Eik velniop,- nebegalėdamas ištverti Krisas šyptelėjo sau po nosimi.
- Tu visiškai susidirbai, žmogau!!
- Ką tu iš manęs darai….- Krisas papurtė galvą ir žaismingai trenkė broliui į šoną,- užkišk tą juoką, nes lėksi iš mašinos.

- Ei, ei ei!- Janas vos tvardėsi,- klausyk, brol.
- Ko.
- Kam apsistoti ties keliu, jei galima pašniukštinėti ir po klystkelius!!!
- Iš kur šitai ištraukei: iš kokio paauglių puslapio apie daugkartinio orgazmo privalumus?
- Nepilk druskos ant žaizdos, gerai?- vyresnėlis vėl užsikėlė kojas aukštyn,- merginos neturėjau jau gerą pusmetį,- jis atsiduso,- kad dabar taip alaus… Čarli man sakė,- po kiek laiko pridėjo.

Kristoferis sutrikęs suraukė antakius ir vėl greitai žvilgtelėjo į brolį.
- Čarli sakė ką?

Nieko apie Skarlet. Prašau, nieko apie Skarlet ir išlaižymus. Nieko apie Skarlet, išlaižymus ir orgazmus..- mintys bėgo jo galvoje.

- Apie kelio ir klystkelių mėšlą. Pasak Čarli….

- Žinai kiek kartų per šias dienas aš girdėjau žodžius „pasak Čarli“? Aš nieko neturiu prieš tą mergaitę: ji linksma ir miela… Ko tu žvengi?

- Tu pavadinai ją… pavadinai,- Janas kvatojo,- mergaite. Jėzau, turi problemų su rega?

- Pabučiuok man į subinę. Ji atrodo kaip dvylikos.- Krisas prunkštelėjo,- rimtai. Ir jos klausot taip aklai…

- Uuuu, kažkas vėl piktas.

- Kaip šie dalykai susiję? ! Ir aš ne piktas. Mano kelnėse buvo jūrų ešerys, pameni? Galvoji, tokie dalykai nepalieka randų? Ta prasme…- jis užsikirto, kai brolis ėmė juoktis dar garsiau,- ne tikrų randų. Moralinių ran.. Eik velniop.

- Tai buvo paprastas pokštas, okei? Ir atsilyginai,- Janas dar garsiau juokėsi, rodydamas pirštu į savo mėlynę.

- Touche*.- Kristoferis numojo ranka.

- Touche. - Janas nutilo geroms dešimčiai minučių, o tada ėmė davinėti kelio nurodymus. Dar kelios akimirkos ir jie jau lengviau atsipūtė, kai už posūkio pasirodė milžiniški, pompastiški vartai, įleidžiantys į kaimo keliuką.

Už kelių mylių ganyklų, jie išvydo nedidelę akmeninę mansardą. Pagrindinį kelių aukštų namą supo dar keli pastatai: garažai, šiltnamiai bei arklidės. Kiemą puošė ištisi gėlynai: aplink įvairiaspalvius žiedus dūzgė bitės, oras buvo persisunkęs saldaus aromato. Akmeniniai takeliai vedė iki nedidelių fontanų su juokingomis angeliukų statulomis. Už storų tuopų, supančių namo sienas, buvo matyti nedidelis dirbtinis tvenkinys. Tamsiai žalio vandens paviršių skrodė nedidelis būrelis ančių.

Stabdant automobilį ant nedideliais akmenukais kloto kelio, Kristoferis ėmė nerimauti. Po galais, jis nematė jos daugiau nei metus, o dabar atvažiavo neperspėjęs, smirdantis, susivėlęs ir susiglamžęs.

Janas jau buvo iššokęs iš automobilio, su šypsena veide dairėsi apklinkui: akivaizdžiai daug labiau pripratęs prie vietos, juk čia jis lankėsi kur kas dažniau už jaunėlį brolį.

Vijokliais apvytos namo durys atsidarė, ir į kiemą išbėgo moteris žydra vasarine suknele. Šviesius, besiraitančius plaukus dengė plati vasarinė skrybėlė, o žydras akis – akiniai nuo saulės. Ji buvo kiek išbalusi, kiek per liekna, ir visi sveikatos negalavimai, kuriais skundėsi per pastaruosius metus, aiškių aiškiausiai palikę po žymę veide. Ligos nušvietė Šeron ne senatvės o kažkokia keista, kiek kraupoka svetimai akiai šviesa. Kristoferis prisiminė, kad šį sausį jai turėjo sueiti keturiasdešimt devyneri. Galbūt dėl kaulėtų pečių ar smulkio figūros ji vis dar atrodo kaip nesubrendusi paauglė?

- Janai!!!- Šeron West iškvėpė drebančiu balsu, kokiu visada kalbėdavo, kai susinervindavo, suspausdama pirmagimį savo rankų glėbyje ir imdama siūbuoti į šonus,- oo..o.o… Janai…

Krisas nusprendė, kad jam gana stebėti pro automobilio langą. Tai juokinga, galų gale. Jis, žinoma, nebijo pasirodyti nuosavai motinai.

Susiėmęs, jis iššoko iš automobilio ir apėjo aplinkui.
- Mama…

Moteris atsiplėšė nuo raudonuojančio Jano, ir iš nuostabos net nusiėmė akinius nuo saulės. Šeron akys išsipūtė, o juoko raukšlelės palei jų kraštelius išsitempė aukštyn.

- Krisai?- šoką veide ėmė keisti džiaugsmas,- Kri-ii-ii-istoferi!!- dabar moteris jau siūbavo jaunėlį.
Krisas visiškai neprieštaravo: pamažu atsipalaiduodamas atsakė į apkabinimą ir susilenkė, kad jai būtų patogiau.

- Labs, mama.
- Aš taip džiaugiuosi, kad jūs atvažiavote!!- atsiplėšusi sugriebė už pečių ir sustumdė vaikinus šalia vienas kito,- ir dar kartu! - jos veide šmėstelėjo rūpestis, pastebėjus Jano mėlynę,- Gyvi, nesusipykę…?- balsas pakilo, suteikdamas spėjimui klausiamą intonaciją.

Jie abu kaltai nusišypsojo, šią akimirką atrodydami panašūs vienas į kitą kaip niekada ankščiau, ir Šeron kiek atsipalaidavo, matydama, jog virš sūnų galvų bent jau dabar nesirenka jokie niūrūs debesys.

Ji priglaudė virpančius pirštus sau prie lūpų, ir ėmė greitai mirksėti, stengdamasi sulaikyti ašaras.

- Maaaammaaaa,- abu broliai vienu metu suaimanavo, žengdami į priekį ir tiesdami į ją rankas.

- O, ne,- Šeron ėmė purtyti galvą,- prašau… Vaikučiai… Eime, nekreipkit į mane dėmesio,- apsikabindama abudu per liemenis, ėmė vesti į vidų.

—————–

*”touché” iš pranc. kalbos. naudojamas populiariojoje kultūroje, paprastuose pokalbiuose, norint pakomentuoti ar pagirti kitą žmogų už gudrų atsakymą ginče.

Rodyk draugams

  • Monthly

  • FRIENDS:

  • Meta

    • Subscribe to RSS feed
    • The latest comments to all posts in RSS
    • Subscribe to Atom feed
    • Powered by WordPress; state-of-the-art semantic personal publishing platform.
    • Firefox - Rediscover the web