BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas



According to Charlie

July 23rd, 2010

Pasak Čarli: 12. Nedėkingi mėmės ir darbo prievolė

Posted by Lali in Be temos

Krisas numetė dantų šepetuką į tarpą tarp vairo ir lango ir sunkiai atsiduso. Keleivio durelės atsidarė ir Janas įsėdo vidun. Užtrenkęs duris, garsiai iškvėpė ir perbėgo pirštais per odinę sėdynę.

- Kiti sūnūs gauna puzles ar staliaus rinkinius…- jis murmėjo, daugiau neturėdamas ką pasakyti,- jei jau mašina, tai koks golfiukas, opelis geriausiu atveju…

- RIMTAI?!- Krisas staiga trenkė delnu per vairą ir sėdynėje pasisuko brolio pusėn,- atvarei visą šį kelią iš namo, kad galėtum ir toliau man knisti protą? Jei kas nors nepatinka, dink: aš jau išnaudojau savaitės kantrybės rezervą.

- Krisai…
- ATSIPRAŠAU, kad tėtis tau nenupirko mašinytės. ATSIPRAŠAU, kad tėtis tavęs nesiveža į keliones. ATSIPRAŠAU, kad tėtis mane vadina Krisu, nors tu gimei pirmas!! Atsiprašinėjau visus šiuos metus, ir jei rimtai, užkniso. Užauk, Janai, ir susitaikyk. Net tavo draugams tai nebeatrodo prasminga.
- Tai tu viską girdėjai… – Janas susinervinęs žvelgė tiesiai priešais save, į nakties tamsą už ilgo, lietaus nuplauto Mustango priekinio stiklo.

- Aš taip pat turiu problemų, gerai? Lipk lauk,- Krisas liepė, pasukdamas raktelį.
- Kur tu važiuosi? Dabar gi jau turi kambarį…

Kristoferis trumpai užsimerkė, nebeturėdamas kantrybės ginčytis, ir nebežinodamas, dėl ko, tiksliai, tai daro. Tikriausiai Čarli teisi: jie kaip šunys, begaudantys savo uodegą, be tikslo lojantys ir besikandžiojantys.

- Aš pavargau,- Krisas tyliai pasakė,- nuo visko. Nuo darbo, studijų,- jis atsiduso,- nuo savo vardo…
- Labai melodramatizuoji,- Janas suburbėjo, vis dar kaltai žiūrėdamas tik į priekį,- klausyk, žmogau, atsiprašau. Jei būčiau žinojęs, kad tas pokštas su Čarli taip tave įžeis…

- Tu tiksliai žinojai. Todėl tai ir padarei…
- Ne tik dėl to,- Janas pasuko galvą ir tuojau pat ėmė gintis. Kai brolio veide atsirado sarkastiška šypsenėlė, ištarė garsiau,- ir dėl Čarli! Mes čia visi susigyvenę, papurtei truputį…

- Lipsi lauk ar ne?
- Na… Ne. Kur tu važiuosi?
- Gerti.
- Tu nemoki gerti,- Janas šyptelėjo, bandydamas kiek atšildyti atmosferą,- pala juokavai? NUO KADA TU GERI?
- Nuo vakar.

Janas nutilo, netekęs žado.
- Nuo vakar?!!
- Lipi? Man benzino gaila.
- Oj ne…- Janas staiga griebė saugos diržą ,- šito tai nei už ką gyvenime nepraleisčiau. Mano brolis – geria. Vidury savaitės!!! Ką tėtukas pasakytų?

Krisas šyptelėjo, pirmą kartą, rimtai. Pats prisisegdamas diržą, kol dar nepersigalvojo, paspaudė aksceleratorių. Tokie spontaniški sprendimai nieko gero neatneš… bet nieko gero jis dabar ir nenorėjo.

———————————–

- Okei,- Čarli trenkė delnais į staliuką ir pasilenkė virš apskritaveidžio raudonplaukio vaikino,- klausyk, dručki, ir klausyk įdėmiai, nes antrą kartą nekartosiu,- ji ištarė tyliau, bet pakankamai garsiai, kad žodžiai pasiektų ausis net per minios ūžimą.

Penktadienio naktis Hario bare kaip visada buvo labiausiai užimta. Laikrodis dar nemušė nei vienuolikos, o kiekvienas staliukas jau lūžo nuo kalbų, juoko, ginčų.

- Ka-ą?- vaikinas sutrikęs pakėlė galvą į padavėjos pusę.
- Jau negana to, kad atsivedei ją čia triukšmingiausiu savaitėje metu, dar užsakei alaus? Kas negerai su galva, dručki?- Šarlotė niršo, stumdydama bokalus ant staliuko: jei kartais bosas pamatytų – ji dirba,- mergaitė užsidėjo purpurinę suknelę… Purpurinę! Suknelę!

- Jūs mane su kažkuo sumaišėte….

- Oj ne…- Čarli veide atsirado maniakiška šypsena,- dabar taip. Užsakyk jai vyno, JOS PRAŠYMU. Ir nežiūrėk į meniu kainų stulpelį taip akylai. Žinau, žinau, tu basas… Rinkis ką nors labai brangaus, aš atnešiu pigaus ir ji nematys skirtumo. Kitas žingsnis: nustok spoksoti jai į krūtinę!! Kai ji grįš iš tualeto,- kalbėdama ji pažvelgė į tą pusę, ar minėtoji panelė dar nepasirodė,- pagirk jos plaukus. Aiškiai šiandiena lankytąsi kirpykloje.
- Palaukit… Jūs ko norite?

- Noriu kad tu suprastum, dručki,- Šarlotė pasilenkė ir ėmė šnibždėti jam į veidą,- ji stengiasi. Tai matyti iš Marso. O tu viską gadini. Kelintas čia pasimatymas? Pirmas? TU VISKĄ GADINI.

- Gerai, man jau gana,- vaikinas garsiai užtrenkė meniu,- noriu, kad tuojau pat pasitrauktumėte nuo mano staliuko…

- Trečias žingsnis. Aš pasirodysiu po penkių minučių, flirtuosiu su tavimi. Jokiu būdu nekreipk į mane dėmesio. Žiūrėk tik į ją. Jei tostesteronas neleižia išlaikyti akių kontakto…

- Psiche, rimtai, pasitrauk nuo mano staliu…
- … tada žiūrėk į lūpas. Aišku? Aišku,- ji atėmė meniu, ištraukdama iš jo rankų, ir trenkė odiniu aplanku jam per viršugalvį.

Tada, lyg nieku nieko, ėmė laviruoti tarp staliukų, baro link, akies kampučiu stebėdama salę, kur ką tik pasirodė mergina purpurine suknele. Čarli labai tikėjosi, kad porelei dar ne viskas prarasta: ji tiesiog negalėjo žiūrėti į sugadintą romantiką.

- Mulkis,- murmėdama sau po nosimi, trenkė dar vienam lankytojui, nusprendusiam šiek tiek pažaistoi rankomis ties jos užpakaliuku.

Galų gale, pasiekusi barą, peršoko per viršų, nepaisydama, kad dėvi trumpą juodą sijonuką. Nudrėbė meniu ant stalviršio ir greitais, profesionaliais judesiais ėmė talpinti metalinius servėtėlių dėklus.

- Tai atrodė labai juokingai,- Danielė pakomentavo, sėdėdama kitoje baro pusėje, tarp kelių lankytojų.
Jai iš kairės įsitaisęs vaikinas laidė viltingus žvilgsnius. Tačiau Dani, pasileidusi ilgus šviesius plaukus ant vieno peties, pasipuošusi trumpa raudona suknele, persimetusi koją per koją, siurbčiojo savo gėrimą ir sėkmingai vargšą ignoravo.

- Apgailėtina, sakyčiau,- Čarli suburbėjo, pasislinkdama taip, kad galėtų dirbti ties ta vieta, kur sėdi draugė,- aš nežinau, ką jie darytų be manęs… Visiški mėgėjai.

- Ta i tik pasimatymas, Čarli,- Dani sukikeno,- ir dar net ne tavo. Tu jų nei nepažįsti.
- Na ir kas? – Šarlotė sustojo vidurį darbo,- aš turiu stebėti, kaip viskas griūva? O kas po to? Išsilupti akis?
Danielė ėmė garsiai juoktis, o Čarli tęsė:
- Kaip man po to miegoti naktimis…
- Nori atsigerti?- vis dar besijuokdama Dani ištiesė savo taurę.

Čarli apsidairė aplinkui, ar niekas nemato, ir siurbtelėjo gerą gurkšnį gėrimo.
- Aš mačiau,- pro šalį prašvilpė Tomas, barmenas, nešinas krūva alaus buteliukų tarp pirštų,- ir irgi nesilupsiu akių!!- erzino, pakartodamas jos žodžius.
Žinoma, tikriausiai visi trijų metrų spinduliu klausėsi merginų pokalbio ir tapo jos nesekmės liudininkais…

- Nespardyk gulinčio, jis gali ir atsistoti!- Čarli suriko jam pavymui.

Jos balsą ir Tomo atsakymą vėl paskandino baro šurmulys.

- Tai tu pyksti ant kažkokio nevykėlio, kad jis nemoka flirtuoti, pagal Šarlotės Lililton standartus,- Danielė pasitikslino, pasiremdama į barą alkūnėmis,- bet tik juokiesi, kai kitas grasina išvaryti tave į gatvę?
- Na, aš turiu savo prioritetus,- Čarli suirzusi atkirto ir vėl slystelėjo baro viršumi į kitą pusę, kone nugriūdama ant kažkokio kliento.

Nei neatsiprašiusi, pasikišusi vynų meniu po pažastimi, ji vėl nėrė į žmonių ir stalų sūkūrį, kol pasiekė salės galą.

- Na, sveikas, kaubojau,- dar nepriėjusi nusišypsojo raudonplaukiui gundančia šypsena,- štai tavo vynų sąrašas….

Vaikinas pakėlė galvą ir trumpam sustingo, sutrikdytas merginos išraiškos. Kai norėjo, Čarli galėjo suvaidinti susidomėjusią. Jos veidas buvo tarsi apšviestas kažkokios nematomos rampos. Akys blizgėjo, žveldamos iš pusiau nuliestų balkstienų. O a šypsena…. Ir dantukai, prikandantys apatinę, gundančią lūpą.
Ji atrodė kaip angelas padavėjos kostiume.

Ne kaip maniakė persekiotoja, kokia buvo.

- Čia šita, apie kurią kalbėjai?- vaikino panelė paklausė, dėbčiodama tai į padavėją, tai į savo kompanioną.

Šis atsigavo ir ėmė paniškai kratyti galvą:
- Taip, šita. Visiška psichė. Neklausyk, ką ji kalba..
- Tai jums reikia vynų sąrašo ar ne?- Šarlotė piktai paklausė, vis dar neatleisdama šypsenos.
- Ne!! Aš sakiau, kad paliktum mus ramybėje!!!

Čarli prisimerkė ir vaikinas susigūžė vietoje, jai vėl linkstant artyn.
- Aaacchhh.. Tai štai, kaip man atsidėkojama?
- PSICHOPATĖ!
- Puiku,- ji atsitiesė ir pasisuko į merginą purpurine suknele, kurios veide atsispindėjo šokas,- tavo partneris , kol buvai tualete, griebė man už užpakalio. Ir nugėrė alaus. Iš abiejų taurių. Dabar, jums leidus…
Čarli vėl leidosi baro link, gerokai piktesnė nei prieš tai, girdėdama, kaip už nugaros porelė ją apkalba .

- Bjaurybės,- nuleidusi meniu prie Danielės, nustūmė girtą vyriškį nuo aukštos kėdės ir atsisėdo pati, kaip kokia klientė,- aš dar suprantu, kai vadina persekiotoja… Bet psichopate? Dani, juk aš ne psichopatė, ar ne?

- Tu psichopatė,- Danielė atsakė, spausdama lūpas į vieną liniją, kad vėl nepradėtų garsiai juoktis.
Čarli nusišypsojo, pasviro į šoną ir dar mirktelėjo danielės kaipmynui, VIS DAR bandančiam atkreipti į save dėmesį.

- Nei negalvok,- Dani perspėjo,- nepasukdama galvos ton pusėn,- daryk tai svetimiems. Aš pati jau kaip nors susirasiu porą.

- Puiku,- Čarli linktelėjo,- bet jis mielas. Sakyčiau netgi…
- Tu neturi darbo, ar ko? Chmmm,- šviesiaplaukė teatrališkai pasitrynė smakrą ir tada ta pačia ranka mostelėjo patalpos link,- ….leisk pagalvoti… padavėjos darbo?

- Man pertrauka,- Čarli atsakė.
- Nors vieną staliuką aptarnavai?

Šarlotė gūžtelėjo ir parodė smakru į meniu ant baro:
- Bandžiau įsiūlyti….- ji nusprendė greitai pakeisti temą,- parašei jam?

Danielės mina pasikeitė. JI išsitiesė, nebesiramdama į barą ir linktelėjo.
- Vėl tas pats. paprasta žinutė su atsakymu: “Viskas gerai, apsiramink su kontroliavimu”. Galėtų bent paskambint, mes gal jaudinomės…

- Na,- Čarli gūžtelėjo,- Janas tikrai neprapuls.
- Jis išsivežė Janą prieš tris dienas. Aš tikrai turiu ką pasakyti šia tema,- Danielė atkirto.
- Janas pats rašė…
- Gal Krisas atėmė jo telefoną ir rašė slapta.
Čarli šyptelėjo:
- Nemanau, kad Janas pagrobtas, Dani.
- O aš manau.
- Jie tik… broliškai leidžia laiką.
- Pff.
- Dani, tai geras dalykas.
- Kas geras dalykas? Na, tikrai ne tamstos darbas,- įsiterpė trečias balsas ir abi merginos pažvelgė ton pusėn, kur už baro stovėjo vyriškis, nuo kurio Čarli slapstėsi visą vakarą.

- Hari..- Danielė pasisveikino šaltu balsu ir nusisuko, nusprendusi geriau jauiūrėti į desperatišką pretendentą sau iš dešinės, nei į Šarlotės bosą.

Čarli kaltai nusišypsojo ir nuslydo nuo kėdės, tada ją pavalė skudurėliu nuo baro ir pakėlė galvą, greitai mirksėdama.

- Šarlote, kuo čia užsiiminėji?
- Pertrau…
- Kodėl aš vėl gavau skundą nuo klientų?
- Hari, aš…

Džeimsas Harisonas pakėlė antakį ir trenkė delnu į barstalį;
- Į mano kabinetą, tuojau pat.

Čarli lėtai apsisuko ir sustingo, nusprendusi, kad dabar šokinėti per barą ne pats geriausias sprendimas. Teks eiti į visai kitą pusę, pro specialų praėjimą ir… Ech, dirbti.

Danielė spustelėjo draugei ranką ir Čarli vėl ėmė skintis per patalpą: šį kartą visiškai neskubėdama. Kai jos išsiblaškiusios akys vėl užkliuvo už prie išėjimo stoviniuojančio raudonplaukio vaikino, tarsi kraujas užvirė merginos gyslose. Ji išsitiesė, netgi pasistiebė, kad nepaleistų ką tik pagauto jo žvilgsnio.

Vaikino Adomo obuolys lakstė po kaklą, kai jis išvydo nedidukę padavėją, degančiomis akimis, pakeliant ranką ir rodomuoju pirštu demonstratyviai perbraukiant sau per gerklę.

Rodyk draugams

July 23rd, 2010

Pasak Čarli: 11. Vyšnių kauliukai ir kitos šeimos tragedijos

Posted by Lali in Be temos

Iš pažiūros, Šarlotės nei kiek neveikė nerimas, matomas draugų veiduose. Ji turėjo imuninę sistemą rūpesčiams, kai šie nebekeldavo didesnės grėsmės. Tačiau, dėl kitų noro, ji sutiko kiek pataisyti filmų vakaro tradiciją, ir šį kartą susirinkti Rudžio kambaryje, nesąmoningai glaudžiantis kuo arčiau vienas kito.

Danielė, šiaip visada labai griežta tvarkos ir higienos atžvilgiu, šį vakarą nebekreipė dėmesio nei į aitrų smirdančių kojinių kvapą, nei į ant kiekvieno paviršiaus paliktus indus su maisto likučiais.

Ji su Rudžiu susispaudė netvarkingoje dvivietėje lovoje, įrausdami kojas į patalus, įtaisydami kūdikio lovytę su snaudžiančiu sausainiu, tarp pagalvių. Atsiremę į lovos atramą ėmė kantriai laukti, kol Čarli baigs kuistis su vaizdo aparatūra, įtaisyta palei duris.

Kristijasnas tuo tarpu ramstė sienas, sukišęs rankas giliai į kišenes ir nekantraudamas išlieti apmaudą. Jis pažvelgė į Danielę, kuri tada pasidalino reikšmingu žvilgsniu su Rudžiu ir galų gale visi trys įsispoksojo į Čarli nugarą.

-    Tai ką tu jam pasakei, huh?- Rudis paklausė atsainiu tonu.

Po neilgos pauzės Čarli pažvelgė per petį ir prunkštelėjo:
-    Oj, čia manęs klausi? Amm,- ji vėl nusisuko, įnykdama į mygtukų junginėjimą,- na… praktiškai nieko. Kad mesiu mokslus,- mintis privertė šyptelėti ne tik ją, bet netgi nagus griaužiančią Danielę,- irk ad grįšiu į gimtąjį miestą.

Šypsenėlė iš šviesiaplaukės veido akimirksniu dingo ir jie visi trys vėl susidairė, ginčydamiesi be žodžių.
-    Bet juk…,- Dani ir Janas pradėjo vienu metu, ir nutilo, besisvaidydami žvilgsniais.

Galų gale Danielė nusileido ir šį kartą tęsė viena:
-    Bet juk tu negrįžtum, ar ne, Čarli?

Šarlotė atsakė tik nedideliu juoku, per daug susikaupusi ties savo darbu, kad matytų draugų išraiškas.
-    Čarli, ir jis patikėjo?- Rudis paklausė.

-    Na… Jop. Jis manęs nepažįsta. – mergina sukikeno,- beveik paruošta. Gaila, neturime spragėsių…
-    Tai tas pats, kad pasakytum, jog kraustaisi į gatvę,- Rudis tęsė, tylesniu balsu.
-    Na, jis nežino nei trupučio apie mano šeimą, tad… Pala, ar žino?- pirmą kartą ji atsisuko itin susidomėjusi tema, klausiamai žvelgdama į Janą.

-    A?- šis atsiplėšė nuo sienos,- ne, Kristau, Čarli, aš jam nieko nesakiau.
-    Tada suveikė mano magija,- Šarlotės veide rūpestis išnyko taip greitai, kaip buvo atsiradęs ir ji vėl sutelkė dėmesį į dvd leistuvą.

-    Jis suknistas šiknius, štai kas jis. Negali suvirškinti suknisto pokšto, ir verčia visą suknistą kaltę ant Čarli. – Janas sumurmėjo sau po nosimi.

Šarlotė atsiplėšė nuo kilimo, imdama distancinį pultelį į rankas ir žengdama kelis žingsnius atgal. Tada įjungė filmą ir patenkinta savimi išsišiepė:
-    “Nemiga Sietle”, moteriškės.

Ji buvo pasiruošusi prieštaravimų bangai, tad labai nustebusi, kai niekas nei necyptelėjo. Dabar ir Čarli ėmė užuosti iki tol kitiems buvusią akivaizdžią įtampą kambaryje, ir draugų klausimai pagaliau ėmė teikti kažkokią prasmę. Ji apsisuko šimtu aštuoniasdešimčia laipsnių ir išpūtusi akis pamojavo distanciniu pulteliu:
-    Jesus fucking Christ,- piktai šūktelėjo,- juk jūs nerimtai?!!! Nuo incidento praėjo ištisa valanda, o dar teberymojate?
-    Čia rimtas reikalas, Čar…

-    Rimtas?! Žinoma, kad rimtas, bet ir prieškarinis, sakyčiau. Okei, chebra, pasijaudinom, papanikavom, paverkėm galų gale. Dabar viskas baigta!!!- ji suplojo delnais,- finite, kaput!!! Atrado mat jie tragediją, dėl kurios verta nerimauti ilgiau nei dešimt minučių ir gadinti puikiai sukirptą filmų vakarą… Negaliu patikėti. Rudi, ar ten šašlykų nuodeguliukai tam dubenėly ant palangės? Mes juos kepėm milijoną metų atgal!
Danielė atsiduso ir išlipusi iš lovos apsikabino draugę. Ji susilenkė, įkniaubdama nosį Čarli į kaklą ir garsiai atsiduso.

-    Dani, prisiekiu Dievu, jei tuojau pat nesusiimsi, šitas pultelis lėks per langą. Jokios žalos nepadaryta. Baigtas kriukis. Jei jūs tiek nervinsitės dėl to, ko negalima pakeisti, irk as, plius minus jau praėjo, tai….
-    Čarli, nors kartą gyvenime imk ir susirūpink savo gerove, gerai?- Janas nutraukė.
-    Ką tai turėtų reikšti?- Šarlotė tyliau paklausė, atsiplėšdama nuo Danielės ir apsikabindama ją per liemenį.

Janas ištraukė rankas iš kišenių ir susigrūdo pirštus į plaukus, dėbčiodamas į kitus, prašydamas pagalbos.
-    Na… Tu negali tiesiog nesijaudinti dėl tokių svarbių dalykų…
-    Bet aš jaudinausi. Rudis, Dani matė, skauto garbės žodis,- ji ištiesė ranką į priekį ir parodė sukryžiuotus pirštus.

-    Skauto…- Rudis sukikeno sau po nosimi ir gavo dar vieną piktą žvilgsnį iš Jano.
-    Bet dabar atrodai rami, dėl tokio rimto reikalo..
-    Jei klykausite ištisai apie tą patį ir dar gaišite laiką, kai galėtume žiūrėti į Meg ir Tomą, tai reikalas tikrai taps nebepakeliamas.- ji trumpam nutilo, peržvelgdama visų veidus ir sunkiai atsiduso,- puiku. Jei norite vystiti temą, vystom. Tik tada jau būkime atviri: viskas, ką aš matau, tai du brolius, besipjaunančius nežinia dėl ko, ir nesugebančius net normaliai pasikalbėti.

Janas išpūtė akis, aiktelėdamas. Danielė šalimais nepatogiai pamindžikavo vietoje, o Rudis apsimetinėjo nieko negirdėjęs ir kibino sausainuką.

-    Ir dar… Aš manau, kad Kristoferis Westas yra visai nieko vaikinas,- Čarli kilstelėjo smakrą aukštyn ir sunėrė rankas ties krūtine.

Dabar Jano akyse įsižiebė pyktis ir jis kone išspjovė pro dantis:
-    Tu jo nežinai, Šarlote, tad negali nieko pasakyti.

-    Jis susirūpino mano išsilavinimu,- ji atkakliai atsikirtinėjo,- ir ne esmė, kad man pačiai nusispjaut ant studijų. Jam rūpi. Jam rūpi, vadinasi, jis rūpestingas… Ir jam…

-    Čarli, jis tikriausiai turi kokių slaptų kėslų, taip darydamas!
-    Taip, tikiu. – ji nusišypsojo,- slapta nori, kad tai būtų balta vėliava jo broliui…
Į tai Janas neturėjo nieko atsakyti.

Rudis įsiterpė, tyliu balsu:
-    Jūs neberėkaukit, sausainis nerimsta.
-    Visiškai sutinku,- Čarli nustryksėjo į lovą,- nėra čia ko ginčytis, tema uždaryta.
-    Čarli, baik ginti mano idiotą brolį.- Janas suburbėjo, norėdamas, kad jo žodis būtų paskutinis.
-    Manau, jis jai  rūpi.

Iki tol tylėjusios Danielės balsas privertė visą kambarį nutilti ir atsisukti į ją.
Šarlotė dar plačiau išsišiepė, užsiklodama basas kojas antklode. Ji prisiminė dieną, kai pirmą kartą pamatė Kristoferį ir kokį didelį reikalą tą kartą iš susitikimo išpūtė. Dabar mintis atrodė absurdiška ir juokinga – jai? Rūpi? Kristoferis? Gal…

-    Moterys,- ji išiesė delnus į priekį,vis dar lengvai šypsodamasi,- tik jau nepradėkim kalbėti į lankas. Nei jis man rūpi nei ką, dėl manęs – buvęs nebuvęs,- ištarė visiškai nuoširdžiai,- tik chebra, noriu, kad čia būtumėm plius minus objektyvūs. Rakštys subinėje, vis dar neapsakomai gražūs,- ji mirktelėjo Danielei,- sumanūs, nuo pat kulnų iki ausų talentingi, bet, ir tas „bet“ iš didžiosios B, teisingi.  Mes jį apmuilinom.. Jis supyko. Pagrasino - papanikavom, atsileido – tai ir mes atsipalaiduokime. Viskas, kas komplikuoja padėtį, tai … Na okei, okei,  Ir toliau apsimetinėkime, kad tai niekuo nesusiję su tuo nediduku Westų šeimos nesusipratimu,- kalbėdama paskutinisu žodžius ji įjungė filmą.

Danielė nuėjo atsisėsti šalia, susispausdama ir murmėdama:
-    Aš tik noriu, kad jis dingtų iš mano teritorijos… Bet jei už visko slypi brolių nesutarimai… Gerai: Nemiga Sietle, trisdešimt septinas kartas.

Kristijanas staiga dideliais žingsniais nubildėjo prie durį, atplėšė jas ir garsiai užtrenkė, pranykdamas kitoje pusėje. Jis nusikeikė, išgirdęs kad paliktame kambaryje pravirko kūdikis. Bet visos tos kalbos apie jį ir Kristoferį… Po galais, tai visiška nesąmonė! Kodėl Čarli visada įžvelgia visokius absurdus? Jiems su Krisu puikiai sekasi ignoruoti vienas kitą ir sugyventi po vienu stogu.

Jis visiškai neieško priekabių brolio elgesyje. Ir teisia šį grynai objektyviai… Taip, po velnių, obejektyviai!!!
Janas trenkė kumščiu į sieną ir ėmė be garso aikčioti, kai aštrus skausmas pervėrė plaštaką. Šokinėdamas vietoje vaikinas apsisuko ant vienos kojos ir staiga sustingo.

Kristoferis stovėjo tolėliau koridoriuje, palei vonios duris, nuleidęs galvą, atsirėmęs į sieną ir su dantų šepetuku rankoje. Jis atrodė taip, tarsi čia būtų stovėjęs seniai.
Kiek seniai?

-    Tai tu kaltas, kad aš pykstuosi su savo draugais,- Janas žengė brolio link.
Krisas pakėlė galvą ir Janas sustojo visiškai neužbaigęs antro žingsnio. Brolio veide šmėstelėjo.. Skausmas?

Tai buvo netikėta. Taip netikėta, kad Kristijanas net papurtė galvą, tarsi gavęs antausį.

-    Tai įprastai brandu iš tavo pusės,- Krisas tyliai atsakė, nusišypsodamas puse lūpų, bet ta šypsena taip ir nepalietė jo akių.

Tada jis atsitraukė ir praėjo pro brolį, laiptų link.
-    Kur tu eini?- Janas garsiai paklausė, panika balse.
-    Lauk.
-    Ee.. Su dantų šepetuku? Palauk, po galais….

-    Kodėl aš visada turiu tupėti apačioje?- Rudis skundėsi, išsilenkdamas neįmanomu kampu, tik tam, kad galėtų geriau priglausti ausį prie durų.
-    Užsikišk,- Dani spyrė jam ir vėl susikaupė ties garsais.
-    Man regis, jie jau išėjo…- Rudis suburbėjo ir atsiplėšė.

Jie su Daniele lengviau atsipūtė. Palikę duris ramybėje, atsisuko į lovą, kur Šarlotė, tarsi pasaulio karalaitė, gulėjo patogiai įsitaisiusi, per visus patalus, ir ramiausiai glostinėjo ant pilvo gulinčio Brendono kaktą. Jos akys buvo nukreiptos į televizorių, tačiau lūpose žaidė šelmiška šypsenėlė. Tarsi ji būtų laimėjusi kokį prizą.. Ar būtų buvusi teisi.

-    Janas kiek nesubrendęs šiuo atžvilgiu,- ji ištarė, neatitraukdama akių nuo ekrano.
-    Keista. Krisas ką tik ištarė lygiai tą patį,- Rudis pasakė, grįždamas į lovą,- ilgai dar jie pjausis? Aš jau norėčiau ramybės šeimoje.

-    Aš norėčiau, kad jis dingtų velniop, bet ką padarysi,- Danielė pridūrė.

Jie visi žinojo, kad po kieta, pasitikinčia Danielės kauke slypėjo šeimos žmogus. Turėdama tris brolius ir seserį ji žinojo, kokie jie svarbūs gali būti gyvenime. Nori ar nenori, vienų tėvų vaikai visada turi laikytis vienas kita: to buvo mokoma didelėje Danielės šeimoje.

Ji netgi buvo pasiruošusi peržengti savo antipatiją Kristoferiui…
Dabar, sėdėdama lovoje kartu su artimiausiais draugais, stebėdama Tomą Henksą televizoriaus ekrane, bendraujantį su savo seserimi, bent pagal scenarijų, ji galvojo, kaip ankščiau nesuprato, kas čia vyksta. Iki šiandiena, kada Čarli, visiškai jai būdingu – netaktišku būdu, išrėžė, ką mano apie Janą ir Krisą, Danielė visiškai nesigaudė aplinkoje.

Tačiau tą akimirką, kai žodžiai paliko Šarlotės lūpas, ir jai tapo akivaizdu.

Visos šios rungtynės dėl maisto, vonios, kambario, niekaip nebuvo susijusios su Šarlote. Tai tik brolių iššūkiai vienas kitam, stengiantis palaužti priešininko kantrybę. Taip, Dani ir Rudis buvo Jano kavalerija, ir toliau būtų: tam ir skirti draugai. Bet kol Westai išties nepasikalbės atvirai, apie kad ir kokias problemas, įaugusias tarp jų, tol šis karas nesibaigs.

Vienas dalykas, dėl kurio Danielė nebuvo tikra, tai dėl Čarli vaidmens šitoje situacijoje. Ji pasuko galvą, kad pažvelgtų į draugę, kurią pažinojo kaip nuluptą. Ir dabar Šarlotės akys stebėjo ekraną, tačiau Dani galėjo duoti ranką nukirsti, kad mintys klajojo kitur.

- Čarli?- ji pasilenkė ir šnirpštelėjo draugei į ausį.
- Mmm?
- Tu juk nepradėjai kalbėti apie brolius tam, kad nukreiptum temą nuo savęs?

Čarli kiek pasuko galvą į Dani pusę ir nekaltai pamirksėjo:
- Ir kodėl aš tai turėčiau daryti?
- Nežinau. Tu kažką slepti, Šarlote Lililton.

Staiga šviesiaplaukės dėmesį patraukė kažkoks nepatogus daiktas po šlaunimi. Pasikuitusi pataluose, ji pirštais sugraibė nedidelį kietą kamuoliuką ir ištraukė atidesnei apžiūrai.

-     Velnias, RUDI,  AR TAVO LOVOJE VYŠNIŲ KAULIUKAI?
-    AR TU BAIGSI RĖKAUTI?
-    Kūdikis,- Čarli ramiausiai priminė, pagarsindama televizorių.
-    MANE VIMDO NUO JŪSŲ NEVALŲ!!! TODĖL IR NENORIU DAR VIENO BERNO TROBOJE!!!

—————
žinau, kad skyrius nebuvo iš įdomiausių… bet privalėjau per tai pereiti.
Jei kas nesupratote, Krisas stovėjo už durų ir plius minus viską girdėjo.
Aš turiu aptavrkyti broliukus, kad galėčiau labiau įsijausti į Čarli/Kriso dilemą.

Atleiskit už klaidas. Mano kompiuteris miręs, laikinai turiu draugės… ir su čia nėra instaliuota kažkokio pribumbaso, kuris pavertstų Wordą į redaktorių. Plius, šita klavietūra su manim ne per geriausiai sutaria.

Rodyk draugams

  • Monthly

  • FRIENDS:

  • Meta

    • Subscribe to RSS feed
    • The latest comments to all posts in RSS
    • Subscribe to Atom feed
    • Powered by WordPress; state-of-the-art semantic personal publishing platform.
    • Firefox - Rediscover the web