BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas



According to Charlie

June 23rd, 2010

Pasak Čarli: 10

Posted by Lali in Be temos

Janas grįžo. Šarlotė suprato iš to, kad svetainėje berėkaujančių choras pasipildė dar vienu balsu.

Ji prikando lūpą, pasiremdama alkūnėmis į virtuvės stalą, vis dar nesiryždama keliauti į viršų ir krautis daiktų. Susisukusi plaukus į virtuvinį rankšluostį, apsisupusi apklotu iš svetainės, įsispyrusi į savo milžiniškas šlepetes, sunkiai pajudėjo arbatinuko link ir nuspaudė jungiklį.

Tada nušlepsėjo iki spintelės, atidarė dureles ir ištiesė ranką aukštyn, siekdama arbatos dėžutės. Suknistas mažas ūgis. Negi jai dabar, taip apsitaisiusiai, teks rioglintis ant kėdės? Teks. Suaimanavusi vėl atsigręžė ir nusispardė taburetę iki tos spintelės. Šiaip ne taip užsiropštė ir ėmė kuistis viduje. Ji krūptelėjo ir vos nenuvirto, išgirdusi žingsnius sau už nugaros.

Tebebūdama taip aukštai, apsisuko ir klausiamai pažiūrėjo į įėjusį Krisą. Šis, regis, nežinodamas ko nori, pamindžiukavo vietoje ir galų gale, po kelių nejaukių akimirkų, pakėlė į ją akis.

Riksmai iš svetainės netilo ir Čarli suprato, kad Krisas bus ištrūkęs nepastebėtas.

- Matau, radai kėdę,- jis pasakė, kažkaip atsainiai, susikišdamas rankas į kišenes.

Ir koks velnias jį vedė į virtuvę? Bet kur geriau nei svetainėje? Tikrai ne. Dabar turės pakelti dar vieną keiksmų laviną, arba ašaras, maldavimus… Tikriausiai reikės eiti leisti vakarą į savo mustangą.

- Matau, vis dar tvirtini “visuomenės priešo numeris vienas” pozicijas.- Čarli atsakė, ramiu balsu.

Vis dar nepasitikėdamas jos ramybe, Kristoferis pasirėmė į kitą spintelių ir sunkiai atsiduso. Gerai, jei jau slėptis čia, ir jei ji kolkas nepratrūko, reikia pasirūpinti žalos kontrole.

- Klausyk,- greitai pasakė, stebėdamas kiekvieną merginos judesį. Ką ten žinosi, dar ištrauks iš lentynos kokį daiktą ir mes jam į galvą. Nebūtų pirmas kartas šiandiena.- Tu manęs nekenti ir aš tavęs nekaltinu. Bet čia tavo bėdos ir…

- Aš nejaučiu tau neapykantos,- Čarli nutraukė ir vėl nusisuko ieškoti arbatos.

- Ne?- jos ausis pasiekė nustebęs Kriso balsas.

- Neup. Kaip jau sakiau kažkam šiandiena, neapykanta – nervus graužiantis jausmas.- ji atsakė, stengdamasi būti kuo nuoširdesnė. Tiesą sakant, gerklėje jau buvo pastrigęs ašarų kamuoliukas, o širdis virpėjo iš baimės dėl ateities, tačiau savi nusistatymai yra savi nusistatymai. Reikia bent bandyti jų laikytis.

- Tai ką tu man jauti?- regis, jis susidomėjo.

Šarlotė davė sau laiko numirksėti ašaroms, vaidindama, kad niekaip neranda to, ko ieškojo. Tada, įsitikinusi, jog valdosi, šiaip ne taip nusilipo nuo kėdės ir pastatė dėžutę ant stalo. Pasitvarkiusi apklotą nusišypsojo Krisui pavargusia šypsena.

- Gailestį, vaikine. Turėjai puikų šansą susimyluoti su broliu. O dabar,- ji mostelėjo smakru į duris,- taip bus kasdien.

Krisas susiraukė ir užsimerkė, nebeištverdamas galvos skausmo. Čarli kiek padvejojo ir, kol nepersigalvojo, greitai atidarė šaldytuvą. Ištraukė paskutinį alaus buteliuką, vikriai atidarė ir nušlepsėjusi prie vaikino pabaksnojo stikliniu kakleliu į petį.

- Aš nebegersiu, nežinau, kodėl man kiši,- vaikinas atsakė, nei neatsimerkdamas.

- Bet padės pagirioms. Skauto garbės žodis.

Jis atsimerkė, pamirksėjo ir lėtai paėmė butelį, neatitraukdamas akių nuo jos veido.

- Nesu tikras, kad galva plyšta tik dėl pagirių,- tyliai pasakė.

- Bet kokiu atveju. Nepakenks. – ji šyptelėjo, ir nuėjo prie jau garus leidžiančio arbatinuko.

- Lankei skautus?

- Neup.

Jis prunkštelėjo, bet, jau nebesiožiuodamas, gurkštelėjo dar.

Keista,- sekdamas akimis juokingai apsitaisiusią Šarlotę, pagalvojo. Jokios isterijos. Jokio pykčio. Tai nenatūralu. Jis pabandė išsiaiškinti, kaip čia yra, sukdamas aplinkui:

- Tu nebemikčioji.

- Tu irgi moki akcentuoti akivaizdžius faktus!

- Nebesinervini?

- Nebėra ko.

Krisas trumpam nutilo:  nei kiek ne aiškiau. Tada atsiduso ir tiesiai šviesiai paklausė:

- Kodėl tu taip elgiesi?

- A?

- Kodėl vis dar nori man padėti? Jei tikiesi, kad apsigalvosiu…

- O tu apsigalvosi?- ji paklausė taip viltingai, kad Krisas vos nenusijuokė.

- Ne-e. Atleisk, mažute.

Ji prunkštelėjo, pagaliau kiek nusiramindama,  įpylė vandens į paprastą molinį puodelį ir padėjo arbatinuką atgal.

- Jie dabar planuoja tavo žmogžudystę,- pasakė, mirkydama arbatos maišelį.

Krisas linktelėjo, gurkštelėjo dar šalto alaus ir paplakęs burnoje, nurijo.

- Kur tu eisi?

- Dirbu kavinėje, tai manau, ten įtilpsiu į tokią trumpą žalią sofutę.

- Nekenčiu sofučių,- jis suburbėjo, stengdamasis nekreipti dėmesio į besikalantį kaltės jausmą.

- Aš irgi. – Čarli atsisėdo ant kėdės ir siurbtelėjo arbatos,- bet niekad nesu gyvenusi bare. Reikia išbandyti.

- O kur po to? – Krisas pasiteiravo, nebūdamas tikras, ar nori išgirsti atsakymą. Tik vėjus keliančios sąžinės jam ir betrūko.

- Ką nors sugalvosiu.- Šarlotė tyliai atsakė,- važiuosiu namo.

- Kur tavo namai?

- Ysbourne. Čia į Rytus, aišku,- ji pridėjo, žinodama, kad Krisas ne vietinis.

Kitas miestas…

Kristoferis susirūpino savo sprendimo riebumu.

- O kaip universitetas?

- Tu tikrai daug klausinėji, kaip žmogus, kuris mane išvaro.

- Aš bandau nuraminti sąžinę,- jis atvirai pasakė ir šyptelėjo. Nėra čia jokio reikalo apsimetinėti…

- Padeda?

- Nelabai.

- Gerai.- ji atsitiesė ir suplojo rankomis.

- Tai vis dėl to, tu manęs nekenti. – Krisas prisimerkė. Jam ne visai patiko mintis.

- Na…

- Čarli?

- Ką?

Kristoferis stovėjo visiškai sutrikęs, nebūdamas tikras, kad sekantis sprendimas – teisingas. Jis garantuotai neatitiko tėvo nurodymų. O dar tas pažadas, kurį Krisas buvo davęs sau…

Bet dabar, šią akimirką, tai atrodė keistai… teisinga. Tad jis atsiduso ir ištarė:

- Aš manau, kad tavęs neskųsiu. - ištarė ir greitai pridėjo,- Nenoriu, kad mestumei studijas metų pradžioje.

Tai buvo netikėta. Dabar jau Šarlotė pajuto nemalonų kaltės kartėlį burnoje. Ji nieko neatsakė, laukdama. O gal jis tik garsiai svarsto… Juk negali alaus buteliukas pakeisti žmogaus nuomonę per penkias minutes?

- Bet… Kambarys mano. Kraustykis pas tą rėksnę, ar kur…

- Chmmm. Gerai…- ji nedrąsiai pridėjo, negalėdama patikėti.

- Bet prašau, nutildyk juos, aš mirsiu…

Čarli prikando lūpą, slėpdama šypseną, ir mažais greitais žingsniukais puolė bėgti iš virtuvės.

- Ei, palauk,- Krisas ją sulaikė, staiga atsiplėšdamas nuo spintelių ir nevalingai žengdamas artyn.

Sustojusi tarpduryje ji atsisuko, nerimaudama. Jeigu rupūžė persigalvojo… Na, ir Šarlotė, jai labai norėtų, galėtų pajausti neapykantą.

- Ne dabar,- Krisas sutrikęs suvapėjo,- ta prasme, čia garsai ne tokie kurtinantys, o dar jei uždarytum duris.. Na, mes gi kalbėjomės,- jis atsikosėjo,- tai kalbėkimės toliau.

Čarli suraukusi antakius išklausė jo paaiškinimo ir kiek padvejojusi užtrenkė koja duris. Tada lėtai pasuko aplink stalą, pas savo arbatos puodelį, o Krisas vėl atsipalaidavo ir grįžo į savo vietą.

Ji vėl įsitaisė kėdėje, ir nubraukė rankšluostį nuo galvos, paleisdama ilgus, dėl drėgmės susiraičiusius plaukus sau ant pečių.

Nuleido akis, vėl pakėlė, ir staiga pažvegė į langą. Lietus tik dar sustiprėjo: jo ošimas, pritemęs dangus kontrastu namams pavertė virtuvės patalpą šilta jaukai užuovėja.

Ji vėl atsisuko į vaikiną, kuris, kiek atsipalaidavęs, dar kartą atsiplėšė nuo spintelės ir įsitaisė kitoje stalo pusėje.

- Už lietų?- Čarli paklausė, pakeldama arbatos puodelį.

Jo lūpas palietė šypsena. Kiek nustebintas, iškėlė buteliuką ir daužtelėjo į puodelį, tada nurijo dar vieną gurkšnį alaus.

Jie gėrė lėtai, palengva. „Pokalbis“ virto tyla, tačiau ta tyla buvo labai jauki, gaubiama tik lietaus šniokštimo ir murmėjimo kitapus durų. Abudu, vienu ar kitu laiku, apie tai pagalvoję, nusistebėjo. Tokie dalykai nebūdingi svetimiems žmonėms. Tokie pokalbiai vyksta tik tarp gerų, senų draugų, kurie pažįsta vienas kitą pakankamai, jog nereikėtų žodžių.

Ir štai jie abu čia, vienas priešais kitą, visiškai nepažįstami, bet sutariantys.

- Čarli?- jis tyliai ištarė, beveik bijodamas sugadinti ramybės minutę.

- Mmm?- Šarlotė atsakė, sunerdama rankas ant stalo ir paguldydama ant jų smakrą. Užsimerkusi garsiai atsiduso.

- Dėkui.

- Už ką?

- Už tai, kad nejauti man neapykantos.

Ji neatsimerkė, tik nusišypsojo ir linktelėjo, nosimi įsikuisdama sau į apkloto klostes.

Jie taip sėdėjo tylomis tol, kol Kristijanas neįsiveržė vidun ir Čarli nepakilo aiškinti situacijos: geros keturiasdešimt minučių ramybės.

Per tas keturiasdešimt minučių Šarlotė spėjo pasigauti slogą bei išsiburti ateitį iš neesamų arbatos tirščių: tiesiog sukiojo puodelį ir stebėjo, kaip jame rieda likęs lašas, žadėdamas meilę ir dar daugiau lietaus. Ji nei karto nepagalvojo apie Krisą savo romantinio objekto vietoje. Paprasčiausiai Kristoferis prarado šią poziciją tą kartą, kai parvertė ją ant žemės ir tiesiog paliko.

Per tas keriasdešimt minučių Kristoferis spėjo pasigauti slogą, ir ramiausiai apgalvoti ateitį: tiesiog pasistengs daugiau nepraleidinėti paskaitų ir kaip nors suartėti su broliu. Ir nei karto nepagalvojo apie Skarlet. Paprasčiausiai, šią valandą ji nebebuvo tokia svarbi.

————

jei aš dar kartą vietoj vardo “Čarli” parašysiu vardą “Lilė”, esiu skandintis į klozetą.

Rodyk draugams

June 23rd, 2010

Pasak Čarli: 9

Posted by Lali in Be temos

Kristoferis išlėkė pro laiptinės duris, nekreipdamas dėmesio į lengvą vėsų lietutį, plaunantį tuščią kiemą, ir, žengęs kelis didelius žingsnius, grįžo vidun. Nepraėjus penkioms sekundėms vaikinas vėl buvo kieme, batais taškydamas balas, keikdamasis. Jo plaukai buvo tamsūs nuo lietaus, veidas kiek išbalęs dėl blogos savijautos. Būtų apsivėmęs čia pat vietoje, jei dar būtų ką vemti. Galų gale, šiandiena su klozetu draugavo jau du kartus. Kam pakenktų trečias?

Pirštais nusibraukęs lietaus lašus, kapsinčius nuo nosies galo, jis sudėjo rankas ant šonų ir prisimerkė. Iš gatvės pusės artėjo dvi pažįstamos figūros. Jei nebūtų toks piktas, netgi būtų nusijuokęs: Čarli strykinėjo per balas basomis, žiūrėdama tai žemyn, tai aukštyn, žaisdama lietuje kaip penkiametė: sukiodamasi kaip suknistas vijurkas. Kita mergina, Danielė, ėjo šalimais, su kvaila šypsena veide, pasislėpusi po plačiu raudonu lietsargiu, glausdama prie krūtinės storą aplanką su kažkokiais popieriais.

Na, bent jau ji šiandien nuėjo į universitetą.

Krisą ir vėl pamažu užvaldė pyktis. Per daug suknistų pirmų kartų per šias savaites jis patyrė. Pirmą kartą nesitikrino elektroninio pašto ilgiau nei parą. Pirmą kartą pasiekė trečią „Gyvatukių“ lygį savo iPhone’e. Pirmą kartą nakvojo ant sofos keturiolika naktų iš eilės. Pirmą negavo miegoti su mergina ilgiau nei savaitę. Na, pirmą, skaičiuojant nuo pačio pirmojo karto, kada tai iš ties įvyko…

Ir, šiandieninė tragedija - pirmą kartą praleido paskaitą…

Dvi draugės nekreipė jokio dėmesio į lietuje stovintį, akmeniniu veidu į nieką žiūrintį Krisą. Jos prisiartino ir išsiskyrė, kad aplenktų jį iš abiejų pusių, nei nesiteikdamos atsisukti. Tik pajutęs judesį Kristoferis atsibudo ir puolė iš paskos.

Laiptinės durys vos nepriplojo jo nosies, tačiau Krisas spėjo atkišti delną. Jis įėjo į šiltą, žalsvai dažytą patalpą ir užbėgo laiptais, paskui merginas.

- … Tomo žodžiai, Dani, jis skaičiavo. Jis man nemeluotų. Žinai tą mažą statinaitę, kuri stovi prie įėjimo, kad žmonės galėtų palikti arbatpinigius?- tamsiaplaukė čiauškėjo, basomis šlepsendama per akmeninius laiptus.

- Žinote, taip negalima. Arbatpinigiai į statinaitę. Arbatpinigiai padavėjai!! Ir dar tie procentai, kuriuos prideda sąskaitoje… Haris jau įžūlėja!!- šviesiaplaukė prunkštelėjo ir sukdama laiptų aikštelėje, iš viršaus padovanojo sekančiam Krisui ledinį žvilgsnį.

- Daug kas taip daro, Dani,- užtad Čarli nekreipė, regis, jo vis dar nematė.- aš neišmanau nieko apie verslą, tačiau mačiau daugybę tokio tipo statinaičių. Ei, aš ne apie tai. Tai va, mums prireikė dviejų,- ji paduso ir Danielė tuojau pat įsiterpė.

- Tai Haris turi dvi statinaites? Tris?

- Dani, ne tame esmė!! Aš nekenčiu, kai jūs nekenčiat Hario. Neapykanta – nervus ėdantis jausmas.

- Mes jo ne nekenčiam. Mes jo nemėgstam ir neveltui. Negana to, kad jis žiūri į tave kaip koks iškrypėlis, tai ir naktinėn pamainon nutrenkė. Ir dar, Šarlote,- ji sustojo prie durų ir atsisuko į draugę,- iš tų dviejų arbatpinigių statinaičių, kuriuomis taip giriesi užkalusi, kiek misteris Harisonas atseikėjo tau? Hah?

Čarli irgi sustojo, perimdama laikomas rankoje basutes iš delno į delną ir staiga pažvelgė žemyn, kur keliais laiptais toliau, sustojo ir Krisas.

- Nieko man nedavė. – nenuleisdama nuo jo savo rudų akių, atsakė Danielei,- bet pažadėjo nenurašyti iš algos pinigų už sudaužytas stiklines.

Dani irgi pažvelgė žemyn, suraukdama antakius.

- Ko tu čia stovi? Seki mus?

Kristoferis atsiduso ir piktai išsiviepė:

- Aš gyvenu ten pat, jei ką. Ir, jei baigtumėte tauškėti ir pasitrauktumėte nuo durų, mielai įeičiau vidun.

Danielė pavartė akis, surado raktą, ir, pasikišusi aplanką ir savo skėtį po pažasčia, atrakino. Ji iš karto šmurkštelėjo vidun, tuo tarpu Čarli palaukė kol vaikinas prisiartins ir įėjo su juo kartu.

- Nekreipk į ją dėmesio,- pakomentavo, uždarydama duris,- bet šlapius batus nusiauk, nes Dani kaip reikiant supyks.

Jis kaip tik buvo viena koja į svetainę, bet išgirdęs perspėjimą, sustojo paklusti.

- Na, jei ji dar iki šiol nepyksta, nenorėčiau sulaukti tos dienos,- audamasis permirkusius sportinius batus, jis burbtelėjo.

- Viskas gerai?- Čarli sustojo priešais susilenkusią Kriso figūrą. Ji kiek skėstelėjo pėdas į šonus, kad išlaikytų pusiausvyrą, kai vaikinas įsikibo į petį, neišsilaikydamas ant vienos kojos,- ei, tu svyruoji?

- Aš tik bandau batą nusiauti!

- Griūni,- ji sukineno.

Koridoriuje tvyrojo prietema, bet Čarli vis tiek pastebėjo piktas ugneles, Kriso akyse, kai jis kilstelėjo galvą.

- Na ir savybė akcentuoti tai, kas akivaizdu,- burbtelėjo, niekaip neištraukdamas kulno. Dar kiek apsidairė ir įsitikino, kad atsisėsti nėra kur. Jis nenorėjo į ją remtis. Per daug jau smulki ta mergaitė, dar ims ir suluš. Va tada šviesiaplaukė tai tikrai ant jo supyks.

- Nekaip tvarkaisi su pagiriomis, oj nekaip,- Šarlotė nei kiek neprieštaravo pabūti atrama.

Krisas numetė dar vieną piktą žvilgsnį, į kurį Šarlotė taip ar taip nekreipė dėmesio, ir pagalvojo, kad ji, ko gero, šypsosi absoliučiai visada. Ne tai, kad jam patiko būti pajuokos objektu…

Dabar vaikinas jau džiaugėsi, kad šiandiena, prabudęs, atsisakė minties važiuoti į ligoninę. Išdžiūvusi gerklė, jautri galva, ir dar pykinimas – tai tik pagirios. Nėra ko čia pūsti didelio dramos burbulo, kad ir kaip jis norėtų.

Pirmos pagirios po pirmo nusigėrimo. Tikrai, per daug pirmų kartų.

- Kiek valandų?- staiga paklausė, viltingai pakeldamas akis. Gal jis suklydo? Gal susipainiojo? Gal šiandiena jis nepraleido paskaitos?

- Kažkiek po septynių,- Šarlotė gūžtelėjo vienu, laisvu pečiu.

- Aš tai žinau. Ryto ar vakaro?

Mergina staiga užvertė galvą ir ėmė kvatoti. Kvatojo garsiai, skambiai, kol juoko nepertraukė nedidelis, į knarkimą, o gal paršelio kriuksėjimą panašus gerklinis garsas. Juokėsi skleisdama tą garsą ir erzindama Krsitoferį.

Jis, perbalęs iš pykčio, pagaliau išrovė pėdą iš bato ir abiem kojomis atsistojo ant žemės, atgaudamas pusiausvyrą.

- Taip suknistai juokinga, ar ne?- Užriko ant jos, paleisdamas smulkų petį ir pažvelgdamas iš viršaus.

- Na … taip,- trūkčiodama Čarli papurtė galvą ir išplėtė akis,- tai tu išėjai į paskaitą, manydamas, kad dabar rytas? Kada atsikėlei? Lažinuosi, jau buvo pradėję lyti…

- Atleisk, negirdžiu, ką sakai,- Kristoferis išsiviepė,- gal reikia kopėčių? Kėdės, ant kurios atsistotumei?

Taip. Čarli vos siekė Kriso pečius. Maža, bet stebėtinai erzinanti.

Kristoferis buvo visiškai įsitkinęs, kad po šio komentaro mergina nutils, netgi įsižeis. Tačiau ji nenustojo šypsotis, žiūrėdama per sulipusias į spygliukus blakstienas aukštyn. Jos akys atrodė juodos šioje prietemoje.

- Krisai,- Čarli ištarė, pirmą kartą kreipdamasi į jį vardu,- aš suprantu, kad prakaituoji nuodais, tik dėl to, kad neturi, kas tave išlaižytų,- Šarlotė atrėmė, naudodama praeitą naktį jo paties minėtus žodžius,- tačiau šiandiena manęs niekas nekliudys. Nesugadinsi geros nuotaikos, kad ir koks vienišas besijaustumei….

Kristoferis trumpam sustingo, o tada pasimuistė, perkeldamas svorį nuo kojos ant kojos.

- Kodėl….- jis užstrigo, nežinodamas, kaip paklausti apie jos dviprasmiškus žodžius. Krisui ši naktis buvo viena tamsi dėmė atmintyje. Žinoma, jis susivokė ne pats atsidūręs svetimame miegajmajame ir ne pats atsikratęs batų, kurie, šiandiena įrodė, ne taip lengvai ir nusiauna, kai šeimininkas nevaldo kūno. Tačiau jis neprisiminė su kuo nors bendravęs…

Kita vertus, žodžiai „neturi, kas tave išlaižytų“, jo galvoje iš karto transformavosi į frazę „aš noriu tave išlaižyti“, kuri buvo per saug skausmingai pažįstama. Tai jų su Skarlet frazė. Kažkokiai prašalaitei negalima žinoti tokių dalykų. Negi jis būtų pats išpliurpęs?

- Kodėl kodėl, dėl oro,- Čarli atsakė, ne taip supratusi jo klausimą,- lyja. Lyja lygu gėris.

Šarlotė neketino leistis į detales, apie jausmą, kurį jai sukelia lietus. Apie nedideles žiežirbas, kurių prisipildo skrandis ir neįtikėtinas vaizduotės platybes, kurios staiga pasirodo galvoje. Lietus buvo pats romantiškiausias reiškinys žemėje. Romantiškesnis net už saulėlydžius, kuriuos ji taip mėgo.

Dabar, kai ji dirba naktinėje pamainoje, sąlygų susitikti princą netyčia atsitenkiant į jį, labai sumažėjo. Nebėra saulės, kuri atsispindėtų akyse. Lietus – vienintelė viltis.

Tiek Krisas tiek Čarli stovėjo vienas priešais kitą paskendę savo mintyse, nei nenutuokdami, kaip keistai atrodo. Tyla truko geras tris minutes, kol iš svetainės pasirodė Danielė ir sustojusi tarpduryje garsiai atsikrenkštė. Ištiestoje rankoje ji laikė platų rožinį rankšluostį.

Čarli ir Krisas pasuko galvas, tada puolė judėti, vienas per kitą. Danielė atitraukė ranką ir pasibaisėjusi šūktelėjo:

- Durniau tu, čia Šarlotei!!- tada pasisuko į Čarli ir mirktelėjo,- eik į savo kambarį ir išsisausink. Šiandiena – filmų vakaras!!

- Palaukit,- Krisas sumurmėjo, staiga kai ką suvokęs. Šiandiena jam tikrai reikėjo pastangų gaudantis aplinkoje.- tavo kambarys? Tas kambarys, kuriame buvau atsibudęs…

Kol jo pavargusios smegenys virškino informaciją, Danielė ir Šarlotė persigandusiais veidais susižvalgė.

- Mėšlas,- Dani sumurmėjo.

Šarlotė sunkiai nurijo seilę, kai visam geram ūpui, kurį atnešė lietus, iškilo didelė grėsmė išnykti. Stebėdama Kriso veidą ji laukė neišvengiamybės. Vaikino akys staiga pasisuko, ir jų žvilgsniai susidūrė.

- Bum,- Šarlotė iškvėpė.

- PO VELNIŲ!!!- Krisas žengė jos link.

Čarli ėmė eiti atbula, ištiesusi delnus į priekį, nervingai nusijuokdama.

- Ji viiiisas ta..tavo.

- Velniškai teisingai, jis visas mano!!! TU MAŽA APGAVIKE!!- jis putojo, įvarydamas Šarlotę į svetainę, negalėdamas patikėti. Kokiu kvailiu jis buvo laikomas? Kiek naktų, ant tos nepatogios, trumpos sofos jo nugara iškentė,- aš moku nuomą!!

- Nerėk ant jos!!!- Dani bėgo iš paskos, panikuodama.

- Le…. le…leisk m… m….ma…an tik daik…daik..daik..tus išsi..išsi..išsi…išsi…nešti,- Šarlotė bandė jį nuraminti, pati vis labiau ir labiau nervindamasi. Aišku, dėl to ir jos sakiniai ėmė trūkčioti kaip sugedusi plokštelė.- te, imk rank.. rank…- giliai įkvėpė,- rankšluostį!! O kaip ro…ro…ro…žinė t..t..t..tau tin..tin…tinka prie ž…žalio veido!!

Krisas apsisuko, piktai juokdamasis, purtydamas galvą, ir vėl atsisuko, braukdamas delnu sau per veidą.

- Žinai ką? Šarlotė, taip?- dabar jau šypsojosi, plačia, grėsminga šypsena,- sutinku. Susirink daiktus ir čiuožk iš kambario. Iš buto taip pat, mieloji, nes kiek mano žinios siekia, tu čia gyveni neoficialiai.

- Ji čia negyvena,- Danielė inkštė, tampydama Kriso ranką, beveik maldaudama, tačiau jis šviesiaplaukės nei nejuto. Nenuleisdamas akių nuo mažės, idealios aukos kerštui už viską, ką patyrė per pastarąsias savaites, toliau kalbėjo:

- Taigi, siūlau tau išeiti pačiai, arba išskųsiu ir rimtų problemų turės visa tavo šutvė nevykėlių!!! Įskaitant mano bukaprotį broliuką…

Šarlotė stovėjo balta kaip popierius. Oda atrodė dar šviesesnė tamsių plaukų fone, ji Krisui priminė peršlapusį, pasišiaušusį kačiuką.

Kambaryje įsivyravo tyla, trikdoma tik beprasmiško Danielės inkštimo. Lėtai iš koridoriaus, vedančio į virtuvę išėjo Rudis, su sausainiu ant rankų. Sunerimęs, nežinodamas, kas čia vyksta, bet nutuokdamas situacijos rimtumą, atsargiai nužvelgė kiekvieną iš jų. Jį labiausiai sukrėtė neįprasta Danielės veido išraiška. Paprastai visada akmenine mina, ryžtinga, pasitikinti savimi mergina dabar, atrodė, tarsi ketintų alpti.

- Kas per rėkavimai?- jis tyliai pasiteiravo, pataisydamas kūdikį sau ant rankų ir perkeldamas žvilgsnį  nuo Dani iki Čarli.

Čia padėtis atrodė ne ką geresnė. Labai retais atvejais Šarlotė Lililton atrodydavo tokia rimta. Jau neminint išbalusių skruostų, kurie sukėlė dar didesnį įtarimą.

- Chebra? Kas nors kalbės?- jis reikliai paklausė, vis labiau irzdamas.

Mažas kūdikėlis, remdamasis pilvuku į Endriu petį, ėmė verkti.

Tik sausainis galėjo priversti Šarlotę nutraukti žvilgsnių kovą su Jano broliu.

- Ka… kas jam?- kiek pasisukusi keistu balsu paklausė.

- Na… – Endriu prisimerkė, jam Čarli mikčiojimas nei kiek nepatiko,- košelės pasibaigė. Bandžiau šildyti pieną.ž išsiblaškęs pasakojo,- Supyliau į buteliuką, anas paveiksliukais užklijuotas, tai net nemačiau kas viduje.- (dabar ir Kristoferis atsisuko, suraukdamas antakius,)- Tada sausainis nenorėjo gerti ir dabar.. Alkanas.

- O ka..kas buvo vi..- ji Čarli atsikrenkštė,- vi..viduje?

- Kažkoks idiotas aliejaus įpylė,- sakydamas taip, jis reikšmingai pažiūrėjo į Krisą.

Kelios sekundės stingdančios tylos.

- TU GYVŪLY, JUK TAI TIK NEKALTAS KŪDIKIS!!!- Danielė ėmė rėkti ant Kristoferio, ir pakėlusi nuo sofos pagalvėlę, tvojo šiam per pečius.

Kristoferis pasijuto dar blogiau: tiek fiziškai tiek morališkai. Viskas slysta iš rankų. Aplink vien rėksniai ir psichopatai, o dabar jis kaltinamas dar ir kažkokiais nusikaltimais, kuriuos, kas blogiausia, ir atliko. Bet tai jie kalti! Tai jie vogė jo maistą! Ne, ne jie. Šarlotė.

Kriso akys vėl grįžo prie tamsiaplaukės, kai jis mintyse ėmė sau žadėti, kad išmelš šitą progą išvaryti Čarli į gatvę, kad ir kas atsitiktų.

Čarli praėjo pro vaikiną, paleisdama iš apmirusios rankos rankšluostį ir priartėdama prie Rudžio.

- Kur Ja..Ja..nas?- paklausė, nekreipdama dėmesio į vis dar Krisą koliojančią Danielę.

- AR TURI SĄŽINĖS??? VARGŠAS VAIKAS!! IR KAIP DRĮSTI VARYTI MANO DRAUGĘ Į GATVĘ?!! ASILE NELAIMINGAS!!!

- Dar negrįžo iš universiteto. O ką? Kas  nutiko, Čarli?- Endriu žvilgčiojo į visus iš eilės, laukdamas paaiškinimo, kas, po galais, čia vyksta.

- Nie..nieko ypatingo.- ji atsiduso ir skubiai pažvelgusi sau per petį, vėl atsisuko,- tik niekada gyvenime nebuvau taip arti prisimyžimo į kelnes. Westas nume..meris du entendio todo.*  Aš išsikraustau.

—–

*viską suprato.

aš nei nežinau. kažkoks riebus šitas skyrius gavos.  Eina suprasti? Brolis aplankė naktį, kada mano galva ūžia. Dabar per brolį į egzaminą nemiegojusi eisiu. aj karamba.

Jap, Krisas yra dramos karalius.  Dar nekartą šita savybė pakiš kiaulę.

Rodyk draugams

June 18th, 2010

Pasak Čarli: 8

Posted by Lali in Be temos

Šarlotė iškvėpė, garsiai, jausdama kaip nutylantys muzikos akordai bosu drebina kambarį, lenktyniaudami pagaugais per jos nugarą. Kitą akimirką liko tik aplodismentai. Daugybė aplodismentų, skardžių, garsių, aistringų. Blizgančiomis iš jaudulio akimis ji perbėgo per visą kavinės patalpą, žvilgsniu pasisveikindama su kiekvienu klausytoju.

Jos krūtinė dar sunkiai kilnojosi, o širdis plakė smarkiau nei įprasta, kai suprakaitavę delnai nuslydo nuo mikrofono vamzdžio, o kojos nunešė žingsniu toliau nuo scenos. Prikandusi lūpą, kikendama, Čarli nusivalė rankas į savo padavėjos prijuostėlę ir padarė reveransą. Plojimai užgriuvo nauja banga, ir dalis žmonių pakilo ant kojų.

Dainavimas buvo tikroji Šarlotės meilė. Tikroji uždrausta meilė.

Vienintelis realus dalykas jos gyvenime. Vienintelis nepakeičiamas dalykas.

Ji apsisuko padėkoti akomponavusiems muzikantams, apdovanodama vaikinus tikrais draugiškais apkabinimais. Šie irgi plojo, susižavėję stebėdami miniatiūrinę padavėją, kuri nušoko nuo scenos ir pro vis dar nerimstančią publiką tiesiog nuskriejo prie baro.

- Tai buvo….- aukštaūgis barmenas stebėjo kaip mergina pasiremia delnais į barstalį ir peršoka į kitą pusę, nerasdamas žodžių,- wau. Užkariavai visą barą. – jis pasilenkė ir pabučiavo Čarli į skruostą.

Sukikenusi Šarlotė pavėlė jo patriušusius plaukus ir nėrė pro baro duris vidun. Ji vis dar galėjo girdėti salėje triukšmaujančius žmones, skanduojančius „dar“, arba, kas buvo neįtikėtinai malonu ausims, „Čarli“.

Ji žvilgtelėjo į ūžiančią karštą virtuvę, apsvarstė galimybę tiesiog eiti ir dirbti savo darbą, bet šios atsisakė ir pasuko į nedidelį poilsio kambarį, skirtą darbuotojams. Šmurkštelėjusi pro senais kalendoriais bei plakatais nukabinėtas duris, nupėdino iki senos žalios sofutės ir apžergdama atsisėdo ant ranktūrio, mat visas kitas plotas buvo užimtas.

Karina sėdėjo pačiame centre, dar nepersivilkusi savo padavėjos uniformos, palinkusi į priekį taip, kad juodi ilgi tiesūs plaukai buvo užkritę ir beveik uždengė kūdikį ant kelių. Čarli irgi linktelėjo, ir nusišypsojo, stebėdama, kaip mama maitina mažąjį sausainuką.

- Tu dainavai nuostabiai,- Karina pakėlė veidą, pažvelgdama į Šarlotę švelnesniu, nei jai įprasta žvilgsniu, tuo pat metu delnu braukydama ratukus po mažojo Brendono pilvuką.

Čarli linktelėjo, susėdama rankas ant kelių ir imdama tabaluoti kojomis ore.

Karina padėjo ant nedidelio purvino žurnalinio staliuko beveik tuščią buteliuką, ir ėmė sodinti sūnelį sau palei pilvą.

- Em,- Čarli cyptelėjo ir juodaplaukė sutrikusi vėl pakėlė akis,- jo negalima sodinti. Bent jau tol, kol nebus pusės metų amžiaus. Stuburiukas nepakankamai stiprus,- mergina paaiškino.

Karinos veidas tuojau pat nutįso ir suspaudusi lūpas ji vėl paguldė kūdikį į horizontalią poziciją.

- Aš tikriausiai siaubinga motina,- nekaldama galvos ji graudžiai ištarė,- pametu savo mažylį svetimiems žmonėms… Prašau atnešti jį vidury nakties į prirūkytą barą… Ir nei nežinau, kad jo negalima sodinti…

Čarli nuslinko nuo ranktūrio ir įsispraudė šalia, sunkiai atsidusdama.

- Niekas negimė mokėdamas.

- Bet tu žinai tokius dalykus, nors esi dar visai jaunutė!

- ‘Google’,- Šarlotė greitai atsakė. Tada kiek pasvarstė ir atsargiai pasiteiravo,- kaip tvarkosi skyrybų popieriai?

Karina akivaizdžiai įsitamepė, neatplėšdama akių nuo savo berniuko ir papurtė galvą.

- Tu visada gali pagyventi pas mus,- Šarlotė priminė,- juk žinai. Mes neprieštaraujame pasispausti kaip sardinės.

- N.. Nea, aš dar negaliu jo palikti,- Karina šniurkštelėjo,- jis supyks. Jis visada pyksta, kai aš užsimenu apie tai. Jei išsikelsiu, jis supras, ką ketinu daryti. – jos balsas užlūžo ir Čarli apkabino kolegę per pečius.

- Bet sausainukas…..

- Taip ir sakyk, kad nenorite jo laikyti!

- Jei pasakyčiau, meluočiau.- Čarli atrėmė Karinos žvilgsnį,- bet Brendonas ilgisi tavęs. Vaikas turi būti su mama. Aš tik noriu, kad paspardytum tam savo advokatėliui šikną, paspartintum. Tik neužleisk reikalų, ir viskas bus gerai. Mes pasaugosime sausainį, okei?

Karina kiek padvejojo ir linktelėjo. Jos abi pakėlė galvas į duris, kžpro kurias įsiveržė perpykęs Haris. Viršininkas trumpam sutriko, pamatęs Brendoną, bet tuojau pat atsipeikėjo ir sunėrė rankas:

- Šarlote Lililton, ar turi pradėti snigti, kad pagaliau eitum dirbti savo darbą?

- Aš šiandiena tau dainuodama užkaliau pusę tiek, kiek tik šiaip uždirbsi, negrūmok,- Čarli pakilo.

- Pagarbos..

- Taip, sere,- ji piktai žingsniavo durų link.

- Čarli!!

- Taip, sere!!!- ji rėkė jau iš koridoriaus.

——————–

Tą naktį Šarlotė grįžo jau paryčiais, su kūdikiu ant rankų ir labai pavargusi. Namai jau buvo sumigę, merginą pasitiko mirtina tyla.

Mažiukas ant rankų irgi snaudė, kai Čarli užbėgo laiptais ir šmurkštelėjosi į savo kambarį, paguldė leliuką į lopšį. Nejungdama šviesos, palaimingai išsiavė iš aukštakulnių batelių ir sudėjo šiuos dailiai į lentyną.

Iš merginos lūpų sklido kažkokios dainelės niūniavimas, kol ji nusivilko suknelę ir kabino drabužį į spintą, prie daugybės kitų. Tada atsisėdo prie kosmetinio staliuko, išsisegė auskarus, išsišukavo plaukus ir nusivalė makiažą. Vėl pakilo, sukdama rankas už nugaros, kad galėtų atsisegti liemenėlę, ir sustingo vietoje.

Iš Čarli pusės buvo kvaila nepastebėti didžiulės lovos viduryje kambario, ir dar kvailiau to, kad kažkas ją jau buvo užėmęs.

Žmogus buvo išsitiesęs per visą ilgį, sulenkęs vieną koją, išskėtęs rankas į šonus taip, kad plaštakos karojo ore. Jis giliai ramiai alsavo, gulėdamas ant pilvo, pasukęs galvą į šoną.

Mergina lėtai pritipeno, užgniaužusi kvapą ir ėmė mąstyti, kaip čia šitą neprašytą svečią išnešti iš savo lovos. Galėtų užsiversti ant nugaros, bet su Janu triukas nepavyko, o šitas buvo dar stambesnis. Taigi ji pasiėmė šlepetę ir tvojo per Kriso užpakalį, iš visų jėgų.

Vaikinas suriaumojo, pakeldamas galvą ir vėl krisdamas į pagalvę. Plekšnodama šlepete sau per delną, Čarli palinko artyn ir susiraukusi pauostė jo veidą. Alkoholis?

Ji atsitūpė šalimais, ir švelniai papūtė jam į ausį. Krisas kilstelėjo ranką ir pamojavo toje vietoje, tada prasimerkė ir įsispoksojo į merginą priešais.

Šarlotė apdovanojo jį šilta šypsena ir pakėlė antakius.

- Tu girtas?- ji tyliai pasiteiravo.

Pusiau įsikniaubęs į pagalvę, užkimusiu balsu, Krisas atsakė:

- Išgėriau porą alaus.

Čarli nusijuokė ištiesdama pirštus ir nuvalydama išseilėtą smakrą, ant kurio jau buvo justi rytinė barzda.

- Tu girtas nuo poros alaus??- ji kikeno, negalėdama patikėti.

Vaikinas išsišiepė ir staiga pagriebė ją už pažastų, apsiversdamas ant nugaros, ir užsikeldamas Čarli sau ant pilvo. Deja, lova buvo per siaura ir jie nukrito kitoje pusėje, garsiai dunkstelėdami ant žemės. Šarlotė prapliupo dar garsiau juoktis, tuo tarpu Krisas, vis dar neatitraukdamas rankų, ėmė nosimi vedžioti ratus po jos kaklą.

- Skarlet,- jis garsiai iškvėpė, lengvai pabučiuodamas jautrią odą.

Čarli įrėmė rankas į jo pečius ir kikendama bandė atsitraukti.

- Kaip tu gali būt girtas nuo alaus? Jėzau Kristau, kutena!!!- ji šūktelėjo ir tuojau pat užsičiaupė, nes kūdikis netoliese tyliai suniurzgėjo.

- Ašpaprastaivisiškainegeriu,- Kristoferis sumurmėjo, iškišo liežuvį ir lyžtelėjo Čarli smakro,- tu skani..

- Gerai jau gerai,- krizendama Šarlotė šiaip ne taip išsiplėšė iš jo glėbio ir pašoko ant kojų. Apibėgusi aplink lovą pabeldė delnų į minkštą čiužinį,- ateik čia, dički. Gali atsistoti? Miegosime kartu.

- Tu neišeisi?- Krisas pasirėmė rankomis į lovą ir vėl griuvo ant žemės,- auch.

- Ne, neišaisiu. Nagi. Juk nesitiki, kad tokį didelį partysiu atgal?

- Skarlet….- jis niurnėjo po nosimi, vėl bandydamas užsikabaroti aukštyn.

- Ką, mielasis?

- Neišeik, Skarlet, aš atsiprašau… Tu turi man atleisti…

- Viskas atleista, meile mano.- ji švelniai kvietė ir pagriebusi už rankų padėjo vaikinui vėl atsidurti lovoje. Tada nuėjo iki galo ir ėmė nuaudinėti jo batus.

- Skarlet?- jis bandė pakelti galvą.

- Am?- Čarli pauostė vieną batą ir suraukusi nosį, pastatė palei stalą.

- Skarlet…

- Taip, meškiuk.

- Skarlet? Pasakyk, kad tu nori mane išlaižyti…

- Aš noriu tave išlaižyti.

- Skaaaaarrr…- giliai atsikvėpė,- leeetttt.

- Aš čia,- Ji nutipeno iki spintos, išėmė storą apklotą ir grįžusi uždengė Krisą iki pat kaklo.

Šarlotei palinkus virš jau vėl snūduriuojančio Kriso, šis staiga krūptelėjo, pagriebė ją už sprando ir prisitraukė artyn.

- Skarlet,- rimtai ištarė, atmerktomis akimis stebėdamas jos veidą ir matydamas rožinius drambliukus.

- Taip, Krisai,- Šarlotė kantriai atsakė.

- Ar gali man padaryti tą… na žinai, kaip tu moki,- jis pažvelgė žemyn į savo kojas,- tik tu taip moki… – jis padarė pauzę, garsiai šnopuodamas per nosį,- Mane iščiulpti iki…

- Ooookei,- Čarli staigiai išsiplėšė iš jo glėbio ir žengė atbula, raudonuodama nuo pat krūtinės iki ausų galiukų,- amm,- ji apsidairė, nebežinodama, ką ir besakyti.

Skubiai nubėgo iki spintos, įsivilko į chalatą ir nuėjo paimti Brendono.

- Skarrrrrrrrrr,- Krisas tęsė, keldamas galvą, tačiau jau nebeatmerkdamas akių.

- Neklausyk jo, sausaini,- mergina kuždėjo kūdikiui, pakeldama visą lopšį.- šią naktį mes miegosime pas dėdę Rudį.

Ji tyliai išėjo iš kambario, uždarė duris ir atsiduso. Nusijuokusi papurtė galvą ir nešina sausainiu pasuko koridoriumi toliau.

————————————————————-

Jūs turėtumėte pamatyti Čarli girtą. Ta prasme, aš jau parašius tą sceną ir ji gavosi tokia juokinga, kad barškindama pati daug kartų kvatojausi.

taip, aš vartoju žodį “barškinti”.  Ir vartodama turiu omeny klaviatūrą. ^^^^ einu gydytis. Dėkit nykštį, jei patiko!!!

P.S. Už ką ne ką iš šito skyriaus ačiū Vikai ir Milkiui ;))

Rodyk draugams

June 17th, 2010

Pasak Čarli: 7

Posted by Lali in Be temos

Kristoferiui jau buvo koktu vaikiškų išdaigų. Užtrenkęs šaldytuvo dureles jis akis į akį susidūrė su ant jų magnetuku pritvirtinta buto gyventojų fotografija. Dvi merginos: tamsiaplaukė ir šviesiaplaukė, bei du vaikinai, tokių pat spalvų plaukais. Jis galėjo tik spėti, kuris iš ketveriukės nugvelbė iš restorano pasiimtą lazaniją.

Krisas nesuprato, kaip šie žmonės dalijasi maistu: ar perka jį atskirai, ar kartu. Viskas, ką jis žinojo, tai, kad kažkuris iš ketverto, gerietis, atlaisvino netgi visą lentynėlę durelėse (WAU!), tik tam, kad kažkuris iš jų, blogietis, galėtų iš ten vogti maistą.

Kriso nuotaika ir taip nebuvo auksinė, o, Dievas mato, kai jis alkanas…

Šitokios nesąmonės: maisto dingimai, užrakinamos vonios, iš džiovyklės išimami dar šlapi drabužiai, dėjosi jau antra savaitė, kaip jis čia gyvena. Vaikinas nei karto nesakė nei žodžio, taikydamas tylos karą, tokį, koks buvo taikomas ir jam. Išimtis: blondinė, rėkaujanti taip dažnai, kad reikia suprasti, jog jai labai patinka klausytis savo balso.

Bet po mažu iš liūdesio ir nostalgijos atsigaunantis, Krisas ėmė panašėti į tą vaikiną, kuris apsisprendė čia atvažiuoti ir padaryti tvarką. Taip, nuo dienos, kai į jo delnus įkrito juodo nuostabaus automobilio rakteliai, iki dienos, kada jis atsikraustė į šį miestą, įvyko gyvenimą keičiantys įvykiai. Bet netgi jei kai kas, kurta daugybę metų, per dvi dienas negrįžtamai sugriuvo, tai dar nereiškia, kad ir likę reikalai turi žlugti.

Jis nebeleis viskam slysti iš rankų. Daugiau ne.

Taigi vaikinas įlindo į šaldytuvą dar kartą ir ėmė svarstyti, kaip atsilyginus tuo pačiu. Jis griebė blizgantį aliejaus butelį, atidarė, ir parvertė virš pradėto naudoti kartoninio pieno pakelio. Įpylęs aliejaus į pieną, vėl viską sudėjo į vietas. Tada, su kažkieno fermentiniu sūriu, sutraiškė kelis kiaušinius dėžutėje. Galų gale pasiėmė svetimą butelį alaus ir apsisuko eiti šalin, palikęs dureles praviras.

Taip, jis elgėsi kaip nesubrendėlis, ir tikriausiai blondinė furija nuraus jo vargšę galvą, bet šią akimirką nuvaikėti ir papokštauti buvo gera. Krisas buvo rimtu velniškai ilgą laiką. Per ilgą,- dabar pamanė.

Jis atsisėdo prie virtuvinio stalo, nekreipdamas dėmesio į sklindančius balsus iš svetainės, ir tamsoje ėmė žaisti su savo telefonu. Įsijungė „gyvatėles“, po to „lenktynes“ ir netgi kvailą mobilųjį „mario“, prieš išdrįsdamas peržvelgti skambučių sąrašą. Daugybė nei nepradėtų pokalbių su Rikiu, jo geriausiu.. na, šiaip draugu. Trys skambučiai iš firmos, keturiolika iš Amelijos, jo sekretorės. Du dailūs pranešimai iš studentų sąjungos, vienas iš nepažįstamo numerio ir dar daugybė iš pavienių asmenų. Viso – dvidešimt devyni praleisti skambučiai ir dar trisdešimt trys balso žinutės, kurias vaikinas ištrynė nei neklausęs.

Nes nei vienas iš šių bandymų susisiekti, nebuvo iš Skarlet pusės. Taui buvo puiki proga ištraukti naujam buteliukui. o po to, aną užbaigus, dar kitam. Ir dar kitam. Ir dar kita,

Gerdamas jis ėmė pykti, jautėsi kaip paskutinis mulkis, užsinorėjo ką nors daužyti, ar pasmaugti. Užsivertęs nežinia kelintą alaus buteliuką, nugėrė iš karto du trečdalius ir atsiduso. Tada vėl griebė telefoną į rankas, nuspaudė skambučio mygtuką ir ėmė laukti.

Balso paštas.

- Sk.. Sk.. Skarlet. Tai aš. Vėl. Man jau nusispjaut, kad nesikalbu su tavimi gyvai. Klausyk, žinau, kad įskaudinau su šia kelione, bet tavo reakcija buvo dar bjauresnė. Aš tau sakiau, kad užtruksiu porą dienų. Šūdas, nesijaučiu gerai,- kalbėdamas garsiai atsirūgo,- kur baigiau? Porą, ne metus, po velnių. Net nežinau, kas tau nutiko, tiesiog pakalbėk su manimi. Prašau. Prašau, rimtai. Lauksiu.

Jis padėjo ragelį ir pakėlė akis į tarpdurį, kuriame tylus stovėjo Janas.

Brolis lėtai prisiartino prie brolio, atsisėsdamas šalia, sutrikęs.

- Wau,- Janas ištarė.

- Ko,- Krisas suirzęs atkirto.

- Nieko. Tik niekad nesitikėjau išgirsti tavęs maldaujančio.

- Užkišk srėbtuvę.- Krisas vėl užsivertė alų, mintyse svarstydamas ar nereiktų traukti į miestą ir paieškoti ko nors stipresnio.

Kristijanas kiek pasisuko į jaunėlį, pastebėdamas visus neįprastus judesius.

- Šūdas. Krisai. Štai kame esmė. Aš pagaliau supratau.

- Ką tu supratai?- anas atkirto, irzdamas.

- Kodėl tu toks. Toks keistas ir liūdnas.

- Eik velniop. Mes nei nebendraujame, tu manęs nepažįsti.

- Krisai, bet po galais, tu gi bėgi. Tu ne pas mane atvažiavai, tu pasinaudojai proga pabėgti. Aš ir sakau, kaip tau nebūdinga viską mesti, kad atsitrenktum čia, tu…

- Jei dar kartą ištarsi žodį „bėgti“, aš suknežinsiu tau šitą butelį į galvą.

Su šiais žodžiais Kristoferis pakilo nuo kėdės ir atsitraukė tolėliau, bandydamas kontroliuoti emocijas.

- Kada planuoji pasakyti tėčiui?

- Ką?

- Kad išsiskyrei su jo mylimiausia marčia?

Jis staiga atsisuko, nebegalėdamas sulaikyti aštraus tono:

- Mes neišsiskyrėme. Mes dar neišsiskyrėme, ir neišsiaiškinome, tad užčiaupk snapą.

- Taigi, tu nori taikytis, bet vis tiek bėgi nuo tos taikos. – Janas taikliai atspėjo,- oj. Norėjau pasakyti, „greitai eini“ nuo tos taikos. Susivėlei, visai, ar ne?

- Neatsimenu, kad būtum baigęs psichologijos mokslus, broliuk. Kad jau apie tai, tu nebaigei jokių, o aš jau skinu trečią bakalaurą.

Janas nervingai nusijuokė, sukiodamasis ant kėdės ir papurtė galvą:

- Nu jau jo. Supykdysi, manai, ir nusuksiu temą. Susimovei pirmą kartą per dešimt metų. IR SUSIMOVEI KAIP REIKIANT!!!- jis garsiai nusijuokė,- leisk man pasimėgauti. Ir atsipalaiduok šiek tiek. Pasak Čarli, gyvenimo kelias kaip Amerikietiški kalneliai, turi pakilt į viršūnę ir nusileist į dugną, kad pajustum vėją plaukuose. Ar kažkas tokio,  nesu tikras: ji kalbėjo kramtydama irisą.

Kristoferis stovėjo apšalęs, sutrikęs, bet kiek palengvėjusia širdimi. Gal tik jam vienam šitas visas reikalas su Skarlet atrodo taip, tarsi dangus griūtų?

- Kas.. Kas tas Čarlis? Čarli?- jis išsiblaškęs paklausė. Alus plovė tuščią skrandį, darydamas savą efektą.

Janas trumpam nutilo, tada atsistojo, priėjo prie šaldytuvo ir susiraukė, radęs dureles atidaras. Nusprendęs nutylėti, pagriebė dar du buteliukus  ir greitai juo atidarė su šalia ant virvelės kabančiu atidarytuvu. Užtrenkęs šaldytuvą, grįžo atgal, ir ištiesė vieną alaus broliui.

- Žinai, man kiek geriau.

- Tu ir atrodai laimingas, lyg šiktum vaivorykštėmis,- Krisas atsakė, imdamas alų, ir padėdamas tuščią buteliuką ant kriauklės. Tada pasirėmė į spintelę ir  pasiteiravo,- kodėl?

Janas atsigėrė, atsiduso ir nusijuokęs pasukiojo kaklą.

- Be to, kad nebebūsiu vienintelis šeimoj prisidirbęs į kelnes? Na, ta prasme, aš buvau pradėjęs dėl tavęs nerimauti. Galvojau, kaip labai esu nusidėjęs, jei net tobulasis Kristoferis Westas vaikšto pasieniais ir visiškai keičiasi mano akyse. O dabar aš žinau, kad aš čia niekuo dėtas.

- Gerai, kad nors vienam čia gera,- Krisas irgi atsigėrė.

- Niekad nebuvai išsiskyręs su merga?

Brolis grįžo atsisėsti prie brolio, ir jie nei patys nepajuto, kaip užsmiršę kandžioti vienas kitam į gerklę, iš ties lengvai susibendravo.

- Ne,- Kristoferis atsakė.

- Kiek laiko su ta Skarlet draugauji?

- Ketverius metus ir tris mėnesius.

- Ar tu ją myli?

- Taip,- Kristoferis atsakė,- nors ji - kalė.

- Visos jos kalės. Užprogramuotos mus kankinti.

- Aš stebiuosi, kodėl tu gyvas, jei su tokiu nusiteikimu gyveni su ta blondine.

Jie abudu nusijuokė, sinhroniškai pažiūrėdami į duris, iš už kurių sklido garsus Danielės rėkimas ant kompiuterio.

- Ne blondinės man labiau reikėtų bijoti… Bet ironiška, broli,- Janas šyptelėjo,- tave tėvas atsiuntė ištraukti mane iš slėptuvės. O dabar nuo jo slepiamės abu. Ji kas ten buvo? Kažkokio politiko duktė?

- Taip. Diplomato,- Krisas garsiai įkvėpė pro nosį, jausdamas, kaip kalbant apie tai jo širdyje darosi lengviau. Staiga jis atsisuko į brolį, prisimerkdamas,- juk tu tėvui neskųsi, ar ne? Aš dar Skarlet susigrąžinsiu, man tereikia, kad ji atsilieptų.

- Kol tu jam nesakysi apie tai, kad praradau butą. Sutarta,- Janas trumpam nutilo,-Tai čia iš dalies planas būti toli, ir atseit tau ji nerūpi?

- Kuo blogiau su jomis elgiesi, tuo jos labiau prie tavęs prisiriša,- Krisas linktelėjo.

Kristijanas papurtė galvą, nusišypsodamas ir tada vėl gurkštelėjo alaus.

- Kas?- Krisas iš karto paklausė, susierzindamas. Brolis buvo pirmasis, sužinojęs naujieną, tad jau geriau, savo paties labui, kalbėtų ką reikia.

- Tik pagalvojau… Išgirstų ką nors panašaus Čarli.. tikriausiai kitos aušros nesulauktumėm.

Ir vėl tas vardas.

- Kas, po galais, ta Čarli?- Krisas nutilo, prisimindamas,- blondinė ryte taip vadino imigrantę. Tai ji – Čarli?

Janas akimirksniu paniuro ir Krisas žinojo, kad broliškam momentui atėjo pabaiga. Vyresnėlis bakstelėjo į orą buteliu, jaunėlio pusėn:

- Gali likti čia, nes tu pinigingas. Ir dabar mes jau panašūs, nors tau reiks dar labai labai susitepti rankutes, kad įsiutintum tėvą taip, kaip aš. Važinėk savo mustangu, kol gali. Ir lankyk tą patį universitetą. Gali daryti ką nori, tačiau niekada, NIEKADA, nesikabinėk prie mano draugų. Gerai? Nes užkliudysi vieną – užkliudysi visus.

Kristoferis kiek apsvarstė išgirstus žodžius, tada atsilošė orą.

- Oho, Janai. Pirmą kartą girdžiu tave taip rimtai kalbant. Ir dar apie ką, apie pulką…

- Aš tave perspėjau,- Janas garsiau pasakė.

- Gerai. Mes susitariam. Tu neskundi manęs, aš neskundžiu tavęs. Susitvarkysiu su reikalais, nesikišiu prie tavęs ir tavo studentiškos šeimos, o tu nelįsk prie manęs ir mano maisto produktų.

Janas linktelėjo, atsistojo ir pasuko išėjimo link.

- Tiesa,- stabtelėjo tarpduryje,- čia gal visa kita ir yra sabotažas, bet maistas.. Nieko asmeniška -  Čarli vogia iš visų.

Janas paliko brolį kupiną visokiausių painių emocijų. Kažkokia taika lyg ir buvo nusėdusi tarp jų, ar ne? Krisas šyptelėjo ir pavargęs atsiduso. Gal reiktų eiti miegoti, pagaliau, tačiau sofa svetainėje užimta kitų.

Taigi jis leidosi po namus, ieškodamas vietos padėti galvai ir galvodamas apie visą situaciją su Skarlet. Jis noėjo jai paskambinti dar kartą, norėjo pasakyti… Jis… Tikėkimės, pienas su aliejumi priklauso tai Čarli.

Ne, jis nenorėjo pasakyti Skarlet apie aliejų ar kažkokią Čarli. Jis buvo susipainiojęs, suirzęs ir ALKANAS, todėl visokios nesąmonės ir lindo į galvą. Tad radęs laisvą kambarį, Krisas griuvo į svetimą lovą, nei nenusirengęs. Užsimerkė ir ėmė kuždomis skaičiuoti, lyg avis:

- Skarlet… Skarlet… Skarlet… Skarli…Skarli..Sarli…Čarli…

Tą naktį Krisas sapnavo Čarli. Sapnavo nedidelį kišeninį šuniuką, aršiai plėšiantį jo kelnių klešnę. Nenorintį atkabintį dantų, kad ir kaip smarkiai Kristoferis purtytų koją.

Rodyk draugams

June 14th, 2010

Pasak Čarli: 6

Posted by Lali in Be temos

Šarlotė ir Danielė susidūrė koridoriuje. Abi apsimiegojusios, abi su didžiuliais suktukais plaukuose. Vos pramerktomis akimis, kartu įėjo į nedidelę vonią, nei nepastebėdomos, kad veidrodžiai aprasoję, o oras drėgnas ir karštas, tarsi kažkas ką tik būtų maudęsis po dušu.

- Lab…

- Mmm…

Traukdamos savo dantų šepetukus iš nedidelio rožinio puodelio, ir tepdamos dantų pastą, pasisveikino.

- Kaip miegojai?- Danielė atsiduso.

- Sausainis visą naktį nerimo. Ačiū Dievui, nerėkė,- Čarli įsikišo dantų šepetuką į burną ir ėmė šveisti.

Danielės buvo elektrinis: netrukus pasigirdo tylus burzgimas. Abi merginos pasilenkė virš kriauklės, kad išspjautų, ir sustingo, užsižiūrėdamos į daugybę trumpų plaukelių, ant balto paviršiaus. Jos žengė po žingsnį atbulomis, pasisukdamos viena į kitą, pasibaisėjusios. Abi vis dar negalėjo patikėti, kad po šitiekos laiko gyvenant tarp savų, staiga namuose apsigyveno kažkas naujas, svetimas. Per naktį tai pamiršti buvo lengva, tačiau dabar įrodymai švietėsi labai nehigieniška forma…

Ir tada pasigirdo lengvas beldimas į vos praviras duris.

- Ar galima?- paklausė neįprastas balsas.

Čarli suraukė nosį ir šmurkštelėjo už durų, kaip tik prieš šioms atsidarant.

- Aš nesakiau, kad galima,- Danielė piktai drėbė naujokui, susidėdama ranką ant klubo, vis dar putota burna. Ji dėvėjo trumpus, seksualius naktinukus, ir atrodė kaip įsiutusi furija.

Tačiau įsiutusios furijos tamsios akys išsiblaškiusios lakstė po vaikino kūną, mat šis buvo tik apsijuosęs klubus rankšluosčiu.

- Vajei,- nusišypsojo, nepraleidęs to žvilgsnio pro akis, ir ištiesė priekin savo dantų šepetuką,- tik nulėkiau pasiimti šito, o jau užimta.

Danielė spjovė į kriauklę, tada piktai atsisuko.

- Klausyk, kaubojau, gal tau ir nesusijungia, sprendžiant iš pilnos lentynos tampaksų, jog čia merginų vonia, tačiau užrašas ant durų, rodos ne arabiškai parašytas!! Tu užkimšai mūs..Mano kriauklę savo barzda, kiaule!

Šarlotė tylutėliai išlindo ir šmurkštelėjo pro Kriso nugarą, laukan iš vonios.

- Vaikinai užrakino savo, įtariu, jog ne netyčia…- Čarli dar išgirdo atsakymą.

Ji nubildėjo laiptais žemyn, nušlepsėjo į koridorių, ir patikrino. Tikrai, užrakinta. Urgzdama patraukė į virtuvę, iš karto prie kriauklės ir skalautis burną. Prie stalo sėdėję Janas ir Rudis žaidė su nedideliu kūdikiu, bet jai įžengus, atsisuko nustebę.

- Wou, Čarli, ten indai, žinai?

- Žinau,- ji nusivalė burną į rankšluostį,- aš suprantu, kad jums, berniukai, išskyrus tave, sausaini, ir įskaitant Danielę, labai patinka kariauti, tačiau kai kas čia slapstosi ir kai kam reikia vonios. Tad atrakinkit sąvąją, jog nesutikčiau, kad ir koks jo vardas, tenai!

Janas, vėl pusnuogis iki pusės, taip susispaudė, galva regis dingo tarp pečių:

- Ei, atleisk, apie tai nepagalvojom. Tai Rudžio planas.

- Užsičiaupk, mulki, tai Dani planas,- Endriu ėmė gintis.

- Danielė buvo gana nustebusi, kai rado plaukų kuokštus mūsų kriauklėje,- Čarli atsiduso ir nuėjo prie stalo, dribdama į kėdę,- dar nei para neprabėgo, o aš čia jau chaosas.

Vaikinai pritariamai linktelėjo ir ištiesė merginai dubenėlį ir pakelį su sausais pusryčiais.

- Mes tiesiog nemokame gyventi su niekuo… Svetimu,- Rudis pakomentavo.

- Čarli, neliūdėk tu taip, jis greitai dings,- Janas vėl dalijo pažadus.

- Tai kad aš neliūdžiu,- mergina prunkštelėjo, pagriebė maišelį su baigtų sausainių trupiniais, ir suvertė tuos sausus pusryčius tenai.- tai kaip nuotykis. Visai linksma. Aš tik nesuprantu, kaip jis manęs dar nepastebėjo.

- Tai žinoma, kad Čarli palaikys tai nuotykiu,- Janas suvaitojo, užversdamas galvą aukštyn.- tu iš viso, moki liūdėti?

- Neup,- tebepildama dribsnius ji gūžtelėjo.- tai, kad apsiverkiau, buvo labai kvaila. Juk geriau pagalvojus, visa situacija labai juokinga. Jis patikėjo, jog durys į mano kambarį – sandėliukas. Miegojo svetainėje ant sofos, vargšas. Gaus kokią išvaržą ir bus tau amžiaus kerštas, Janai.

Baigusi, užrišo maišelį.

- Supylei VISUS dribsnius!!!- Janas ir Rudis tik dabar susiprotėjo, pamatę kaip nukrenta ant šono tuščia dėžutė.

Šarlotė atsistojo, mojuodama maišeliu, kaip pergalės vėliava.

- Aš. Turiu. Pasimatymą.

Auksiniai žodžiai. Jie visada būdavo palydėti plačia šypsena ir spindinčiomis iš laimės akimis. Netgi su suktukais plaukuose, nėriniuotomis pižaminėmis kelnėmis iki kelių ir kokčiai rausva vyriškai akiai, bliuzele, mergina atrodė žavingai. Skrustai nusidažę rožine spalva, labai derėjo prie jos aprangos.

- Ir tavo vaikinas mėgsta dribsnius?

- Neup ir vėl. Bet mes maitinsime antis, parke, argi tai ne pats romantiškiau….

- ASILE!!!- pasigirdo Danielės balsas, jai leidžiantis laiptais,- tu turėsi laikytis taisyklių!! Aš tave papjausiu!!! Man neliko karšto vandens!!!

- Aš net nesu tikra, ar Dani rėkia, norėdama perspėti, kad tavo brolis leidžiasi į pirmą aukštą, ar tai jos natūralus rytinis žavesys. Sunku atskirti,- eidama aplinkui aukštą stalą, mojuodama maišeliu palei pirštą, Šarlotė pakomentavo.

- Slėpkim kūdikį,- Janas skubiai pašoko ant kojų.

- Kur tu jį grūsi, į šaldytuvą?- Rudis, laikęs sausainį, paniškai apsidairė.

Tuo tarpu Čarli, kuo ramiausiai, atsisėdo ant grindų, po stalu, ir ėmė pešioti suktukus lauk iš plaukų.

Danielė ir Krisas pasirodė virtuvėje Rudžiui nespėjus pasislėpti, tačiau Čarli manė esanti saugi. Visi nutilo, kai Kristoferio akys smigo į spurdantį berniuką Endriu rankose.

- Iš kur čia šitas?- Krisas ramiai paklausė,kreipdamasis į Janą.

- „Šitas“, vardu sausainis, ir jis čia gyvena karts nuo karto, taip, kad, pratinkis,- Danielė išdidžiai drėbė, pastumdama naujoką pečiu ir prasispraudama prie savų.

Štai Kristoferis ir stovi prieš tris gintis pasiruošusius žmones, apsiginklavęs tik iškalba ir sveiku protu.

- Puiku, tegul, tik nori įstikinti, ar jis čia legaliai, ar….

- Mes jo negrobėme, Krisai,- Janas nukirto.

- Po velnių, aš ne apie tai. Norėjau pasakyti…

- Kad ir ką norėjai pasakyti, tai mūsų nedomina,- Rudis įsiterpė.

Kristoferis ėmė prarasti kantrybę. Viena, ignoruoti kvailus, ne tokius reikšmingus broliuko pokštus. Visai kas kita, jei paslaptingai įveltas gyvas, garsus skleidžiantis, nenuspėjamas kūdikis.

- Tu turėsi man paaiškinti, Kristijanai. Iš kur jis čia. Kodėl jis čia. Kur jo motina.

Šarlotė kiek pasilenkė, kad apžiūrėtų visų kojas. Nuobodžiaudama ji vėl atrišo maišelį ir ėmė kramsnoti dribsnius.

- Nieko aš tau neaiškinsiu, galvok ką nori, man nerūpi,- Janas suburbėjo.

Mažasis Brendonas, pajutęs įtampą, ėmė verkšlenti.

- Pažiūrėk ką padarei,- Rudis apkaltindavo, nešdamas kūdikį iš virtuvės.

- Vaikų gąsdintojas,- Danielė drėbė, eidama iš paskos.

- Sveikas atvykęs,- Janas pašaipiai nusijuokė, ir nusekė anuos du.

Kristoferis manė likęs virtuvėje vienas, todėl pavargęs atsiduso ir atsisėdo prie stalo. Jis pakėlė ir vėl nuleido čia besivoliojusį rožinį dantų šepetuką, tada paklibino tuščią dribsnių pakelį. Įdomu, ką blondinė jam padarytų, jei rastų apšvarintą šaldytuvą….

Susitaikęs su tuo, kad teks palikti namus alkanam, pekedeno delnu vis dar šlapius plaukus, ir išsitraukė iš džinsų kišenės telefoną. Pirštai bėgiojo greitai. Radęs Skarlet vardą, Krisas kiek padvejojo ir paspaudė skambinimo mygtuką.

Ilgi signalai ir vėl malonus, pažįstamas balsas pranešė negalintis atsiliepti ir paprašė palikti balso pranešimą.

- Sveika, Skar,- Krisas pradėjo įrašą,- čia aš. Tu man neperskambinai, imu jaudintis. Nors, iš tikro, suprantu. Ne, nesuprantu, greitai man paskambink. Nes įdomu, ką nuveikei?- linksmiau paklausė ir mintyse išvadino save kvailiu.- aš sabar sėdžiu šitame velnio bute ir bandau pakęsti visą beprotnamį. Mano broliukas įsivėlęs į tikrai rimtą painiavą, čia visokios melodramos vyksta. Norėčiau papasakoti plačiau, tad labai laukiu tavo skambučiu. Bučiuoju, Skar. Mums reikia pasikalbėti.

Jis padėjo ragelį ir piktai numetė telefoną tolyn. Nusikeikė, kai kvailas aparatas slydo per visą stalą ir nukrito ant žemės. Pašokęs ant kojų, apibėgo aplinkui ir pasilenkė. Jis sustingo, akis į akį susidūręs su čia sėdėjusiu žmogumi.

Visiškai nustebęs nužvėlgė neilgas kojas, ištiestas į priekį ir sukryžiuotas ties kulkšnimis. Vėl grįžo akimis atgal. Mergina žiūrėjo į jį įžūliai, tačiau draugiškai, kramtydama kažką traškaus, visiškai nesutrikusi, kad užtikta po stalu. Jos veidelį supo ilgų tamsių plaukų kaskados, tabaluodamos juokingomis spyralėmis, o šalia ausies dar buvo matyti vienas neišimtas ryškiai žalias suktukas.

- Po kiek laiko jie šiek tiek išsitiesina ir atrodo natūraliai,- Čarli pasakė, kai vaikino akys kiek per ilgai užtruko ties jos plaukais. Tada ji įsimetė dar vieną dribsnį į burną ir kramtydama nusišypsojo.

- Kas tu?- Krisas staiga supyko,- klauseisi ištiso mano pokalbio?

- Neup, man pasidarė nuobodu, po to „nesuprantu, bet suprantu“.- ji atsakė, užversama akis aukštyn, ir palinguodama galva į šonus.

Krisas nespėjo nei pasipiktinti, kai uždususi į virtuvę grįžo Dani.

- Čar?- tyliau paklausė, nematydama nei vieno, nei kito,- visiškai tave pamiršau, mieloji, tu čia?

Šarlotė pastūmė Krisą ir išsikapanojo iš po stalo, tačiau vaikinas beveik neatsiliko. Danielė persigandusi pažiūrėjo tai į vieną tai į kitą, tada pribėgo ir griebė Čarli už rankos.

- Eime,- ėmė tempti durų link,- čia mano draugė, nakvojo vieną naktį,- ėmė skubiai aiškinti Krisui,- ji visiš..Jūs, tikiuosi nebemdravote? Ne? Matai, ji nebylė, vargšelė.

- Aha, labai sunkus kiaulytės atvejis,- Šarlotė pridėjo, linksėdama.

- Patylėtum, tu, kiaulyte, ką mes sakėme apie išnykimo planą?- Danielė burbėjo, išstumdama Šarlotę pro duris ir palikdama vaikiną dabar jau tikrai, visiškai vieną.

Kristoferis kiek paspoksojo į duris, tada nuleido akis į suktukų krūvą, besilaidančią ant grindų.

Visiškas beprotnamis.

Rodyk draugams

June 14th, 2010

Pasak Čarli: 5

Posted by Lali in Be temos

Janas ir Čarli ramiausiai sau tipeno pažįstama gatvele, persimetę per pečius po du sunkius maišus su maisto produktais, kai Rudžio balsas pasigirdo iš kažkur aukštai. Jiedu užvertė galvas, pažvelgdami į savo langus, kur persivertęs per rėmę Endriu mosikavo rankomis.

- Greičiau, flėgmos, skubus atvejis!!

Šarlotė ir Kristijanas susižvalgė, tada vaikinas griebė iš jos maišus ir nuskuodė į laiptinę. Čarli sustojo pirmame aukšte, drebančiais pirštais mėtydama pundelį raktų.

- Čarli!- Janas susšuko jau iš trečio aukšto.

- Tuoj!!- mergina rado reikiamą raktą ir atidarė pašto dėžutę.

Įgrūdusi ranką, ištraukė krūvą popieriaus lakštų. Ėmė juos sparčiai mėtyti į orą, daugiausiai reklaminius bukletus, ieškodama ko nors naudingo, ko nors, laukto ir pagaliau rado nedidelį, paprastai atrodantį baltą voką su savo vardu, užrašytu centre.

Mergina išsišiepė, palaimingai atsidusdama, ir priglaudė laišką sau prie nosies, giliai įkvėpdama kvapo. Visa kita korespondencija, reikalinga ar ne, nukrito žemyn, užmiršta.

- Šarlote, kad tave kur galas, nešk savo subinę čia!!!!- suklykė Danielė iš aukštai.

Čarli akys vis dar lakstė, skaitant nuosavą vardą, išraitytą mėlynu rašalu.

Mėėėėėllllyyyynas rašalas. Kaip dar nuostabiau tai gali būti?

Galų gale susikaupusi, ji įsigrūdo laišką į suknelės iškirptę, tarp švelnios medžiagos ir liemenėlės. Nusiėmė aukštakulnius batelius, ir, laikydama juos už dirželių, nušuoliavo laiptais aukštyn.

- Kas per isterija, ką? – įžengdama vidun, jau iš koridoriaus, sušuko.

Čia ji ir sustojo, pastebėjusi du didelius lagaminus ir vieną sportinį krepšį, abejingai numestą šalimais.

Ji įėjo labai lėtai, atsargiai žvilgtelėdama per ant svetainės slenksčio sustingusio Jano pečius. Vaikinas nebuvo aukštas, bet ji irgi vis viršijo pusantro metro.

Kambarys buvo tylus, pilnas įtampos.

Pagaliau išlindusi šalimais Kristijano, ji įsispoksojo į kitus. Rudis ir Danielė stovėjo sunėrę rankas, piktomis veido išraiškomis stebeilydami į vaikiną kitame kambario gale. Šarlotė skubiai atsisuko į  svečią.

Odinė striukė, ir pilkšvi marškiniai po ja, aptempiantys gana raumeningą krūtinę. Laisvai kadaruojantis plonytis juodas kaklaraištis. Raudonos, gana siauros kelnės, brangūs, firminiai sportbačiai, lygiai tokios pačios spalvos, kaip marškiniai.

Šarlotės akys lėtai nuslinko aukštyn, atpažindamos vaikiną iš Universiteto automobilių aikštelės. Dabar ji galėjo matyti jo veidą. Pailgą, gražų, su seksualiomis lūpomis, kurių apatinė buvo labai jau kramtytina; gana plačia nosimi ir dviem išskirtinės mėlynos spalvos akimis. Na, aišku, kad dviem, Čarli netgi susijuokė, nervingai.

- La…La.. Labas,- ji išmikčiojo, nesuprasdama, kas čia vyksta. Ji visada mikčiojo, kai nervinosi.

Danielė skubiai pažvelgė į draugę ir prisimerkė, lengvai papurtydama galvą.

Pats svečias tik trumpai žvilgtelėjo į Šarlotę, vėl sugrįždamas žvilgsniu prie Jano. Atrodo, kad jiedu spoksojo vienas į kitą jau kuris laikas, tad Čarli klausiamai pažvelgė į Rudį.

- Ok,- šis žengė į priekį,- problema tokia. Va šitas tipelis, koks, sakei, tavo vardas? Panašus į Jano. A, Krisas. Tai va, šitas čia atsitrenkė, kol judu buvote parduotuvėje, su šaukimu iš universiteto, atseit gauna čia kambarį. – jis pasisuko į Dani,- blondine, rodos, sakei, kad sutvarkei šitą reikalą. - mostelėjo ranka į šviesiaplaukę.

- Endriu, nesakyk nieko daugiau,- Janas ištarė ir visi nutilo, netgi jau išsižiojusi  atsikirsti Danielė.

Jie buvo nustebinti keisto Kristijano balso, kuris, tarsi advokato klientui, davė nurodymus.

- Ammm,- Šarlotė tyliai ištarė.

- ŠŠš,- Janas pasuko galvą į ją ir lūpomis nebyliai pasakė „ne“. Tada vėl apsigręžė ir tarė,- gal jūs visi eikite į kitą kambarį, aš susitvarkysiu.

Danielė pavartė akis ir žengė priekin:

- Nieko nebus, Janai. Nagi, gražuoliuk,  šie namai jau ir taip pilni,- piktai išsišiepė, pažiūrėdama į naujoką, nepamiršusi, kad šis tipas kaltas dėl vakarykštės jos batelių žūties,- duok savo popierius. Esu tikra, kad čia kažkokia klaida.

Svečias, vis dar nenuleisdamas akių nuo Jano, ištiesė nedidelį aplanką į šoną ir Danielė jį pagriebė, atsiversdama.

- Ar mes čia kažko nepagauname?- Rudis irgi žvelgė tai į svečią tai į Kristijaną,- judu… Pažįstami?

- Ow,- Danielė staiga išskleidė kažkokį jai visai nebūdingq  garsą. Tada pakėlė veidą, nustebusi ir atkišo aplanką atgal.

Vėl nei žodžio netaręs, tik kreivai šyptelėjęs, jis paėmė atgal.

- Rudi, Čar, manau, mums reiktų palikti juos vienus.

- Kas čia vyksta?- Endriu klausinėjo, kai Danielė jį tempė laiptų link.

- Nieko, vėliau. Čarli!!

Kaip visada užsimiršusi, stebėdama du vaikinus, spoksančius vienas į kitą, Šarlotė sureagavo ne iš karto. Pagaliau susipratusi, sumosikavo rankomis ir vienas batelis, laikytas už dirželio, skriejo per visą kambarį. Kaip tyčia, atsitrenkė į svečio petį, priversdamas šį krūptelėti ir susiraukti iš skausmo.

- P..persi..Perperperersiprašau,- Šarlotė klyktelėjo, nubėgo prie jo ir pakėlė batelį. Kai atsitiesė, vaikinas žiūrėjo tiesiai į ją, savo hipnotizuojančiomis, tačiau šaltomis akimis. Toks išankstinis nusiteikimas Šarlotę supykdė ir išvarė nervus lauk,- Džyziz, tai tik nelaimingas atsitikimas, neištiko tavęs Perl Harboro likimas,- apsukusi akimis ratuką, nubėgo pas kitus, laiptais aukštyn.

Antrame aukšte, užsuktame koridoriuje, ji nugriuvo palei sieną šalia Danielės ir Rudžio.

- Kas?- pašnibždomis paklausė.

- Jo pavardė – Westas!!- Danielė garsiai sukuždėjo.

- Westas,- Rudis purtė galvą, sulenkdamas kelius, ir pasidėdamas ant jų rankas.

- Kas per…- Čarli nesuprato.

- Nieko nežinau, bet siuntime aiškiai parašyta: „Kristoferis Westas“- Dani ėmė ore raityti sprindžio dydžio raides.

- Tai turi būti Jano brolis,- Rudis suvapėjo.

- Tai ne, tėvas, genijau. Bet ką Jano brolis veikia čia?- Dani negalėjo patikėti.

- Palaukit, Jano brolis?- Čarli perklausė,- tas, kuris, pasak Jano, yra pats nuobodžiausias žmogus pasaulyje?

- Jis man neatrodo nuobodus,- Dani tyliai burbtelėjo,- jis man atrodo karštas.

- Daniele,- Šarlotė sukikeno.

- Ką? Vakar tu pamanei tą patį. Leidaisi į jį kaip strėlė.

- Jūs bobos, su bobiškomis išvadomis, vedate mane iš proto.

- O, užsičiaupk, Rudi.

- Taip, užsičiaupk, Rudi,- Šarlotė pagriebė nedidelę skrybėlaitę nuo Endriu viršugalvio, ir perkėlė ant savo galvos.

- O jūs, mergos, nematėte, kaip jie žiūri vienas į kitą? Kaip didžiausi priešai.

- Na, neatsimenu, per paskutinę Kalėdų vakarienę, to Kristoferio sėdint prie vieno bendro stalo,- Šarlotė gūžtelėjo.

- Ir kodėl jis nepasakė kas toks yra iš karto?- Danielė paklausė,- prieš jums su Janu grįžtant, aš rėkiau ant jo dešimt minučių, be sustojimo, o jis nei cypt.

- Tu jam nedavei galimybės įsiterpti,- Rudis paprieštaravo.

Jie visi nutilo, išgirdę balsus apačioje. Išsiteisė palei sieną, įtempdami ausis, gaudydami kiekvieną žodį, sklindantį iš svetainės.

——————————

Pirmajame aukšte Kristijanui nusibodo tylos karas ir jis prabilo pirmasis.

- Tikrai negalvojau, kad viską mesi ir atvažiuosi. Šitas tėčiaus grasinimas buvo pats paikiausias iš visų, o tu ėmei ir jį įgyvendinai.

Krisas linktelėjo.

- Šešiasdešimt devintųjų mustangas.

- Oj, nepasipuikavo tėtukas,- Janas atsiduso ir atsisėdo ant sofos atramos,- tai kaip laikaisi, Krisai?

- Nusivylęs,- šaltu, ramiu tonu atsakė.- Ne čia esmė. Tavo buto draugai tikrai…. balsingi.

Janas prikando lūpą ir abiem rankomis apsikabino sau sprandą.

- Vadinasi, žinai. Na, kadangi, patekai čia per universitetą…

Krisas atsiduso.

- Kad tu per metus sugebėjai prašikti naują, dviaukštį butą miesto centre ir parduoti jį už grašius? Žinau.

- Bet universitetui!

- Janai, aš vis kaupiu viltį, kad tu tik apsimeti idiotu. Universitetui, ar rusų mafijozams, koks skirtumas. Man tik labai įdomu, kur padėjai visus tuos pinigus.

Janas gūžtelėjo.

- Šen bei ten.

—————————–

- Neblogas pokerio balsas,- Dani pagyrė tylomis Janą.

- Kodėl jie kalbasi kaip žydas su naciu?- Šarlotė nesurpato,- maniau, amžinas karas tarp Jano ir jo tėvo, ne tarp Jano ir jo brolio…

- Tai pala, tas tipas čia liks, ar jis tik kažkokį pokštą Janui krečia?- Rudis pasiteiravo.

Nei viena merginų neturėjo atsakymo.

—————————–

- Šen bei ten?- Kristoferis nusijuokė,- Janai, tu gali įsivaizduoti, ką tau tėtis padarys, kai sužinos?

- O tu, aišku, jam skųsi.

- Suauk vieną sykį. Prisiekiu, gyvenime nebuvo karto, kada jausčiausi jaunėliu.

- Vajei, mes vėl apie tą patį. Tobulasis Kristoferis, vos keturiolikos jau įkūręs savo pirmąją pelningą firmą….

——————————–

- Įspūdinga,- Danielė pamirksėjo.

- Įtartina,- Rudis papurtė galvą, pasukdamas ją šonų, kad priglaustų ausį prie sienos.

Šarlotė tuo tarpu spaudė saviškę prie grindų, šnibždėdama;

- Aš noriu skrebučio su Nutella.

- Aš alaus- Endriu atsiduso. - mums reikia šaldytuvo antrame aukšte.

- Ar man vienai rūpi, kad tas tipas trypčioja mūsų šviesų naują svetainės kilimą nenusiavęs batų?- Danielė pasiskundė.

——————–

- Per laiką tavo pasiteisiteisinimai neįgauna daugiau prasmės. Dėl savo nelaimių neapkaltinsi manęs. Taip kad, apsimesiu neišgirdęs. Geriau pagalvokime, ką daryti, kad galėtumėm viską sušvelninti iki itėvas sužinos.

- Kodėl tu nori man padėti?- Janas nesuprato.

- Aš nenoriu tau padėti,- Krisas papurtė galvą,- aš noriu tavimi atsikratyti vieną sykį. Ta pati drama jau užkniso juodai.

- Jei taip nepatinka, čiuožk, žinai kur durys.

————————-

- Varyk, Janai, varyk, Janai,- atsitiesę visi trys tyliai skandavo, kilnodami kumščius aukštyn,- kovok už lūšną!!

- Ups,- Dani užsikimšo burną delnu, kai šūktelėjo kiek garsėliau ir Rudis su Čarli puolė tyliai juoktis.

————————

Krisas trumpai pakėlė akis aukštyn: jam pasirodė, kad kažką išgirdo. Tada vėl pažiūrėjo į vyresnėlį.

- Tavo nelaimei, aš mėgstu gerus iššūkius. Taip ar taip jau gavau čia vietą, ir metai Britanijoje, gal ir ne tokia bloga idėja. pasiduok.

- Tu tikrai neketini pasilikti čia,- Janas nervingai nusijuokė, pirštu rodydamas į grindis,- ne čia. Mes negalime gyventi kartu. Mes užmušime vienas kitą….

- Aš linkęs rizikuoti,- Krisas pasirąžė ir griuvo į sofą, užsikeldamas kojas ant staliuko ir nuspirdamas batu ten pastatytą tuščią kūdikio kėdutę,- nei nenoriu klausti, iš kur šita čia.

Kristijanas negalėjo patikėti. Jis pašojo ant kojų ir timptelėjo brolį už rankos. Šis nei nesijudino.

- Tu tai darai, tik tam, kad mane paerzintum!

- Janai, pasaulis nesisuka aplink tave,- Krisas išsišiepė, patvirtindamas, jog tikrai taip elgiasi dėl šių priežasčių.

- Taip, o jis sukasi aplink tave? Kurčias asilas. Danielė aiškiai pasakė, kad namai pilni. Susirink daiktus ir dink!

Krisas gūžtelėjo:

- Ta blondinė žviegiančiu balsu?

————————

Įširdusi Dani pašoko ant kojų, bet Rudis ir Čarli sugavo ją už rankų ir nutempė atgal. Visi, tyliai alsuodami, nebedrįsdami toliau komentuoti, susižvalgė ir laukė, kas bus toliau.

————————

- Taip, Danielė,- Janas iškošė per sukąstus dantis.

- Na, aš domėjausi universitete, ir, buvau nustebęs, kai radau tėvo namus bendrabučių sąrašuose. Bet butas įrašytas kaip keturvietis, o oficialiai jame gyvena tik trys. – jis prisimerkė,- tu, kažkoks Endriu, ir, neatsimenu, bet taip išeina, kad šita Danielė? Vadinasi, dar yra laisva vieta ir namai ne pilni.

———————–

Rudis ir Dani persigandę pažiūrėjo į Šarlotę. Ši, išbalusiu veidu, papurtė galvą ir abiem delnais užsidengė akis. Blondinė tuojau pat tvirtai apkabino draugę, o Endriu ėmė giaužyti rankas į kumščius, nežinodamas, ką daryti.

———————–

Janas negalėjo nieko padaryti.

- Kodėl negali tiesiog palikti mūsų ramybėje? Krisai, prašau… Tiesiog dink! Grįžk į Daniją, pas savo Skarlet, arba dar geriau, pakeliauk metelius. Čia tu užsiknisi… Čia tau viskas per prasta… Rimtai, čia netgi reikia valgyt virtis pačiam, ir dar, turėsi pakęsti Danielę kiekvieną kartą… Ir dar, Krisai, tu gi rimtai, nenori praleisti šitiek laiko kažkur, kur negalėsi tęsti savo darbų? Aš žinau, kad tu užimtas su savo super firma ir kitomis problemomis… Kad turi užbaigti šimtąjį, ar kelintą ten užbaiginėji, bakalaurą… Tiesiog, padaryk paslaugą sau ir man, ir išvažiuok. Gerai?

Kristoferis pasilenkė į priekį, visiškai ignoruodamas brolį, ir pasiekė televizoriaus pultelį. Įsijungė pirmą pasitaikiusį kanalą ir įsijautė į vaizdą ekrane.

- O dabar kas elgiasi kaip nesubrandėlis?- Janas isteriškai šūktelėjo.

Nesulaukęs atsakymo, apsisuko ir nubėgo laiptais aukštyn.

———————

Jis atsirado prie kitų, nevilties kupinu veidu ir atsitūpė šalimais. Ištiesė ranką, palietė Šarlotės petį ir pažiūrėjo į Danielę.

- Kaip ji?

- Suknistai, o kaip tu galvoji?- Dani atkirto.- kol šitas tavo brolelis čia, Čarli neturi namų.

Rudis palinko Jano pusėn, vos tvardydamas pyktį:

- Ko tu mums nesakei, kad šitas planuoja čia atsitrenkti?

- Aš nežinojau… Na, žinojau, bet nesitikėjau… Tai visai nepanašu į mano brolį. – Janas teisinosi, veblendamas.

- Ką mums dabar reikės daryti? O sausainis?- Dani sudejavo.

- Jis ilgai čia nebus. – Janas neužtikrintai pasakė,- ta prasme, Krisas, ne sausainis. Sausainis čia gyvens iki aštuoniolikos. O Krisui greičiau nusibos. Be to, aš atsiprašysiu tėvo ir dar, jei reikės, nežinau… Velnias,- nerasdamas išeities, blaškomas Šarlotės verksmo Janas užsikirto,- Čarli, aš labai atsiprašau… Na neverk, tu draskai man širdį.

Čarli atsitiesė, pakeldama akis, nusivalydama pirštais drėgnus paakius.

- Neprakaituok,- tyliai liūdnai ištarė Janui,- mes tiesiog turėsime ką nors sugalvoti. Be to, jis – tavo brolis. Gal po kelių pokalbių…

- Ir bokalų alaus,- Rudis ciniškai pasiūlė.

- …ir bokalų alaus,- Čarli, nepagavusi ironijos, pritarė,- susitarsit. O tikrai negalima juo pasitikėti?

Janas susiraukė.

- Negalima. Siųstas mano tėvo, o mano tėvui nepatinka mano draugai.

- Kaip ateivis…. Invazija,- Šarlotė apibendrino.

- Aš tikrai nesėdėsiu sudėjusi rankų ir nelauksiu, kol to Krisšiknio širdis suminkštės,- Danielė prunkštelėjo.

- Aš ir ne,- Rudis piktai išsiviepė.

- Na, aš ir jam nepalengvinsiu užduoties,- Janas linktelėjo.

Čarli atsiduso.

- Tai aš irgi…

- Ne!!- visi trys sušuko, garsiai, vienu metu.

- Čarli, dabar tu – nematoma,- Rudis liepė, jau tyliau.

- Taip, Čarli, pasistenk nesipainioti jam po kojomis,- Danielė sudėjo maldaujamai rankas.

- Tik jau neišerzink jo,- Janas tuo pat metu, davė nurodymus. - aš jį pažįstu, nebus čia ilgai. Truputį pakentėk, gerai?

Šarlotė pavėdavo delnais sau prieš veidą ir linktelėjo.

——————–

Kristoferis sėdėjo sofoje, užvertęs galvą aukštyn, bergždiai bandydamas išskirti žodį iš tų šnabždesių. Jis nesuprato, ką reiškė tas vienintelis aiškus „ne“.

- Vaikų darželis,- sumurmėjęs išsitraukė prisilietimu valdomą telefoną, adresyne surado Skarlet numerį ir prisidėjo aparatą prie ausies.

Vaikino visiškai nenustebino tai, kad atsiliepė autoatsakiklis. Sulaukęs nelemto pyptelėjimo, jis atsiduso ir paliko balso žinutę.

- Hei, Skar, čia vėl aš. Na, jau įsikūriau. Sutikau brolį pagaliau, nebuvo linksma. Manau, visi dabar manęs čia nekenčia ir man visiškai nusispjaut. Automobilis to vertas. Beje, nepatikėsi, jie dar laiko kažkokią mikčiojančią imigrantę, ir bando tai nuslėpti - apgailėtina. - jis nusijuokė ir tada trumpam nutilo,- o kaip tu? Kaip tavo diena? Pasiilgau. Na perskambink man, juk žinai, kad turime išsiaiškinti. Gerai, myl..ekhem, iki.

$$$$$$$$$$$$$$$$$$$$$$$$$$$$$$$$$$$$$$$$$$$$$$$$$

Ok, pirmiausia turiu perspėti tuos, kurie dar nežino, ir kurie skaitė istoriją patys pirmieji. Pakeičiau išvaizdų  aprašymus.   Taip, aš blogis, ir ne, ankščiau taip nesu dariusi, ir labai atsiprašau, žinau, kad tai neprofesionalu. Ne tai, kad taikyčiau į tą rašymo lygį.

Antra, žinau, ką galvojat, oooochhhh, kaip viskas nuspėjama. Bus taip, kaip spėjat, bet tai pirmutinė situacija nevaldys visos istorijos ir aš darysiu įvykių vingių, pažadu.

Kristoferio šitas užsispyrimas turi žmogišką paaiškinimą, kuris išaiškės kažkada ateityje, blah.

Tiesa, sorris už  gaišatį. ir klaidas. Ir lėkštuma. I’ll make it heavy, pasistengsiu.

Rodyk draugams

June 4th, 2010

Pasak Čarli: 4

Posted by Lali in Be temos

Čarli atsisėdo ant nuo saulė įkaitusių laiptų ir trinktelėjo galva į nedidelę papkę, laikytą ant kelių. Ji nekreipė dėmesio nei į džiaugsmingą žmonių klegėjimą, nei į tolėliau spardančius kamuolį vaikinus. Tamsūs plaukai sukrito abipus veido, paslėpdami ją nuo viso pasaulio.

Galvoti apie tai, kas neišvengiamai artėja – buvo sunku, tad laukdama Danielės Čarli ėmė sukti mintis daug malonesne linkme. Tarkime, išradinėti alternatyvią pabaigą Titanikui. Di Kaprio gi nebūtinai galėjo nuskęsti. Jie su Winslet galėjo pasibučiuoti, ir lūpos būtų sustingusios viena prie kitos nuo šalčio. Jie galėjo atsirasti negyvenamoje saloje, turėdami vienas kitą kompanijai ir jokio pasaulio, galinčio pasmerkti jų meilę. Jie galėjo nubėgti į laivo priekį, į variklių skyrių ar kur, ir padaryti kokį stebuklą, išplukdydami jį iš jūros gniaužtų. Jie galėjo išplaukti užsilipę ant delfino nugaros, galų gale.

Papūtė šaltesnis vėjas, pakeldamas gėlėtą ploną vasarinę Čarli suknelę. Kažkas, eidamas pro šalį, garsiai švilptelėjo, pamatęs dailias liesas kojas.

Šarlotė tik šyptelėjo, sau, vis dar netraukdama nosies. Taip, jos kojos patiko vaikinams. Kaip ir liemuo ir krūtinė ir užpakaliukas – viskas tobula. Neįtikėtinai maža, vos kertanti metrą penkiasdešimt, bet su visais tinkamais linkiais, Šarlotė mylėjo ir vertino visą savo kūną, išskyrus… veidą.

Ji negalėjo pakęsti savo nedidelių akių, kurios visad atrodė lyg apsimiegojusios. Ir apatinė lūpa, smarkiai storesnė nei Čarli patiktų, visada atsivėpdavo lyg kokiai kvaišai. Jos veidas buvo jos prakeiksmas. Mergina manė turinti visus negražius bruožus. Ji niekada neatkreipė dėmesio nei į išraiškingus, kone aristokratiškus skruostikaulius nei į žavią nosytę. Aukšta kakta ir švelniai iš prigimties įdegusi švari oda nedomino jos, nes nedomino vaikinų. Kita vertus, Šarlotės nedomino ir vaikinai, kuriuos dominai tik uodega ir krūtinė. Niekas nieko nedomino ir tai labai nesiderino su visais merginos principais.

Ji buvo visiškai sugadinta, nebepataisoma, aistringa ir ištikima romantikė. Ir ne tuo švelniu mergaitišku būdu, o kone apsėsta minties. Ir visi tai žinojo, ir visi jau seniai nustojo stebėtis.

Pasak Čarli, kiekvienas turi savo Achilo kulną, tik pas ją buvo visa Achilo koja. Gal net abidvi. Ji galėjo numirti ir nukeliauti į rojų vien gavusi nedidelę gėlę iš tinkamo tipo berniuko. Ji apsiverkdavo per lėkščiausias romantines komedijas. Ji dievino ženklus…

Ak… Ženklai… Ženklai iš didžiosios “Ž”. Ji praleido daugybę laiko vien ieškodama ženklų, laukdama.

Nutraukusi sunkias, alsinančias mintis, Danielė staiga atsisėdo šalia ir ištempė ilgas kojas. Čarli pakėlė galvą ir pažvelgė į savo atvaizdą draugės, atsispindintį draugės akinių nuo saulės stikluose.

- Tu atrodai laiminga,- Čarli burbtelėjo, nusukdama veidą.

- O tu nelabai.

- Moterie, kalbėk, kas bus.

- Na… Juk žinai, kad aš labai talentinga, graži, sumani..

- .. nuostabi ir visi tave myli,- Čarli užbaigė, nužvelgdama universiteto kiemą.

- Tas tavo laiškas buvo tikras iššūkis.

Šviesiaplaukė ištiesė Šarlotei popieriaus lapą ir ši vėl nuleido akis į jau atmintinai išmoktus žodžius.

- Gerbiama Šarlote Lililton, universiteto administracija ir priėmimo bei egzaminų komitetas, pasitaręs su studentų sąjungos taryba bei blah blah blah apsvarstė jūsų prašymą pakartoti Dailės ir Meno istorijos Bakalauro laipsnio antro kurso egzaminų sesiją. Giliai apgailestaudami turime pranešti, kad jūs buvote blah, negaliu tarti šių žodžių, ir neatitikote blah, ką jie sau mano? Jūsų prašymas gali būti perskaitytas blah atveju, jei dalyvausite ir išlaikysite priėmimo egzminus blah blah blah…

Čarli nustojo skaityti ir pažvelgė į Dani, kuri ištempusi kaklą ramiausiai sau deginosi.

- Aš visiškai išmesta?

- Tau dar yra šansas pristatyti priėmimo darbą. Gerai tiems dailiokams, jie turi daugiau gyvybių nei katės.

- Priėmimo darbas.- Čarli atsiduso ir irgi užsimaukšlino akinius nuo saulės,- juk tu žinai mano meilę šioms studijoms. Priėmimo darbas… Jap, aš išmesta.

- Kaip papuvusi bulvė iš maišo.

- Kaip balta varna iš lizdo.

- Galas.

- Kaput.

- Nebėra vilties. Nebent paprašysi Kalėdų Senelio. Pffff.

- Tai kad nebuvau labai gera šiais metais.. Hario nervus ištampiau.

- Pažiūrėk į tą pupulį, koks jo subiniukas,- Danielė nei nepajudėjo iš vietos, bet jos akys už užtamsintį stiklų jau sekė kažkokį vaikiną.- gali pasakyti, kodėl man pastaruoju metu taip patinka užpakaliai?

- Tu studijuoji geografiją. Traukia pusrutuliai,- Čarli irgi nulydėjo akimis, kritiškai vertindama.- grįžkim prie laiško. Tu įtikinai kvailiukus, kad aš vis dar mokausi ir lankau paskaitas?

- Čarli, dėl Dievo meilės, tu, rodos, skaityti moki!! Ar ignoruoji tuos “blah”? Nesu tokia talentinga, kad įteigčiau jog A yra B.

- O nuostabu,- Čarli pavartė akis ir vėl trinktelėjo kakta į papkę.

- Tačiau… Aš esu AŠ. Įtikinau studentų apgyvendinimo programos vedėją, kad mes puikiai galime išlaikyti visą butą netgi atsilikdami gyventojų skaičiumi. Tavęs iš vis neminėjau, nenorėjau pilti druskos ant žaizdos. Ir jis neklausė! Tad, techniškai, aš nei nemelavau. Mūsų mažosios nelegalės niekas neįtars.

Danielė nespėjo baigti sakinio, kai Šarlotė ją apsikabino ir stipriai suspaudė glėbyje.

- Tu genijus.- pabučiavo į skruostą.

- Taip, žinau. Tu mane myli?

- Aš tave myliu.

- Ir aš tave. Šarlote, galvoji taip lengvai leistume tave išmesti iš mūsų namų? Tikrai ne.

Jos nusišypsojo viena kitai, vis dar apsikabinusios ir užsižiūrėjo į tuos pačius futbolininkus. Šarlotė garsiai atsiduso.

- Kas?- Dani paklausė.

- Pažiūrėk į mus. Viena - studentų klubo prezidentė, vykdanti visokias machinacijas, o kita - beveik išmesta iš universiteto. Gera porelė, ar ne?

- Bet tokioj stadijoj mes jau pusę metų. Kas rimtai tau yra? Čarliuk, tu negąsdink mūsų, kai liūdi, lyti pradeda ir aš tikra, kad tai nesutapimas.

- Nežinau… Su tais mokslais,- Čarli patrynė skruostą Danielei kašmyrinį megztuką,- kažkaip negerai čia.

Danielė garsiai šyptelėjo;

- Bet gi jau seniai tu juos metei, kodėl dabar susirūpinai?

- Mmm.. Tu teisi. Bet dar reikia pasakyti mamai.

- O,- dabar Dani nebeturėjo atsakymo,- ooo. Na, čia jau kitas reikalas.

- Dar galiu palaukti iki žiemos, ar ne?

- Taip, Kalėdinio stebuklo.

- Daniele, rimtai, tu turi liautis tikėjusi Kalėdų seniu, kartais užmirštu, jog juokauji.

Jos ėmė garsiai kvatoti, atkreipdamos į save dėmesį. Dvi gražios jaunos merginos skambiai juokėsi kelias minutes, ir nutilo, tik kai garsus burzgimas užgožė kitus triukšmus aikštėje.

Draugių ir visų kitų, buvusių netoliese, akys nukrypo į įvažiavimą, kur tarsi riaumojanti pantera pasirodė juodas blizgantis automobilis. Čarli ir Dani atsitiesė, nuleisdamos akinius žemiau ant nosies ir pažvelgdamos pro jų viršų.

- Mustangas…-Danielė iškvėpė.

- Ne jaunesnis nei septynesdešimtų,- Šarlotė linktelėjo ir priminė sau sučiaupti burną.

Variklio urzgimas maloniai kuteno jos ausis, tad kai jis pasibaigė, Čarli beveik suaimanavo ir nusisuko.

- Žiūrėk žiūrėk žiūrėk ,- Danielė, nenusukdama veido ėmė tampyti Čarli už rankos.

Mergina vėl atsisuko, pastumdama akinius pirštu, atgal į viršų ir įsižiūrėdama į iš mustango išlipantį vaikiną.

Ji garsiai kvėptelėjo, išvydusi odinę striukę – blogo berniuko minkšta širdimi simbolį - ir madingus tamsius akinius ant jo nosies. Visiškai išlipęs jis nusirengė ir numetė striukę ant sėdynės. Šarlotė nužvelgė jo veidą, bet iš taip toli galėjo išskirti tik valiūkiškai susivėlusius rusvus plaukus.

- Kaip tik tinkamo…- ji norėjo pakomentuoti šukuoseną.

- …. dydžio bicepsai….- Danielė užbaigė.

Jos staiga pažvelgė viena į kitą, nusiimdamos akinukus, rimtomis veido išraiškomis.

- Įspūdinga,- Šarlotė linktelėjo.

- Tai jau tikrai. Eik tu.

- Tu tikra, Dani?

- Žinoma. Šiandien tau liūdna, gražus berniukas, praleidžiu savo eilę, varyk.

Šarlotė greitai pakilo, numesdama savo papkę ant laiptų, ir atsisukdama nugara į aikštelę.

- Ką jis daro?

- Artėja čionai, paskubėk.- Danielė nekantriai pamosikavo ranka.

- Duok man knygų!! Greičiau, greičiau..

- Kam? Vargšą ir taip nokautuosi!!

- Kad būtų jam ką rinkti,- Čarli net akis pavartė, juk ir taip aišku.

Danielė greitai ištiesė visą tuntą vadovėlių ir išsišiepė.

- Sėkmės!!

Šarlotė prispaudė knygas sau prie krūtinės, apsisuko ir greitai nubėgo laipteliais žemyn. Ji stabtelėjo apačioje, automatiškai paskaičiuodama žingsnių plotį ir pradėjo eiti beveik tiesiai į vaikiną. Šiek tiek suirzusi, kad neturi gėlės, neatnaujinusi lūpų blizgiu ir kad nematyti jo akių, Čarli nusprendė įdėti kiek daugiau jėgos į susidūrimo smūgį.

Dar vienas žingsniukas ir dar vienas. Tinkama šypsena, tinkamai nuleistos akys, tinkamai atsuktas petys. Ženklai, ženklai, ženklai.

Ji trenkėsi į vaikiną iš visų jėgų ir krito atbula be jokios vaidybos, tiesiog atsimušusi į jį lyg į sieną. „Auka“ nei nesusvyravo, o Šarlotė išsitiesė ant grindinio, tarp vadovėlių kalnų, nusibrozdindama delnus, kuriais bandė pasiremti.

Ir nuraudimo jai suvaidinti neteko, išgirdus kai žiūrovai aplinkui ima juoktis.

Mergina viltingai pakėlė akis ir prisimerkė, dėl į veidą šviečiančios saulės. Per tą pačią saulę ji neįžvelgė ir jo bruožų: vaikinas atrodė tiesiog kaip juodas siluetas.

Ji nervingai nusijuokė ir ištiesė ranką, laukdama, kol jis puls padėti.

- Kitą kartą žiūrėk kur eini, gerai?- vaikinukas kiek palinko virš jos, - ir sučiaupk burną, dar ką prarysi,-vėl atsitiesė, peržengė ir nuėjo laiptų link.

Čarli ranka nukrito atgal ant žemės. Negalėdama patikėti ji piktai pašoko ant kojų ir atsisuko. Deja, bjaurybė jau buvo įlėkęs pro pagrindines universiteto duris, o artyn bėgo tiktai išsigandusi Danielė.

- Nesusižeidei? Siaube, koks kiaulė!- ji apžiūrėjo įširdusią Šarlotę.- na ir gerai, tu tik nesijaudink. Vis tiek jis baisiai panašus į Janą, būtų kažkaip iškrypėliškai keista,- bandė paguosti.

Čarli sučiaupė lūpas, treptelėjo koja ir nusikeikė.

- Mano batelis!!!- ji nužvelgė nulūžusį rožinį basutės kulniuką.

- Ne, mano batelis!!- Danielė klyktelėjo,- aš tau šituos buvau paskolinusi!!! Ne, nebuvau!!! Tu pati pasiskolinai…..

- Dani, padaryk pertrauką, matai, kad man ši diena ir taip neauksinė,- Šarlotė suburbėjo ir pasilenkė rinti vadovėlių. Jos sukrovė knygas atgal į krūvą, pasidalino po lygiai ir piktai burbėdamos nuėjo autobuso stotelės link.

Keikė merginos tik tą juodo mustango savininką, nusprendusios , kad geriau jau jis liks dėl visko kaltas, nei jos susipyks.

Šarlotė žengė taip išdidžiai, kiek tik laido nulūžęs kulniukas. Einant pro tą juodą kvapą gniaužiantį automobilį, ji spyrė į padangą. Kažkas triokštelėjo.

- Aš taip planavau,- šlubčiodama Čarli tarė Danielei.

Iš Dani veido išraiškos buvo aišku, kad planas „nulaužti ir kitą kulniuką“ jai nepaliko gero įspūdžio.

Rodyk draugams

June 3rd, 2010

Pasak Čarli: 3

Posted by Lali in Be temos

Šarlotė greičiau pajuto, negu išgirdo, kad jis pabudo. Jos akys atsimerkė, baugščiai klaidžiodamos tamsoje, o širdis neramiai suspurdėjo. Greitai atsisėdusi lovoje ji nuleido kojas ir taikliai įsispyrė į dvi didžiules pliušines šlepetes, vaizduojančias meškinus. Tyliai sušiugždėjo patalynė, merginai keliantis iš lovos ir keliaujant per kambarį.

Nusibraukusi plaukų sruogą už ausies, ji sugraibė nedidelę virvelę, kabančią ore, ir blanki vaikiška lemputė apšviete kambarį.

- Ei, meiluti. Nemiegi?- ji sukuždėjo, nusišypsodama, ir palinkdama virš lopšio, kuriame krebždėjo nedidelis, penkių mėnesių berniukas. - ššš. Mano angele, pats gražiausias kūdikis visame plačiame pasaulyje,- beveik niūniuodama ji palinko dar labiau ir pakišo pirštus po kūdikio nugaryte, prilaikydama ir galvą ir kaklą.

Keliamas mažiukas nusišypsojo seilėta bedante šypsena ir mirktelėjo dideles mėlynas akis. Čarli prisiglaudė jį sau prie krūtinės ir niūniuodama prisėdo ant fotelio krašto.

Ji žvilgtelėjo į tyliai atsidarančias duris, kur jos buto draugas Endriu, pravarde Rudis,  bandė įsmukti vidun sukeldamas kuo mažiau triukšmo. Jis vilkėjo savo nepakeičiamą raudoną pižamą, atraitytomis rankovėmis, buvo basas ir su nedidele odine skrybėle ant galvos.

- Negaliu patikėti, kad taip užmigai,- Čarli susijuokė, ir vaikinas atsakė šypsena.

- Ištversi. Kaip jis? Nerimsta?- atsiklaupdamas šalimais pasiteiravo.- Skauda pilvuką? Košmaras?

- Manau, jis paprasčiausiai ilgisi mamos.

Kūdikio kojytės ir rankytės vis lankstėsi, pirštai kabinosi į merginos plaukus, o galvytė atsirėmė į jos petį kaip į patogiausią pagalvę.

- Ir neverkia.- nudžiugęs Endriu ištarė.

- Gerai,- ji lengviau atsiduso,- bijau, kad nebūtų alkanas.

- Už keliolikos minučių reikės maitinti,- Vaikinas  atsisėdo ant savo kojų ir ištiesė ranką, pakišdamas pirštą po berniuko delnu. Šį tuojau pat sučiupo, savo putliais nedidukais pirštukais.

- Tiesiog kaip tai sakai, rudi, atrodo lyg turėtum širdį,- ji paerzino vaikiną.

- Aš turiu. Aš myliu šitą mažių. Jis bus garsus, kaip ir dėdė Rudis, ar ne, sausaini? Uždirbs milijonus, kaip ir dėdė. Tiiiaaaaaip. Buš laba labai laimingaš. Išlaikyš muš višus, ir tetulę Čarli, kad šiai nereiktų dirbti nei naktimis nei dienomis. Ir jei turės tokias pat mėlynas akutes, gal bus parverstas tėtulės Čarli su padėklu, ant žemės, netyčia.

- Ir turės mamos plaukus,- Čarli pasuko galvą ir švelniai papūtė, kedendama trumpus juodus kūdikio plaukučius.

- Ir tėčio pagreitį.

- Ir Dani iškalbą.

- Tu turėtum nusinešti jį į darbą. Pasakyti Hariui, kad tavo ir kad tau REIKIA laisvų naktų,- Endriu išpūtė akis, pakilnodamas kūdikio rankutę,- ar ne, šaušaini? Išgelbėši mus visus? Kad mums nereikėtų pakęsti tetos Šarlotės dar ir dienomis?

- Labai juokinga, rudi. Kai kas čia stresuoja dėl darbo, o tu pokštus iš to skaldai,- ji suraukė nosį,- Žinai ką?- staiga merginos akys sublizgo kambario prietemoje, kai ji atsargiai pakilo ir nunešė mažąjį Brendoną iki savo lovos. Paguldžiusi priklaupė šalia ir žvilgtelėjo į Endriu, kuris jau buvo įsitaisęs kitoje pusėje. Jie abu nusijuokė, kai mažiukas ėmė spardyti orą ir vienu metu palinko prie žaliaus šliaužtinukais aprengto kūnelio. Čarli nusėjo bučinukais jo kojytės, Endriu įklijavo vieną į smilkinį ir pirštu pakuteno pilvuką, kas Brendoną privertė nusijuokti.

Jiedu pakėlė akis į duris, pro kurias įsmuko daili blondinė šilkniniais naktiniais, plonu chalatu, užsimaskavusi kosmetine kauke.

- Jūs valgote sausainį?- ji paklausė kiek garsėliau, nusipelnydama ilgo “šššš” iš abiejų draugų,- ir nepakvietėte manęs?- jau kontroliuodama savo balsą, pribėgo artyn, ir įsispraudė tarp Čarli ir Endriu. - kodėl jis nemiega? pilvukas? Košmaras?

- Vienintelis košmaras, tai tu su savo žalio mėšlo kauke, gąsdinanti vaikus.- rudis suprunkštė.

- Oj,- Danielė pirštais prilietė savo kremu išteptą veidą ir numojo ranka,- ką pasakysi pats, miegi su skrybėle? Žinojom, kad ritiesi, broli, bet ne šitaip.

- Moterys,- Šarlotė kreipėsi į tuodu,- patildykit biškutį, gerai?- Subarusi vėl atsisuko į kūdikį ir pakuteno pėdutę,- tau patinka, kai tavo tetos..

- Ir dėdės,-Endriu įsiterpė.

- Ir dėdės pešasi, ar ne? Velniukas. Sausainis su razinomis,- ji ėmė vaipytis, išradinėdama juokingas minas.

Po kurio laiko Čarli žvilgtelėjo į laikrodį ir pakilo eiti į virtuvę, palikdama sausainį Rudžio ir Dani globai. Minkštomis šlepetėmis šlepsėdama siauru koridoriumi ji ir tamsoje puikiai susigaudė kur kas yra. Greitais žingsniukais nubėgo laiptais ir įžengė didžiulią tamsią svetainę, kurios grindis ir kilimą rėžė penki ilgi, grotuoti mėlyni lopai - nakties šviesa sklindanti iš už aukštų langų. Nei nesidairydama aplinkui, ji pagriebė nuo sofos apklotą, apsigaubė juo, apsisuko ir palei laiptų sieną nukeliavo kito koridoriaus link, o iš jo į virtuvę.


Spragtelėjo jungiklį ir sustojo vietoje.
Viskas lyg ir buvo įprasta. Ilgas stalas - baras, apsuptas šešių aukštų kėdžių. Sienos, laikančios daugybę medinių spintelių, kurių durelės, tarsi sumažinti buto langai, buvo įstiklintos kvadratiniais stikliukais. Už jų ramiai miegojo lėkštės, puodeliai, dubenėliai, stiklainiai ir daugybė spalvotų pakuočių su maisto produktais - netgi labai prašmatnu kaip basų studentų bendrabučiui.

Spintelių eilei pasisukus po langais, buvo įtaisyta gili kriauklė ir dujinė vyryklė šalimais, pajuodusi nuo naudojimo. Didžiulis šaldytuvas ir tvarkymo valymo tvarkaraštis, magnetuku prispaustas prie durelių, kaip ir kiti popieriai.

Janas, Rudis, Dani ir Čarli – buvo surašyti grafikuose. Šarlotė nei nežinojo, kam šie tvarkaraščiai skirti, juk vis tiek jie tvarkydavosi tik kai būdavo aprėkti buto draugo, vadinasi, be eilės. Dažniausiai rėkaudavo Danielė: Čarli niekada nebuvo sutikusi kitos tokios merginos, taip blogai ištveriančios PMS.


Neįprastas dalykas, privertęs Šarlotę sustoti, tai žmogus, sėdintis ant vienos kėdžių ir puse kūno gulintis ant stalo.


- Janai,- mergina ištarė, įžengdama į virtuvę ir pasilenkė šonan, kad geriau matytų jo veidą. Miegant jo šviesūs plaukai styrojo į šonus, lūpos vos pražiotos ir pro jas vis prasprūsta ilgas gerklinis garsas - knarkimas. Čarli nusimetė apklotą ir apdengė juo vaikino pečius. Tada pasilenkė ir pabandė įsisprausti tarp vyriško kūno bei stalo. Susiraukusi nuo prakaito kvapo, šiaip ne taip pragrūdo galvą, įtaisė nugarą, kad remtų jo krūtinę ir lėtai pakilo.

Kristijanas gal ir buvo lieknas, atletiškas ir nelabai aukštas tačiau jis svėrė gerokai daugiau, nei Šarlotė būtų tikėjusis. Po dviejų nesėkmingų bandymų “nešti” jie abu virto ant žemės, pargriaudami kėdę ir triukšmu sudrebindami visą tylų namą.

- Kas per? eF. Kokio velnio.. kas per šėto.. Čarli,- pakutini žodis viską paaiškino.

Mergina jau stojosi, painiodamasi apklote, visa nuraudusi, su atsiprašančia šypsena veide.
- Janai atsiprašau. Neužsigavai?? Atsiprašau.. Aš norėjau…
- Ką tu čia..- jie šūkaliojo vienas per kitą.
- Aš norėjau tave nutempti iki lovos…
- Čarli?? Iki .. Mano lovos?
- Taip
- Iki mano lovos, tos, antrame aukšte???
- TAIP,- ji net nusijuokė iš palengvėjimo, kad Janas kur nors nesusitrenkė savo kietos makaulės ir suprato ją iš pusės žodžio.


- KAIp??- dabar jis jau rėkė, stodamasis
- Kas kaip?
- Kaip apskritai tu tikėjaisi mane iki ten nutįsti?? Juk aš sveriu du kart daugiau už tave.
- Ai,- Čarli pamirksėjo, susivokusi, kad jis pyksta,- Jėzau, žmogau, mano norai buvo auksiniai Pamažink decibelus.
- Aš vos nenumiriau!!
- Na jau, perdedi. Žinai, kai krovinys pakankamai svarbus, dar ne tiek gali pakelti.

Janas nutilo, priblokštas ir pilnai atsitiesė:


- Atsiprašau, ką tu pasakei?
- Atleidžiu. Emmm, kai krovinys pakanka… O šūdas. Nuskambėjo visai ne taip kaip būčiau norėjusi. Nerėkaukim. Visi gyvi su sveikom galūnėm, padėk man surasti sausainiui buteliuką.
- Jis nubudo? Kas nutiko?- vaikino mintys tuojau pat peršoko į kitas vagas,- jam skauda pilvuką? Košmaras????

- Jam viskas gerai, isterike,- kraustydama spintelę Čarli kiek atidžiau nužvelgė  Janą.- O man nelabai. Dar negirdėjai naujienos? Haris nutrenkė į naktinę pamainą. Kaip aš važinėsiu į darbą, jei visi autobusai jau miegos? Beširdis. Ir dar apsimetė klausiąs ar man viskas gerai. Koks bosas taip daro?

- Tu žinai, ką aš manau,- Janas pasikasė sprandą,- senis į tave įsišikęs.

- Veu, Janai, šlykštu,- ji papurtė galvą,- jis man kaip tėvas. Iš kur tokio kvailos mintys… mažiau naršyk pornogragfijos puslapiuose. Ei, o kaip tau? Viskas gerai? Pala pala pala, kalbant apie tėvus. Neturėjai su saviškiu susitikti? Kur pats buvai kiaurą dieną, slešas naktį?

- Pasiilgai?- Kristijanas šyptelėjo, griebdamas dėžutę su mišinukais kūdikiams.

- Tai jau tikrai ne,- Čarli prunkštelėjo ir Kristijanas kiek susiraukė, išgirdęs netaktišką nuoširdumo gaidelę jos balse.- ir nenukreiptk temos. Tėtušis. Papasakosi, ar reikės su pincetu pro ausis traukyti?- mergina paragino, praeidama pro šalį ir žaismingai bakstelėdama alkūne jam į šoną.- apsikabinot, susitaikėt? Meilė per amžius ir amžius? Po galais, jis tau davė pinigų ar ne?

Kristijanas palingavo galva į šonus ir gūžtelėjęs drėbė viską apibendrinantį faktą:

- Aš jam trenkiau. Ta prasme, rimtai, iš kumščio į nosį.

Čarli pamirksėjo ir išsišiepė.

- Tikiuosi gerokai užvožei, čia gi gyvenime kartą pasitaikanti galimybė. Aš norėčiau saviškį su kumščiu supažindinti.

- Čarli, tu gerai pagalvok. Taviškis tai dar nieko, bet ką maniškiam reiškia mėlynės?

Dirbdama Šarlotė kiek prilėtino ir atsiduso.

- Auch. Tikrai.

- Būtent. Tikrai. Bet jis to nusipelnė.

Jano tėvas buvo šykštus bjaurybė, turintis labai daug pinigų ir vis tiek verčiantis savo sūnų gyventi bute kartu su keturiais kambariokais bei kūdikiu. Na, dėl kūdikio jie tikrai nesuskundė, ir dėl kompanijos tuo labiau, tačiau pati mintis… Jei jau neseki tėvo pėdomis, jei nedarai, kaip nurodyta, turi vaikščioti basas ir alkanas?

Šarlotė visiškai nesistebėjo, kad šis susitikimas baigėsi dar vienu ginču. Taip jau buvo kai du užsispyrę vyrai, jei Janą galima vadinti vyru, nesutardavo dėl vieno ar kito dalyko. Tokie jau tie Westai. Nepakenčiami ir temperamentingi.

- Ir ką jis?- kiek patylėjusi Šarlotė sumurmėjo,- Janai, dabar tikrai negaliu prašyti Hario avanso, o mums reikia užmokėti už elektrą. Ir jau tikrai nesitikėsime, kad Rudis išloš ką nors tame savo kvailame internetiniame pokeryje. Danielė taupo automobiliui….

- Aš gausiu pinigų. – jis nutraukė Čarli svarstymą.

- Tikrai? Jis duos? Juk neketini eiti vogti, ar ne?

- Jėzau, Šarlote, kaip tu kartais pasakysi. Jau įsivaizduoju antraštes: Garsaus žurnalisto ir laidų vedėjo Humberto Westo sūnus nuklysta vagių ir nusikaltėlių keliais. – jis prunkštelėjo,- ne taip. Duos man pinigo, vis dėl to, nepaisant mėlynės.

Šarlotė pasirėmė rankomis ir atbula atsisėdo ant stalo. Ji pavargusi atsiduso.

- Kaip kilnu iš jo pusės.

- Nei velnio nekilnu. Tai užslėptas planas, kaip man išplauti smegenis…

- Janai, tavo tėtis gal ir paveiktas peroksido, įsigėrusio į galvą, tačiau jis ne teroristas. Jis tik… Jis tik tėvas, kurį mirtinai užkniso nenorintis mokytis sūnus. Tik tiek. – ji prisimerkė, kai Janas tylėdamas užsispoksojo į stalą,- kas? Ko man nesakai? Kas bus?

Ji jau kaip reikiant suirūpino. Tačiau kažkur aukščiau garsiai pravirko kūdikis, pasigirdo Rudžio bei Danielės ginčai, ir jie pamiršo buitinius rūpesčius. Griebė buteliuką abu nulėkė aukštyn.

Rodyk draugams

June 3rd, 2010

Pasak Čarli: 2

Posted by Lali in Be temos

Kristoferis Westas patenkintas atsiduso ir atsirėmė į medines lentynas, palei garažo sieną. Susikišęs rankas į kišenes dar kartą nužvelgė juodą blizgantį automobilį, pastatytą priešais. Šešiasdešimt devintųjų mustangas atrodė kaip tylus žvėris, laukiantis, kol bu pažadintas. Galingas, originalus: tikra svajonė. Būtent todėl Krisas žinojo, kad už šios dovanos slypi kažkoks kabliukas.

Vaikinas perskaitė raides C H R I S, juodai išrašytas ant automobilio numerių lentelės ir pakėlė galvą į duris, kur pasirėmęs į staktą stovėjo jo tėvas.

- Tėti, jis neapsakomas. Bet nemanai, kad su vardu kiek persistengei?
- Kodėl ne?- vyriškis paklausė su baltadante šypsena veide.

Jie buvo nepaprastai panašūs: bet kas pasakytų, kad susiję krauju. Tiesa, Humbertas Westas atrodė kiek par jaunas, kad turėtų du suaugusius sūnus, tačiau to reikalavo jo profesija. Atrodyti per jaunam, per žaviam, per charizmatiškam.

- Nes,- Krisas nurodė,- jis dar ne mano.

Humbertas nusijuokė ir suplojo rankomis:
- Atvariau iki pat tavo garažo, sūnau, ko dar reikia? Raudono kaspino ant stogo?
- Kainos, už kurią man jį atiduosi,- vaikinas atsakė, šyptelėdamas,- aš tave pažįstu.
Humbertas negalėjo nesutikti. Jis linktelėjo ir žengė į apšviestą garažo vidurį.

- Man reikia paslaugos, sūnau.
- Paskolinti pinigų?
Ir jie abu nusijuokė. Kas jau kas, bet Humbertas Westas pinigų turėjo.

- Krisai. Tu juk žinai, kad esi mano numylėtinis.

Kristoferio veide šypsena išnyko. Jis žinojo, per nelyg gerai. Dėl to paskirstymo vaikinui pastoviai tekdavo pyktis su broliu. Tai liudijo netgi jo pravardė.

Du Humberto sūnūs buvo pavadinti Kristijanu ir Kristoferiu. Pastarasis, nors ir metais jaunesnis, gavo Kriso pavardę. Antrajam teko tenkintis Janu. Ir kas bebandytų pasiginčyti, kai vardu šaukia tėvas?

- Taip, tėti, žinau,- jis linktelėjo, neketindamas gaišti laiko ginčams.
- Aš tavimi didžiuojuosi.

Krisas vėl linktelėjo, nesuprasdamas, kur tėvas suka.

- Krisai, ar matai mėlynę prie mano akies?
Vaikinas pakėlė veidą ir atidžiau įsižiūrėjo į tėvą. Po grimo kauke iš ties švytėjo nedidelis žalsvas lankelis.

Jis ir vėl linktelėjo.
- Ar tu žinai, ką ji man reiškia? Skandalą. Praėjo tik kelios valandos, o kažkoks gandų žurnaliūkštis jau turi mano nuotrauką ant viršelio su dideliu klaustuku. Žinoma, mes užglaistysime viską kokia nors juokinga istorija. Bet ši mėlynė reiškia daug daugiau, nei mįslę spaudai. Ar tu žinai, iš kur ją gavau?

Krisas buvo pripratęs prie pompastiškų tėvo kalbų ir išraiškingų gestų, bet jį vis tiek erzino tas mojavimas rankomis ir delnu pridengta širdis, tariant paskutinį klausimą. Čia nėra kamerų, po galais, ir Humbertas tikrai nesitaiko į metų tėvo rolę.

- Aš nežinau, tėti,- ištarė pro sukąstus dantis,- tu skridai į Londoną, ar ne? Vis dar bandai pagauti tą roko žvaigždę? Galbūt gavai į snukį iš vieno apsauginių?
Humbertas suraukė antakius:
- Aš tau ne koks paparacis, kad gaučiau į veidą nuo personalo.
- Puiku, tai kame reikalas? Nes aš jau norėčiau užvesti Mustangą ir išvažiuoti palakstyti,- vaikinas ilgesingai nužvelgė automobilį.

- Kristoferi, po Londono aš užsukau į Braitoną.

Viskas. Kristoferis nustebęs vėl pažvelgė į tėvą, negalėdama patikėti. Braitone gyveno jo brolis…

- Taip taip, sūnau. Tai Jano darbas.
- Ką?- Krisas pakilo nuo lentynų,- jūs išsiriejote iki muštynių?
- Tu nei nenutuoki, kaip ritasi tavo brolis, ar ne?
- Ką tu jam pasakei?

Tėvas prisėdo ant mustango kapoto ir sunėrė rankas.
- Kad nebegaus iš manę nei cento.
- Tėti, tu jau visai išpro…

- Kristoferi. Janas jau įgriso man su savo kaprizais.
- Todėl nusprendei jį marinti badu?- vaikinas skėstelėjo rankomis, keldamas balsą,- šitaip, tu tikrai nieko nepasieksi. Ir nenuostabu, kad jis tau trenkė. Kristijanas visada garsėjo savo blondiniškais momentais, kada iškrečia ką nors neįtikėtinai kvailo ir..
- .. ir kas gali pakenkti mano karjerai,- tėvas linktelėjo.

Kristoferi pasisuko ir žengė kelis žingsnius į priekį, prislėgtas ir piktas dėl to, kaip sunkiai suskilusi jo šeima.

- Baik tėti, pats sakei, įdomi mėlynės kilmės istorija ir tavo karjerai tai tik padės. Galėsi net suskelti kelis pokštus savo laidoje.

- Kristoferi, tai nebejuokinga. Tu net nežinai. Jis jau metai dalinasi butu, tuo butu kurį aš pirkau su Monika, tuo pačiu, MŪSŲ butu, su kažkokiais valkatomis, nepažįstamais. Jie ten rengia nežinia kokius vakarėlius. Neimoko, tikriausiai būstas net universitete neregistruotas. Ir negana to, dabar sužinojau, kad be kelių dykaduonių, mano vyresnėlis sūnus sugebėjo iš kažkur gauti dar ir kūdikį!!! Taip, tu gerai išgirdai. Jie namuose laiko kūdikį! Kas ten dedasi, iš kur vaikai krenta, tik velnias težino. Aš jo nebekontroliuoju. Ir kenetinu duoti daugiau pinigų, kad tei veltėdžiai, kuriuos jis vadina draugais, galėtų tingiai gyventi mano sąskaita.
- Tėti…
- Jie juo naudojasi, Kristoferi. Ir kvailelis nieko nesupranta. Tokie žmonės kaip mes gali draugauti tik su tokiais kaip mes. Tačiau jis įrengė vos ne elgetų pensioną tenai. Priima bet ką. Kūdikis!! Gal jis pagrobtas, gal serga kuo nors…

- Tėti….
- Tu žinai, ko aš noriu, Krisai.
- Jis manęs neklauso, tėti,- Kristoferis trumpam nutilo, tada gana riebiai išsireiškė,- aš beveik tikras, kad Janas manęs nekenčia.

- Nesąmonė. Ir ne tai. Aš nenoriu, kad tu su juo pasikalbėtum.

Kristoferis nustojo mindyti pirmyn-atgal.

- Tai ko tu iš manęs nori?- sutrikęss paklausė ir pažvelė į mustangą.
- Noriu, kad judu vėl suartėtumėte. Kad pravalytum jo draugų sąrašą iki tinkamų, parodytum pavyzdį.

- O kaip, tavo manymu, tai turi įvykti, kai mudu gyvename skirtinguose Europos šalyse?- Krisas net nusijuokė. Tada staiga surimtėjo ir atsitiesė,- tėti, po galais, ne. Sugalvok ką nors kito, tik ne tai. Atsiprašyk jo per nacionalinę televiziją…

- Aš nesižeminsiu ir neleisiu savo žiūrovams žinoti, kad nesuvaldau nuosavo sūnaus.- Humbertas pakilo,- tu persikraustai į Braitoną ir atverti Janą atgal į Westus.
Krisas papurtė galvą.

- Negaliu. Mokslo metai tik ką prasidėjo. Aš suknistas studentų klubo prezidentas, tėti, negaliu mesti savo gyvenimo ir važiuoti į Britaniją, kad dirbčiau aukle! Prarasiu visus metus!! Aš turiu merginą, po velnių.

Humbertas paplekšnojo sūnui per petį:
- Atvesk brolį į tinkamą kelią, kaip galėdamas greičiau. Daryk ką reikia, išlaidų neskaičiuok. Ir gausi mustangą ir galėsi grįžti atgal. Susitarėm?

- Ne, nesusitarėm..
- Vadinasi, susitarėm,- Humbertas delnu išsilygino idealią šukuoseną.
- Tėti, jis manęs per slenkstį nepraleis.
- Praleis,- išeidamas tėvas nusijuokė,- vis dėl to apmokėsiu jo išlaidas. Su sąlyga, jog praleis.

Krisas liko vienas garaže. Pažvelgė į mustangą. Trinktelėjo galva į jo kapotą. Dabar automobilis nebeatrodė jau toks patrauklus.

Jis atsitiesė, atremdamas delnus į šaltą juodą metalą ir pažvelgė į savo atvaizdą stikle.

Jis buvo Kristoferis Luisas Westas, Humberto Westo sūnus. Jis turėjo savo reputaciją ir savo ginklų. Paklydėlį vyresnį broliuką sutvarkys greitai ir sklandžiai, nes jis taip daro viską.

Greitai ir sklandžiai.

Rodyk draugams

June 3rd, 2010

Pasak Čarli: 1

Posted by Lali in Be temos

Žmonės nei nenutuokia, kaip sunku iš tikro yra suorganizuoti tobulą, kvapą gniaužiantį, amžiams atminty įsirėžiantį, širdį kūliais vartantį atsitiktinumą.

Kiekviena detalė reikalauja kruopštaus pasiruošimo, kiekviena sekundė svarbi.

Ji pažvelgė į aukštus kavinės langus, pro kuriuos skrerbėsi ilgi tingūs saulės spinduliai.

Puikios meteoroligonės sąlygos.

Šiek tiek nervindamasi perbraukė delnais per darbinę prijuostėlę, pasklaidė plaukus ant pečių ir pakėlė padėklą į rankas. Laukė.

Praėjo sekundės ir būrelis vaikinų įsiveržė pro kavinukės duris. Juokdamiesi, stumdydamiesi, kvailiodami, jie pasuko link minkštų raudonų retro stiliaus sofučių. Čarli nusekė juos akimis ir tuoj pat vėl pažvelgė į slenkstį, ant kurio pasirodė JIS.

Atsiskyręs nuo visų kitų, vienišas, vėluojantis.

Idealus punktualumas.

Ji trūkčiojančiai įkvėpė ir stiklinės ant sudrebėjusio padėklo ėmė skambčioti, krašteliais trankydamos viena į kitą. Mergina labai tikėjosi, kad Jis to negirdi, tai būtų neatleistina.

Ji įsitempė viduje, atsipalaidavo iš išorės ir kiek nuleido akis, kad parodytų angeliškas ilgas blakstienas visu gražumu. Švelniai nusišypsojusi ji pasuko žingsnį kiek į kairę ir atkišo petį.

Akimirkos praėjo, Čarli spėjo suskaičiuoti iki trijų ir didysis susidūrimas įvyko.

Tiesiog įsirėžusi į vaikiną, ji metė padėklą į orą, griebė, praradusį pusiausvyrą, už apykaklės ir nusitempė ant grindų, užsiversdama ant savęs.

Kol jo išsigandusios akys lakstė po jos veidą, bandant susigaudyti, kas nutiko, Čarli greitai kyštelėjo ranką į prijuostėlės kišenę, ištraukė nedidelę gėlytę ir atsainiai įvėlė ją sau į plaukus.

Šiek tiek ištempdama lūpas, kad atrodytų nustebusi, bet vis tiek su krisk-negyvas-vos-išvydęs šypsena tuo pačiu metu, ji įsirėmė pirštais jam į pečius ir pažvelgė tiesiai į akis.

Tiksliau, dėl artumo, turėjo žvilgčioti tai į vieną tai į kitą, abiems skirdama dėmesio.

- Ar tu nesusižeidei?- jis paklausė, nosimi liesdamas jos nosį.

Tiksliai pagal planą.

Čarli vos susilaikė neėmusi cypauti iš laimės.

Ji lėtai mirtelėjo du kart: kad atrodytų sutrikusi, bet ne visiškai išmušta iš vėžių ir švelniai papurtė galvą.

- Tu…- Jis kilstelėjo ranką ir ištraukė nedidelį gėlės žiedelį jai iš plaukų,- turi čia…

- O,- Čarli mintyse pagyrė save, jausdama kaip rausta. Puiki reakcija,- ir kaip šita čia atsidūrė? – ji dar plačiau nusišypsojo ir žasimingai kilstelėjo antakius,- tu mane spaudi,- ištarė minkštų balseliu.

Neatrodyti grubiai, bet ir nepasirodyti pernelyg susidomėjusia.

- Ak,- Jis pasikėlė ant rankų labai lengvai ir ištiesė jai delną, padėdamas atsistoti.- keista, tavo kolegos neskuba į pagalbą, kai nutinka kas nors tokio…

Ji apsidairė, permesdama akimis barą ir už jo lyg niekur nieko zujančius padavėjus bei barmeną. Lyg būtų akli, jie nei nepažvelgė į šitą pusę.

- Jie pripratę prie nelaimingų atsitikimų,- Čarli atsisuko į Jį ir delnu pavalė išteptus marškinius.

- Nepasakyčiau, kad atsitikimas toks ir nelaimingas,- Jis ištarė.

Efektinga, kiek nuvalkiota, bet tiks,- ji nusprendė ir lėtai lėtai pakėlė akis iki jo akių.

- Galiu tave pavaišinti kuo nors, atsiprašydamas už susidūrimą?- paklausė ir žvilgtelėjo į draugų kpusę, kurie pašaipiai juokdamiesi rodė visokius gestus.

Čarli jau išsižiojo atsakyti, bet buvo pertraukta storo vyriško balso.

- Šarlote Lililton, į sandėlį. Tuojau pat.- tradicišku boso tonu nuskambėjo tradiciški boso žodžiai.

Iš jos veido dingo bet kokios šypsenos ir tikros emocijos: sutrikimas bei pyktis pasirodė akyse. Jie nenutuokia, kaip sunku yra surengti atsitiktinumą!!! Viską sugadina taip neįdomiais kasdieniškais reikalais.

Atsidususi ji nusigręžė nuo Jo, perlipo per ant grindų besivoliojantį padėklą ir nukeliavo prie baro.

- Kada jis grįžo?- peršokdama per viršų šnibžtelėjo vienai kolegių ,ant kurios suknelės buvo įsegtas ženkliukas su vardu Karina.

- Prieš penkiolika minučių.

- Kodėl tu manęs neper..

- Aš tave perspėjau, tačiau, buvai padebesių fazėje,- piktai atšovusi padavėja pralenkė Čarli ir nuėjo į salę su žodžiais,- jei tavęs neatleis, būk miela, išvalyk jovalą, kurį palikai ant grindų.

Mergina kyštelėjo liežuvį lauk, prajuokindama šalia barstalį valiusį barmeną. Niukstelėjusi jam į šoną alkūne, perėjo pro plastmasinių karoliukų virvių pridengtas duris į tarnybines patalpas.

Viršininkas dėliojo alkoholio dėžes sandėlyje, kai Čarli pagaliau pasirodė, velydama rankas į prijuostę. Vyriškis atsitiesė, pakėlė antakius ir išsižiojo rėkti.

- A!- Čarli pabandė įsiterpti, prieš jam užsivedant,- mano gynybai, šį kartą viskas beveik pavyko pagal planą. Ir jei nebūtumėte įsiterpęs…

Bosas užsičiaupė ir palenkė galvą į šoną, garsiai trenkdamas dėže į stalviršį. Buteliai sudrebėjo, suskambėjo, ir Čarli kaltai nuleido akis žemyn.

- Hari…

- Nehariuok čia manęs. Šarlote, aš niekaip nesuprantu, tu negali įsikalti sau į galvą, jog trankytis į klientus su pilnais padėklais nepadeda mano verslui?

Ji gūžtelėjo vienu pečiu, kažką murmėdama po nosimi.

- Jei išskaičiuočiau iš algos kiekvieną stiklinę, kurią sudaužei, pati imtum man mokėti pinigus už savo darbą!!

- Hari..

- Jau antras šią savaitę!! Ar tu apsiraminsi vieną sykį, ar ne? Apie mus tuojau ims sklisti legendos. Kuri reputaciją! Nuolatiniai klientai šaiposi, o nauji mano, kad tu turi kokią fizinę negalią, nesiorientuoji ar šiaip nemoki vaikščioti tiesiai!!

- Hari..

- Šarlote, man jau įgrsiso kiekvieną kartą kartoti tą patį. Nusileisk iš debesų ir dirbk savo darbą galėsi grįžt pas mamytukę.

- Haa-aari,- mergina skėlstelėjo rankomis,- atsiprašau.

- Tu atsiprašai kiekvieną kartą. Viskas. Čarli, baigiu šituos juokus. Keliauji į naktinę pamainą.

Ji stabtelėjo, išsigandusi.

- Juokauji???

- Aš jau sotus skundų ir kaprizų. Keliauji į naktinę pamainą, arba gali atsistatydinti, kaip tau pasirinkimas?

- Naktimis nešviečia saulė,- ji riktelėjo ir papurtė galvą,- okei, tai akivaizdu. Klausyk, o jei kitą kartą atidžiau rinkčiausi, kada tavęs nėra? Šiandien neapsižiūrėjau, dar Karina kažką supaistė ir dar man reikia…

- Šarlote, kito karto nebus!! Tu mane nuvarysi į bankrotą.

- Naaa jau, viskas nėra taip blogai, nereikia persūdyti,- ji pamojavo rankute, keliaudama link boso ir imdama vieną dėžių.

Jis sukosi, nenorėdamas pralaimėti pokalbio ir pasirodyti kvailio vietoje.

- Šarlote, aš nejuokauju. Mano žmona ir taip reikalauja tave atleisti.

- Jūsų žmona yra kraujo ištroš…- ji nutilo pastebėjusi jo žvilgsnį,- persiprašau. Stopas. Perlenkiau lazdą.

- Naktinė pamaina.

Ji atsitiesė, gailiai atsidusdama ir nustatydama vienišo šuniuko akis.

- Bet Hari…

- Tai paskutinis mano žodis. – jis nukirto,- galbūt tai išeis tau į naudą. Gal pradėsi dienso laiką skirti paskaitoms.

Ji sustojo, spausdama plastmasinę dėžę sau prie pilvo ir kiek pasvarstė.

- Arba, galėčiau užsiimti joga.

- Arba galėtum pradėti mokytis,- viršininkas pasiūlė.

- Prasimokyti kulinarijos…

- Pasiruošti egzaminams?

- Arba galėčiau skaptuoti iš medžio laivą…. Juokauju,- ji nusijuokė,- gal kokį inkilą, geriausiu atveju. Ir tai, iš batų dėžės. O, bus proga susitvarkyti batus…

- Arba bus proga atsiversti vadovėlį!!!

Ji pakėlė akis, išsišiepdama tarsi gavusi dovaną.

- Arba galėčiau apsimesti, kad atsiverčiu vadovėlį!!- ji išdidžiai kryptelėjo galva į lentynų pusę ir sunkiai nupuškavo tenai. Statydama dėžę į vietą, ėmė traukyti butelius ir dėlioti į laikytuvus, kažką niūniuodama sau po nosimi.

- Šarlote,- vyrukas suplojo rankomis, bandydamas susigrąžinti jos dėmesį. Priėjo šalia, pasiimdamas ir aplanką su prekių sąrašais,- ar labai bus blogai, jei dirbsi naktinėje?- tėviškai paklausė.

Ji kiek sulėtino darbą ir pasuko galvą boso link. Pagalvojusi atsiduso:

- Kaip nors. Tikrai. Kaip nors susitvarkysiu.. be to, Tomas dirba naktinėje, mes sutariame,- ji skėlė sprendimo pliusus.

Džeimsas Harisonas atidžiai nužvelgė jauniausią savo padavėją ir linktelėjo. Atsikrenkštė, ir vėl storu griežtu balsu tarė:

- Gerai, kad taip galvoji, nes sprendimas jau priimtas ir niekas jo neatšauks!!

- O, bosa, ne, bose, už ką, bose, taip žiauriai, bose??!!- ji garsiai suaimanavo, šypsodamasi, ir nenuleisdama rankų nuo darbo.

- Gerai, gerai, nerėkauk taip, dar pagalvos, kad tave prievartauju,- paglostęs jos nugarą, jis susirinko popierius ir nuėjo į ofisą, lengvai purtydamas galvą.

Rodyk draugams

Next Page »
  • Monthly

  • FRIENDS:

  • Meta

    • Subscribe to RSS feed
    • The latest comments to all posts in RSS
    • Subscribe to Atom feed
    • Powered by WordPress; state-of-the-art semantic personal publishing platform.
    • Firefox - Rediscover the web